Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės B. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei B. B. dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Centras) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovės B. B. (toliau – ir atsakovė) 151,71 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė yra pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoja, tačiau nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. prievolės mokėti vietinę rinkliavą nevykdė, todėl susidarė 151,71 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas.

3. Atsakovė B. B. 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškime prašė atmesti Centro prašymą.

4. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjui nieko nemokėjo, nes nėra jam skolinga. Iš Centro atsakovė gavo tik vieną mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodyta iki 2017 m. gruodžio 31 d. susidariusi skola, tačiau jokių įspėjimų ar raginimų sumokėti Centro nurodytą įsiskolinimą nėra gavusi. Centras nėra siūlęs jai su juo sudaryti sutartį dėl komunalinių paslaugų teikimo, taip pat nerinko, nevežė ir netvarkė jokių atsakovės komunalinių atliekų. Apie savo nesutikimą su Centro reikalavimu ji jį informavo 2018 m. balandžio 3 d. registruotu laišku. Centras į teismą kreipėsi nesprendęs klausimo ikiteismine tvarka. Be to, Centras į teismą kreipėsi praleidęs teisės aktuose nustatytus terminus, nes apie tai, kad atsakovė nesutinka mokėti mokestį-skolą, sužinojo 2018 m. balandžio 4 d., tačiau neprašė šių terminų atnaujinti.

5. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. T1-189 (juo patvirtinti nuostatai) prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, 26 straipsnio 3 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 3 dalies 3 ir 8 punktų, 30² straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms bei kitiems teisės aktams, todėl yra negaliojantis ir nevykdytinas.

6. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 73 punktą, ji, kaip neapmokestinta rinkliavos mokėtoja, buvo nustatyta tik 2018 metais, todėl galėjo būti apmokestinta tik už einamuosius kalendorinius metus, o ne atgaline data už praėjusius penkerius metus.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Centro prašymą tenkino, priteisė Centrui iš atsakovės B. B. 151,71 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir 18 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei nuo 1991 m. balandžio 8 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Centro pateiktais duomenimis, atsakovė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. privalėjo sumokėti 151,71 Eur vietinės rinkliavos.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į aplinkybę, kad Centras dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 20 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2018 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. Todėl senaties terminas, per kurį Centras turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., nėra pasibaigęs.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2012 m. Nuostatai) 6 punktą, 34 punktą ir 1 priedą bei 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir 2013 m. Nuostatai) 6 punktą, 34 punktą, 1 priedą ir 1 priedo pakeitimą, atsakovė privalėjo mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą, tačiau to nedarė, todėl pirmosios instancijos teismas tenkino Centro reikalavimą priteisti iš atsakovės 151,71 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos 2013 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, įsiskolinimą.

11. Įvertinęs tai, kad byla yra nesudėtinga, atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat, teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, taip pat tai, kad Centras privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas bei kad neproporcinga šių funkcijų įgyvendinimo našta nebūtų perkelta vietinės rinkliavos mokėtojams, pirmosios instancijos teismas Centrui iš atsakovės priteisė 18 Eur advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų atlyginimą.

III.

12. Atsakovė B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą.

13. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas ir netinkamai išnagrinėjo bylą. Atsakovės teigimu, ją nustebino aplinkybė, kad byla buvo nagrinėjama ne Šiaulių, o Panevėžio rūmuose, be to, pirmosios instancijos teismas jai neatsiuntė procesinių dokumentų – Centro prašymo su priedais, neprašė pateikti atsiliepimo į prašymą, byla buvo išnagrinėta be jos pateikto atsiliepimo į prašymą.

14. Atsakovė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad savivaldybės tarybos nustatyta rinkliava galioja tik tos savivaldybės teritorijoje ir turi būti mokama į savivaldybės (šiuo atveju Mažeikių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė)) biudžetą, o ne į UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ sąskaitą, ir tik už paslaugą, kuria asmuo naudojasi. Be to, iki 2013 m. birželio 30 d. Atliekų tvarkymo įstatymą įgyvendinančius aktus priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nustatant rinkliavas turėjo būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama teisės aktus dėl privalomųjų įmokų dydžio, nesivadovavo Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, o tai yra Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas, kuris savivaldybės atliekų tvarkymo klausimais priimtus sprendimus daro neteisėtus, todėl jais remiantis negalima iš atsakovės reikalauti priteisti įsiskolinimą.

15. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad Savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės nebuvo viešai paskelbtos vietinėje spaudoje (Atliekų tvarkymo įstatymo 31 str. 3 d.), o viešai nepaskelbti teisės aktai negalioja. Byloje taip pat nėra duomenų, kad savivaldybė būtų informavusi atsakovę apie susikaupusią skolą.

16. Atsakovės teigimu, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 44 dalis nesuteikia teisės savivaldybei steigti privatų pelno siekiantį juridinį asmenį. Be to, Savivaldybė neįsteigė Centro, o tik su juo 2007 m. gegužės 3 d. pasirašė komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo ir eksploatavimo sutartį, kurios 5.1.3 punkte neteisėtai nustatyta teisė Centrui rinkti privalomąją rinkliavą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad savivaldybės administracijos direktorius ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius privalo raštu pateikti siūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, o atsakovė tokio pasiūlymo nėra gavusi, byloje nėra duomenų, kad jai toks pasiūlymas būtų teiktas.

17. Atsakovė akcentuoja, jog rinkliavas gali nustatyti tik Lietuvos Respublikos Seimas ir tik įstatymais, ši funkcija negali būti perleista kitoms institucijoms (Vyriausybei ar savivaldybei), todėl savivaldybės taryba savo sprendimu negali nustatyti rinkliavos. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, tačiau to nepadarė, todėl priėmė neteisėtą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais pagrįstą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir nenustatė, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 3 d. yra priėmęs nutarimą, išaiškinantį vietinių rinkliavų reguliavimą, o tai sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

18. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovės atsiliepimas į pareiškėjo prašymą gautas 2018 m. rugsėjo 17 d., todėl atsakovės teiginiai, kad byla buvo išnagrinėta be jos atsiliepimo, neatitinka tikrovės. Atsakovė neatliko vietinės rinkliavos mokėjimų, todėl jos teiginiai, kad vietinė rinkliava turėtų būti mokama ne į Centro atidarytą sąskaitą, neturi teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti. Be to, Centras yra Savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą administruojantis subjektas, kontroliuojantis vietinės rinkliavos mokėjimą, vykdantis jos apskaitą bei kitas procedūras, reikalingas vietinei rinkliavai administruoti, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas į pareiškėjo atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą ir sumokėtų vietinių rinkliavų įskaitymas į Savivaldybės biudžetą nepažeidžia Rinkliavų įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalies.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymas priteisti iš atsakovės B. B. 151,71 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už 2013 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą, nes nustatė, jog atsakovė ginčo laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, kuri pagal Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54, 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189, 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T1-373 (toliau – ir Nuostatai), Komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, patvirtintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-391, (toliau – ir Taisyklės) turėjo prievolę mokėti vietinę rinkliavą, tačiau šios prievolės neįvykdė, t. y. pareiškėjui, kuris administruoja vietinę rinkliavą, nesumokėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos mokesčio (151,71 Eur už 2013 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpį).

22. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydama, kad pagal Rinkliavų įstatymo 13¹ straipsnio 1 dalį rinkliava turi būti mokama į Mažeikių rajono savivaldybės biudžeto sąskaitą, o ne į pareiškėjo, kuris yra privatus juridinis asmuo, sąskaitą, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalį nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama teisės aktus dėl privalomųjų įmokų dydžio už atliekų surinkimą ir tvarkymą, neteisėtai nustatė rinkliavą, t. y. nesivadovavo Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, todėl iš atsakovės negali būti priteisiamos sumos, išplaukiančios iš neteisėtų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos teisės aktų. Atsakovė taip pat nurodo, kad savivaldybės administracija turėjo atsakovę informuoti, kad kaupiasi skola už „šiukšles“. Atsakovės teigimu, privalomi mokėjimai (rinkliavos) bei jų esminiai elementai Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme turi būti nustatyti tik Seimo ir įstatymu, o ne savivaldybės tarybos sprendimu ar nuostatais, savivaldybė negali steigti pelno siekiančio privataus juridinio asmens ir rinkti privalomas rinkliavas už „šiukšles“ iš gyventojų (buitinių atliekų turėtojų). Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog būtų išaiškinta, ar Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, o Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąvokos „vietinė rinkliava“ apibrėžimas: tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privalomoji įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Aptariamo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai įtvirtina, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privalomoji įmoka į savivaldybės biudžetą. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-442/2019; kt.).

25. Atsižvelgiant į atsakovės argumentus, kad Mažeikių rajono savivaldybė negalėjo nustatyti rinkliavų už „šiukšles“, pabrėžtina, jog Rinkliavų įstatymo 12 ir 13 straipsniai apibrėžė savivaldybės tarybos kompetenciją dėl vietinių rinkliavų nustatymo. Iš esmės analogiškos nuostatos dėl vietos savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietines rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka įtvirtintos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (6 str. 2 p.). Pažymėtina ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas yra viena iš įstatymais (šiuo atveju – Atliekų tvarkymo įstatymu) savivaldybei priskirtų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p.). Be to, Atliekų tvarkymo įstatymo, kuris nustato atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, bei pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus, yra apibrėžtos savivaldybių funkcijos šioje srityje ir nustatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti (25 str., 30 str.1 d.). Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planus. Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad savivaldybių tarybos pagal joms suteiktą kompetenciją ne tik turi teisę, bet ir privalo patvirtinti Atliekų tvarkymo nuostatus ir taisykles, nustatyti konkretų šios vietinės rinkliavos dydį, lengvatas, vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.

26. Savivaldybė, nustatydama vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą, turi vadovautis ir kriterijais, kurie įtvirtinti Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1425-1062/2019). Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 30¹, 30² straipsniais įstatymu Atliekų tvarkymo įstatymas buvo papildytas naujais 30¹ ir 30² straipsniais, įsigaliojusiais nuo 2013 m. liepos 1 d. Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 buvo patvirtinta Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiomis įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos Metodikos nuostatomis buvo įtvirtintos naujos reikšmingos taisyklės, inter alia (be kita ko) susijusios su savivaldybės teisės nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą jos teritorijoje įgyvendinimo ribomis (savivaldybės tarybos diskrecijos apimtimi) (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11, 12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr., pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; kt.). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas, išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nei valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, be kita ko, išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privalomoji įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

28. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo, Rinkliavų įstatymo ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, patvirtino Taisykles ir Nuostatus, pagal kuriuos atsakovė turėjo mokėti nustatyto dydžio rinkliavas.

29. Taisyklių 8 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymą Savivaldybės teritorijoje administruoja Centras. Pagal 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 24, 45 ir 59 punktus, vietinės rinkliavos dydį apskaičiuoja, vietinės rinkliavos surinkimą, apskaitą organizuoja ir tvarko (administruoja) bei per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš rinkliavos mokėtojų vykdo Centras. Nuostatų (2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcija) 45 punkte nurodyta, kad Centras organizuoja ir tvarko (administruoja) vietinės rinkliavos surinkimą, apskaitą. Centras atidaro viename iš Lietuvos Respublikos bankų atskirą surenkamąją sąskaitą savivaldybės fizinių ir juridinių asmenų vietinės rinkliavos įmokoms už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą surinkti (Nuostatų 46 p.). Nuostatų 47 punkte įtvirtina, kad sumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą įskaitoma į savivaldybės biudžetą.

30. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, jam įstatymas nesuteikia leidimo rinkti rinkliavas už „šiukšles“ į savo sąskaitą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas renka rinkliavą į Mažeikių rajono savivaldybės biudžetą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Taisyklių ir Nuostatų normomis, neturėjo sudaryti su atsakove jokios paslaugų teikimo sutarties, o turėjo teisėtą pagrindą rinkti nustatytą rinkliavą į Mažeikių rajono savivaldybės biudžetą.

31. Atsakovei nesumokėjus rinkliavos, Centras pagrįstai kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, kurio pirmininkas, vadovaudamasis ABTĮ 69 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 straipsnio 11 punktu, Administracinių bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Regionų apygardos administraciniame teisme taisyklių, patvirtintų Regionų apygardos administracinio teismo pirmininko 2018 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. V-35, 18.2 punktu, 2018 m. liepos 23 d. nutartimi perdavė prašymą nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, kurie yra Regionų apygardos administracinio teismo teritorinis padalinys (Teismų įstatymo 28 str. 2 d.).

32. Pažymėtina, kad atsakovė apeliacinio skundo negrindžia argumentais, jog ji pageidavo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau dėl to, kad byla buvo nagrinėjama Panevėžyje, o ne Šiauliuose, ji negalėjo atvykti į teismo posėdį (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs prašymą, pagrįstai jį tenkino, nes atsakovė nėra pateikusi įrodymų, kad rinkliavą yra sumokėjusi. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl nustatyto rinkliavos mokesčio, jo nesumokėjimo ir laikotarpio, už kurį nebuvo sumokėtas mokestis, nenurodo, kad ji nebuvo nekilnojamojo turto savininkė. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateiktame 2020 m. vasario 14 d. paaiškinime nurodo, kad ji nėra įregistravusi nekilnojamojo turto objekto (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinus viešojo registro duomenis (Nekilnojamo turto registro duomenis) nustatyta, kad atsakovei nuosavybės priklauso gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 1991 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad viešojo registro duomenys yra neteisingi.

34. Vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

35. Atsakovė atitiko vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje. Vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; kt.). Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovei nekilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą Taisyklių ir Nuostatų nustatyta tvarka.

36. Atsakovė taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl to, kad jai su teismo šaukimu nebuvo atsiųsti procesiniai dokumentai, byla išnagrinėta nesant procesinio dokumento – jos atsiliepimo į pareikštą reikalavimą. Vertinant šiuos argumentus, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui 2018 m. rugsėjo 17 d. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė nesutikimo su prašymu argumentus, informavo teismą, kad teismo posėdyje nedalyvaus ir kad byla gali būti nagrinėjama jai nedalyvaujant, nes ji parašė pareiškimą ir pateikė pakankamai reikšmingos informacijos šios bylos sprendimui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, jog ji pageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir jog dėl to byla turi būti nagrinėjama kituose teismo rūmuose, esančiuose arčiau atsakovės gyvenamosios vietos. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. liepos 25 d. rašte nurodė, kad atsakovei siunčia pareiškėjo prašymą, priedus ir teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarties nuorašą. 2018 m. liepos 24 d. nutartyje nurodyta atsakovei pateikti atsiliepimą į prašymą. Tai reiškia, kad atsakovei buvo išsiųstas pareiškėjo prašymas su priedais, jai buvo sudarytos galimybės pateikti atsiliepimą į prašymą ir atsakovė iš esmės šia galimybe pasinaudojo (pateikė pareiškimą, kurio argumentus pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo). Pažymėtina, kad atsakovė minėtame pareiškime nurodė duomenis apie pareiškėjo prašymą, rėmėsi byloje esančia medžiaga, nurodė duomenis apie tai, kad buvo gavusi pareiškėjo reikalavimus sumokėti mokestį-skolą-įmoką.

37. Iš atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl byloje taikyto įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai, galima daryti išvadą, jog atsakovė tvirtina, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. XII-1590 redakcija), kurioje nustatyta, jog nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis (iki 2015 m. balandžio 1 d. galiojusioje redakcijoje buvo nustatyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti atsižvelgiama į Vyriausybės patvirtintą metodiką), prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, kuris nustato, jog Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomuosius mokėjimus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino ir Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles. Minėtų taisyklių 1 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių tikslas – nustatyti bendruosius vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimus, kuriais savivaldybės vadovaujasi tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

39. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

40. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

41. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus; kt.).

42. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nurodoma Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto nuostata nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai, nes šioje byloje aptartos Konstitucijos, Rinkliavų įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatos paneigia atsakovės argumentus, kad konkreti vietinė rinkliava už „šiukšles“ turėjo būti nustatyta įstatymu. Pažymėtina, kad atsakovės cituojamame Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarime nėra pateikta jokių išaiškinimų dėl vietinių rinkliavų, nustatomų pagal Rinkliavų įstatymą, Vietos savivaldos įstatymą ir Atliekų tvarkymo įstatymą.

43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl atsakovės iškeltų abejonių dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 30² straipsnio 3 dalies neatitikimo Konstitucijai turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

44. Atsakovė byloje nėra nurodžiusi jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad Savivaldybės priimti teisės aktai dėl vietinės rinkliavos mokėjimo prieštarauja Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (36,60 Eur sumą, sumokėtą advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).

47. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 6 d.).

48. Atsižvelgiant į šias administracinių bylų teisenos nuostatas, matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

49. Nagrinėjamu atveju atsakovės apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o tai reiškia, kad pareiškėjo naudai yra priimtas procesinis sprendimas, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

50. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

51. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėta 36,60 Eur. Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl maksimalaus priteistino advokato darbo užmokesčio, atsižvelgia į 2018 metų II ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis 2018 metų II ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) buvo 926,70 Eur. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo metu pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (taikomas koeficientas 1,3) maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo 1 204,71 (1,3 × 926,70 Eur). Pareiškėjo prašoma suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 36,60 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio.

52. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas ginčas pagal apeliacinį skundą nebuvo sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl nereikalavo itin didelių pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, į tai, kad advokatas dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą sumažinti, t. y. priteisti pareiškėjui iš atsakovės 14 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1893-415/2019).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės B. B. 14 Eur (keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.