- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- 2-3683-887/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02992-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Petkevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
- Atsakovas
- L. R.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovei L. R. dėl skolos už šilumos energiją ir kitas paslaugas bei delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Litesko“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo iš atsakovės L. R. priteisti 381,22 Eur skolą už šilumos energiją ir kitas paslaugas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d., 9,29 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 20,00 Eur žyminį mokestį.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad UAB „Litesko“ tiekia šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsniu, kai abiejų šalių valia – tiekti ir vartoti šilumos energiją, realizuota konkliudentiniais veiksmais, CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintu Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašu bei nesant pasirašytos sutarties tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo pagal individualiai aptartas sąlygas, tiekia į butą esantį (duomenys neskelbtini) šilumos energiją. Atsakovė savo prievolės laiku ir tinkamai atsiskaityti, nevykdo. Nurodė, kad atsakovei Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 09081694 oferta buvo išsiųsta 2014 m. lapkričio 26 d. Už nuolat tiekiamą šilumos energiją ir kitas paslaugas atsakovė nemoka, į ieškovės reikalavimus apmokėti, nereaguoja. Atsakovės skola susidarė nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. (b. l. 1). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė R. R. ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai, papildomai paaiškino, kad atsiliepime atsakovės nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, atsakovė skolų geranoriškai nemoka, visiškai nebendradarbiauja su ieškovu esant finansinių problemų. Su prašymu atidėti sprendimo įvykdymą nesutinka, nes jis visiškai nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovė L. R. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis, 133 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, b. l. 20). Teisme gautas atsakovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi ji yra išvykusi darbo reikalais į Klaipėdą ir numatytu laiku atvykti į teismo posėdį neturi galimybių. Teismas atsakovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino, kadangi prie prašymo nepateikti jokie įrodymai patvirtinantys atsakovės nurodytas aplinkybes ir pateisinantys jos neatvykimą, be to, teismas atsakovės neatvykimo priežasčių nepripažino svarbiomis (CPK 246 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovė buvo informuota, kad teismas turi teisę parengiamojo teismo posėdžio metu pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo posėdžio (CPK 231 straipsnio 5 dalis), bylą išnagrinėjo iš esmės atsakovei nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė L. R. atsiliepimu į ieškinį prašo įpareigoti ieškovę pateikti aiškią ir neabejotiną informaciją apie skolinius įsipareigojimus už šilumos energiją 2014 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu, įpareigoti ieškovę pateikti teisėtą, juridinę galią turinčią šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su atsakove, teismo sprendimo įvykdymą atidėti 6 mėnesiams, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad skola susidarė 2015 m. liepos 1 d. – 2016 m. birželio 1 d. laikotarpiu. Kaip įrodymą dėl sutarties netinkamo vykdymo pateikė teismui rašytinį įrodymą – skolos ir delspinigių paskaičiavimo lentelę, tačiau šiame dokumente duomenys nurodyti tik 2015 m. liepos 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. laikotarpio. Ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas – 2015 m. liepos 1 d. – 2015 m. gegužės 1 d. skolos ir delspinigių paskaičiavimo lentelė yra neinformatyvi, neaiški. Dokumente nėra pateikta informacija, kokio dydžio piniginius mokėjimus nurodytu laikotarpiu atliko atsakovė ieškovės naudai. Siekiant teisinio aiškumo bei tinkamo įsipareigojimų vykdymo, pastarasis dokumentas nebuvo pateiktas atsakovei suderinimui. Pateiktame dokumente nėra informacijos, ar nėra įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį, ar nėra išankstinio apmokėjimo. Pažymėtina, kad ieškovė, prieš reikšdama ieškinį teismui, nesiekė derybų dėl tinkamo sutarties įvykdymo, nesilaikė verslo etikos bei nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 1 dalies, 6.158 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6.200 straipsnio nuostatomis. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė teigia, jog atsakovė nėra pasirašiusi Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 09081694, nors jos oferta, anot ieškovės, atsakovei buvo neva išsiųsta 2014 m. lapkričio 26 d. Ieškovės pateiktas 2014 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. 2.3(1)-1215 „Dėl sutarties pasirašymo“, tai nėra įrodymas, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis yra pasirašyta ir šalys sutinka su visomis sutartyje numatytomis sąlygomis. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių juridinę galią turinčių įrodymų, kad minėtas ieškovės raštas atsakovei iš tikrųjų faktiškai buvo išsiųstas ir tinkamai įteiktas. Ankstesniame ginče civilinėje byloje Nr. 2-4302-652/2015 atsakovė prašė, kad ieškovė pateiktų minėtą Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 09081694 ir šios sutarties įteikimo atsakovei įrodymus, tačiau dėl neaiškių priežasčių, tas padaryta nebuvo. Ieškovė pati pripažįsta, kad su atsakove nėra tinkamai įforminta šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. atsakovei kaip civilinių santykių subjektui, ieškovė nėra pateikusi pasirašytos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, o teisine prasme galima būtų traktuoti, jog tarp abiejų šalių ir nėra galiojančios sutarties. Ieškovė yra šiluminės energijos tiekimo monopolininkas, rinkoje užima dominuojančią padėtį, todėl manytina, kad tokie ieškovės veiksmai yra nekorektiški atsakovės atžvilgiu ir pažeidžia verslo etikos principus, įtvirtintus CK. Atsakovė pažymėjo, kad jos mėnesinės pajamos sudaro 186,78 Eur. Atsakovė turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų AB „SEB bankui“, t. y. atsakovė kiekvieną mėnesį privalo mokėti apie 300,00 Eur bankui už paskolą būstui įsigyti, todėl atsakovės finansinė padėtis šiuo metu yra ypatingai sudėtinga. Be to, atsakovė viena augina nepilnametį sūnų, viena jį finansiškai išlaiko, jo išlaikymui negauna jokio papildomo finansavimo iš kitų šaltinių. Atsakovė visas gaunamas pajamas skiria sūnaus išlaikymui ir būtiniausioms išlaidoms bei esamiems ilgalaikiams finansiniams įsipareigojimams padengti, todėl tuo atveju, jeigu ieškovės reikalaujama suma būtų priteista, šiuo metu atsakovė neturi galimybės ir negali sumokėti visos ieškovės prašomos sumos iš karto.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei L. R. (b. l. 5). Ieškovė tiekia šiam gyvenamajam būstui šilumos energiją ir karštą vandenį. Ieškovė ir atsakovė nėra pasirašiusios šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, nors atsakovei sutarties oferta buvo išsiųsta 2014 m. lapkričio 26 d. (b. l. 2). Atsakovė naudojosi tiekiama šilumos energija, tačiau už ją neatsiskaitė, tai yra neįvykdė savo prievolės. Atsakovės skola ieškovei susidarė už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Ieškovės paskaičiavimu atsakovės susidariusi skola už šilumos energiją bei kitas paslaugas yra 381,22 Eur ir 9,29 Eur delspinigiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
Dėl sutarties sudarymo
Atsakovė ginčija, kad ji su ieškove kokiais nors veiksmais būtų sudariusi sutartį dėl paslaugų pirkimo-pardavimo. Atsakovės tvirtinimu jos ir ieškovės nesiejo sutartiniai santykiai, kurių pagrindu buvo pirktos ir parduotos paslaugos.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams taikytinos CK šeštosios knygos XXIII skyriaus septintojo skirsnio („Energijos pirkimo-pardavimo sutartys“) normos ir specialiosios normos – Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys teisės aktai. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio ir 6.384 straipsnio normomis, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais. CK 6.384 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad sutartis yra laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tinklų, todėl atsakovė tapo šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi nuo patalpų įsigijimo momento. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punktas, 27 punktas numato, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartims galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir buto, kitų patalpų savininko – vartotojo. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita. Vadinasi, nesvarbu, kiek pasikeistų buto savininkų, taip pat nesvarbu, ar jie sudarytų su ieškovu rašytines energijos pirkimo-pardavimo sutartis, ar ne, sutartis dėl mokėjimo už šilumos energiją laikoma sudaryta su bet kuriuo asmeniu, kuris tampa savininku buto, kurio įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad asmeniui, įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1618/2002, Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-872-480/2015, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1105-601/2015). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog ji su ieškove nėra sudariusi jokios sutarties dėl šilumos energijos tiekimo, kadangi tokia sutartis tarp šalių sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo buto įsigijimo momento – 2014 m. liepos 2 d. (b. l. 5).
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, nors atsakovė ir ginčija, jog tarp šalių nėra pasirašytos sutarties, todėl pareigos mokėti už ieškovės suteiktas paslaugas jai nekyla, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė priima ieškovės tiekiamą šilumos energiją į nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir tam neprieštarauja, pretenzijų dėl netinkamos paslaugos teikimo ieškovei nepateikė.
Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Todėl akivaizdu, kad atsakovei, kaip patalpų savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją.
Dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovė L. R. neginčija aplinkybės, kad jai priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo. Neginčija, kad šias paslaugas tiekia ieškovė. Atsakovė nesutinka su skolos susidarymo laikotarpio nurodymu, ginčydama paskutinę jo datą, t. y. kad pagal ieškovės pateiktą Mokesčių paskaičiavimo pažymą, paskutinis skolos susidarymo terminas yra 2015 m. gegužės 1 d., o ne 2016 m. birželio 1 d.
Išanalizavus Mokesčių paskaičiavimo pažymos turinį, matyti, kad 381,22 Eur skola ir 9,29 Eur delspinigiai už šilumos energiją, tiektą į butą (duomenys neskelbtini), paskaičiuoti laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (imtinai) (b. l. 3-4). Kas reiškia, kad paskutinis skolos skaičiavimo mėnuo – gegužė ir skola susidarė iki 2016 m. birželio 1 d. Teismas vertina, kad atsakovė klaidingai supranta skolos skaičiavimo laikotarpį už paskutinį mėnesį, tačiau skolos suma dėl to nesikeičia, kurios dydžio atsakovė iš esmės neginčija.
Su ieškiniu ieškovė pateikė Mokesčių paskaičiavimo pažymą, o teismo posėdžio metu ieškovės atstovė teismui pateikė ir prašė prijungti prie bylos 11 atsakovei išrašytų mokėjimo sąskaitų bei atsakovei siųstų įspėjimų/raštų kopijas (b. l. 3-4, 30-40). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad už šį laikotarpį susidariusios skolos atsakovė nėra padengusi nei dalies. Atsakovė moka dalimis ieškovei priteistą skolą civilinėje byloje Nr. 2-4302-652/2015, kadangi ir mokėjimo nurodymuose nurodo šios civilinės bylos numerį. Abejoti ieškovės pateiktos Mokesčių paskaičiavimo pažymos ir mokėjimo sąskaitų tikslumu bei pagrįstumu, teismas neturi pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra savo srities profesionalė, kuri skaičiavimus atlieka specialių programų pagalba.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė pažeidė prievolę, nes ji nevykdė pareigos laiku atsiskaityti su ieškove už teikiamas paslaugas. CK 6.38 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.388 straipsnis 1 dalis numato, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kadangi atsakovė savo prievolės gera valia nevykdo, todėl iš jos ieškovės naudai priteisiama 381,22 Eur skola už suvartotą šilumos energiją ir kitas paslaugas.
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 9,29 Eur delspinigius. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybas gali nustatyti įstatymas, sutartis ar teismo sprendimas. CK 1.3 straipsnio 4 dalis nustato, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. 1995 m. sausio 26 d. įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims” 1 straipsnis apibrėžia ratą asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi reikalavimo teisę skaičiuoti 0,02 procento delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Pagal šį įstatymą gali būti skaičiuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio delspinigiai ir valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigiai. Ieškovė nėra nei valstybės, nei savivaldybės įmonė, teikianti komunalines paslaugas, todėl šiuo atveju taikytinos bendros įstatymo nuostatos – dėl netesybų ir jų dydžio turi būti susitarta raštu (CK 6.72 straipsnis). Įrodymų apie tokį susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės, byloje nėra, todėl ieškinio reikalavimas dalyje dėl 9,29 Eur delspinigių priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kadangi atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, iš jos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kai teismui pateikiamas prašymas skaičiuoti procesines palūkanas, teismas jas priteisia vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006). Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Pareiga mokėti šias procesines palūkanas nustatyta įstatyme, tačiau, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, jos skaičiuojamos tik esant atitinkamam kreditoriaus prašymui. Kai toks prašymas teismui pateiktas, teismas, vykdydamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jas priteisia. Jų dydis ir skaičiavimo laikotarpis apibrėžtas įstatyme, todėl teismas, gavęs kreditoriaus prašymą jas priteisti, neturi nustatinėti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokio prašymo tenkinimui (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-872-480/2015). Todėl šis ieškovės prašymas tenkinamas, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 381,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Kauno apygardos teismo 2016-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-864-259/2016).
CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo ar vykdymo atidėjimo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, todėl teismo sprendimas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės skola nėra labai didelė, tačiau atsakovė nurodė, kad jos mėnesinės pajamos sudaro 186,78 Eur. Atsakovė turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų AB „SEB bankui“, kuriam kas mėnesį privalo mokėti apie 300,00 Eur už paskolą, be to, atsakovė viena augina nepilnametį sūnų, viena jį finansiškai išlaiko, sūnaus išlaikymui negauna jokio papildomo finansavimo iš kitų šaltinių, todėl prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti 6 mėnesiams. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė, pagrįsdama savo finansinę padėtį, teismui pateikė vienintelį įrodymą – pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (b. l. 22). Vertinant atsakovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, akivaizdu, jog atsakovės nurodytos gaunamos mėnesinės pajamos yra nepakankamos net būtiniausių atsakovės prievolių ir poreikių vykdymui (paskolos grąžinimas, nepilnamečio vaiko išlaikymas), kurias, kaip nurodo atsakovė, ji vykdo būtent iš tokio dydžio gaunamų pajamų. Todėl teismas sprendžia, kad atsakovė pilnai neatskleidė ir neįrodė savo realios finansinės padėties. Atsakovė nepateikė informacijos apie turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei nenurodė turimų santaupų. Atsižvelgiant į tai ir, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros, teismas sprendžia, kad atsakovei atidėti teismo sprendimo vykdymą, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad atidėjus sprendimo vykdymą 6 mėnesiams, ieškovės interesai būtų pažeisti dar visą pusmetį neatgaunant skolos už suteiktas paslaugas Kauno apygardos teismo 2012-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1402-324/2012).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys tenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo įstatymo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Ieškovė už ieškinį, kurio suma 390,51 Eur, sumokėjo 20,00 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškovė būtų reiškusi tik tą ieškinio reikalavimą, kuris tenkinamas visiškai, tai yra dėl 381,22 Eur skolos priteisimo, ieškovė vis tiek būtų mokėjusi 20,00 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl, įvertinus šias aplinkybes bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, ieškovei iš atsakovės priteisiamas visas jos sumokėtas žyminis mokestis (20,00 Eur), kadangi atmesta ieškinio dalis sumokėto žyminio mokesčio dydžiui įtakos neturėjo.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija 3,00 Eur, todėl nepriteisiamos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 268 straipsniais, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 381,22 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 22 ct) skolą už šilumos energiją ir kitas paslaugas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 20,00 Eur (dvidešimties eurų) žyminį mokestį ieškovei UAB „Litesko“, įmonės kodas 110818317.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Atsakovės prašymą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus rajono apylinkės teismą.