Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Š. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Š. M. skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Arvydo Grigo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 10N-23462903 pakeistas: Š. M., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² straipsnio 2 dalį, paskirta švelnesnė nuobauda – trijų šimtų dvidešimties eurų (320 Eur) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu keturiolikai mėnesių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Arvydo Grigo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 10N-23462903-14 (toliau - ir nutarimas) Š. M. pripažintas kaltu pagal ATPK 124² str. 2 d. ir nubaustas 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu aštuoniolikai mėnesių, dėl to, kad jis 2014 m. lapkričio 24 d., apie 16.15 val., Vilniuje, Geležinio Vilko g., vairuodamas automobilį „BMW 320 D“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 4 ir 9 punktų reikalavimus, persirikiavęs iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, stabdė nesant pavojaus, taip priversdamas antra eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį keisti važiavimo kryptį - staiga persirikiuoti į pirmą juostą, po to, persirikiavęs į pirmą eismo juostą ir vėl iš pirmos eismo juostos persirikiavęs į antrą eismo juostą, stabdė bei sukėlė pavojingą situaciją – privertė apvažiuotos transporto priemonės vairuotoją staigiai stabdyti. Be to, sustojęs ir išlipęs iš savo automobilio, keikėsi necenzūriniais žodžiais, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, rodydamas aiškią nepagarbą visuomenei.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Š. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

ATPK 124² str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už chuliganišką vairavimą, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

Š. M. apeliaciniame skunde kelia savo administracinės atsakomybės klausimą, tvirtindamas, kad jokio pažeidimo nėra padaręs, todėl administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta, jei padarė, tai jo veika iš ATPK 124² str. 2 d. nepagrįstai neperkvalifikuota pagal ATPK 124² str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad Š. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d., todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Arvydo Grigo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 10N-23462903-14 Š. M. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ATPK 124² str. 2 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs Š. M. skundą, pagrįstai paliko nepakeistą nutarimo dalį, kuria Š. M. pripažintas kaltu padaręs minėtą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Tačiau šiuo konkrečiu atveju taikyti in dubio pro reo principą Š. M. atžvilgiu nėra jokio pagrindo, kadangi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, jokių prieštaravimų ar abejonių, dėl apylinkės teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo šioje byloje nėra.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 248 str. įtvirtintų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamų uždavinių - laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamos nutarties naikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvuotas išvadas, dėl ko administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė, nevertino kilusių abejonių administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamą nutartį apylinkės teismas priėmė remiantis byloje esančių duomenų visuma, t.y., tiek liudytojo E. M. parodymais, tiek byloje esančiu vaizdo įrašu, tiek paties patraukto administracinėn atsakomybėn Š. M. parodymais, ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos pagrindu sprendė, kad neabejotinai patvirtinta Š. M. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, t.y. chuliganišką vairavimą.

Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas posėdžio metu išklausė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir jo atstovo paaiškinimus ir argumentus, liudytoju apklausė E. M., ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, pasisakė kokiais įrodymais grindžia savo daromas išvadas, kokius duomenis bei dėl kokių priežasčių atmeta bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir administracinio teisės pažeidimo bylos duomenis, nenustatyta, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai įrodymais byloje pripažino liudytojo E. M. pateiktą įvykio vaizdo įrašą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens Š. M. parodymus. Tačiau, kaip nustatė apylinkės teismas, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo netikėti vaizdo įraše užfiksuotomis įvykio faktinėmis aplinkybėmis, nes jas iš esmės patvirtino ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Priešingai, nei skunde nurodo Š. M., įrašo autentiškumą patvirtino tiek jis, tiek kiti byloje surinkti įrodymai. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad vaizdo registratorius nėra matavimo priemonė, todėl jam metrologinė patikra nebūtina, o sprendžiant dėl tokiu prietaisu užfiksuoto įrašo pripažinimo įrodymu, nesant ginčo dėl jame užfiksuoto įrašo autentiškumo, esminės reikšmės neturi faktai, koks tai tiksliai prietaisas, ar jis registruotas Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad vaizdo įrašas darytas ne įgalioto pareigūno. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto skundo argumentai, jog tokia teismo išvada prieštarauja teismų praktikai, t.y., 2013-07-26 Vilniaus apygardos teismo nutarčiai, priimtai administracinėje byloje Nr. ATP-796-628/2013, nelaikytini pagrįstais, kadangi nurodomoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo nutartimi, priimta šioje administracinio teisės pažeidimo byloje.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje buvo keliamas administracinės nuobaudos senaties klausimas. Apelianto nuomone, nėra įrodymų, kokiu prietaisu E. M. atliko vaizdo įrašą. Į bylą pateikti vaizdo registratoriaus REARVIEW įsigijimo dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad būtent šiuo vaizdo registratoriumi ir buvo atliktas vaizdo įrašas. Apelianto teigimu,

esant nenuosekliems ir prieštaringiems liudytojo parodymams, dalies aplinkybių neprisiminus, jas patvirtinus tik teismui uždavus menamus klausimus, negalima daryti išvados, jog pažeidimas padarytas vaizdo įraše užfiksuotu laiku.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad Š. M. pažeidimą padarė vaizdo įraše užfiksuotu laiku, t. y. 2014 m. lapkričio 24 d. apie 16.15 val. (įvertinus tai, kad laikas gali būti nustatomas tiek 12, tiek 24 valandų formatu). Apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje apklaustas E. M. parodė, jog įvykis vyko 2014 m. lapkričio 24 d., ir apie šį įvykį jis policijai pateikė pranešimą 2014 m. lapkričio 25 d. vakare. Tokius liudytojo parodymus patvirtina ir byloje esanti policijos registruojamų įvykių pažyma, kurioje užfiksuota, jog E. M. pranešimas užregistruotas 2014 m. lapkričio 25 d. 19.52 val., o įvykio laikas nurodytas 2014 m. lapkričio 24 d.,16.00 val. (b. l. 13). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tokiomis apylinkės teismo išvadomis, o Š. M. versiją, kad galimai pažeidimas buvo įvykdytas 2013 m. lapkričio 24 d., dėl ko suėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas, atmeta kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinio sprendimo, netenkinančio asmens lūkesčių priėmimas neduoda pagrindo jį vertinti kaip šališką ar neobjektyvų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojas E. M. pats kelyje elgėsi iš dalies neteisėtai ir taip sukėlė Š. M. pyktį ir norą elgtis įžūliai bei išsiaiškinti, tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, tokios aplinkybės nepateisina Š. M. elgesio ir leidžia spręsti, kad jis savo įžūliems veiksmams demonstratyviai ir pavojingai stabdant aplenktą automobilį, nesant tam poreikio, vėliau apskritai jam užblokuojant kelią savo automobiliu ir išlipant išsiaiškinti, pasirinko mažareikšmę dingstį, t. y. Š. M. elgėsi chuliganiškai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tiek Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas, tiek apylinkės teismas, palikdamas galioti Kelių policijos valdybos specialisto nutarimą dalyje dėl Š. M. veikos kvalifikavimo, pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal ATPK 124² str. 2 d., kaip chuliganišką vairavimą. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. N444-1242/2010, Vilniaus apygardos teismo nutartimis Nr. ATP-902-648/2011, ATP-1264-562/2014, kuriose iš esmės pažymėta, jog chuliganiškos paskatos - tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nagrinėjamu atveju, Š. M., panaudodamas kaip pretekstą liudytojo E. M. važiavimą antroje eismo juostoje, apelianto nuomone, per mažu greičiu ir kalbant telefonu, taip trukdant eismui, vairavo chuliganiškai, t.y. pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 4 ir 9 punktų reikalavimus, persirikiavęs iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą, stabdė nesant pavojaus, taip priversdamas antra eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį keisti važiavimo kryptį - staiga persirikiuoti į pirmą juostą, po to, persirikiavęs į pirmą eismo juostą ir vėl iš pirmos eismo juostos persirikiavęs į antrą eismo juostą, stabdė bei sukėlė pavojingą situaciją – privertė apvažiuotos transporto priemonės vairuotoją staigiai stabdyti.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad skirdamas administracinę nuobaudą, teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su jo asmenybe: liko neįvertintos aplinkybės, jog jis teisę vairuoti turi daugiau nei 6 metus, padarė tik vieną administracinį teisės pažeidimą, jog įsidarbinus autošaltkalviu, kaip teismui buvo nurodyta posėdžio metu, atliekant darbo funkcijas teisė vairuoti yra būtina ir jos praradimas gali sukelti itin neigiamas pasekmes.

Pažymėtina, kad už ATPK 124² str. 2 d. administracinio teisės pažeidimo, t.y. chuliganiško vairavimo padarymą numatyta vairuotojam - bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo septynių šimtų dvidešimt keturių iki vieno tūkstančio trylikos eurų. Taigi, įstatyme numatyta, kad už šio pažeidimo padarymą yra nustatytas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas.

Apeliantas skunde, be kita ko, prašo paskirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Kaip matyti iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties, apylinkės teismas, atsižvelgęs į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, į tai, kad nustatyta Š. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, nes Š. M. 2014 m. birželio 4 d. nutarimu baustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 1 dalį (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, atsižvelgęs į tai, kad Š. M. yra jauno amžiaus, įgijęs automobilių transporto inžinerijos profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį, šiuo metu įsidarbino auto šaltkalviu, iki šio pažeidimo administracine tvarka baustas tik vieną kartą, todėl apylinkės teismas Š. M. Kelių policijos valdybos specialisto nutarimu paskirtos baudos dydį ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą sumažino, paskirdamas nuobaudų dydžius, artimus minimaliems ATPK 124² str. 2 d. sankcijoje numatytiems dydžiams.

Apeliacinio teismo nuomone, Š. M. paskirta administracinė nuobauda nėra aiškiai per griežta, adekvati jo padarytam teisės pažeidimui, atitinka ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos skyrimo tikslus. Taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas, t.y. skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, jog skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad Š. M. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, yra įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, jį tenkinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra įstatyminio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir Š. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.