Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-7429-797/2018 pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovams: A. M., V. M., D. V., N. B., Z. P. M., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jos dalies nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

- ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisiškai įregistruoto S. M. vardu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso gyvenamojo namo vertė 18600 Eur;

- ½ ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso pastato vertė 4000 Eur;

- ½ garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso garažo vertė 2000 Eur;

- ½ šulinio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso šulinio vertė 400 Eur.

Taip pat prašė pripažinti nuosavybės teisę į ½ dalį piniginių lėšų, esančių AB banko (duomenys neskelbtini) banke S. M. sąskaitoje (duomenys neskelbtini), kaip bendrai įgytas lėšas su S. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; priteisti iš atsakovų ½ jos turėtų S. M. laidojimo išlaidų – 695 Eur solidariai ir pripažinti ½ paskolos dalį – 541,31 Eur, gautą pagal 2017-07-20 sutartį Nr. 2616151 iš UAB ,,IPF Digital Lietuva“, S. M. skola ir jos mokėjimą priteisti iš atsakovų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovai V. M., D. V., N. B., Z. P. M. apeliacinio skundo neteikė, tačiau su juo sutinka ir prisideda prie apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neviršydamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neviršijus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

13. Apeliacine tvarka sprendžiamas ginčas dėl faktinių jungtinės veiklos (partnerystės) santykių tarp ieškovės ir S. M. buvimo, ieškovės nuosavybės teisės į ½ nekilnojamojo turto pripažinimo bei dalies patirtų laidojimo išlaidų priteisimo.

14. Visų pirma pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

15. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013).

16. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje (CPK 4 str.) ir šios bylos procesiniuose dokumentuose ne kartą cituojamoje teismų praktikoje taip pat įtvirtinta, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

18. Kaip matyti iš apeliantės pateikto apeliacinio skundo, atsakovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir šio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe nurodo, kad teismas nenustatė ir nevertino esminės faktinės bylos aplinkybės – nuo kokių tiksliai metų ieškovė V. N. pradėjo kartu gyventi su S. M.. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

19. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė S. M., jis įregistruotas 2016-11-21. Deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtina, jog leidimas namui statyti išduotas 1975-02-18 S. M., statyba vykdoma ūkio būdu, statyba užbaigta 2016-11-21 (13, 14 b. l., 1t.). 2016 m. deklaracija apie statybos užbaigimą patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), pastatyti ūkinis pastatas, garažas ir šulinys, statytojas – S. M.. Ši deklaracija nebuvo įregistruota viešame registre, nes nebuvo gautas valstybinės žemės patikėtinio rašytinis sutikimas (60, 61 b. l., 1 t.). Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta jog gyvenamasis namas pradėtas statyti ir baigtas 1974 metais, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 1974 metais buvo parengtas gyv. namo statybos projektas, o 1975 metais S. M. išduotas leidimas namui statyti. Atsakovė N. B. teisme patvirtino, jog namas buvo tik pradėtas, pamūrytas iki langų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti S. M. ir ieškovei V. N. gyvenant kartu.

20. Ieškovė V. N. teismo posėdžio metu patikslino savo ieškinyje nurodytą bendro gyvenimo su S. M. pradžią ir nurodė, kad nuo 1984 ar 1985 metų pradėjo kartu gyventi su S. M.. Bendro gyvenimo pradžioje V. N. ir S. M. kartu apsigyveno ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi gyvenamasis namas dar buvo statomas. Gyvenamojo namo pirmajame aukšte, kuris buvo dar nevisiškai įrengtas, apsigyveno tik 1991 metais, ir šį faktą pripažįsta atsakovai nurodydami, kad pirmą kartą pas velionį brolį namo pirmajame aukšte šventė ieškovės penkiasdešimtmetį, kadangi antras aukštas įrengtas dar nebuvo.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad byloje esminė aplinkybė yra tiksli ieškovės ir S. M. apsigyvenimo data. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė V. N. su S. M. kartu apsigyveno 1984 ar 1985 metais ūkiniame pastate, nes gyvenamasis namas galutinai pabaigtas statyti tik 2016 metais, 32 metus vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, gavo pajamas ir kartu rūpinosi statinių statyba, įrengimu, priežiūra, taigi, buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį dėl bendro gyvenamojo būsto sukūrimo, jo įrengimo bei kitų statinių priežiūros. Priešingų įrodymų apeliantė nepateikė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų faktinių aplinkybių kontekste tinkamai įvertino bendrosios jungtinės veiklos pradžią.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad ieškovė kartu gyvendama su S. M. turėjo kelis išlaikytinius – vaikus ir sergančią mamą, todėl savo pajamas skirdavo jiems išlaikyti, o ne namo gerinimui.

23. Pažymėtina, jog, nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Tai reiškia, jog vertinant ginčo teisinę situaciją, vien juridinio fakto įregistravimas vieno iš sugyventinių vardu į ginčo turtą nepanaikina kito sugyventinio teisės į turtą, jei šis įrodo, kad turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas.

24. Nesutikdama su apeliantės pozicija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Apeliantė byloje nepaneigė ieškovės nurodomų aplinkybių, kad su ieškove jos trys vaikai iki pilnametystės su ja gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno. Pati ieškovė neginčija, kad iki savo vaikų pilnametystės jais rūpinosi ir juos išlaikė, tačiau atsakovų nepaneigta, kad dalis jos gaunamų pajamų buvo skirtos namui statyti. Byloje pateikti duomenys patvirtina priešingas aplinkybes, kad ieškovės V. N. vaikai ne tik savo darbu, bet ir piniginėmis lėšomis prisidėjo prie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūros, įrengimo ir išlaikymo. Ieškovės motina E. L. kartu su ieškove ginčo name gyveno tik dvejus metus, kai jau iš dalies buvo įrengtas gyvenamasis namas. Ieškovės motina gaudavo senatvės pensiją, turėjo santaupų, prieš atvykstant gyventi pas dukrą buvo pardavusi savo namą (duomenys neskelbtini), atsivežė turėtus gyvulius, todėl jos materialiai išlaikyti nereikėjo.

25. Byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo iki 1989 m., 1994–2018 m. jai buvo mokama senatvės pensija, netekto darbingumo pensija, našlės pensija. Paveldėtojo pinigų pervedimo etapai patvirtina, kad 2004–2008 m. V. N. išmokėta 3385 Lt kompensacija. Ieškovė lėšas gautas pardavus turėtą asmeninį nekilnojamąjį turtą, taip pat panaudojo gyvenamojo namo ir kitų pastatų statybai, įrengimui ir priežiūrai. Tiek ieškovės V. N., tiek S. M. pajamos iš darbinės veiklos buvo nedidelės, tačiau jos tiesiogiai buvo naudojamos namo bei pastatų statybos, priežiūros ir įrengimo darbams apmokėti bei kasdieniams poreikiams tenkinti. Šios faktinės aplinkybės patvirtina V. N. ir S. M. susitarimą bendromis lėšomis kurti bendrą turtą. Bendros sąskaitos nebuvimas nereiškia, kad kiekvienas bendraturtis savo lėšas naudoja tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nelaikė svarbia faktine aplinkybe tai, kad ieškovė su S. M. neturėjo bendrų pinigų ir savo gaunamas pajamas skirdavo savo reikmėms. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė gyvenimo kartu su S. M. metu gavo pakankamai pajamų, piniginėmis lėšomis prisidėjo prie nekilnojamojo turto ir drauge su S. M. jį kūrė.

26. Apeliacinio skundo argumentas, kad nuo statinių pastatymo dienos jokie ypatingi turto pagerinimo darbai nebuvo atlikti, nėra teisiškai reikšmingas, nes ieškovė gyvendama kartu su atsakovų broliu vedė bendrą ūkį ir ginčo nekilnojamuoju turtu naudojosi. Atsakovų ketinimas byloje sudaryti taikos sutartį negali paneigti teismo išvadų dėl ieškovės prisidėjimo prie nekilnojamojo turto statybų, todėl šį argumentą teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuotas tarp šalių buvęs susitarimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu bendrąja daline nuosavybe sukurti ir įgyti ginčo turtą. Atsakovai ir apeliantė CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis šių aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepaneigė, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės ieškinys dėl bendro gyvenimo metu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalių nustatymo pagrįstai tenkintas, pripažinus, jog nekilnojamasis turtas – esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir atsakovų bendroji dalinė nuosavybė, kurioje ieškovės nuosavybės teise yra ½ dalis.

27. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl dalies ieškovės patirtų laidojimo išlaidų iš atsakovų priteisimo tvirtindama, kad velionį S. M. ieškovė palaidojo iš jo gautų dviejų pensijų.

28. Byloje nustatyta, kad ieškovė iš tiesų patyrė didesnes nei 1390 Eur išlaidas, į jas ieškovė neįskaičiavo išlaidų už gedulingus pietus ir kt. išlaidų, byloje nėra ginčo, kad prie laidojimo išlaidų apeliantė ir atsakovai neprisidėjo visiškai. Ieškovei 2018-03-28 buvo išmokėta 319,81 Eur vienkartinė išmoka, mirus asmeniui ir šia suma yra sumažintas ieškovės realiai patirtų laidojimo išlaidų dydis. Apeliantė tvirtindama, kad ieškovei po S. M. mirties buvo išmokėtos dvi jo pensijos, jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirtos 1390 Eur laidojimo išlaidos nelaikytinos itin prabangiomis ar lėmusiomis neprotingai dideles išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovei iš kiekvieno atsakovo priteisė po 139 Eur patirtų laidojimo išlaidų.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

30. Apeliantė A. M. teikdama apeliacinį skundą privalėjo sumokėti 297 Eur žyminį mokestį. Apeliantė sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio ir pateikė prašymą atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo dėl sunkios turtinės padėties. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi atleido apeliantę A. M. nuo 100 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, kitos dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą atidėjo iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš apeliantės valstybei priteisia 159 Eur žyminio mokesčio dalį. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė V. N. pateikė įrodymus, kad patyrė 300,00 Eur advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės A. M. ieškovės naudai priteistina 300,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš atsakovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 159 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.