- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- e2A-1958-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23835-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- N. S.
- Atsakovas
- V. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl buto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
1. Ieškovė N. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į 72/100 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 1993 metais atsakovas V. S. paliko šeimą ir išėjo gyventi su kita moterimi, šalys atskirai vedė ūkį, bendravo retai; 1997 m. spalio 29 d. sprendimu jų santuoka buvo nutraukta. Pasak ieškovės, santuokai de facto pasibaigus 1993 m., ji 1993 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo 72/100 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas niekada nepretendavo į ieškovės įgytą butą; jam buvo žinoma, kad tai yra jos asmeninis turtas, įgytas už asmenines lėšas, aiškiai išreiškus valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Be to, sutartyje nėra jokio įrašo, kad buto dalis buvo perkama kartu su atsakovu ir įgyjama bendrojon jungtinėn nuosavybėn, atsakovas pirkimo sandoryje nedalyvavo. Taip pat nurodė, kad po santuokos nutraukimo sutuoktinių turtas buvo padalintas žodiniu susitarimu; ginčo butas atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn, nes jis įgytas už jos asmenines lėšas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog nutraukiant santuoką šalys klausimo dėl turto padalijimo pagal tuo metu galiojančius teisės aktus neišsprendė, todėl buto dalis liko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovas nurodė, jog nereiškė pretenzijų ieškovei dėl buto, nes kartu su ja bute gyveno nepilnametė dukra. Neigė buvus žodinį susitarimą dėl buto pasidalinimo. Nurodė, kad 2014 metais sužinojęs apie pažeistas teises, iškarto ėmė jas ginti. Pasak atsakovo, ieškovė žinojo, jog atsakovas laikė, kad buto dalis priklauso ir jam; pati ieškovė ne kartą buvo pripažinusi, jog atsakovas turi teisę į buto nuosavybės dalį. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės pozicija dėl buto dalies įgijimo asmeninėn nuosavybėn yra prieštaringa. Jos nurodomas SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas nėra aktualus, nes ieškovė yra pripažinusi, kad dalis buto priklauso atsakovui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei į valstybės biudžetą 113 Eur žyminio mokesčio.
5. Teismas nustatė, jog 72/100 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), iš valstybės įgyta santuokos metu. Remdamasis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio, 1991 m. liepos 29 d. įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 161 straipsniu, nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės teiginys, jog butas buvo privatizuotas jos vardu, neįrodo, kad butas buvo perkamas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Taip pat įvertinęs BPĮ 4 straipsnio nuostatas, numatančias jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, sprendė, jog vieno iš sutuoktinių vardu privatizuotas (įformintas) būstas buvo laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybė, nes priešingu atveju, kitas sutuoktinis neturėjo teisės privatizuoti būsto, o tai reikštų jo teisės turėti būstą pažeidimą. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas atsisakė būti dalies buto savininku, kad buvo sutuoktinių susitarimas dėl buto dalies įgijimo ieškovės asmeninėn nuosavybėn. Įvertinęs šias aplinkybes bei tai, kad nuosavybė į nekilnojamojo turto objektus pagal tuo metu galiojančius įstatymus galėjo būti registruojama vieno sutuoktinio vardu, tai, kad VĮ „Registrų centre“ nenurodyta, jog buto dalis yra ieškovės asmeninė nuosavybė, teismas sprendė, jog 72/100 buto dalis buvo įgyta abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad nekilnojamojo turto dalis buvo įgyta už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą, aiškiai išreiškiant valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo buto dalis buvo įgyta už asmenines ieškovės lėšas (santaupas). Teismo nuomone, faktas, jog 1993 m. santuokos metu įgytas turtas yra abiejų sutuoktinių bendras turtas, gali būti nuginčytas tik kitais oficialiais dokumentais, tačiau ne liudytojų parodymais. Nesant ieškovės reikalavimo dėl patirtų išlaidų priteisimo iš atsakovo, ieškovei naudojantis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ją išlaikant, teismas nevertino liudytojų parodymų apie ieškovės investicijas į būstą ir dėl būsto išlaikymo išlaidų nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Ieškovė N. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. patenkinti ieškinį - pripažinti ieškovei N. S. asmeninės nuosavybės teisę į 72/100 dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), priteisti apeliantei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; iškviesti ir liudytoja papildomai apklausti Z. T.; prijungti prie bylos įrodymą – Darbo knygelę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų išaiškinimų analogiškose bylose, taip pat Kasacinio teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgė į šios konkrečios situacijos individualias aplinkybes dėl nuosavybės teisių įgijimo.
3.1.1. Pasak apeliantės, ji pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo buto dalį įgijo iš savo asmeninių lėšų ir savo asmeninėn nuosavybėn. Bylos medžiaga, 1993-10-28 pirkimo-pardavimo sutartis, apeliantės, liudytojų parodymai ir paties atsakovo V. S. parodymai patvirtina, kad jis ginčo buto dalies privatizavimo procese, turto pirkimo-pardavimo sutarties sudaryme bei vykdyme nedalyvavo; atsakovas 1993 m. paliko šeimą, sutuoktiniai nebepalaikė artimų santykių, atskirai vedė ūkį. Teigia, kad atsakovas buvo aiškiai išreiškęs valią ir neprieštaravo, kad apeliantė ginčo buto dalį įgytų savo asmeninėn nuosavybėn. Įstatymai to nedraudė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas ginčo bute nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Nesutinka, kad aplinkybės dėl ginčo buto dalies įgijimo asmeninėn nuosavybėn negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais.
3.1.2. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis 1993 m. spalio mėn. gavo pajamų, jas perdavė apeliantei privatizuojamo ginčo buto daliai įsigyti, išreiškė norą ginčo turtui įsigyti.
3.1.3. Ieškovė turėjo lėšas ir galimybes savo asmeninėn nuosavybėn įsigyti ginčo buto dalį. Sutartyje nurodyta, jog 15,83 Lt apeliantė sumokėjo per banką, o 31,72 Lt - valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Apeliantė turėjo savo asmeninių santaupų, dirbo ir gavo pajamas dar iki santuokos sudarymo; piniginių lėšų buvo padovanojusi mama ir teta. Apeliantės nuomone, teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2-4 reikalavimus.
3.1.4. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja aukštesnės instancijos teismų išaiškinimams ir praktikai analogiškose bylose. Pažymi, kad atsakovas per įstatymo nustatytą terminą po santuokos nutraukimo nesikreipė į teismą dėl turto padalinimo, nereikalavo ginčo buto dalies pripažinti sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe, nesikreipė dėl turto įregistravimo jo vardu. Mano, jog šis faktas patvirtina tai, jog tuo metu šalys nutraukdamos santuoką buvo žodžiu susitarę, jog po santuokos nutraukimo kiekvieno iš sutuoktinių vardu registruotas turtas yra jų asmeninė nuosavybė. Sąžiningas, apdairus, rūpestingas ir atidus asmuo domėtųsi savo turtu, prisidėtų prie jo išlaikymo ir pan.
3.2. Vadovaujantis LR CPK 98 str. nuostatomis, teismų išaiškinimais, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė pirmosios instancijos teismui nei mokėjimo nurodymo, nei pinigų priėmimo kvito 1 210 Eur sumai, nei rašytinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o sprendimu priteista 1 210 Eur suma yra neprotingai didelė, 2016-03-14 sprendimo dalį dėl atsakovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat prašo panaikinti.
Atsiliepimas
4. Atsakovas V. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; netenkinti ieškovės prašymų prijungti prie bylos papildomą įrodymą bei liudytoja kviesti Z. T.. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
4.1. Ieškovės ieškinys atmestas pagrįstai, kadangi buto dalis įgyta ieškovei esant santuokoje su atsakovu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad buto dalis būtų įgyta išimtinai iš asmeninių ieškovės lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
4.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi yra nustatyti prejudicinę galią šios bylos atžvilgiu turintys faktai, kad buto dalis įgyta santuokos metu, ji nebuvo padalinta ir ieškovė žinojo, jog buto dalis priklauso ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas šioje byloje nebeprivalo įrodinėti aplinkybių, kad yra buto dalies savininkas ir niekada neatsisakė nuosavybės teisių į butą, o ieškovė nebegali šioje byloje ginčyti minėtoje nutartyje nustatytų faktų.
4.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog įgijo buto dalį iš asmeninių lėšų ir nepaneigė oficialių rašytinių įrodymų byloje. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrindė, kaip sprendime pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad yra įrodžiusi, jog buto dalis įgyta iš asmeninių ieškovės lėšų.
4.4. Atsakovas niekada neišreiškė valios, kad ieškovė įgytų buto dalį asmenine nuosavybe, tarp ieškovės ir atsakovo neegzistuoja joks žodinis susitarimas dėl buto dalies nuosavybės, o ieškovės teiginiai dėl buto dalies įgijimo yra prieštaringi. Pasak atsakovo, jeigu ieškovė buto dalį įgijo kaip asmeninę nuosavybę 1993 metais, neegzistuoja pagrindas žodinio susitarimo su atsakovu dėl buto dalies pasidalinimo sudarymui.
4.5. Atsakovas prieštarauja dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos ir dėl ieškovės prašomų įrodymų prijungimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, papildomų įrodymų prijungimo bei papildomos liudytojos apklausos
9. Apeliantė prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Šiuo atveju, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas negalėtų būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, juo labiau kad apeliantės bei atsakovo pateikti procesiniai dokumentai yra pakankamai išsamūs ir aiškiai išreiškiantys jų poziciją. Apeliantė prašo papildomai apklausti byloje liudytojus, siekiant patikslinti aplinkybes apie apeliantės turtinę padėtį iki santuokos sudarymo su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė (t.y. apeliantės finansinė padėtis iki santuokos sudarymo) nėra įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Be to, ieškovės prašoma apklausti liudytoja jau buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Taigi, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl liudytojos Z. T. papildomos apklausos ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė prašo papildomai prijungti Darbo knygelės kopiją, ir šiuo rašytiniu įrodymu ketina pagrįsti argumentus, jog iki santuokos su atsakovu sudarymo ji dirbo daugiau nei trejus metus, ir turėjo asmeninių lėšų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė šioje byloje nuo pat pradžių įrodinėjo, jog ginčo buto dalį įsigijo iš asmeninių lėšų, todėl šį faktą patvirtinančius įrodymus galėjo pateikti ir pirmosios instancijos teisme. Duomenų, kad teismas atsisakė priimti tokius įrodymus (Darbo knygelę), byloje nėra. Taigi, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog tokie apeliantės įrodymai apeliacinės instancijos teisme nevertintini, todėl apeliantės prašymas pridėti naują įrodymą netenkintinas.
Dėl apeliacinio skundo esmės
9. Byloje nustatyta, kad santuoka tarp ieškovės N. S. ir atsakovo V. S. buvo sudaryta 1986 m. lapkričio 22 d., o nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1997 m. vasario 21 d. sprendimu (ištuoka įregistruota 1997 m. spalio 29 d.). Nekilnojamojo turto registre ieškovės N. S. vardu įregistruota nuosavybės teisė į 72/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); įregistravimo pagrindas: pirkimo-pardavimo sutartis pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, 1993-10-28 Nr. 2-3425. Kitos 28/100 dalys buto ieškovės vardu asmeninės nuosavybės teise įregistruota 2010-07-14 dovanojimo sutarties pagrindu. Ieškovė N. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 72/100 buto dalį, teigdama, kad butą įsigijo jau nebegyvendama su atsakovu, su juo nebepalaikydama jokių santykių, už butą sumokėdama iš savo asmeninių lėšų; be to, nutraukiant santuoką minėtas turtas taip pat buvo priskirtas ieškovės asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
10. Byloje sprendžiamas turto (buto dalies), įgyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe klausimas.
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Dėl to, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. E. K., bylos Nr. 3K-3-395/1999, išaiškinta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe. Ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012).
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą 3K-3-368/2013 dėl privatizuoto buto pripažinimo asmenine nuosavybe, 2013 m. birželio 26 d. nutartyje sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad nors investiciniai čekiai pripažintini sutuoktinio asmeniniu turtu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo butui, įsigytam privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą, taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012; 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; kt.).
12. Taigi, atsižvelgiant į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus bei nustačius, kad buto privatizavimo metu ieškovė su atsakovu buvo santuokoje, apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ieškovė ginčo buto dalį įgijo iš savo asmeninių lėšų, kad atsakovas 1993 metais paliko šeimą ir sutuoktiniai nevedė bendro ūkio, pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė, sprendžiant klausimą dėl įsigyto turto formos, neturi teisinės reikšmės. Atsakovui teisė į būstą, kuris pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsirado ne bendro ūkio tvarkymo, o specialiojo teisės akto – Butų privatizavimo įstatymo – pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ieškovė, akcentuodama, kad atsakovas nedalyvavo privatizavimo procese, kad nebuvo registruotas ginčo bute ir kt., šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (privatizavimo dokumentų) nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų apie sutuoktinių susitarimą dėl buto įgijimo ieškovės asmeninės nuosavybės teise, bei tai, kad ginčo buto dalis įregistruota ieškovės vardu, nenurodant, jog tai jos asmeninė nuosavybė, skundžiamame sprendime, padarė pagrįstą išvadą, kad 72/100 buto dalis buvo įgyta abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
13. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
14. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog po santuokos nutraukimo sutuoktinių turtas buvo padalintas žodiniu susitarimu, t.y. ginčo butas atiteko ieškovės asmeninėn nuosavybėn, nes jis įgytas už jos asmenines lėšas. Teisėjų kolegija visiškai pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad tokie argumentai prieštarauja ieškovės įrodinėtiems teiginiams, kad ginčo buto dalį jau 1993 m. Pirkimo –pardavimo sutartimi ieškovė įsigijo asmeninėn nuosavybėn.
15. Apeliantė vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-59/2013, kurioje nustatęs, jog nė vienas iš buvusių sutuoktinių per įstatymo nustatytą terminą (SŠK 23 str. 4 d.) nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas padarė išvadą, kad sutuoktiniai dėl turto, kuris buvo įgytas santuokoje, pasidalijimo susitarė. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtoje nutartyje padarytos išvados bei išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi šių bylų aplinkybės. Pažymėtina, kad apeliantės minimoje byloje ginčo nagrinėjimo metu vienas iš sutuoktinių buvo miręs, ir iki mirties pretenzijų į kito sutuoktinio vardu registruotą turtą nereiškė. Šiuo atveju, atsakovas dalyvauja bylos nagrinėjime, ir neigia buvus tokį susitarimą dėl turto pasidalinimo.
16. Be to, ieškovės nurodomo susitarimo buvimą paneigia ir ankstesnėje ieškovės iniciatyva pradėtoje civilinėje byloje esantys duomenys bei joje ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas. Ieškovė prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į atsakovo V. S. dalį, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė (72/1000 dalyje buto, esančio (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015 panaikindamas žemesnės instancijos teismų sprendimus, ir atmesdamas pareiškėjos N. S. pareiškimą, be kita ko, pažymėjo, kad teismų nurodytas motyvas dėl trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokinį turtą (SŠK 23 straipsnis) pareikšti savaime nepaneigia ir nepanaikina sutuoktinių nuosavybės teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu įgytą turtą (jo dalį), nes šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai tai buvo žinoma, todėl ji, manydama, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba. Apeliantė, pareikšdama ieškinį šioje byloje, nors ir cituoja minėtą kasacinio teismo nutarties dalį, pasirinko kitokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, t.y. prašo pripažinti jos asmeninę nuosavybę į ginčo buto dalį, reikalavimą grįsdama dviem pagrindais, įskaitant ir su atsakovu sudarytu susitarimu dėl turto padalinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartyje nustatyta, jog bylos dalyvių santuokinis turtas nėra padalytas iki šiol, ir kad byloje sprendžiama dėl vieno iš sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį, šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu. Taigi, pačios apeliantės ankstesnėje byloje išreikšta pozicija paneigia jos nurodomas aplinkybes apie buvusį susitarimą su atsakovu dėl turto padalinimo.
19. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų
17. Apeliantė teigia, kad atsakovui priteista 1 210 Eur suma už advokato paslaugas yra neprotingai didelė, atsakovas nenurodė, iš ko susideda minėta suma, t.y. kiek darbo valandų sugaišta, kokia atstovavimo išlaidų kaina; be to nepateikė rašytinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir įrodymų, jog minėtą sumą atsakovas realiai sumokėjo.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovas buvo pareiškęs atsiliepime į ieškinį, o teismo posėdžio metu pateikė tokių išlaidų dydį patvirtinantį įrodymą – 2015 m. gruodžio 23 d. advokato A. P. išrašytą sąskaitą Nr. 23-12/15 už atstovavimą teismo posėdyje bei procesinių dokumentų ruošimą nagrinėjamoje byloje. Teismas, spręsdamas dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, t.y. bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas ir kt. (Rekomendacijų 2 p.). Šiuo atveju, nagrinėjama byla nėra didelės apimties, joje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisiniai klausimai, tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme pateikė vieną procesinį dokumentą (atsiliepimą į ieškinį), parengiamasis posėdis vyko 40 minučių, o teismo posėdis - vieną valandą, bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose nėra nurodyta, kiek laiko atsakovo atstovas skyrė procesinių dokumentų surašymui ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, iš ieškovės atsakovui priteistą 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą laiko per didele, todėl ji mažintina iki 600 Eur.
19. Be to, atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, partirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė 2016 m. gegužės 4 d. advokato A. P. išrašytą sąskaitą už atsiliepimo parengimą 605 Eur sumai. Įvertinus aukščiau paminėtus kriterijus, bylos sudėtingumą, sprendžiamo klausimo pobūdį, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma taip pat mažintina, ir iš ieškovės atsakovui priteistina 300 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
20. Pirmosios instancijos teismas rezoliucija tenkino apeliantės prašymą ir iki sprendimo (nutarties) priėmimo atidėjo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atidėta 144 Eur žyminio mokesčio dalis iš ieškovės priteistina į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).
20. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas; sumažinant iš ieškovės atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 1 210 Eur iki 600 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu iš ieškovės N. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).
Priteisti iš ieškovės N. S. į valstybės biudžetą 144 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija; biudžetinių pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660).
Grąžinti apeliantei jos papildomai pateiktą įrodymą – Darbo knygelės (serija KT-I Nr. 0930024) su vertimu kopiją.
Priteisti iš ieškovės atsakovui 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.