Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Trečiasis asmuo atsakovės pusėje R. R. pareiškė savarankišką reikalavimą (1 t., 150-152 b. l.), kuriuo prašė pripažinti jam reikalavimo teisę į ½ dalį atsakovei D. R. 2007-01-23 paskolos sutartimi paskolintų lėšų ir priteisti jam iš atsakovės D. R. 15494,67 Eur (53500 Lt) asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-03-31 nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-25 sprendimą dalyje dėl I. R. santuokos metu įgytų 107000 Lt pripažinimo jos asmenine nuosavybe ir šioje dalyje atsakovės priešieškinį atmetė. Teigė, kad santuokos metu kaip kompensacija gautos lėšos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes kompensacijos išmokėjimo metu ieškovai R. R., R. R. ir D. R. buvo nepilnamečiai ir civilinio veiksnumo neturėjo.

Ieškovė I. R. 2015-11-10 teismo posėdžio metu ieškinį (2 t., 130-132 b. l.) palaikė, prašė jį tenkinti, o trečiojo asmens R. R. savarankišką reikalavimą (1 t., 150-152 b. l.) atmesti. Paaiškino, kad iš valstybės kaip kompensaciją už griaunamą namą, kuriame ji su šeima gyveno, gavo 125000 Lt. 1992 ar 1993 metais susituokė su R. R., o 2014 m. santuoką nutraukė. 2007-01-23 tarp jos ir atsakovės D. R., R. R. motinos, buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ji dalį kaip kompensaciją gautų pinigų - 107000,00 Lt paskolino atsakovei, kuri pinigus įsipareigojo grąžinti iki 2012-01-23. Dalis pinigų - 88000 Lt buvo pervesta į D. R. banko sąskaitą, o likusi dalis buvo jai perduota grynaisiais tą pačią dieną. Paskolinti pinigai buvo panaudoti gyvenamojo namo įsigijimui. Namą atsakovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Tarėsi su atsakove, kad grąžinus paskolą bankui, namas bus perrašytas I. R., tačiau pinigų atsakovė negrąžino, namo neperrašė, todėl prašo skolą iš atsakovės priteisti. Paskolos raštelį rašė D. R., jai niekas nediktavo. Raštelį surašius atidavė jai, o ji atsakovei perdavė pinigus. Buvo iš banko sąskaitos nusiėmusi apie 20000 Lt grynųjų pinigų savo reikmėm, todėl dalį paskolos perdavė atsakovei grynaisiais. Prašo jai priteisti visą 107000 Lt sumą, nes buvęs namas, už kurį gavo kompensaciją, priklausė jos tėvams. Kai skolino pinigus, gyveno santuokoje su R. R., vedė bendrą ūkį. Jeigu būtų visų pinigų nedavusi, atsakovė nebūtų pakvitavimo pasirašiusi, tarp jų pasitikėjimo nebuvo.

Ieškovės atstovas advokatas Ž. R. palaikė atstovaujamąją, ieškinį (2 t., 130-132 b. l.), prašė jį tenkinti, o R. R. savarankišką reikalavimą (1 t., 150-152 b. l.) atmesti. Papildomai paaiškino, kad atsakovė pakvitavimo neginčijo, jame nurodytos šalys ir paskolinta suma, kurios atsakovė iki šiol neginčijo. Atsakovė patvirtino, jog pinigus gavo. Jos pozicija pasikeitė, kai gavo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, tada nurodė, jog visos sumos iš ieškovės negavo. UAB „Šiaurės partneriai“ visą sumą gavo, pretenzijų nepareiškė. Atsakovė nenurodė, jog turėjo piniginių lėšų trūkstamam skirtumui padengti. Jeigu ji, kaip teigia, gavo tik dalį pinigų iš ieškovės, tai turi nurodyti, iš kur gavo likusią sumą skirtumui padengti per vieną dieną. Be to, atsakovė sutinka su R. R. savarankišku reikalavimu, vadinasi sutinka su 107000 Lt suma, kurią gavo iš ieškovės, ir pusę jos sutinka grąžinti sūnui, o su I. R. paskolintos sumos pusės dalies suma nesutinka, tai įrodo, jog atsakovė gavo visą 107000 Lt sumą. Šiaulių apygardos teismas 2015-03-10 nutartyje konstatavo, kad byloje ginčo dėl prievolės nebuvo, atsakovė pripažino 107000 Lt. Šiaulių apygardos teismas pasisakė, jog nepilnamečiai vaikai nedalyvavo sudarant paskolos sandorį, todėl negali būti laikomi šalimi, tai ir R. R. negali būti laikomas šalimi, nes nedalyvavo, o D. R. nepatvirtino, jog pinigus ir iš jo gavo. Todėl prašo priteisti ieškovei visą paskolintą sumą, o trečiajam asmeniui nebūtų užkertamas kelias reikšti savarankišką ieškinį, teikti įrodymus, kad ir jis skolino D. R..

A. D. R. su ieškiniu sutiko iš dalies (2 t., 130-132 b. l.), su trečiojo asmens R. R. savarankišku reikalavimu (1 t., 150-152 b. l.) sutiko. 2015-06-09 teismo posėdyje paaiškino, kad 2007 m. sausio mėnesį sūnaus šeima paprašė, kad ji savo vardu įsigytų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) nes jie neturėjo pajamų ir jiems bankas nedavė paskolos. Ji paėmė iš banko paskolą, o likusius 107000 Lt paskolino I. R. ir R. R.. Namą įgijo už 187000 Lt. Buvo sutarta, kad paskolą mokės jie, jiems išmokėjus, ji perrašys jiems jų abiejų vardu gyvenamąjį namą. Tačiau jie paskolos neišmokėjo, namas buvo parduotas iš varžytynių. Ji rašė pakvitavimą savo ranka, kad 107000 Lt paima gyvenamojo namo įsigijimui, o atiduos, kai baigsis paskolos mokėjimai. Ieškovė diktavo. Paskolą gavo, ir jos negrąžino. Gautą paskolą sutinka grąžinti abiems sutuoktiniams per pusę. Skolinant nebuvo kalbėta, kad 107000 Lt yra dar ir nepilnamečių vaikų. Surašant sutartį kambaryje buvo ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo. 2015-11-10 teismo posėdyje paaiškino, kad iš ieškovės gavo ne visus 107000 Lt, o tik 88000 Lt, kuriuos pervedė už perkamą gyvenamąjį namą pardavėjui. Už perkamą gyvenamąjį namą sumokėjo 187000 Lt pardavėjui, 80000 Lt pervedė bankas kaip paskolą, 88000 Lt jai pervedė į sąskaitą ieškovė, kuriuos ji pervedė pardavėjui. Kas skirtumą sumokėjo, nežino. Rado lapelį tik dabar su visais čekiais, todėl tik dabar ir sako, kad iš ieškovės gavo tik 88000 Lt, jokių grynųjų pinigų iš jos negavo. Raštelį diktavo marti, skolinant buvo visi trys vaikai ir R. R.. Kiek sakė, tiek ji ir įrašė, kad gavo, pasitikėjo ieškove. Jai atrodo, jog raštelį rašė po pinigų perdavimo. Nors pardavėjas nurodo, kad iš jos gavo 107000 Lt, iš kur gavo likusius pinigus, ji nežino.

Atsakovės atstovė advokatė I. M. palaikė atstovaujamąją, su ieškiniu sutiko iš dalies (2 t., 130-132 b. l.), su trečiojo asmens R. R. savarankišku reikalavimu (1 t., 150-152 b. l.) sutiko. Papildomai paaiškino, kad su paskolintais pinigais iki paskolos atsakovei suteikimo ieškovė buvo sudariusi ne vieną paskolos sandorį, nei šiame, nei kituose sandoriuose vaikai nedalyvavo, teismo leidimo dėl sandorio sudarymo neprašė išduoti. Minėti pinigai niekada nebuvo laikomi vaikų pinigais. Atsakovė iš ieškovės gavo 88000 Lt, tai po 1/2 dalį abiems šalims ir sutinka grąžinti. Paskolinta suma buvo gauta abiejų sutuoktinių, kaip kompensacija už gyvenamąjį būstą, tai buvo bendroji jungtinė nuosavybė, dėl to pasisakė Šiaulių apygardos teismas. Santuoką nutraukus, ji tapo bendroji dalinė nuosavybė. Paskolą atsakovė gavo iš ieškovės ir trečiojo asmens. Ieškovei diktuojant rašė, kad „pinigus pervedu“, „pinigus gaunu“, esamasis laikas, o ne „gavau“, todėl tai nereiškia, kad pinigai buvo perduoti. Visur dalyvavo visi trys. Atsakovė galėjo neužfiksuoti, kiek ji gavo iš ieškovės, visi dokumentai buvo pas ieškovę, tik gavusi banko išrašą 2015 m., pamatė, jog jai ieškovė pervedė 88000 Lt. Tada ir paaiškėjo, kad tiek iš ieškovės ji ir gavo. Tiek ir turėtų būti priteista ieškovei ir trečiajam asmeniui po 1/2 kiekvienam.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė D. R. 2007-01-23 Šiauliuose pasirašė pakvitavimą, kuriuo patvirtino, kad namo pirkimui (duomenys neskelbtini) paėmė 107000 Lt ir juos įsipareigojo grąžinti per 5 metus I. R.. Pakvitavime nurodyta, kad pinigus pervedė I. R. ir gavo D. R. (1 t., 3 b. l.). Duomenų, kad atsakovė prievolę grąžinti pinigus įvykdė, byloje nėra. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad 2007 m. vasario 9 d. paskolos sutartimi AB bankas „Snoras“ suteikė D. R. 80000 Lt paskolą gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini) įsigyti. Nustatytas terminas iki 2011-12-21 dienos paskolai grąžinti (1 t., 35-40 b. l.). A. D. R. pagal 2007-01-24 Nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini) už 187000 Lt (1 t., 41-49 b. l.). Iš susitarimo patvirtinti sutarties įvykdymą (1 t., 45 b. l.) matyti, kad atsakovė D. R. pagal 2007-01-24 pirkimo – pardavimo sutartį pilnai atsiskaitė su pardavėju UAB „Šiaurės partneriai“, t. y., šalių susitarimu, AB bankas „Snoras“ pervedė į pardavėjo UAB „Šiaurės partneriai“ sąskaitą 80000 Lt sumą, o likusią sumą – D. R..

Byloje ginčo dėl to, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kad tarp ieškovės I. R. ir atsakovės D. R. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios metu ieškovė I. R. paskolino atsakovei D. R. pinigus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) įgijimui, nėra. Ginčas kilo dėl paskolintos pinigų sumos dydžio. Ieškovė prašo jai priteisti iš atsakovės visą paskolintą sumą - 30989,34 Eur (107000 Lt), nurodydama, jog nei vienoje civilinėje byloje niekada atsakovė neginčijo minėtos sumos dydžio, neginčijo pačios paskolos sutarties, neprašė jos pripažinti negaliojančia. Šalių pasirašytame pakvitavime nurodyta, jog ieškovė atsakovei paskolina 107000 Lt, tačiau atsakovė su ieškiniu sutinka tik iš dalies, ginčija minėtą sumą, nurodo, jog tokios sumos iš ieškovės negavo, jai 2007-01-24 mokėjimo nurodymu per banką ieškovė pervedė tik 88000 Lt, pateikia tai patvirtinančius dokumentus (2 t., 87-88 b. l.), todėl tik minėtą sumą, kurios pusė priklauso jos sūnui R. R., sutinka grąžinti pagal pasirašytą paskolos sutartį. Ieškovė tvirtina, jog 88000 Lt pervedė atsakovei pavedimu per banką, o likusius pinigus perdavė grynaisiais. Atsakovė tvirtina, jog ji grynųjų pinigų negavo, kas padengė susidariusį skirtumą, nežino, o sumą ėmė ginčyti tik dabar, kai gavo iš banko sąskaitos išrašą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė ir kad skolininkas įsipareigojo grąžinti tokią pat pinigų sumą, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (CPK 12, 178 straipsniai). Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, taip pat aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „pasiskolinau“, „skolinuosi“ gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis).

Teismo posėdžio metu atsakovė D. R. nurodė, jog ji rašė pakvitavimą, kuriuo skolinosi pinigus iš ieškovės, o ieškovė diktavo. Abi šalys pripažįsta, jog pakvitavimą rašė atsakovė, abi jos pasirašė, atsakovė skolinosi iš ieškovės pinigus gyvenamojo būsto įgijimui. Atsakovė patvirtino, jog pakvitavimą rašė ji laisva valia, spaudimas jai nebuvo daromas, pinigus gavo, teismo posėdyje nurodė, jog mano, kad pakvitavimą rašė po pinigų perdavimo. Tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos sutartyje turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui – momentas. Atsakovės atstovė mano, kad pakvitavime vartojami žodžiai „paimu“, „pinigus pervedu“, „pinigus gaunu“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, vartojami bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, todėl tai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu, kad buvo perduoti 107000 Lt, kad pinigus perdavė, turi įrodyti ieškovė. Tačiau atsakovė neginčija to fakto, jog tarp jos ir ieškovės buvo sudaryta paskolos sutartis, kad pagal minėtą sutartį jai ieškovė paskolino pinigus, tačiau priešpaskutiniame teismo posėdyje pradėjo ginčyti suteiktos paskolos dydį. Kad 88000 Lt atsakovei buvo pervesti banko pavedimu, tai patvirtinantį dokumentą pateikė pati atsakovė. Kad pakvitavimą rašė gal po pinigų gavimo, nurodė pati atsakovė teismo posėdyje. Be to, nei šioje, nei santuokos nutraukimo byloje ji neginčijo tai, jog pinigai jai ieškovės buvo perduoti. Tai patvirtina paskolos dalyko perdavimo faktą, todėl šalių pasirašytą dokumentą – pakvitavimą galima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos gavėjas D. R. nurodo, kad „paimu... 107000 Lt ir juos įsipareigoju grąžinti per 5 metus I. R., pinigus pervedu: I. R. (parašas), pinigus gaunu: D. R. (parašas)“. Atsakovė patvirtino pasirašiusi paskolos sutartį ir supratusi jos turinį, o visų pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad ji gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; atsakovė sutartyje įrašė paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovės, buvo pas ieškovę. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovė šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Ginčas byloje yra dėl perduotų pinigų dydžio. Ieškovė teigia perdavusi atsakovei 107000 Lt, 88000 Lt pervedė banko pavedimu, o likusius – perdavė grynaisiais, nes 20000 Lt buvo pasiėmusi iš banko sąskaitos savo reikmėms. Atsakovė tvirtina, jog pinigus gavo, tačiau tik 88000 Lt, kurie buvo pervesti ieškovės banko pavedimu į jos sąskaitą. Kas sumokėjo likusią sumą, nežino ir paaiškinti negali, tvirtina, jog grynųjų pinigų iš ieškovės nėra gavusi, teismo posėdyje nurodė, jog pakvitavimą galėjo rašyti po pinigų perdavimo, įrašė 107000 Lt, nes pasitikėjo ieškove, kad gavo iš ieškovės mažesnę sumą, suprato tik radusi dokumentus, kokius, nenurodė, ir gavusi banko sąskaitos išrašą, nes visi dokumentai iki šiol buvo pas ieškovę, todėl anksčiau suteiktos paskolos dydžio neginčijo. Tačiau tokie atsakovės parodymai prieštarauja jos anksčiau tiek šioje, tiek santuokos nutraukimo byloje duotiems parodymams, kur ji pripažino, jog iš ieškovės pasiskolino 107000 Lt. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartyje konstatavo, jog byloje ginčo dėl atsakovės prievolės nebuvo, atsakovė pripažino 107000 Lt dydžio skolą. Iš nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties (1 t., 41-44 b. l.) matyti, kad pardavėjas UAB „Šiaurės partneriai“ pardavė atsakovei D. R. nekilnojamąjį turtą už 187000 Lt. Iš susitarimo patvirtinti sutarties įvykdymą (1 t., 45 b. l.) matyti, kad atsakovė D. R. pagal 2007-01-24 pirkimo – pardavimo sutartį pilnai atsiskaitė su pardavėju UAB „Šiaurės partneriai“, t. y., šalių susitarimu, AB bankas „Snoras“ pervedė į pardavėjo UAB „Šiaurės partneriai“ sąskaitą 80000 Lt sumą, o likusią sumą padengė D. R.. Taigi su pardavėju buvo pilnai atsiskaityta, jis pretenzijų neturėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2015-06-09 teismo posėdyje atsakovė minėtos sumos dar neginčijo, tik ieškovei pateikus pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, atsakovė paskolos sumą pradėjo ginčyti. Pažymėtina, jog dokumentas, kuriuo remiasi atsakovė ginčydama suteiktos paskolos dydį, yra jos pačios banko sąskaitos išrašas, kurį ji galėjo gauti ir 2007 m., kai buvo suteikta paskola, todėl remtis nežinojimu ir pavėluotu dokumentų gavimu ji negali. Todėl akivaizdu, jog atsakovė, remdamasi gavimo pinigų mažiau, nei nurodyta pakvitavime, aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).