Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sauliaus Kulikausko ir nuteistojo K. C. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 259 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, nurodant ją sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į K. C. skirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-07-25 iki 2013-08-01 (septynios paros), vertinant, kad 14 MGL (1820 Lt) dydžio bauda yra sumokėta.

M. G. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistas 65 MGL (8450 Lt) dydžio bauda, nurodant ją sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į M. G. skirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-07-25 iki 2013-08-13 (devyniolika parų), vertinant, kad 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda sumokėta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. C. gynėjo advokato N. Strazdo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu, nuteistasis K. C. ir jo gynėjas prašė jų skundą tenkinti, nuteistasis M. G. ir jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo K. C. gynėjo advokato N. Strazdo apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis K. C. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, o nuteistasis M. G. – nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Dėl to ginčo byloje ir nėra. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su ta skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria nuteistajam M. G. taikytos 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė nei jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, sankcijoje numatyta bausmės rūšis.

Pagal baudžiamajame įstatyme nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 str. 1 d.). Tačiau parenkant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui galima situacija, kai yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad skirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę teismas gali nustatęs išimtines bylos aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui. Tai, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiranda tada, kai teismas nustato išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė M. G. švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, charakterizuojamas teigiamai, padeda išlaikyti savo mažametį vaiką, nors su vaiko motina santuokoje negyvena, jog nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad perduotos narkotinės medžiagos kiekis nebuvo didelis, duomenų, kad kaltinamasis būtų užsiėmęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu pašaliniams asmenims byloje nėra, narkotines medžiagas perdavė pažįstamam asmeniui (3 t., 62 b. l.), todėl jo veika yra mažiau pavojinga nei tipinis narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimas siekiant pasipelnyti, ir dėl to padarė išvadą, kad nors M. G. veika formaliai atitinka narkotinių medžiagų platinimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą bei kaltininko asmenybę aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad išimtinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui, kurių pagrindu taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, šioje byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas M. G. aptariamo straipsnio nuostatas, ir skirdamas jam švelnesnę bausmės rūšį nei jo padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytoji, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė neteisingą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog M. G. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau ši aplinkybė įvertinama parenkant ir individualizuojant bausmę ir jos dydį sankcijos už padarytą nusikaltimą ribose. Analogiškai teismų praktikoje vertinamos ir kitos pirmosios instancijos teisme sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. kaltininko asmenybė ir jo šeiminės aplinkybės, kurios pagal teismų praktiką savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-355/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad M. G. perduotos narkotinės medžiagos kiekis nebuvo didelis, duomenų, kad kaltinamasis būtų užsiėmęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu pašaliniams asmenims, byloje nėra, narkotines medžiagas perdavė pažįstamam asmeniui, dėl ko sprendė, kad jo veika yra mažiau pavojinga nei tipinis narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimas siekiant pasipelnyti, tačiau tokių apylinkės teismo sprendime nurodytų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys. Priešingai, kaip matyti iš paties nuteistojo M. G. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimui teisėjui (1 t., 158–159 b. l.), tiek apylinkės teismo posėdžio metu (3 t. 37–38 b. l.), jis narkotines medžiagas K. C. neperdavė, kaip nurodė apylinkės teismas, o pardavė už 75 Lt. Maža to, pats M. G. pripažino, kad anksčiau keletą kartų yra rūkęs „žolę“ kartu su K. C., – įsigydavo sau, o K. C. duodavo neatlygintinai. Vadinasi, tai nebe pirmas kartas, kai M. G. disponavo narkotinėmis medžiagomis ir jas, K. C. duodamas neatlygintinai, platino. Ir nors nuteistasis K. C. kategoriškai neigė mokėjęs M. G. pinigus už narkotines medžiagas ir teigė narkotinių medžiagų anksčiau su M. G. nevartojęs (3 t., 36–37 b. l.), tačiau kolegija tiki ir remiasi M. G. parodymais, kadangi jam save apkalbėti nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, tuo labiau, kai jo nurodytos aplinkybės, susijusios su narkotinių medžiagų pardavimu K. C., nuoseklios ir logiškos, atitinkančios jo duotų parodymų turinį, kad jis iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 100 Lt įgijęs keturis paketus su narkotine medžiaga – kanapėmis (ir jų dalimis), (vadinasi, vieno paketėlio kaina – 25 Lt), vieną paketėlį suvartojęs pats, likusius tris paketus su narkotine medžiaga – kanapėmis (ir jų dalimis) už 75 Lt pardavė K. C.. Taigi nustačius, kad M. G. atlygintinai, t. y. už 75 Lt, pardavė K. C. ne vieną, o tris paketus su narkotinėmis medžiagomis (bendros 2,139 g masės), o toks narkotinių medžiagų kiekis, pagal teismų praktiką, yra pakankamas svaigintis kelis kartus ar netgi keliems asmenims, išvada, kad M. G. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, yra negalima.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios BK 54 straipsnio 3 dalies prasme galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, nėra, todėl nuteistajam M. G. BK 54 straipsnio 3 dalis pritaikyta netinkamai ir nepagrįstai, t. y. nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių, paskyrus BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, būtų pažeistas teisingumo principas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Dėl to skundžiamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.)

Apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam M. G. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, atsižvelgia į nuteistojo asmenybę, kad jis praeityje nebuvo teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, charakterizuojamas teigiamai, padeda išlaikyti savo mažametį vaiką, nors su vaiko motina kartu negyvena, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, taip pat įvertina ir jo padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmių skyrimo tikslai gali būti pasiekti nuteistajam skyrus minimalią jo padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas ir anksčiau išanalizuotas aplinkybes, susijusias su M. G. padaryto nusikaltimo aplinkybėmis, jo asmenį teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti išvadą, kad M. G. visiškai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi, į 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusią naują BK 75 straipsnio redakciją (Nr. XII-1554, 2015-03-19, paskelbta TAR 2015-03-23), kuri leidžia asmeniui nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Šiame kontekste pažymima tai, kad bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai, ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Teismo vertinimu, bausmės tikslai, ypač tada, kai nusikalstamą veiką padaro jaunas žmogus dėl savo nepakankamos brandos ir nesugebėjimo įvertinti savo poelgio neigiamų padarinių ir teisės pažeidimo laipsnio, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau maksimaliam laikotarpiui atidedant jos vykdymą, ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bei 75 straipsnio 2 dalies 4, 10 punkte numatytas pareigas – auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametį vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Taip pat su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir nuteistojo K. C. gynėjas advokatas N. Strazdas, kuris teigia, kad Kelmės rajono apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl nepagrįstai neatleido K. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teismų praktikoje konstatuota, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011 ). Taigi tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas BK 40 straipsnio nuostatų taikymą, nurodė, kad

taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti K. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo, kadangi nėra vienos būtinos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. C. parodymai nebuvo nuoseklūs, kad ne visi nuteistojo duoti parodymai sutapo su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir todėl sprendė, kad nėra pagrindo laikyti, kad jis visiškai pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi bei taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir sprendžia kitaip. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).

Konkrečiu atveju, nuteistasis K. C. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal pareikštą kaltinimą kaltu prisipažįsta, nurodė jam inkriminuotos veikos bruožus, padarymo aplinkybes ir pripažino esminius faktus, o būtent tai, kad jis iš M. G. įgijo narkotinių medžiagų – 2,139 g kanapių (ir jų dalių) (3 t., 36–37 b. l.). Taigi jis savanoriškai pripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąsias aplinkybes, papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes, tokį savo elgesį vertino kritiškai, gailėjosi taip padaręs. Tai, kad K. C. ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo sprendžiamas kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimas, savo kaltės nepripažino (1 t., 88 b. l.), atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (1 t., 75 b. l.), nelaikytina kaltės nepripažinimu, nes šis klausimas yra susijęs su teisiniu veikos vertinimu, tai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad po to, K. C. pareiškus įtarimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jis savo kaltę pripažino iškart ir nurodė labai besigailintis (1 t., 82-83 b. l.). Ir nors byloje esantys duomenys iš tiesų tvirtina, kad K. C. kategoriškai neigė mokėjęs M. G. pinigus už narkotines medžiagas (3 t., 37 b. l.), tačiau anksčiau jau aptartais ir kolegijos pripažintais objektyviais kito nuteistojo M. G. parodymais nustatyta, kad K. C. už narkotines medžiagas M. G. vis dėlto sumokėjo 75 Lt, tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, taip pat nelaikytina kaltės nepripažinimu, nes įstatymas nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi, nes jis turi teisę į gynybą, turi teisę gintis nuo kaltinimo vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad K. C. visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Taip pat byloje yra nustatyta, kad K. C. padarė baudžiamąjį nusižengimą, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, taigi, šiuo atveju BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra.

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Jau aptarta, kad K. C. visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką, todėl plačiau ši sąlyga nebeaptarinėjama ir konstatuojama, kad yra ir antroji BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Šiuo atveju žalos padaryta nebuvo, taigi nagrinėjama situacija atitinka ir šią sąlygą.

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kadangi žalos klausimas jau aptartas anksčiau, plačiau jis nebeaptarinėjamas. K. C. neteistas, vedęs, turi šeimą, mažametį vaiką, dirba, nebaustas administracine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant paminėtoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas manyti, kad K. C. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtintą reikalavimą, susijusį su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. Antai pagal BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalis laiduotoju gali būti tik teismo pasitikėjimo verti asmenys, pagal savo asmenines savybes ar veiklos pobūdį turintys galimybę daryti teigimą įtaką kaltininkui. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011, 2K–86-895/2015).

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo apklausta pretendentė į laiduotojus nuteistojo K. C. žmona I. S. (C.), kuri prašė atleisti jos vyrą K. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Teismo posėdžio metu ji nurodė, kad prisiima įsipareigojimus ir atsakomybę už tai, kad tai daugiau nebepasikartotų, jog stengsis, kad jos vyras daugiau nenusikalstų, jog tai buvo žiauri pamoka jiems visiems, kad jos vyras jai pažadėjo, jog ateityje to nebebus, ji dėl to garantuoja, ir ji labai stengsis dėl jo. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. S. (C.) neteista (1 t., 143 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., 144 b. l.), dirba (1 t., 145 b. l.), darbovietės charakterizuojama teigimai (1 t., 138 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs I. S. (C.) pateiktus duomenis, jos norą ir pasiryžimą kontroliuoti ir daryti poveikį savo vyro K. C. elgesiui, jos teigiamas asmenines ir socialines savybes, sprendžia, kad I. S. (C.) BK 40 straipsnio prasme yra tinkamas, teismo pasitikėjimo vertas laiduotojas, turintis realias galimybes daryti teigiamą įtaką K. C..

Esant BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, bei atsižvelgusi į K. C. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą), veikos padarymo aplinkybes, asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dirba, charakterizuojamas teigiamai), kolegija daro išvadą, kad K. C. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl ir yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymima, kad asmuo, kuriam taikomas BK 40 straipsnis, įgauna tam tikrą juridinį statusą, verčiantį elgtis apdairiau, palyginus su kitais asmenimis, bei visiškai tinkamai moralės ir ypač teisės požiūriu, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų. Priešingu atveju laiduotojas gali atsisakyti duoto laidavimo; naujo baudžiamojo nusižengimo ar neatsargaus nusikaltimo padarymo atveju teismas gali, panaikinęs sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o tyčinio nusikaltimo padarymo atveju besąlygiškai privalo spręsti klausimą dėl atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės už visas jo padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, nepaisant to, kad teisinė priemonė BK 40 straipsnyje yra įvardyta kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tam tikra dalimi ši atsakomybė vis dėlto yra įgyvendinama.

Remiantis anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria K. C. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžių bauda, naikintina, ir K. C. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina, ir, atsižvelgus į jo padarytos nusikalstamos veikos specifiką, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, K. C. skirtina 10 MGL (376 EUR) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. G. taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirta 65 MGL (8450 Lt) dydžio bauda, ir M. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4, 10 punktais, M. G. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametį vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. G. paskirti 25 MGL (941 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į M. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. (devyniolika parų).

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria K. C. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 25 MGL dydžių bauda, panaikinti.

K. C., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir bylą jam nutraukti.

K. C. perduoti laiduotojos I. C. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, K. C. paskirti 10 MGL (376 EUR) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į K. C. skirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., laikant, kad 14 MGL ( 1820 Lt) dydžio bauda yra sumokėta, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.