Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovui K. R. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios šiuo atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė IĮ „Aujama-credit“ ir atsakovas K. R. 2019 m. gegužės 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 6740, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 500 Eur dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo 2019 m. birželio 27 d. grąžinti kreditą, 30,80 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir 6 Eur administravimo mokestį. Atsakovas iki sutartyje nurodyto termino kredito negrąžino, jokių mokėjimų pagal sutartį neatliko.

11. Byloje ginčas kilo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo. Ieškovė IĮ „Aujama-credit“ ieškinyje teismo prašė, be kita ko, priteisti 338,80 Eur pelno palūkanas iki bylos iškėlimo teisme dienos ir po 30,80 Eur pelno palūkanas per mėnesį nuo 2020 m. balandžio 24 d. iki kredito pagal 2019 m. gegužės 28 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 6740 visiško grąžinimo dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių priteisė ieškovei iš atsakovės 30,80 Eur pelno palūkanas, t. y. iki kredito sutarties termino pabaigos (2019 m. birželio 27 d.).

12. Apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jos ieškinio reikalavimas – priteisti 308 Eur pelno palūkanas nuo 2019 m. birželio 27 d., kai baigėsi vartojimo kredito grąžinimo terminas, iki bylos iškėlimo teisme dienos ir po 30,80 Eur pelno palūkanų per mėnesį nuo 2020 m. balandžio 24 d. iki kredito pagal sutartį visiško grąžinimo dienos.

13. Apeliantė (ieškovė) IĮ „Aujama-credit“ apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolininko pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju, kai nagrinėjamoje byloje ieškovės su atsakovu sudaryta vartojimo kredito sutartis nėra nutraukta, taigi yra visai kitokia faktinė situacija ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas negalėjo būti taikomas.

14. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą.

15. Kita vertus, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (kasacinio teismo nutarties 54 punktas).

17. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartis yra priimta keičiant ankstesnę teisminę praktiką dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo kredito sutarties nutraukimo atveju, kaip iš dalies varžanti teismo pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgyvendinimą bei neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo (kasacinio teismo nutarties 47 punktas).

18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės (ieškovės) IĮ „Aujama-credit“ skundo argumentu, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos kasacinio teismo nutartyje nustatytoms aplinkybėms, kadangi šiuo atveju nėra kredito sutarties nutraukimo fakto, tačiau sprendžia, kad minėta kasacinio teismo nutartis, kaip keičianti ir formuojanti praktiką reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo, yra aktuali nagrinėjamoje byloje. Šioje kasacinio teismo nutartyje atskleidžiama mokėjimo (pelno) palūkanų paskirtis ir tikslas, kas leidžia įvertinti prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų pagrįstumą ir teisėtumą.

19. Kasacinis teismas be aukščiau nurodytos suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės minėtoje nutartyje taip pat pasisakė, kad palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) (kasacinio teismo nutarties 46 punktas).

20. Aiškinant CK 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis CK normomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš paskolos sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų CK XLIII skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai (kasacinio teismo nutarties 49 punktas). Tuo tarpu skolininkas praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą (CK 6.261 straipsnis).

21. Taigi, kreditorius turi teisę reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Kaip jau minėta, šiuo atveju šalys susitarė, kad kredito terminas yra 30 dienų ir jis turi būti grąžintas 2019 m. birželio 27 d. Per šį terminą sutartis nebuvo nutraukta, tačiau suėjus šiam terminui atsakovas K. R. kredito negrąžino, t. y. praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, tokiu būdu pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kreditas turėjo būti grąžintas sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, o kredito sutartyje nustatytas grąžinimo terminas yra naikinamasis (6.33 straipsnio 3 dalis), laikytina, jog šalis siejusi prievolė pasibaigė (CK 6.124 straipsnis). Taigi šalių kreditavimo santykiai pasibaigė suėjus kredito grąžinimo terminui (2019 m. birželio 27 d.), todėl ieškovė (kreditorė) nebeturi teisės reikalauti pagrindinių prievolių pagal sutartį įvykdymo natūra, o atsakovo (skolininko) atžvilgiu taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (paskolos negrąžinimą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka). Tokiu būdu, pasibaigus kredito grąžinimo terminui pagal sutartį, šalių sutartinius prievolinius santykius pakeitė civilinės atsakomybės santykiai – ieškovė įgijo teisę į netesybų ar nuostolių atlyginimą, tačiau neturi teisės reikalauti sutartį vykdyti natūra (reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų).

22. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nors šalys paskolos sutartyje ir susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos bus mokamas iki visiško prievolių pagal sutartį įvykdymo, tačiau pasibaigus kredito grąžinimo terminui tokia sutarties sąlyga nustoja galioti. Be to, kaip jau minėta, kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po kredito grąžinimo termino pabaigos, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Todėl šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta kreditorės teisė gauti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti aiškinama kitaip, kaip jos teisė jas gauti tik iki šalių sutarto kredito grąžinimo termino, nes būtent toks aiškinimas atitinka teisės normų reikalavimus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles dėl mokėjimo (pelno) palūkanų.

23. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020 nurodė, jog tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. <...> Tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (kasacinio teismo nutarties 52 punktas).

24. Minėti kasacinio teismo išaiškinimai dėl paskolos davėjo lūkesčio intereso tik patvirtina išvadą, kad mokėjimo (pelno) palūkanos negali būti priteisiamos pasibaigus kredito grąžinimo terminui.

25. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28. Ieškovės IĮ „Aujama-credit“ apeliacinį skundą atmetus, jai bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.

29. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.