- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-21
- Bylos Nr.
- eA-2481-415/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02308-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. R., L. R., R. R., G. R.
- Atsakovas
- Akcinė bendrovė „Amber Grid“, akcinei bendrovei „Aber Grid“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. ir atsakovo akcinės bendrovės „Amber Grid“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R., L. R., R. R. ir G. R. skundą atsakovui akcinei bendrovei „Aber Grid“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai V. R., L. R., R. R. ir G. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Amber Grid“ (toliau – ir atsakovas, ir Bendrovė) 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 7-214-727 „Dėl leidimo projektuoti ir statyti pastatus magistralinių dujotiekių vietovės klasės teritorijoje“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2020 m. gegužės 29 d. prašymą duoti sutikimą žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalyje, patenkančioje į Magistralinių dujotiekių vietovės klasės teritoriją, projektuoti ir statyti keturis neypatingus sublokuotus sandėliavimo paskirties pastatus – sandėlius (toliau – ir Prašymas); 3) priteisti iš atsakovo 722,50 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie nuosavybės teise valdo Žemės sklypą, kuris nėra užstatytas pastatais, tinkamas statyboms, jo paskirtis – kita, naudojimo būdai yra du – komercinės paskirties objektų teritorijos bei pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Žemės sklype galioja R. V. žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas), patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T11-128, sprendiniai, numatantys komercinių, pramonės ir sandėliavimo objektų statybą.
3. Pareiškėjai kreipėsi į Bendrovę, prašydami duoti sutikimą Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į Magistralinių dujotiekių vietovės klasės teritoriją, projektuoti ir statyti keturis neypatingus sublokuotus sandėliavimo paskirties pastatus – sandėlius, tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė duoti pareiškėjams sutikimą statinių projektavimui ir statybai Žemės sklype. Toks atsisakymas užkerta galimybę įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius ir realizuoti nuosavybės teisių į Žemės sklypą turinį, t. y. Žemės sklypą naudoti pagal paskirtį. Pareiškėjų nuosavybės teisė į Žemės sklypą buvo apribota nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktus ir konstitucinius principus. Nuosavybė – Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugoma vertybė – yra neliečiama, ją saugo įstatymai, paimama gali būti tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginta (Konstitucijos 23 str.). Kadangi atsakovas vykdo tam tikras viešas funkcijas, susijusias su dujų visuomenei tiekimu, jai taip pat privaloma paisyti Konstitucijos nuostatų ir principų.
4. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 34/2000-28/01 pateiktu aiškinimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.39 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai nurodė, kokiomis sąlygomis esant nuosavybės teisė gali būti ribojama. Jų nuosavybės teisę atsakovas suvaržė neproporcingai, tiek, kad jie iš esmės negali Žemės sklype vykdyti jokios veiklos, netgi Žemės sklypo naudoti pagal esamą naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, nes, AB „Amber Grid“ nuomone, Žemės sklype negali būti žmonių, o taip pat bet kokių statinių.
5. Pareiškėjai taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 1 ir 16 dalimis, 21 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjų vertinimu, žemės sklypų savininkai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą, laikytis specialiųjų žemės naudojimų sąlygų ir kitų reikalavimų, o asmenų vertimą žeme naudotis kitaip nei nustato teisės aktai, pareiškėjai laiko asmenų teisių pažeidimu. Ginčo nėra, kad Žemės sklypas pagal ankstesnius ir dabar galiojančius Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius patenka į urbanizuotą teritoriją, todėl Žemės sklype galiojantis žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas yra Detalusis planas. Taigi žemės valdytojai ir naudotojai privalo Žemės sklypą naudoti (tvarkyti) pagal Detaliajame plane nustatytą teritorijos naudojimo reglamentą, o visi kiti asmenys privalo netrukdyti, nedaryti kliūčių jiems įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius. Visa tai paneigia atsakovės išvadas apie tai, kad Detalusis planas nėra ir niekada nebuvo pagrindas planuojamų statinių statybai, o statinio projektas rengiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, bet ne teritorijų planavimo dokumentais.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjų teigimu, yra aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. sausio 30 d. sprendimas bei jame pateiktas Teritorijų planavimo įstatymo aiškinimas. Detalusis planas buvo parengtas ir patvirtintas 2006 metais, t. y. remiantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl, pasikeitus teisės aktų nuostatoms, pasikeitęs teisinis reguliavimas nedaro įtakos Detaliojo plano sprendiniams, nes teisės aktai atgal negalioja. Detaliojo plano teisėtumą patvirtino atsakovo pirmtakė AB „Lietuvos dujos“, tačiau atsakovas dabar atsisako juo vadovautis, nors pripažįsta, kad jis yra galiojantis ir teisėtas. AB „Amber Grid“, atsisakydama duoti sutikimą statinių, suplanuotų Detaliuoju planu, statybai, ir Žemės sklypo naudojimui pagal Detaliojo plano sprendinius, nepagrįstai nesilaiko ne tik Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, bet ir Detaliuoju planu nustatyto teritorijos naudojimo reglamento.
7. Skundžiamas atsisakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes Sprendimas tik formaliai atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, nes būtina įvardinti ne tik visus žinomus teisės aktus, bet privaloma nurodyti tuos, kurie tiesiogiai yra susiję su nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas ignoravo visas teisės normas, susijusias su teritorijos naudojimo reglamentu, su teritorijos būsima plėtra, t. y. statinių statyba, nepagrįstai atsisakė vadovautis Detaliuoju planu ir tuo pažeidė aukščiau nurodytus aukštesnės galios teisės aktus, todėl toks Sprendimas yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas.
Atsiliepimas
8. Atsakovas AB „Amber Grid“ atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. spalio 1 d. gavo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Profesionali architektūra“ prašymą, kuriuo buvo prašoma patikslinti Žemės sklypo vietą, kurioje galima statyti, bei išduoti technines sąlygas komercinės ir sandėliavimo paskirties pastato projektavimui. Bendrovė 2018 m. spalio 30 d. raštu Nr. 7-214-938 išdavė technines projektavimo sąlygas pastato Žemės sklype (jo dalyje) statybos projektui rengti (toliau – ir 2018 m. sąlygos), kuriose nurodė, kad reikia įvertinti, jog apie 50–303 m atstumu nuo Žemės sklypo yra nutiestas DN300 sąlyginio skersmens, 54 bar projektinio slėgio magistralinis dujotiekis Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda (toliau – ir MD); esamas MD bei teritorija po 200 m į abi puses nuo MD vamzdžio ašies yra priskiriami pirmai vietovės klasei; dalis Žemės sklypo ploto patenka į MD pirmos vietovės klasės teritoriją, kurioje taikomas užstatymo normatyvas; kad pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punkto nuostatas MD pirmos vietovės klasės teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypas, yra leidžiama ne daugiau kaip 10 Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose nurodytų pastatų. Vertinamame MD pirmos vietovės klasės vienete leistinas pastatų skaičius jau yra pasiektas, todėl naujų pastatų statyba yra negalima Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD pirmosios vietovės klasės teritoriją, o pastatas projektuotinas tik Žemės sklypo dalyje už minėtos teritorijos ribos, t. y. ne mažesniu kaip 200 m atstumu nuo esamo MD vamzdyno ašies.
10. Bendrovė 2018 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 7-214-1049 (toliau – ir 2018 m. lapkričio 30 d. raštas) pakartotinai nurodė, kad neturi galimybių pritarti pastatų statybai Žemės sklypo plote, patenkančiame į MD vietovės klasės teritorijos ribas, taip pat pažymėjo, kad vien tik Detalusis planas nesuteikia teisės statyti Žemės sklype; kad per laikotarpį nuo Detaliojo plano išdavimo iki jo sprendinių įgyvendinimo faktinė situacija dėl pastatų, skirtų žmonės būti, skaičiaus MD pirmos vietovės klasės vienete gali reikšmingai pasikeisti ir pasikeitė dėl pastatomų naujų pastatų, išduodamų statybą leidžiančių dokumentų (toliau – ir SLD), įskaitant atvejus, kai nėra gauta Bendrovės pritarimų. Nepaisant to, kad dar iš minėtų raštų pareiškėjams buvo žinoma apie statinių negalimumą Žemės sklypo dalyje, pareiškėjai Prašymu pakartotinai kreipėsi į Bendrovę, šįkart prašydami duoti sutikimą statyti keturis neypatingus sublokuotus pastatus – sandėlius (toliau – ir Sandėliai) būtent Žemės sklypo dalyje, kuri patenka į MD vietovės klasės teritoriją.
11. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjai pakartotinai buvo informuoti dėl pasiekto didžiausio leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus MD pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka Žemės sklypas; kad Bendrovė neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato, nurodyto Taisyklių 7.1 ir 16.1 punkte, statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritorijos ribas. Sprendime dar kartą buvo nurodyti motyvai kaip ir ankstesniuose Bendrovės raštuose, t. y. Sprendimu trečią kartą informavo apie pastatų statybos negalimumą Žemės sklypo dalyje, esančioje mažesniu nei 200 m atstumu nuo MD.
Atsiliepimas
12. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas laikytinas informacinio pobūdžio dokumentu, todėl byla nutrauktina. Vadovaudamasis Taisyklių 18–19 punktų analize, atsakovas nurodo, kad siekiant gauti teisines pasekmes sukeliantį Bendrovės sprendimą dėl statinio, kurio statybai reikalingas statinio projektas ir SLD, statybos galimybių Bendrovei turi būti pateikta Taisyklių 19.7–19.9 punktuose nurodyta projektinė dokumentacija, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta. Bendrovė, negavusi jokio derintino dokumento, neturėjo pagrindo priimti jos kompetencijai priskirto sprendimo, galinčio sukelti pareiškėjams teisines pasekmes. Kita vertus, suprasdama, kad pareiškėjų tikslas – statyti Sandėlius, kurių statyba MD vietovės klasės teritorijoje pagal teisės aktus nėra galima, Bendrovė ginčijamu raštu iš anksto informavo pareiškėjus, kad neišduotų teigiamo sprendimo jokių pastatų, skirtų žmonėms būti, statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją, tad ir nederintų statinio projekto, jeigu jis būtų pateiktas.
13. Atsakovo teigimu, skunde be jokio pagrindo teigiama, kad Žemės sklype pareiškėjai negali vykdyti jokios veiklos. Ginčijamame rašte yra nurodytos Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir GDĮ) ir Taisyklių normos, pagrindžiančios būtent į MD pirmos vietovės klasės teritoriją patenkančioje Žemės sklypo dalyje aktualius, su MD susijusius užstatymo normatyvus. Todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad Žemės sklype negalima jokia veikla ir visų statinių statyba. Pareiškėjai Prašymu į Bendrovę kreipėsi tik dėl Sandėlių (o ne kitų statinių) statybos (o ne kitos veiklos) bei būtent Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją. Skundžiamame rašte aiškiai nurodyta, kad pastatų, skirtų žmonėms būti, statyba negalima būtent toje Žemės sklypo dalyje, kuri patenka į MD vietovės klasės teritoriją.
14. Bendrovės 2018 m. spalio 30 d. ir 2018 m. lapkričio 30 d. raštuose, kaip ir ginčijamame Sprendime, yra nurodyta, kad pastatų, skirtų žmonėms būti, statyba negalima tik į MD vietovės klasės teritoriją patenkančioje Žemės sklypo dalyje. Būtent dėl to Bendrovė išdavė 2018 m. sąlygas, neribojančias projektavimo ir statybos veiklos Žemės sklypo dalyje už MD vietovės klasės teritorijos ribos, t. y. už 200 m nuo MD vamzdyno ašies. Skunde neatskleidžiama, koks iš tiesų yra Žemės sklypui nustatyto pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijų naudojimo būdo turinys. Pastarasis yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintame Žemės naudojimo būdų apraše (toliau – ir Naudojimo būdų aprašas), kurio 19 punktas patvirtina, kad Žemės sklypo naudojimas pagal paskirtį ir naudojimo būdą apima ne tik pastatų, bet ir inžinerinių statinių statybą, kuri MD vietovės klasės teritorijose nėra ribojama.
15. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad praėjus 14 metų po Detaliojo plano patvirtinimo jau yra pasiektas didžiausias leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius. GDĮ ir Taisyklių normos yra imperatyvios bei nenumato jokių galimybių Bendrovei išduoti pareiškėjų prašomą sutikimą Sandėlių statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD pirmos vietovės klasės teritoriją.
16. Dėl skundo teiginių, kad pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, atsakovas nurodė, kad patys pareiškėjai pripažįsta, kad Bendrovės vykdoma dujų perdavimo veikla tarnauja bendrai tautos gerovei, bet to, neneigiamas byloje ir aktualių GDĮ ir Taisyklių normų imperatyvumas bei jomis užtikrinamas viešasis interesas ir konstituciškai svarbių vertybių apsauga.
17. Nors Detalusis planas galioja, yra privalomas, jis buvo suderintas su AB „Lietuvos dujos“, tačiau vien tik Detaliojo plano galiojimas nėra pakankamas pagrindas vykdyti Sandėlių statybą. Tam, kad pareiškėjai galėtų statyti Sandėlius, yra privalu parengti statinio projektą ir gauti SLD Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir 15 punktą, taip pat STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11punktą, 13.2 punktą ir 6 priedo 11 punktą, SLD gavimo tikslu turi būti pateikiamas, be kita ko, statinio projektas ir Bendrovės pritarimas jam. Tad minėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, jog statyba vien tik Detaliojo plano pagrindu negali būti vykdoma, o tuo tikslu būtina rengti bei su Bendrove derinti statinio projektą ir gauti SLD. Be to, vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalimi, Sandėlių projektas turėtų būti rengiamas ir atitikti galiojančius teisės aktų reikalavimus tą dieną, kai bus pateiktas prašymas gauti SLD. Nepriklausomai nuo Detaliojo plano galiojimo ir privalomumo, nei ji, nei pareiškėjai neturi pagrindo ignoruoti galiojančių teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos Sandėlių projektavimas ir statyba į MD vietovės klasės teritoriją patenkančioje Žemės sklypo dalyje yra negalima.
Atsiliepimas
18. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų skunde nurodytas LVAT sprendimas nėra aktualus nagrinėjamu atveju, o pareiškėjų teiginiai, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas nedaro įtakos Detaliojo plano sprendiniams, yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia minėtų teisės aktų, patvirtinančių, jog Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimas privalo būti vykdomas rengiant statinio projektą ir gaunant SLD būtent pagal galiojančius teisės aktus, o Bendrovė neturi pagrindo pritarti statinių statybai vien dėl Detaliojo plano galiojimo. Tai niekaip nepažeidžia teisės aktų galiojimo atgal principo, nėra jokio pagrindo statinių projektavimo ir statybos etapui taikyti teisės aktų, galiojusių prieš daugiau nei 14 metų pasibaigusio teritorijų planavimo etapo metu.
19. Atsakovo 2020 m. rugpjūčio 19 d. papildomuose paaiškinimuose detalizuojama, kad byloje aktualaus Žemės sklypo dalyje už MD vietovės klasės teritorijos ribos yra projektuojami statiniai, be kita ko, prekybos paskirties pastatas – degalinė; tuo tikslu yra siekiama koreguoti ir Žemės sklypo atžvilgiu galiojantį Detalųjį planą – jame suplanuotą statybos zoną, statybos ribą ir automobilių stovėjimo vietų išdėstymą. Bendrovė 2020 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 7-214-919 „Dėl prekybos paskirties statinių (degalinės) sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statybos projekto“, pateikė pastabas, tačiau nėra nurodoma apie statybos negalimumą Žemės sklypo dalyje, esančioje už MD vietovės klasės teritorijos ribos, kurioje ir yra projektuojama degalinė su susijusiais statiniais.
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
21. Teismas nustatė, kad:
Šalies argumentai
21.1. Uždaroji akcinė bendrovė „Profesionali architektūra“ 2018 m. rugsėjo 28 d. su prašymu kreipėsi į Bendrovę. Prašyme nurodė, kad projektuojamas sandėliavimo-komercinės paskirties pastatas šalia magistralinio dujotiekio, prašė patikslinimo, kurioje vietoje galima statyba, nes pagal patvirtintą Detalųjį planą visas sklypas pažymėtas kaip galimas statyti. Paprašė pateikti magistralinio dujotiekio vietos koordinates.
21.2. Bendrovė 2018 m. spalio 30 d. raštu Nr. 7-214-938 „Dėl techninių projektavimo sąlygų išdavimo sandėliavimo-komercinės paskirties pastato statybai žemės sklype Klaipėdos r. sav., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ išdavė technines projektavimo sąlygas pastato žemės sklype statybos projektui rengti. Sąlygose buvo nurodyta: įvertinti, kad apie 50–303 m atstumu nuo Žemės sklypo yra nutiestas DN300 sąlyginio skersmens, 54 bar projektinio slėgio magistralinis dujotiekis Panevėžys-Šiauliai-Klaipėda; vadovautis Taisyklėmis įvertinant ir tai, kad: esamas MD bei teritorija po 200 m į abi puses nuo MD vamzdžio ašies yra priskiriami pirmai vietovės klasei; dalis Žemės sklypo ploto patenka į MD pirmos vietovės klasės teritoriją, kurioje taikomas užstatymo pastatais normatyvas; pagal Taisyklių 17 punktą, MD pirmos vietovės klasės teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypas, yra leidžiama ne daugiau kaip 10 Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose nurodytų pastatų; aplinkybė, kad vertinamame MD pirmos vietovės klasės vienete leistinas pastatų skaičius jau yra pasiektas, todėl Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose nurodytų naujų pastatų statyba yra negalima Žemės sklypo plote, patenkančiame į MD pirmos vietovės klasės teritoriją, o pastatas projektuotinas tik Žemės sklypo dalyje už minėtos teritorijos ribos, t. y. ne mažesniu kaip 200 m atstumu nuo esamo MD vamzdyno ašies.
21.3. Atsakydama į pakartotinį 2018 m. spalio 31 d. UAB „Profesionali architektūra“ prašymą, Bendrovė pateikė atsakymą 2018 m. lapkričio 30 d. rašte ir nurodė, kad neturi galimybių pritarti pastatų statybai Žemės sklypo plote, patenkančiame į MD vietovės klasės teritorijos ribas, nes vien Detalusis planas nesuteikia teisės statyti Žemės sklype; per laikotarpį nuo Detaliojo plano patvirtinimo iki jo sprendinių įgyvendinimo faktinė situacija dėl pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus MD pirmos vietovės klasės vienete gali reikšmingai pasikeisti ir pasikeitė, pavyzdžiui, dėl pastatomų naujų pastatų, išduodamų statybą leidžiančių dokumentų, įskaitant ir atvejus, kai nėra gauta Bendrovės pritarimų.
21.4. Pareiškėjų atstovas 2020 m. gegužės 29 d. (nurodytus 2019 metus datoje teismas laikė rašymo apsirikimu) kreipėsi į Bendrovę, prašydamas duoti sutikimą Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją, projektuoti ir statyti keturis neypatingus sublokuotus sandėliavimo paskirties pastatus – sandėlius.
Atsiliepimas
21.5. Atsakovas 2020 m. birželio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad dėl pasiekto didžiausio leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus MD pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka Žemės sklypas, Bendrovė neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato, nurodyto Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose, statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritorijos ribas . Greta sklypo nutiestas MD yra potencialiai pavojingas įrenginys; greta MD esančiose teritorijose aktualius veiklos ribojimus įvirtina Gamtinių dujų įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 ir 6 priedai, Taisyklės; greta Žemės sklypo nutiestas MD ir išilgai jo besitęsianti teritorija, kurios ribos yra po 200 m abipus MD vamzdyno, priskiriami pirmai vietovės klasei; MD pirmos vietovės klasės teritorijoje, vadovaujantis GDĮ 2 straipsnio 46–47 dalimis ir 13 straipsnio 5 dalimi, taip pat Taisyklių III skyriaus antrojo skirsnio nuostatomis, yra taikomi užstatymo normatyvai. Taip pat nurodyta, kad pagal Taisyklių 17 punktą MD pirmos vietovės klasės vienete, kuris apibrėžtas GDĮ 2 straipsnio 47 dalyje, yra leidžiama ne daugiau nei 10 pastatų, skirtų žmonėms būti; MD pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka Žemės sklypo dalis, didžiausias leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, tankis jau yra pasiektas ir todėl naujų pastatų statyba šioje sklypo dalyje negalima; vien Detalusis planas nesuteikia teisės statyti, kadangi pagal TPĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punktą jo sprendiniams įgyvendinti turi būti rengiamas statinio projektas pagal galiojančius teisės aktus, o pastarieji draudžia pastatų statybą Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją. Paaiškinta, jog Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė atlikti energetikos objektų rekonstravimą ar perkėlimą (iškėlimą) suinteresuoto asmens (iniciatoriaus) prašymu ir lėšomis, o galimybė statyti pastatus atsirastų rekonstravus MD, pakeičiant jo esamą pirmą vietovės klasę į aukštesnę – trečią arba ketvirtą, kai pastatų skaičius nėra ribojamas.
Žemesnės instancijos teismas
22. Vertindamas, skundo argumentus, ar Sprendimas sukelia pareiškėjams teisines pasekmes, teismas analizavo Taisyklių 18–19 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjai į Bendrovę kreipėsi sutikimo projektuoti ir statyti Sandėlius (Taisyklių 19.10. p.), o Bendrovė, įvertinusi pareiškėjų Prašymą, tokį sutikimą atsisakė išduoti. Tai, jog pareiškėjai teikdami Prašymą sutikimui gauti jį teikė vadovaudamiesi galiojančiu Detaliuoju planu ir nevertino kitų teisės aktų nuostatų, nepaneigė skundžiamo Sprendimo esmės bei jo pasekmių, t. y. atsakovas, įvertinęs, kad sutikimo išduoti negali, skundžiamu sprendimu jo neišdavė (Taisyklių 19.10. p. taikomas tik tuomet, kuomet veiklai pagal teisės aktus nėra privalomas statinio projektas ir SLD). Sprendimu nebuvo patenkintas pareiškėjų prašymas duoti sutikimą statinio statybos darbams, todėl šį raštą teismas vertino teisines pasekmes sukeliančiu aktu.
23. Teismo vertinimu, Detaliojo plano galiojimas nepanaikino pareigos laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Sandėlių statybai minėtos teisės aktų nuostatos įpareigoja parengti statinio projektą bei yra būtina gauti SLD, todėl pareiškėjų skundo argumentai, jog statyba galima vien tik remiantis Detaliojo plano pagrindu, buvo atmesti.
24. Teismas pažymėjo, kad argumentai, susiję su Žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdu, yra teisiškai nereikšmingi, nes Detaliojo plano ir jo sprendinių galiojimas nekvestionuojamas, kaip nekvestionuojami ir žemės sklypų paskirties ir naudojimo būdai, tačiau jie negali paneigti imperatyvių teisės aktų nuostatų, reguliuojančių Sandėlių statybą. Pareiškėjų nurodyti LVAT išaiškinimai taip pat šioje byloje nebuvo reikšmingi, nes buvo sprendžiami kiti aktualūs klausimai.
25. Vadovaudamasis Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalimis, kuriose pateikiamos magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto sąvokos, Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalis įgyvendinančiomis Taisyklėmis, teismas nurodė, konkrečios vietovės klasės teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai yra nurodyti Taisyklių 1 lentelėje, minėtoje lentelėje nustatyta, kad didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti – 10.
26. Įvertinęs, kad skundžiamame Sprendime nurodyta, jog atsakovas neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato, nurodyto Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose, statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į esamo MD vietovės klasės teritorijos ribas, neišduotų ir sutikimo (nederintų projekto) statytojui (užsakovui) ar jo įgaliotam asmeniui inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus Statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ procedūrą, nes MD 1 vietovės klasės vieneto teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypo dalis, jau yra pasiektas maksimalus leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, nepritartų veiksmams, kurie, tikėtina, pažeistų MD įrengimo ir plėtros taisyklių 17 punkto reikalavimus dėl MD pirmos vietovės klasėje taikomų užstatymo normatyvų, teismas darė išvadą, kad šis atsakovo sprendimas iš esmės pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neneigė (šias aplinkybes patvirtino ir pateikti rašytiniai įrodymai), kad jau yra pasiektas maksimalus leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas taip pat sprendė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.) įtvirtintus individualaus administracinio sprendimo reikalavimus, kadangi jame buvo aiškiai suformuluotas pareiškėjų atžvilgiu priimtas sprendimas, nurodytos teisės aktų nuostatos. Tai, kad Sprendime nebuvo nurodytos pareiškėjų minimos teisės normos, susijusios su teritorijos reglamentu, teritorijos plėtra, kad atsakovas atsisakė vadovautis Detaliuoju planu, nesudarė pagrindo priimto Sprendimo laikyti nemotyvuotu ar neteisėtu.
28. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų dėl Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų pažeidimo ir pareiškėjų galimybės naudotis Žemės sklypu. Teismas atsižvelgė į oficialią konstitucinę doktriną, susijusią su nuosavybės teisės ribojimu, ir sprendė, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog GDĮ ir Taisyklėse nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į magistralinių dujotiekių, kaip pavojingų objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, visuomeninę ir ekonominę reikšmę aplinkai, draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininko nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skunde nepagrįstai teigė, kad negali vykdyti jokios veiklos visame Žemės sklype.
29. Iš pareiškėjų Prašymo buvo matyti, jog jie į atsakovą kreipėsi sutikimo Sandėlių statybai toje Žemės sklypo dalyje, kuri patenka į MD vietovės klasės teritoriją, atsakovas Sprendime ir vertino Sandėlių statybos galimybes tik toje Žemės sklypo dalyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2018 metais išdavė sąlygas, kurios neriboja projektavimo ir statybos veiklos Žemės sklypo dalyje už MD vietovės klasės teritorijos.
30. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas sprendė, kad Bendrovė Sprendime tinkamai aiškino ir taikė susiklosčiusiai faktinei situacijai Taisyklių ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas bei pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl sutikimo Sandėlių statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją, išdavimo. Todėl pareiškėjų reikalavimas panaikinti Sprendimą buvo atmestas, taip pat atmestas išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų Prašymą.
31. Teismas netenkino ir pareiškėjų, ir atsakovo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
32. Vertindamas atsakovo prašymą, kuris pateiktas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
33. Buvo nustatyta, kad atsakovui Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatė S. B.-Š., pagal 2020 m. liepos 16 d. atstovavimo sutartį; advokatė 2020 m. lapkričio 17 d., t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikė teismui prašymą priteisti iš pareiškėjo 2 174,77 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už susipažinimą su skundu ir bylos medžiaga, įrodymų rinkimą, atsiliepimo parengimą ir suderinimą su klientu, nuomonės dėl rašytinio proceso tvarka parengimą, prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo ir prijungimo prie bylos parengimą.
34. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo advokatė pateikė advokatų kontoros TGS Baltic išrašytas atsakovui PVM sąskaitas faktūras: 1) 2020 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002130, kurioje nurodyta, kad ji išrašyta pagal 2018 m. liepos 26 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 6-190; 2) 2020 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002371, kurioje nurodyta, kad ji išrašyta pagal 2020 m. liepos 27 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. TGSLT20200727/03; 3) 2020 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002677, kurioje nurodyta, kad ji išrašyta pagal 2020 m. liepos 27 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. TGSLT20200727/03. Pridėtuose bankiniuose patvirtinimuose apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą nurodyta, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros, kartu su kitomis nagrinėjamai bylai neaktualiomis PVM sąskaitomis faktūromis, apmokėtos (2020 m. rugsėjo 17 d. apmokėta PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002130, 2020 m. spalio 14 d. apmokėta PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002371, 2020 m. lapkričio 16 d. apmokėta PVM sąskaita faktūra serijos Nr. TGSLT2002677).
35. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad advokatė S. B.-Š. ar TGS Baltic būtų išrašę atsakovui PVM sąskaitas faktūras pagal byloje pateiktą tarp šalių sudarytą ir aktualią teisinių paslaugų sutartį. Byloje buvo pateikta 2020 m. liepos 16 d. atstovavimo sutartis, numeris nenurodytas; pačiame sutarties tekste nurodyta sutarties sudarymo data 2020 m. liepos 16 d., šalys ją elektroniniais parašais pasirašė 2020 m. liepos 16 d. ir 2020 m. liepos 22 d. Teismas pažymėjo, kad nė viena iš šių datų nesutampa su datomis ir numeriais tų teisinių paslaugų sutarčių, kuriomis remiantis buvo išrašytos ir apmokėtos į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros. Taip pat pagal apmokėjimų patvirtinimus matyti, kad tarp TGS Baltic ir AB „Amber Grid“ susiklostę santykiai yra nevienkartiniai, mokėjimai atliekami pagal daug įvairių PVM sąskaitų faktūrų. Teismas šių nesutapimų (teisinių paslaugų sutarties datos su PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sutarčių datomis ir numeriais) nelaikė smulkmena ar techniniu trūkumu.
36. Pažymėjęs, kad pagal LVAT praktiką bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik yra realiai patirtos, bet ir jos patirtos dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme, teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog šioje nagrinėjamoje byloje jis patyrė (ir kokio dydžio patyrė) konkrečias ir realias išlaidas, nes pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos kitos, nagrinėjamai bylai neaktualios teisinių paslaugų sutartys, todėl atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.
III.
37. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
38. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
38.1. Pirmos instancijos teismas, neatkleidė ginčo esmės, nepagrįstai nevertino galiojančio Detaliojo plano sprendinių, jų netyrė, todėl nenustatė itin reikšmingų teisingam bylos išsprendimui faktinių aplinkybių.
38.2. Detalusis planas buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2006 m. balandžio 27 d. Nr. T11-128, jis buvo suderintas visų atsakingų už teritorijų planavimą institucijų, be kita ko, ir AB „Lietuvos dujos“. Iš Detaliojo plano pagrindinio brėžinio matyti, kad jame yra nustatyta magistralinio dujotiekio apsaugos zona, t. y. žemės juosta, kuri yra išilgai dujotiekio po 25 m į abi puses nuo dujotiekio vamzdžio ašies. Atsižvelgiant į specialiąją magistralinio dujotiekio žemės naudojimo sąlygą, Detaliojo plano sprendiniais magistralinio dujotiekio apsaugos zonoje draudžiama bet kokia statyba ir kita ūkinė veikla, kuri gali pakenkti magistraliniam dujotiekiui. Pareiškėjai norėjo statyti sandėliavimo paskirties pastatus Detaliojo plano nustatytoje statybos zonoje, kur tokių pastatų statyba ir buvo suplanuota.
38.3. Detaliuoju planu nebuvo nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga, susijusi su magistralinio dujotiekio vietovės klase ir negalėjo būti nustatyta, nes ji žemės sklypams pradėta nustatinėti tik nuo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įsigaliojimo, t. y. tik nuo 2020 m sausio 1 d. Ginčo byloje nėra, kad pagal faktines aplinkybes ir pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 33 straipsnyje apibrėžtą magistralinių dujotiekių vietovės klasės teritorijos sąvoką, Žemės sklypo dalis, kurioje numatyta statyti sandėliavimo paskirties pastatus, patenka į Specialiąją sąlygą, tačiau kyla klausimas, nuo kada ji turi būti pradėta taikyti. Aptariamo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai) taikomos nuo žymos apie nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas žemės sklypo registro įraše padarymo dienos. Iš esančio byloje Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad Specialioji sąlyga Nekilnojamojo turto registre nėra įrašyta, todėl vienareikšmiškai minėtas įstatymas draudžia Žemės sklypui taikyti Specialiąją sąlygą. Bet koks kitoks aiškinimas būtų įstatymo leidėjo valios keitimas. Todėl darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas pagrįstai taikė Specialiąją sąlygą ir teisėtai atsisakė duoti sutikimą projektuoti ir statyti sandėliavimo paskirties pastatus. Pagal aktualaus įstatymo 34 straipsnio 1 dalį sandėliavimo pastatų statyba draudžiama neturint magistralinio dujotiekio savininko sutikimo, tačiau AB „Lietuvos dujos“, kurios teises ir pareigas perėmė atsakovas, jau tokį sutikimą davė pritardamas Detaliojo plano sprendiniams.
38.4. Atsakovas galbūt turėjo teisę neduoti sutikimą įgyvendinti Detaliojo plano sprendinių Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Skundžiamame Sprendime atsisakymo leisti statyti pastatus yra įvardijama tik viena priežastis – sandėliavimo pastatų statyba pažeistų magistralinių dujotiekių vietovės klasių teritorijose taikomus užstatymo normatyvus, tačiau ši priežastis nesuprantama, nes Detaliojo plano derinimo su magistralinio dujotiekio savininku (AB „Lietuvos dujos“) ir jo tvirtinimo metu (2006 m.) buvo lygiai tokie pat magistralinių dujotiekių vietovės klasių teritorijose taikomi užstatymo normatyvai kaip ir dabar. Teismas netyrė šių aplinkybių ir nenustatė, ar pasikeitė ginčo teritorijoje užstatymo normatyvai.
Žemesnės instancijos teismas
38.5. Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad MD pirmos vietovės klasės vienete leistinas pastatų skaičius jau yra pasiektas, todėl naujų pastatų statyba yra negalima Žemės sklypo dalyje, apeliantas nurodo, jog teismas byloje esančių įrodymų netyrė ir padarė neteisingas, bylos duomenimis nepagrįstas išvadas.
38.6. Rengiant ir 2006 metais tvirtinant Detalųjį planą galiojo iš esmės tokius pačius užstatymo normatyvus nustatęs teisinis reguliavimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintas sritinis norminis dokumentas „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – ir Ankstesnės taisyklės). Remdamasis šio teisės akto 4.3.2; 4.10; 4.11 punktais, apeliantas nurodo, kad Detaliuoju planu buvo sprendžiama, ar Žemės sklypo dalyje, kuri papuola į pirmą vietovės klasės vienetą, buvo pasiektas daugiau kaip 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, ar ne ir nustatė, kad toje vietoje sandėliavimo pastatų statyba dar galima ir tam pritarė magistralinio dujotiekio savininkas. Skunde buvo teigiama, kad Detalusis planas pareiškėjams suteikė teisę į būsimą nuosavybę, leidžiant Žemės sklype statyti sandėliavimo paskirties pastatus, o pirmos instancijos teismas tai neigia ir aiškina, kad pareiškėjams ši teisė yra atimta, tačiau nenurodo nei tai pagrindžiančių faktinių aplinkybių, nei teisės normos, kuri iš pareiškėjų tokią teisę atėmė.
38.7. Pirmos instancijos teismas netyrė, ar yra pasiektas pirmos vietovės klasės užstatymo normatyvas – iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio matyti, kad Žemės sklypas patenka į teritoriją, kurios 1 700 metrų atstumu pagal magistralinį dujotiekį yra pastatytas tik vienas pastatas – degalinė. Tai įrodo, kad Žemės sklypas patenka į vietovės klasės vienetą, kuriame yra pastatytas tik vienas pastatas, todėl tokiame vietovės klasės vienete galima statyti dar 9 pastatus, skirtus žmonėms nuolat būti.
38.8. Pirmos instancijos teismas net netyrė ir nenustatė, ar ketinami statyti pastatai yra skirti žmonėms būti, nes pastatų paskirtis – sandėliavimo – aiškiai nurodo, kad jie skirti daiktams sandėliuoti. Tokių sandėliavimui skirtų pastatų statybai jokių užstatymo apribojimų Taisyklės nenumato, išskyrus pastatus statyti ne arčiau 25 metrų iki magistralinio dujotiekio (Taisyklių 9.3 p., 35 p., 36 p.).
Žemesnės instancijos teismas
38.9. Taisyklės ir kiti teisės aktai nedraudžia magistralinio dujotiekio vietovės klasės teritorijoje žmonėms, žmonių grupėms būti, vykdyti žemdirbystės darbus ar vykdyti kitą ūkinę veiklą lauke, išskyrus nustatytas išimtis. Atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjų nuosavybės teises, o pirmos instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs bylos medžiagos, savo sprendimą grindė tik atsakovo atsiliepimo teiginiais ir padarė proceso teisės pažeidimą. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl Detalusis planas ir jo sprendimai negali paneigti imperatyvių teisės aktų nuostatų, reguliuojančių Sandėlių statybą, t. y. teismas turėjo nurodyti, kokios konkrečios teisės normos prieštarauja ir kokiems konkretiems Detaliojo plano sprendiniams, aiškiai nurodyti, kokiomis iš prieštaraujančių teisės normų būtina vadovautis, t. y. nepaaiškino, kodėl pareiškėjai neturi teisės įgyvendinti Detaliojo plano sprendinių. Bet byloje nėra duomenų, kad nuo 2006 metų būtų pasikeitęs teisinis reguliavimas, ribojantis statyti daugiau kaip 10 pastatų pirmos vietovės klasės vienete.
38.10. Pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į ginčo esmę, netinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias Detalusis planas yra žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo privalo vadovautis ne tik pareiškėjai, valdžios institucijos, bet ir AB „Amber Grid“. Apeliantas mano, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė LVAT vadovautis suformuota praktika dėl detaliojo plano, kaip kompleksinio teritorijų planavimo dokumento, svarbos (žr. 2017 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-789-602/2016).
38.11. Palikdamas galioti skundžiamą Sprendimą, teismas iš esmės pripažino, kad pareiškėjų teisės gali būti apribotos ne tik įstatymu, bet ir poįstatyminiu teisės aktu (Taisyklėmis), kad ši teisė gali būti apribota tiek, kad būtų visiškai paneigta (Žemės sklype jokia ūkinė veikla negalima), o atsakovas, kaip asmuo vykdantis viešąsias funkcijas, neprivalo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymu ir galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais. Atsakovas taip pat turi konstitucinę pareigą nepažeidinėti žemės savininkų teisių, ir nereikalauti iš žemės savininkų pažeisti teisės aktus ar galiojančius teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Taigi, Detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai ir vėliau pasikeitusių teisės aktų nuostatos nedaro įtakos jo sprendiniams. Jei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, įsigaliojęs nuo 2020 m. sausio 1 d., būtų taikomas kitaip, visus pastatus, pastatytus MD pirmos vietovės klasės teritorijose, būtų privaloma nugriauti, nes jų yra tūkstančiai, kas akivaizdžiai viršija leidžiamą 10 vnt. skaičių. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatos gali būti taikomos tik naujai rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams ar toms naujoms statyboms, kurios nesuplanuotos teritorijų planavimo dokumentais.
38.12. Remdamasis Statybos įstatymo 24 straipsnio 14 dalimi, pažymėdamas, kad atsakovas yra monopolininkas, įtakojantis ir teisėkūrą, apeliantas teigia, kad šiuos darbus privalo atlikti šių tinklų ar komunikacijų savininkas ar naudotojas, t. y. atsakovas. Tik teismas, remdamasis pro-tingumo, sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principais, gali apginti pareiškėjų, kaip žemės savininkų teises.
38.13. Pirmos instancijos teismo sprendime motyvų nebuvimas yra absoliutus tokio sprendimo panaikinimo pagrindas. Pirmos instancijos teismo motyvų nurodymas neatsakant į pagrindinius byloje kilusius klausimus (kodėl negalima įgyvendinti galiojančio Detaliojo plano), negali būti laikomas pakankamu argumentavimu. Tokio paties argumentavimo nėra ir ginčijamame Sprendime. Nurodyti teismo motyvai neleidžia ginčo šalims suprasti, kaip reikia elgtis esant teisės normų konkurencijai ar prieštarai ir kuo vadovautis konkrečioje situacijoje. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimo motyvai yra nepakankami, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti šį teismo sprendimą.
Atsiliepimas
39. Atsakovas AB „Amber Grid“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
39.1. Apelianto teiginiai apie esą neatskleistą bylos esmę neatitinka pareiškėjų skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, patvirtinančių, jog teismas įvertino ir detaliai pasisakė dėl visų skundo pagrindą sudariusių aplinkybių ir argumentų ir padarė motyvuotas, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką visiškai atitinkančias išvadas dėl Detaliojo plano ir imperatyvių teisės normų reikšmės ginčo situacijoje. Nepagrįsti apelianto teiginiai apie esą paneigtą nuosavybės teisę į Žemės sklypą. neatitinka jo neginčijamų teismo išvadų, bylos įrodymų ir teisinio reguliavimo.
39.2. Apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės ir argumentai, kurių nebuvo nurodyta skunde (dėl Detaliojo plano sprendinių, jų atitikimo teisės aktams, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, statinių rūšių ir užstatymo Žemės sklype, kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas jų neturėtų vertinti. Pareiškėjai skunde turėjo išsamiai nurodyti skundo pagrindą, o ne kaltinti pirmosios instancijos teismą pažeidus proceso teisės normas. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog statyba negalima vien tik remiantis Detaliuoju planu. Atitinkamai, pagal teisinį reguliavimą ir jį visiškai atitinkantį teismo sprendimą būtent SLD, o ne Detalusis planas, yra dokumentas, kuris leidžia ir kurio pagrindu galima vykdyti statybą. Taisyklių 17 punktas nustato didžiausią leistiną 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių MD pirmos vietovės klasės teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypo dalis. Nenuosekli yra pareiškėjų ir apelianto pozicija, kai jie su Prašymu kreipėsi į Bendrovę sutikimo, kaip nustatė teismas, privalomo pagal Taisyklių 18–19 punktus, tačiau tuo pačiu neigia pareigą vadovautis kita jiems pagal privaloma Taisyklių 17 punkte nustatyta norma dėl didžiausio leistino pastatų skaičiaus.
39.3. Teismų praktikoje, kur sprendžiami ginčai panašiose situacijose, visos su detaliaisiais planais susijusios aplinkybės teismų buvo pripažintos nereikšmingomis ir nepaneigiančiomis Bendrovės sprendimų, priimtų vadovaujantis Taisyklių imperatyvais, teisėtumo. Teisinis reguliavimas ir teismų praktika patvirtina, kad visos su Detaliuoju planu susijusios aplinkybės byloje apskritai nėra teisiškai reikšmingos (jos nėra bylos nagrinėjimo dalykas).
39.4. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pareiškėjų teisės gali būti apribotos ne tik įstatymu, bet ir žemesnės teisinės galios aktu, atsakovas akcentuoja, kad Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos įgyvendinamos taisyklėmis
39.5. Nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi skundo pagrindo nesudarę teiginiai, grindžiami vis dar neįsigaliojusiomis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo III skyriaus 7 skirsnio normomis dėl MD vietovės klasių teritorijose kol kas netaikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju aktualios Gamtinių dujų įstatymo ir Taisyklių nuostatos, kuriose MD vietovės klasių teritorijos ir jose aktualūs užstatymo normatyvai aiškiai atskirti nuo visai kito režimo MD apsaugos zonų ir būtent jose (o ne MD vietovės klasių teritorijose) taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų.
39.6. Nauji apelianto teiginiai, kad AB „Lietuvos dujos“ pritardama Detaliajam planui pritarė ir statinių statybai, neatitinka nei byloje esančių įrodymų, nei teisinio reguliavimo. Teigdamas, kad MD vietovės klasės vienete yra 1 pastatas, apeliantas nurodo naują, skunde neminėtą, bylos įrodymų neatitinkančių aplinkybę bei inicijuoja ginčą dėl pastatų skaičiaus, kurio, kaip pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, byloje nebuvo. Bendrovė su atsiliepimu pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog aktualiame MD pirmos vietovės klasės vienete yra ženkliai daugiau nei 10 pastatų. Tik apeliacinės instancijos teisme keldamas ginčą dėl pastatų skaičiaus, apeliantas neleistinai plečia ginčo ribas.
39.7. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kas Sandėliuose nebus žmonių ir todėl jie nelaikytini pastatais, skirtais žmonėms būti. Taisyklių 7.1 punkte nurodyta, kas yra pastatai, skirti žmonėms būti. Minėtų kriterijų netenkina tie pastatai (patalpos), kuriuose objektyviai (pavyzdžiui, dėl itin žemos ar aukštos temperatūros, slėgio ar pan.) negali būti žmonių ilgiau nei 2 valandas. Byloje nėra jokių įrodymų, o ir pats apeliantas neteigia, jog Sandėliuose objektyviai negalėtų būti žmonių ilgiau nei 2 valandas.
39.8. Apeliaciniame skunde pirmą kartą nurodomi argumentai, susiję su Bendrovės pareiga rekonstruoti MD, visiškai nepagrįsti bei teisiškai nereikšmingi.
40. Atsakovas AB „Amber Grid“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jo prašymas priteisti iš pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašoma priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
40.1. Bendrovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo atmestas teisingai nustačius faktines aplinkybes, tačiau nepagrįstai sutapatinus atstovavimo sutartį, pateiktą byloje, ir teisinių paslaugų sutartis, nurodytas sąskaitose. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo motyvuodamas tuo, kad 2020 m. liepos 16 d. atstovavimo sutarties data nesutampa su teisinių paslaugų sutarčių datomis, nurodytomis PVM sąskaitose faktūrose. Atsakovo vertinimu, tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei nesudaro pagrindo atmesti atitinkamą prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
40.2. Teismui buvo pateikta 2020 m. liepos 16 d. atstovavimo sutartis, skirta Bendrovei atstovaujančios advokatės įgaliojimams patvirtinti, o ne sąskaitoms už suteiktas teisines paslaugas pagrįsti. Šios sutarties turinys pagrindžia, kad ji sudaryta dėl konkrečios bylos. Būtent sąskaitose nurodytos teisinių paslaugų teikimo sutartys yra skirtos reguliuoti kliento ir advokato (advokatų kontoros) vidinius santykius, be kita ko, susijusius su teisinių paslaugų kaina, sąskaitų išrašymu, apmokėjimu ir pan. Svarbu ir tai, kad nei advokato įgaliojimams byloje, nei patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti ABTĮ neįpareigoja pateikti išimtinai teisinių paslaugų sutarties, skirtos santykiams su klientu reguliuoti. Todėl teisinių paslaugų teikimo sutarčių, kurios, beje, yra konfidencialios, nepateikimas į bylą negali sudaryti pagrindo netenkinti prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
40.3. Atstovavimo sutartys, skirtos įgaliojimams prieš trečiuosius asmenis patvirtinti, ir teisinių paslaugų teikimo sutartys, skirtos santykiams su klientu reguliuoti, negali būti tapatinamos. Todėl gali skirtis teisinių paslaugų teikimo ir atstovavimo sutarčių sudarymo datos, kas nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tą patvirtina ir administraciniuose teismuose nagrinėtos bylos, kuriose, kaip ir šioje byloje, ne tik buvo sudarytos atskiros atstovavimo bei teisinių paslaugų sutartys, bet ir skyrėsi jų datos, kas nebuvo reikšminga priteisiant bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz. LVAT 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-205-822/2020; kt.).
40.4. Prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetimas neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo principų. Bendrovės prašytos priteisti išlaidos yra pagrįstos, faktiškai patirtos, detalizuotos, neviršija maksimalių nustatytų priteistinų sumų. Bendrovė, kuri, nors ir atlieka tam tikras jai teisės aktais pavestas funkcijas viešojo administravimo srityje, tačiau negauna valstybės biudžeto asignavimų ir yra privatus juridinis asmuo. Todėl Bendrovė turėjo ir turi teisę būti atstovaujama byloje profesionalaus advokato, taip pat ir teisę į patirtų realių, būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuri nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai paneigta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl pareiškėjo V. R. apeliacinio skundo atmetimo
41. Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio žemės naudojimą gamtinių dujų sistemos objektams, 3 dalyje nustatyta, kad apsaugos zonų dydis ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos šiose zonose nustatytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, mažiausi leistini atstumai nuo vamzdynų ir kitų įrenginių iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus nustatomi energetikos ministro patvirtintose gamtinių dujų vamzdynų ir kitų įrenginių apsaugos ir (ar) įrengimo taisyklėse.
42. Kas yra magistralinio dujotiekio vietovės klasė ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas šio įstatymo prasme, nustato Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalys (magistralinio dujotiekio vietovės klasė – saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas magistralinio dujotiekio vamzdynas ir išilgai šio vamzdyno besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus); magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas – bet kuri išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpa, esanti po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsianti 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno).
43. Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 17 punkto 1 lentelėje yra nurodyta, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10.
44. Taisyklių 7.1 punkte nustatyta, kad pastatai, skirti žmonėms būti, yra gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai bei patalpos, suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie skirti žmonėms gyventi, ilsėtis, ūkinei ar kitai veiklai vykdyti bei kuriuose žmogus bet kuriuo laikotarpiu be pertraukos įprastai būna ar gali būti ilgiau kaip dvi valandas, išskyrus pagalbinio ūkio paskirties pastatus, kaip jie apibrėžti Taisyklių 1 priedo 12 punkte nurodytame teisės akte, bei pastatus ir patalpas, kurie (kurios) yra magistralinio dujotiekio priklausiniai ir (arba) nuosavybės teise priklauso magistralinio dujotiekio savininkui.
45. Pareiškėjų atstovas 2020 m. gegužės 29 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas duoti sutikimą Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritoriją, projektuoti ir statyti keturis neypatingus sublokuotus sandėliavimo paskirties pastatus – sandėlius.
46. Atsakovas 2020 m. birželio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad dėl pasiekto didžiausio leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus MD pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka Žemės sklypas, Bendrovė neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato, nurodyto Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose, statybai Žemės sklypo dalyje, patenkančioje į MD vietovės klasės teritorijos ribas.
47. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo Žemės sklypą, kuris nėra užstatytas pastatais, tinkamas statyboms, jo paskirtis – kita, naudojimo būdai yra du – komercinės paskirties objektų teritorijos bei pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Žemės sklype galioja detaliojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T11-128, sprendiniai, numatantys komercinių, pramonės ir sandėliavimo objektų statybą.
48. Pareiškėjai skunde teismui nesutikimą su atsakovės Sprendimu grindė šiais pagrindais: atsisakymas užkerta galimybę įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius ir riboja nuosavybės teises – naudoti Žemės sklypą pagal paskirtį.
49. Pareiškėjai teigia, kad jų nuosavybės teisė į Žemės sklypą buvo apribota nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktus ir konstitucinius principus.
50. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl nuosavybės teisės ir jos apsaugos, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d.).
51. Magistraliniai dujotiekiai kelia potencialų pavojų, todėl ribojimai statyboms objektų veikloms, kurių procesuose dalyvauja (būna) žmonės, yra konstituciškai pateisinami ir atitinka proporcingumo principą, o vertinant šią konkrečią teisinę situaciją pažymėtina, kad pagrindo konstatuoti faktinį nuosavybės netekimą dėl nustatytų ribojimų nėra, nes atsakovė Sprendime vertino Sandėlių statybos galimybes tik toje Žemės sklypo dalyje, kuri patenka į MD pirmos vietovės klasės vienetą. Atsakovė 2018 m. išdavė sąlygas, kurios neriboja projektavimo ir statybos veiklos Žemės sklypo dalyje už MD vietovės klasės teritorijos. Todėl argumentai, jog pareiškėjai negali Žemės sklype vykdyti jokios veiklos, yra akivaizdžiai nepagrįsti.
52. Dėl nurodytų argumentų nuosavybės teisių ribojimo konstitucingumo klausimas šioje byloje nekyla.
53. Vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu, naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai yra būtinas statybos projektas, o to paties įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį. Taigi, sandėlių statybai yra būtinas statinio projektas bei statybos leidimas, kurie išduodami esant įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytoms sąlygoms. Tai, kad statyba galima remiantis Detaliojo plano sprendiniais, nedaro įtakos Nutarties 41-44 punktuose nurodytų teisės aktų pagrindu kylančių reikalavimų taikymo apimčiai.
54. Dėl apeliacinio skundo argumentų, nurodytų šios Nutarties 38.7 punkte, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, išskyrus šioje dalyje nurodytus atvejus, kurių, šios bylos atveju, nėra.
54.1. Pareiškėjai skundo pagrindais, kad MD vietovės klasės vienete nėra 10 pastatų, savo reikalavimo teismui negrindė, pirmosios instancijos teismas, ginčą nagrinėdamas neperžengiant jo ribų, šių aplinkybių, kaip neginčijamų, netyrė.
54.2. Apeliaciniame skunde (Nutarties 38.7 punktas) pareiškėjas V. R. keičia ginčo ribas nurodydami naują skundo pagrindą, o tai draudžia įstatymas (ABTĮ 134 str. 6 d.), todėl teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisako.
55. Dėl apeliacinio skundo argumentų, nurodytų šios Nutarties 38.8 punkte, nepagrįstumo.
55.1. Taisyklių 7.1 punkte yra pateikiama apibrėžtis pastatų, skirtų žmonėms būti, ginčo teisinio reglamentavimo taikymo kontekste.
55.2. Pareiškėjai byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, kad sandėliavimo paskirties pastatuose numatoma tokia ūkinė veikla, kurios metu žmogus bet kuriuo laikotarpiu be pertraukos įprastai būna ar galėtų būti ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovo Sprendimas šiuo aspektu nepagrįstas (ABTĮ 56 str. 5, 7 dalys).
56. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinimams, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neatskleista ginčo esmė bei neįvertintos visos reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės.
57. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių ginčo aspektų, ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pareiškėjų skundą atmetė.
58. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo atmetimo
59. Atsakovas UAB „Amber Grid“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas buvo atmestas nepagrįstai sutapatinus atstovavimo sutartį, pateiktą byloje, ir teisinių paslaugų sutartis, nurodytas sąskaitose. Atsakovo vertinimu, tai, jog 2020 m. liepos 16 d. atstovavimo sutarties data nesutampa su teisinių paslaugų sutarčių datomis, nurodytomis PVM sąskaitose faktūrose, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei nesudaro pagrindo atmesti atitinkamą prašymą.
60. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Iš šių nuostatų matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-252-822/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-520/2020; ir kt.).
61. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).
63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio (pasikeitus straipsnių numeracijai, dabar – 56 str.) nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012; 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-214-525/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-424-415/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-523-624/2019).
64. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nustatė ir išsamiai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų pagrindimu, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.
65. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo pateiktais įrodymais, kuriais grindžiamas prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ir juos įvertinusi (ABTĮ 56 str.), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje atsakovui pateiktų, Advokatų kontoros TGS Baltic išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turinio neaišku, ar ji tikrai išrašyta už teisines paslaugas, kurios buvo suteiktos administracinėje byloje Nr. eI3-4713-860/2020. Šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos teisinių paslaugų sutartys, pagal kurias išrašytos PVM sąskaitos faktūros (2018 m. liepos 26 d. Teisinių paslaugų sutartis Nr. 6-190; 2020 m. liepos 27 d. Teisinių paslaugų sutartis Nr. TGSLT20200727/03). Jų išrašai į bylą nepateikti. Taigi byloje nėra pakankamai duomenų, kurių visuma leistų padaryti išvadą, kad buvo apmokama už teisines paslaugas, suteiktas būtent šioje byloje.
66. Atsižvelgiant į tai ir atsakovui nepateikus jokių papildomų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti šioje administracinėje byloje atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (su apeliaciniu skundu atsakovo pateikta 2020 n. gruodžio 18 d. pažyma šių aplinkybių nepatvirtina), teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas realiai patyrė išlaidas išnagrinėtoje administracinėje byloje ir už teisines paslaugas sumokėjo tokią sumą, kokią prašoma priteisti.
Dėl procesinės bylos baigties
67. Nurodytų argumentų pagrindu atmetus pareiškėjų ir atsakovo apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
68. Atsakovas Lietuvos vyriausiojo administraciniam teismui pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas prašo priteisti 3 071,78 Eur (įskaitant PVM) bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė apmokėdamas už teisines konsultacijas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės, apeliacinio skundo parengimą, atsiliepimo į V. R. apeliacinį skundą parengimą, ir 11,25 Eur žyminį mokestį.
69. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo dėl jo ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, konstatuotina, kad palikta galioti teismo sprendimo dalis priimta ne atsakovo naudai. O tai reiškia, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo padavimu, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
70. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą apelianto V. R. ginčijamoje dalyje, spręstina, kad ši sprendimo dalis palanki atsakovui, todėl jis įgijo į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimą. Įvertinusi atsakovo prašymą atlyginti šias išlaidas ir kartu su juo pateiktus dokumentus (b. l. 113–121), teisėjų kolegija sprendžia, kad jis negali būti tenkinamas, atsižvelgiant į šios nutarties 63 punkte nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kadangi kartu su prašymu apeliacinės instancijos teismui pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepatvirtina, kad prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos šioje administracinėje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo akcinės bendrovės „Amber Grid“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.