- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-59/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00624-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- L. J. J.
- Atsakovas
- A. J.
- Advokatai
- Osvaldas Martinkus, Jevgenija Dubrovskaja
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-664-622/2011 pagal ieškovo L. J. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus – tvartą, daržinę, kitus statinius, 0.6000 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad būdamas santuokoje su E. B. įsigijo ginčo turtą. Nutraukdami santuoką santuokinį turtą pasidalino žodiniu susitarimu, pagal kurį jam atiteko ieškovo vardu registruotas turtas, o E. B. – jos vardu registruotas turtas. Žemės sklypas ieškovo įsigytas už asmenines lėšas likus keturiolikai dienų iki teismo sprendimo nutraukti santuoką priėmimą, kai sutuoktiniai faktiškai kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Iki pat savo mirties E. B. nepareiškė ieškinio dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir neprašė jai pripažinti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir žemę. Testamente ji nurodė, kad sūnui palieka butą. Tokie veiksmai rodo, kad ji laikėsi susitarimo. Be to, nuosavybės teises ieškovas įgijo ir įgyjamosios senaties pagrindu. Tiek žemės sklypą, tiek gyvenamąjį namą su priklausiniais yra įgijęs sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei šešiolika metų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: pripažino ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, pagalbinius pastatus – tvartą, daržinę, kitus statinius, 0.6000 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) priteisė iš atsakovo 500 Lt žyminį mokestį ieškovui ir 7 530 Lt žyminį mokestį – valstybei. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovas ginčo turtą siekė įgyti asmeninės nuosavybės teise. Pats ieškovas teigia, kad turimą turtą jis su E. B. pasidalino žodiniu susitarimu. Sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo (ar šiuo atveju pasidalijimo) turėjo būti notarinės formos. Ieškovo nurodyto žodinio susitarimo metu galiojusios teisės normos nustatė, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Jei ieškovo minėtas susitarimas dėl nekilnojamųjų daiktų pasidalijimo ir buvo sudarytas, dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo jis juridinės galios neįgijo. Įvertinęs sutuoktinių elgesį po santuokos nutraukimo, teismas priėjo prie išvados, kad labiau tikėtina, jog toks susitarimas buvo. E. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), privatizavo būdama santuokoje su ieškovu, tačiau atsakovas į šį butą jokių pretenzijų nereiškė. Santuokos metu E. B. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo dalį negyvenamųjų patalpų (kūrybinių dirbtuvių), esančių (duomenys neskelbtini). Po santuokos nutraukimo dovanojimo sutartimi šis nekilnojamas turtas buvo perleistas A. G.. Spręsdamas dėl turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, teismas nurodė, kad ieškovas atitinka visus įgyjamosios senaties kriterijus, nes ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo sąžiningai, nepertraukiamai valdo jį nuo pat įgijimo, turtas viešame registre įregistruotas jo vardu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad E. B. būtų aktyviai dalyvavusi valdant turtą ar būtų naudojusis turtu. Tai, kad ieškovo sūnus, kuris yra atsakovas šioje byloje, vasaros atostogų metu gyvendavo ieškovo sodyboje, dar neįrodo E. B. siekių naudotis ginčo turtu. E. B. reikalavimų padalyti turtą nepareiškė, testamente E. B. neįvardino, kad atsakovui palieka ginčo turtą, kas netiesiogiai patvirtina, jog į šį turtą ji nepretendavo ir laikė jį ieškovo nuosavybe. Atsakovo teigimu, pagal CK 4.27 straipsnį ieškovas valdymą turėjo įregistruoti viešame registre. Tačiau tokia nuostata, o taip pat ir valdymo terminas, nustatytas CK 4.68 straipsnyje atsirado tik įsigaliojus šiuo metu galiojančiam CK. SŠK 23 straipsnis, reguliuojantis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo tada, kai vienas iš sutuoktinių sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šiuo atveju tokio termino pradžia teismas laikė santuokos nutraukimo momentą, nes realiai tik ieškovas po santuokos nutraukimo valdė ir naudojosi ginčo turtu. Kadangi E. B. savo mirties momentu nebuvo ginčo turto savininkė, todėl atsakovas negalėjo jo paveldėti. Atsakovo prašymą taikyti ieškovo reikalavimui vienerių metų senaties terminą, numatytą CK 5.8 straipsnyje, teismas laikė nepagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas pirminiame ieškinyje pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti ginčo turtą asmenine nuosavybe ir už šį turtinio pobūdžio reikalavimą buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį. Vėliau ieškovas patikslino reikalavimus ir papildomai pareiškė prašymą pripažinti nuosavybės teisių atsiradimą pagal įgyjamąją senatį, tačiau už šį neturtinio pobūdžio reikalavimą žyminio mokesčio nesumokėjo, todėl teismas nepagrįstai išnagrinėjo reikalavimą, kuris nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu. Be to, antrąjį reikalavimą teismas turėjo nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka, jo nagrinėjimui buvo netinkamai pasiruošta, ignoruoti CPK 532 straipsnio reikalavimai, nenurodyta pareiškėjui apie bylos nagrinėjimą paskelbti spaudoje, todėl byloje nebuvo nustatyti visi suinteresuoti asmenys.
2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad po santuokos nutraukimo kiekvienas iš buvusių sutuoktinių laisvai disponavo kitu savo vardu santuokoje įgytu turtu. Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų tokių išvadų padaryti negalima, nes labiau tikėtina, kad sutuoktiniai kitą turtą pardavė prieš tai pas notarą davę sutikimą vienas kitam parduoti bendrą turtą, be to, nėra žinoma, kaip pirkėjai atsiskaitė su sutuoktiniais, kam ir kokiu santykiu atiteko pinigai už parduotą turtą. Pagal SŠK 21 straipsnio 4 dalį, kol bendroji jungtinė nuosavybė šalių valia ar teismo sprendimu nebuvo transformuota, tol sutikimas ja disponuoti buvo reikalingas, o pagal SŠK 21 straipsnio 3 dalį, turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nors viešame registre jis būtų įformintas tik vieno iš sutuoktinių vardu. Be to, E. B. testamentas neįrodo, kad savo sūnui ji paliko tik butą Vilniuje, kadangi į bylą atsakovas pateikė įrodymus, jog jis paveldėjo ir autorines teises. Teismas nevertino atsakovo argumentų, kad jis paveldėjęs motinos turtą nesikreipė dėl ginčo turto dalies paveldėjimo, nes būdamas labai jaunas neturėjo lėšų galimiems teisminiams ginčams, be to, atsakovas visą laiką siekė taikiai susitarti su ieškovu savo tėvu, kad pastarasis jam perleistų nors nedidelę dalį to, ką paliko motina. Iš liudytojų paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad E. B. su buvusiu sutuoktiniu nesibylinėjo dėl turto, nes norėjo, jog tėvas ir sūnus bendrautų. Taip pat jos sveikata neleido jai pradėti teisminius procesus dėl turto dalybų.
3. Reikalavimas taikyti įgyjamosios senaties institutą nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, kai iš esmės nustatomas juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda nuosavybė. Vadinasi, turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra valdymo įregistravimas viešame registre savo vardu. Šioje byloje taikytina CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, nes pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį ji įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., ir nors pagal 33 straipsnį įgyjamosios senaties terminas skaičiuojamas ir valdymui, kuris prasidėjo iki 2000 m., tačiau netgi pripažįstant, kad pareiškėjas pageidaujamą įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti turtą pradėjo valdyti jo nurodytą datą – 1993 m. spalio 6 d., iki 2003 metų liepos 1 d. nebuvo praėję dešimt metų. Dėl šios priežasties negali būti konstatuotas juridinis faktas, kad ieškovas ginčo turtą įgijo įgyjamąja senatimi, nes nėra byloje įrodymų, jog ieškovas turto registre būtų įregistravęs valdymo teisę. Teismas neteisingai vertino, kad CK 4.27 straipsnyje nustatytas reikalavimas netaikytinas, nes valdymo terminas atsirado įsigaliojus naujam CK. Teismas nors teisingai nustatė, kad ginčo turtą ieškovas pradėjo valdyti nuo santuokos nutraukimo momento, t. y. nuo 1993 m. spalio 6 d., neteisingai netaikė CK 4.27 straipsnio, nes 2003 m. spalio 6 d. ši norma jau buvo galiojanti. Ieškovas negali būti laikomas sąžiningu turto valdytoju, nes pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Apelianto realizuota paveldėjimo teisė yra akivaizdi kliūtis. E. B. mirties dieną jokio papildomo juridinio fakto, dėl kurio būtų pasibaigusi jos bendrosios nuosavybės teisė nebuvo. Byloje neginčijamai įrodyta, kad iki mirties E. B. ginčo turtas priklausė jai bendrosios nuosavybės teise kartu su ieškovu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas ginčo turto nepaveldėjo. Byloje įrodyta, kad A. J. palikimą priėmė, o tai reiškia, kad paveldėjo ir ginčo turtą, nes įstatymai neleidžia turto paveldėti iš dalies. Neteisingai įvertinęs šias aplinkybes, teismas netinkamai taikė ieškinio senatį ieškovo reikalavimams ginti. E. B. palikimo atsiradimo metu ieškovas teismo sprendimu nebuvo viso ginčo namo ir žemės savininku, tik bendraturčiu, todėl, jeigu manė, kad jo sūnus gali paveldėti neva jo turtą, privalėjo būti rūpestingas ir atidus savo teisių į nuosavybę gynėjas. Dėl ženkliai praleisto ieškinio senaties termino šios teisės jis realizuoti nebegali. Paveldėjimo ieškovas nenuginčijo. CK 5.8 straipsnyje nustatytas imperatyvus vienerių metų terminas palikimo priėmimo teisėtumui nuginčyti. Šis terminas nustatytas siekiant turtinių santykių stabilumo, paveldėtojo turtinių teisių apibrėžtumo. Apeliantas pagrįstai vadovavosi CK 1.126 straipsnio 2 dalimis ir reikalavo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams ginti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nustatė, kad žyminio mokesčio dydis yra 8 030 Lt. Tokia išvada, apelianto nuomone, teisinga tik iš dalies, nes toks žyminio mokesčio dydis mokėtinas už turtinį reikalavimą. Turtinis ieškovo reikalavimas teismo buvo atmestas, taigi ir šios išlaidos iš atsakovo priteistos nepagrįstai. Neturtinis reikalavimas taikyti įgyjamąją senatį nebuvo apmokėtas žyminiu 134 Lt (ypatingoji teisena) mokesčiu, nors būtent jis teismo buvo tenkintas. Dėl šių priežasčių teismas neteisingai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi jokių bylinėjimosi išlaidų šioje reikalavimo dalyje ieškovas nepatyrė, tai iš atsakovo jos ir negali būti priteisiamos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas L. J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto argumentai dėl papildomo savarankiško reikalavimo pareiškimo patikslintame ieškinyje yra nepagrįsti, nes papildomas reikalavimas nebuvo pareikštas, o buvo nurodytas tik papildomas pagrindas.
2. Byloje yra neginčijamai nustatyta, jog žemė buvo nupirkta tuomet, kai ieškovas gyveno su E. B. skyrium, t. y. santuokinių santykių nebepalaikė ir bendro ūkio nevedė. Tokia faktinė padėtis susiklostė dar iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo teisme. Nevesdami bendro ūkio, negyvendami kartu ir atmesdami galimybę ateityje atkurti šeimos santykius, sutuoktiniai pirkdami nekilnojamąjį turtą siekė jį įgyti tik asmeninėn nuosavybėn. Be to, turto pirkimo metu galioję įstatymai apskritai nereikalavo pasisakyti dėl turto nuosavybės formos, t. y. asmeninė ir jungtinė. Dėl šios priežasties, ieškovo nuomone, teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl žemės sklypo įsigijimo aplinkybių, bet apeliacinio skundo ieškovas nereiškė, nes jo reikalavimai patenkinti kitu pagrindu.
3. Nutraukiant santuoką dalyti turto per teismą nebuvo privalu, todėl ieškovas sutarė su buvusia sutuoktine žodžiu. Be to, kito turto – kūrybinių dirbtuvių perleidimo sandoriai buvo notariniai, o notarai nereikalavo buvusių sutuoktinių sutikimo nepaisant turto įgijimo santuokoje fakto, todėl buvę sutuoktiniai manė, kad problemų dėl turto neturės ir ateityje. Butas buvo įregistruotas E. B. vardu, o namas ir sklypas – ieškovo. Teismas padarė teisingą išvadą, nes sudarant jau pirmą po santuokos nutraukimo nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, t. y. kūrybinių dirbtuvių dalies dovanojimo, nebuvo jokių kliūčių laisvam disponavimui.
4. Nagrinėjamu atveju yra visos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, nes nuo pat turto įsigijimo momento ieškovas valdė jį kaip savo. E. B. namas nebuvo reikalingas. Ji gyveno sostinėje ir niekad neplanavo keltis į kaimą. Turtą įgijo sąžiningai ir teisėtai – notarinių sandorių pagrindu. Sandorius įregistravo įstatymo nustatyta tvarka. Apelianto nurodomas paveldėjimo priėmimas negali būti laikomas kliūtimi, nes atsakovas neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo į ginčo turtą. Iki šios bylos iškėlimo teisme atsakovas neatliko jokių veiksmų nuosavybei įforminti. A. J., nereikalaudamas notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimo į dalį namo ir sklypo, pripažino ir patvirtino veiksmais, kad ieškovas yra teisėtas valdytojas ir savininkas. Atsakovas nerealizavo savo teisės kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo net po ieškinio gavimo. Turto valdymas yra atviras. Po sutarčių sudarymo įregistruotas nuosavybės įgijimo faktas viešame registre. Nuo nuosavybės įgijimo momento iki dabar ieškovas turtą valdo nepertraukiamai. Nustatant valdymo terminą nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio nuostatą, nes ji neturi įtakos konkrečiam ginčui. Apelianto argumentas dėl registravimo fakto nebuvimo viešame registre prieštarauja ne tik pateiktiems byloje įrodymams, bet ir įstatymui, nes įrašas viešame nekilnojamojo turto registre apie ieškovą, kaip turto savininką, galioja nuo 1993 m. rugpjūčio 19 d. CK nurodyta, kad nuosavybės teisė apima ir valdymą, ir naudojimąsi, ir disponavimą (4.37 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 3 dalies nuostatą daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į daiktą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir E. B. susituokė 1982 m. (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). Ieškovo vardu 1986 m. vasario 6 d. buvo įsigytas gyvenamasis namas (su priklausiniais), o 1993 m. rusėjo 7 d. – 0.7500 ha žemės sklypas (ant kurio pastatytas namas), esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-11). Ieškovo ir E. B. santuoka buvo nutraukta 1993 m. rugsėjo 21 d. teismo sprendimu (ištuoka įregistruota 1993 m. spalio 6 d.), tačiau sutuoktinių bendras turtas nebuvo padalytas (b. l. 6, 55). E. B. mirė 2002 m. (duomenys neskelbtini) d. (b. l. 56). Testamentu E. B. visą jai priklausantį turtą paliko jos ir ieškovo sūnui A. J. (atsakovui) (b. l. 210). Atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir E. B. autorines teises (b. l. 24, 57). Byloje sprendžiamas ginčas, ar minėtas ieškovo savo vardu santuokoje su E. B. įgytas turtas yra pripažįstamas jo asmenine nuosavybe. Priešingu atveju, t. y. šį turtą pripažįstant ieškovo ir E. B. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į jį gali pretenduoti E. B. įpėdinis, t. y. atsakovas.
Ieškovas ieškinyje prašė pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą (su priklausiniais) tuo pagrindu, kad šis turtas atiteko jam po santuokos nutraukimo pagal žodinį susitarimą su E. B. ir pastaroji iki pat savo mirties nepasinaudojo teise pareikšti ieškinį dėl turto padalijimo. Pagal bylos duomenis teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo dieną buvę sutuoktiniai turėjo: ieškovo vardu – ginčo gyvenamąjį namą (su priklausiniais) ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), kurių paskirtis vėliau buvo pakeista į gyvenamąją (butų), o E. B. vardu – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 36/100 dalis kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-9, 10-21). Ieškovo teigimu, žodiniu susitarimu su E. B. po santuokos nutraukimo šis turtas buvo padalytas taip: E. B. atiteko jos vardu registruotas butas ir dalis kūrybinių dirbtuvių, o ieškovui – jo vardu registruotas ginčo turtas ir kūrybinės dirbtuvės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), privatizavo būdama santuokoje su ieškovu, tačiau ieškovas jokių pretenzijų į šį butą nereiškė; santuokos metu E. B. įsigijo dalį kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), kurias po santuokos nutraukimo 1994 m. rugsėjo 20 d. dovanojimo sutartimi perleido A. G.. Ieškovo ir E. B. elgesys po santuokos nutraukimo leido pirmosios instancijos teismui padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad minėtas žodinis susitarimas buvo. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Pažymėtina, kad ieškovas po santuokos nutraukimo 1995 m. sausio 18 d. taip pat pardavė savo vardu registruotas kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-17), ir duomenų, kad E. B. būtų turėjusi pretenzijų į jas, byloje nėra. Apeliacinio skundo argumentai, kad labiau tikėtina, jog buvę sutuoktiniai šį turtą pardavė prieš tai pas notarą davė sutikimą vienas kitam parduoti bendrą turtą, paremti tik prielaidomis, todėl nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl žodinio susitarimo buvimo. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad tarp ieškovo ir E. B. buvo žodinis susitarimas dėl turto padalijimo, juo nesivadovavo, kadangi laikė jį negaliojančiu dėl įstatymo reikalaujamos formos (nagrinėjamu atveju – notarinės) nesilaikymo (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo pozicija ir pažymi, kad pagal ieškovo ir E. B. santuokos nutraukimo metu galiojusias teisės normas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas galėjo būti pasidalytas sutuoktiniu susitarimu arba pareiškus ieškinį teisme dėl tokio turto padalijimo (SŠK 24 straipsnis). SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė. Minėta, kad ieškovo ir E. B. santuoka nutraukta 1993 m. rugsėjo 21 d. Po santuokos nutraukimo iki pat E. B. mirties 2002 m. (duomenys neskelbtini) buvę sutuoktiniai nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Nustačius, kad nė vienas iš buvusių sutuoktinių per įstatymo nustatytą terminą (SŠK 23 straipsnio 4 dalis) nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, darytina išvada, kad sutuoktiniai dėl turto, kuris buvo įgytas santuokoje, pasidalijimo susitarė. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes notaras, tvirtindamas ieškovo atidalinto 0.1500 ha žemės sklypo perleidimo sandorį, pareikalavo teismo sprendimo arba notarinės formos sutarties dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Spręsdama kilusį ginčą, teisėjų kolegija atsižvelgia į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl santuokoje įgyto turto teisinio statuso, kai santuoka nutraukta iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir turtas nepadalytas teismo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2007; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2008). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, aplinkybė, kad šio susitarimo forma neatitiko tuo metu įstatymo reikalaujamai, nereiškia, kad šiuo susitarimu negalima vadovautis sprendžiant klausimą dėl buvusių sutuoktinių turto padalijimo. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ieškovas ir E. B. buvo susitarę, jog po santuokos nutraukimo kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise atitenka to sutuoktinio vardu įregistruotas turtas.
Ieškovas asmeninės nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą (su priklausiniais) jam prašė pripažinti remdamasis su E. B. pasiektu žodiniu susitarimu dėl turto padalijimo, tačiau asmeninės nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą prašė pripažinti ir kitu pagrindu. Ieškovo teigimu, ginčo žemės sklypas jo vardu buvo įsigytas už jo asmenines lėšas tuo metu, kai su E. B. faktiškai kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, be to, teisme jau buvo nagrinėjama santuokos nutraukimo byla. Pirmosios instancijos teismui byloje nepakako įrodymų padaryti išvadą, kad žemės sklypą ieškovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise už asmenines lėšas. Ieškovas su tokiu įrodymų dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybių vertinimu nesutiko, tačiau atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad apeliacinio skundo reikšti neturi pagrindo, nes jo ieškinys buvo patenkintas, nors ir kitu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo patenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, todėl dėl šių aplinkybių pasisako.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 0.75000 ha žemės sklypą, kuris vėliau buvo padalintas į du sklypus, savo vardu įsigijo 1993 m. rugsėjo 7 d., t. y. dar būdamas santuokoje su E. B. (b. l. 10-11, 101-108). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bei ir asmeninio turto. Pagal ginčo žemės sklypo įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, buvo laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybė, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas ir įregistruotas viešajame registre. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo santuoka su E. B. buvo nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1993 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (b. l. 6), o ginčo žemės sklypas ieškovo vardu įsigytas 1993 m. rugsėjo 7 d., t. y. prieš dvi savaites iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo. Šiame sprendime nustatyta, kad šeima jau ilgą laiką faktiškai iširusi, jie kartu negyvena, bendro ūkio neveda, per teismo skirtą šalių susitaikymui šešių mėnesių terminą nei viena, nei kita šalis jokių priemonių nesiėmė ir jie nesusitaikė. Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė (E. B.) paaiškino, jog ieškovas turi kitą moterį, kuri jai žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypo įsigijimo metu ieškovas su E. B. faktiškai jau kurį laiką kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, nes ieškovas gyveno su kita moterimi, su kuria vėliau susituokė, darytina išvada, kad ieškovas šį žemės sklypą įsigijo už asmenines lėšas, todėl jis pripažintinas ieškovo asmenine nuosavybe. Netgi darant prielaidą, kad šis žemės sklypas formaliai priklausė ieškovui ir E. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pagal aukščiau aptartą žodinį susitarimą tarp jų ginčo žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovui.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į ginčo turtą remiantis įgyjama senatimi yra teisėtas ir pagrįstas. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šiuo atveju asmuo, prašantis nustatyti šį faktą, nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nustačius, kad ieškovas asmeninės nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą (su priklausiniais) yra įgijęs susitarimo su E. B. pagrindu, taikyti įgyjamosios senaties institutą nėra pagrindo. Teisėjų kolegijai nustačius, kad ginčo žemės sklypas ieškovo buvo įsigytas už asmenines lėšas, taip pat nėra pagrindo šiuo atveju taikyti įgyjamosios senaties institutą, nes ieškovas ir yra šio turto savininkas.
Apeliantas prašo taikyti CK 5.8 straipsnyje numatytą ieškinio senaties terminą. Šiame straipsnyje nurodyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, atsižvelgdamas į susitarimą su E. B., niekada nepretendavo į jos palikimą. Be to, atsakovui nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo turtą, o tik į E. B. vardu registruotą butą ir jos autorines teises, todėl atsakovas negalėjo žinoti, kad kitas asmuo pretenduoja į ginčo turtą. Minėta, kad ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes notaras, tvirtindamas ieškovo atidalinto 0.1500 ha žemės sklypo perleidimo sandorį, pareikalavo teismo sprendimo arba notarinės formos sutarties dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Iki šio žemės sklypo pardavimo ieškovas buvo įsitikinęs, kad ginčo turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.
Nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė įgyjamosios senaties institutą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teisės taikymo klaida nelėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl keičiama tik pirmosios instancijos teismo motyvų atitinkama dalis, o apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo turtinį reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuris apmokestinamas 8 030 Lt žyminio mokesčiu, atmetė. Teismas patenkino tik ieškovo neturtinį reikalavimą dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo, kuris nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu. Apelianto nuomone, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai iš atsakovo priteisė žyminį mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, patenkinus ieškovo turtinį reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, žyminis mokestis iš atsakovo priteistas pagrįstai.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas ir už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisiama 1 500 Lt išlaidų, ieškovo patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (b. l. 234).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui L. J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.