Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-6405-1161/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-04-22
Bylos Nr.: eI2-6405-1161/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00123-2024-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas: M. P.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai: Ugnė Kastanauskaitė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-6405-1161/2024Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00123-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3; 8.6.4; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 22 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Aurelijai Pečiukevičienei,dalyvaujant pareiškėjui M. P.,pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Ugnei Kastanauskaitei,vertėjui Tadui Tvarijonui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dviem skundais (sujungus bylas, abu skundai nagrinėjami administracinėje byloje Nr. eI2-6405-1161/2024), kuriais prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10190 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (ES mėlynąją kortelę) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15038 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2029 m. sausio 12 d. (toliau – ir Sprendimas 2); panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S38216 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimas 3) (toliau kartu – ir Skundžiami sprendimai). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su Skundžiamuose sprendimuose nurodytu Migracijos departamento argumentu, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 18-9877, kuriame konstatuota pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, laikytinas absoliučiu pagrindu panaikinti pareiškėjui išduodą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Siekdamas sudaryti įspūdį apie individualų pareiškėjo atvejo vertinimą, Migracijos departamentas Skundžiamuose sprendimuose pateikė bendro pobūdžio registruose prieinamą informaciją apie pareiškėją. Toks vertinimas neatitinka individualaus pareiškėjo atvejo vertinimo, kuris yra reikalaujamas ir būtinas, priimant sprendimą dėl išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjo atvejis buvo įvertintas siaurai ir formaliai.

Pažymi, kad VSD raštas pats savaime nėra absoliutus pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimų dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo priėmimas yra priskirtas Migracijos departamento, kaip savarankiško viešojo administravimo subjekto, kompetencijai. Migracijos departamentas, gavęs VSD raštą dėl asmens keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, neturėtų „automatiniu būdu“ panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, o privalo atlikti individualų vertinimą, tačiau toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas nebuvo.

Mano, jog Migracijos departamentas siekė ne įvertinti individualų pareiškėjo atvejį, o susikūręs išankstinę prezumpciją, esą VSD raštas savaime yra pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, neatliko pareiškėjo individualaus gyvenimo aplinkybių vertinimo, Skundžiamų sprendimų nevertino ir proporcingumo principo aspektu.

Teigia, jog formali buvusių darbo santykių aplinkybė savaimė nėra pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai gali būti prielaida išsamesniam asmens gyvenimo aplinkybių vertinimui. Toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas nebuvo, išvadą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui apskritai lėmė net ne buvusių darbo santykių (pareiškėjo darbo funkcijų) ypatumai, o buvusio pareiškėjo darbdavio – Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijos – priklausymas valstybei.

Tvirtina, jog su buvusia pareiškėjo darboviete susijęs Migracijos departamento vertinimas niekaip neatspindi individualios pareiškėjo situacijos. Migracijos departamentas Skundžiamais sprendimais formuoja ydingą praktiką, pagal kurią, vien formalus faktas, kad asmuo dirbo valstybės institucijose, automatiškai reiškia leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neatliekant individualaus užsieniečio gyvenimo aplinkybių vertinimo.

Teigia, kad Migracijos departamento įžvelgiamas buvusių darbo santykių pagrindu preziumuojamas lojalumas Baltarusijos valdžiai bei galima grėsmė nacionaliniam saugumui yra grindžiamas bendro pobūdžio pasvarstymais, niekaip neatspindinčiais realios pareiškėjo gyvenimo situacijos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Migracijos departamentas Skundžiamuose sprendimuose nepateikia jokių argumentų, suponuojančių buvusių darbo santykių pagrindu preziumuojamos pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui ir lojalumo šiandieninei Baltarusijos valdžiai pagrįstumą (ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvę darbo santykiai su Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademija pasibaigė seniai, t. y. dar 2013 m., kuomet buvo visai kitokia geopolitinė padėtis, ir toks seniai nutrūkusių darbo santykių faktas negali suponuoti prezumpcijos dėl lojalumo būtent šiandieninei Baltarusijos valdžiai).

Tvirtina, jog Migracijos departamentas Skundžiamuose sprendimuose nepateikia ir jokių duomenų, kad pareiškėjas kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus, palaikytų ryšius su valdžios struktūromis ar kitais grėsmę Lietuvos Respublikai keliančiais fiziniais ir / ar juridiniais asmenimis. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus formalią aplinkybę – buvusius ir dar 2013 m. pasibaigusius pareiškėjo darbo santykius Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje – kurie patvirtintų Skundžiamuose sprendimuose preziumuojamos pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįstumą. Priešingai, pareiškėjo aiškiai deklaruotas požiūris prieš vykstantį karą, Rusijos agresiją bei Ukrainos palaikymas rodo Skundžiamuose sprendimuose daromų prielaidų nepagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

Pabrėžia ir tai, kad tiek remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Migracijos departamentą saisto pareiga tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus, asmens gyvenimo aplinkybių nevertinant formaliai.

Atkreipia dėmesį ir į LVAT praktiką, pagal kurią buvusių su valdžios institucijomis darbo santykių aplinkybė vertinta kaip rizikos veiksnys, tačiau tokios aplinkybės nesuabsoliutintos. Remdamasis teismų praktika teigia, jog turi būti vertinamos individualios asmens gyvenimo aplinkybės (darbo laikotarpis, pozicija, darbovietė ir kt.).

Nurodo, kad pareiškėjo atveju išvadą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui lėmė net ne buvusių darbo santykių (pareiškėjo darbo funkcijų) aplinkybė, o buvusio pareiškėjo darbdavio – Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijos – priklausymas valstybei. Mano, kad jei nurodyta ugdymo įstaiga (akademija) būtų buvęs privatus subjektas, net ir esant toms pačioms pareiškėjo, kaip lektoriaus, darbo funkcijoms ir jo akademinei veiklai, šiai dienai nebūtų keliami pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai klausimai. Būtent pareiškėjo buvusio darbdavio statusas (priklausymas valdžiai), t. y. aplinkybė, kuri niekaip neatspindinti pareiškėjo individualaus atvejo (jo požiūrio, realaus (ne)lojalumo Baltarusijos valdžiai ir ypač (ne)lojalumo šiandieninei valdžiai), lėmė išvadą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas buvo paprastas pedagogas (akademikas, lektorius), kurio funkcijos ir iš šių darbo santykių galėję susiformuoti ryšiai niekaip nebuvo susiję su Sprendime 1 minimomis jėgos struktūromis, kontržvalgyba, be to, pasibaigė seniai, dar 2013 m., kuomet buvo visai kita geopolitinė padėtis. Mano, kad formalus Migracijos departamento požiūris pareiškėjo atvejo įvertinimui, rėmimasis iš esmės formalia – buvusių darbo santykių, o tiksliau – darbovietės priklausymo Baltarusijos valdžiai aplinkybe, sąlygojo nepagrįstų ir neproporcingų Skundžiamų sprendimų priėmimą. Migracijos departamentas privalėjo atlikti objektyvų visų aplinkybių vertinimą, be kita ko, planuojamus priimti sprendimus įvertindamas proporcingumo aspektu.

Pažymi, kad praeityje dirbtas ir dar 2013 m. pasibaigęs pareiškėjo akademiko (dėstytojo) darbas Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje, kuomet buvo visai kitokia pasaulinė geopolitinė padėtis, negali lemti išvados dėl pareiškėjo lojalumo šiandieninei agresyviai Baltarusijos Respublikos valdžiai, nes: 1) pareiškėjo pareigos nebuvo susijusios su valdžios funkcijų vykdymu; 2) pareiškėjas neturėjo priėjimo prie valstybės paslaptį sudarančių duomenų; 3) pareiškėjas nuo 2013 m. dirba privataus verslo sektoriuje. Migracijos departamento nepagrįstai buvusių darbo santykių (darbovietės) pagrindu formuojama lojalumo šiandieninei agresyviai Baltarusijos valdžiai prezumpcija nesudaro sąlygų atsižvelgti į individualią pareiškėjo situaciją. Nėra pagrindo pripažinti pareiškėją keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui.

Nurodo, kad Pareiškėjas buvo paprastas II-IV kurso informacinių išteklių valdymo katedros studentų lektorius. Pareiškėjo vedami užsiėmimai buvo susiję su informacinėmis technologijomis. Pedagoginis darbas Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjo įgyta specialybe. Pareiškėjas 2007 m. yra baigęs Baltarusijos valstybinį informatikos ir radioelektronikos universitetą. Teigia, kad darbdavys Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje leido pareiškėjui laisvai derinti darbą ir pareiškėjo aktyvią mokslinę veiklą. Baltarusijos Respublikoje nebuvo privataus universiteto, kuriame pareiškėjas būtų galėjęs rinktis dirbti, derindamas pedagoginę ir mokslinę veiklą. Pagrindinis pareiškėjo darbo akademijoje interesas buvo mokslinis, susijęs su mikroelektronika, biofizika ir kompiuterių mokslu. Pareiškėjas yra ne vieno mokslinio straipsnio autorius ar bendraautorius.

Akcentuoja ir tai, jog akademijos darbuotojams nebuvo keliami jokie „lojalumo valdžiai“ reikalavimai. Pareiškėjo darbas niekaip nebuvo susijęs su Baltarusijos politika ir valdžia, pareiškėjas neturėjo prieigos prie įslaptintų ir valstybės paslaptį sudarančių duomenų. Pareiškėjas Migracijos departamentui teiktame papildomame klausimyne nurodė, kad niekada neturėjo leidimo susipažinti su įslaptinta informacija.

Atskleidžia, jog nuo 2013 m. dirba privataus verslo sferoje. Pareiškėjas 2013-2015 m. laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) sistemų administratoriumi, 2015-2022 m. – kompiuterių sistemų inžinieriumi (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje ir nuo 2022 m. – kompiuterių sistemų inžinieriumi UAB „EPAM Sistemos“ Lietuvos Respublikoje.

Nurodo ir tai, kad nėra tarnavęs Baltarusijos kariuomenėje. 2002 m. pareiškėjas yra tik baigęs tuometinių savo studijų universiteto organizuojamus alternatyvius privalomus karo tarnybai mokymus.

Pažymi, kad neturi ir niekada neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis ar šiose institucijose dirbančiais (dirbusiais) asmenimis.

Akcentuoja, kad buvo sąžiningas, neslėpė ir nuo pat pradžių Migracijos departamentui aiškiai deklaravo buvusius darbo santykius (pedagoginę veiklą) Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje. Pažymi ir tai, kad 2022 m. ši aplinkybė nebuvo pagrindu atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2022 m., vertindamas pareiškėjo paraišką dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėjo 2007-2013 m. buvusių ir tuo metu Migracijos departamentui jau žinomų darbo santykių su Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademija nelaikė kliūtimi teigiamam sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Pasikeitusi Migracijos departamento pozicija pareiškėjui nėra suprantama.

Pabrėžia, kad nepritaria karui, agresyviai politikai ir palaiko Ukrainą. Teigia, kad tokią informaciją nurodė ir Migracijos departamento pateiktame klausimyne. Mano, jog Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, esą asmens požiūris, jo asmeninės savybės bei demokratinių vertybių puoselėjimas nėra reikšmingos aplinkybės, vertinant VSD rašte nurodytą asmens grėsmę nacionaliniam saugumui, kaip pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teigia, jog prioritetas turi būti teikiamas ne formaliai aplinkybei, kažkada turėtiems darbo (tarnybos) santykiams, o asmens gyvenimo aplinkybių ir individualaus atvejo, kaip visumos, vertinimui.

Nurodo, jog į Lietuvos Respubliką yra atvykęs su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais. Visa pareiškėjo šeima integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vaikai Lietuvoje lanko ugdymo įstaigas lietuvių kalba, užsiima užklasine veikla bei dalyvauja konkursuose. Pareiškėjo šeima palaiko ir propaguoja vakarietiškas demokratines vertybes, dėl ko ir bėgo į Lietuvos Respubliką nuo žmogaus teises pažeidžiančios Baltarusijos valdžios ir jos vykdomos agresyvios politikos.

Pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti Skundžiami sprendimai yra neproporcingi. Pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas suponuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimą ir draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką net 5 metus. Skundžiamų sprendimų padariniai turi įtaką ne tik pareiškėjo, bet ir visos jo šeimos gyvenimui.

Nurodo, kad kartu su šeima Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 1,5 m. Pareiškėjas ir jo šeima nuomojasi gyvenamąjį būstą ir yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, siekdamas maksimalios integracijos Lietuvos Respublikoje, yra baigęs du lietuvių kalbos kursus A 1.1. lygiu bei A 1.2. lygiu. Pareiškėjas dirba Lietuvos Respublikoje, jį teigiamai charakterizuoja darbdavys ir kartu su pareiškėju dirbantys kolegos. Pareiškėjas nurodomas kaip motyvuotas, iniciatyvus, puikus komandos narys, visuomet pasirengęs padėti. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat turi darbą Lietuvos Respublikoje. Nepilnamečiai vaikai lanko ugdymo įstaigas, kuriose užsiėmimai vyksta lietuvių kalba. Pareiškėjo sūnus lanko (duomenys neskelbtini), vyriausioji dukra –(duomenys neskelbtini). Visa pareiškėjo šeima mokosi lietuvių kalbą, pareiškėjo vaikai dalyvauja visuomeniniame gyvenime bendraudami (mokydamiesi) lietuvių kalba. Vaikų polinkį į lietuvių kalbą bei integraciją liudija vaikų skaitoma literatūra lietuvių kalba, klasės auklėtojos atsiliepimai.

Nurodo ir tai, kad pareiškėjo nepilnamečius vaikus sieja susiformavę socialiniai ryšiai su lietuvių kalba kalbančiais bendraamžiais (bendraklasiais), noriai ir aktyviai dalyvauja visuomeninėse veiklose. Pareiškėjo dukra yra ne vieno Lietuvos Respublikoje organizuojamo konkurso dalyvė, yra gavusi padėką už mokymosi pasiekimus. Pažymi, kad vaikai atvyko į Lietuvos Respubliką nemokėdami valstybinės lietuvių kalbos. Persikelti į Lietuvos Respubliką, pradėti naują gyvenimą buvo didelis iššūkis ne tik pareiškėjui, bet ir jo nepilnamečiams vaikams. Todėl tokie prielaidomis grįstų išvadų dėl pareiškėjo tariamos grėsmės pagrindu priimtų Skundžiamų sprendimų padariniai pareiškėjui ir jo šeimai laikytini neproporcingais.

Pabrėžia ir tai, kad Migracijos departamentas nedėjo pastangų ir nebuvo aktyvus, siekiant pagrįstiems sprendimams pareiškėjo atžvilgiu priimti. Teigia, jog Migracijos departamentas nesiėmė iniciatyvos gauti papildomų pareiškėjo paaiškinimų dėl planuojamų priimti neigiamų pareiškėjo atžvilgiu sprendimų, gauti pareiškėjo darbdavio charakteristiką apie pareiškėją ar organizuoti interviu su pareiškėju, siekiant įsitikinti planuojamų priimti ir ypač reikšmingus neigiamus padarinius pareiškėjui ir jo šeimai sukeliančių sprendimų pagrįstumu.

Teigia, jog Migracijos departamentui abejonę dėl Skundžiamų sprendimų proporcingumo turėjo kelti: pareiškėjo pareigos Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje (tai, kad pareiškėjas buvo dėstytojas); pareiškėjo užpildytame papildomame klausimyne nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo prieigos (leidimų) susipažinti su įslaptinta informacija; tai, kad pareiškėjas neslėpė ir geranoriškai atskleidė savo buvusius darbo santykius Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje; aplinkybė, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką yra atvykęs su šeima (Skundžiamų sprendimų priėmimas turi tiesioginę įtaką pareiškėjo šeimos nariams, tarp kurių yra ir du nepilnamečiai vaikai); pareiškėjo klausimyne užpildyti atsakymai, pasisakant dėl nepritarimo karui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunduose išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimus dėl pareiškėjo skundų, su jais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškina, kad 2022 m. gegužės 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. 2022 m. birželio 8 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760136686, galiojantis iki 2025 m. birželio 13 d., pareiškėjui buvo įteiktas 2022 m. birželio 16 d. Vykdant užsieniečių kontrolę, pareiškėjui buvo pateiktas klausimynas. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2007-2013 metais dirbo dėstytoju Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento.

Teigia, jog Migracijos departamentas gavo VSD raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Skundžiamus sprendimus. Pabrėžia, jog VSD išvadoje nurodyta, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje Skundžiami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas Skundžiamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Skundžiamus sprendimus, Migracijos departamentas rėmėsi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Nesutinka su skundų argumentais, kad pareiškėjo atvejis buvo įvertintas siauriai ir formaliai. Mano, kad Skundžiamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Skundžiami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taip pat nesutinka su skundų argumentais, kad Skundžiami sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jų turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš Skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis Skundžiamų sprendimų pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teigia, kad Skundžiami sprendimai buvo priimti įvertinus visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad praeityje eitos pareigos ar VSD raštas savaime nėra absoliutus pagrindas konstatuoti asmens lojalumą šiandieninei valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio ir vidaus politikai. Mano, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y., remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Tvirtina, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar realizuotis ateityje, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

Kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamentas Skundžiamuose sprendimuose nurodo tik bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza galiojusi nuo 2022 m. balandžio 23 d. iki 2022 m. spalio 19 d., taip pat jam buvo išduotas leidimas laikinai gyvento Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 16 d. dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2022 m. liepos 29 d. su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai. Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Tvirtina, jog Migracijos departamentas, iki priimdamas Skundžiamus sprendimus, surinko prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Mano, kad šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant Skundžiamus sprendimus. Nurodo, kad pareiškėjui nustatytas ne maksimalus 10 metų, o tik 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes. Pažymi, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Skundžiamuose sprendimuose nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų jo grėsmę nacionaliniam saugumui. VSD Migracijos departamentui pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, privalėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas pradėjo dirbti minėtoje institucijoje savo noru (tai paneigiančių duomenų nepateikė), dirbo pakankamai ilgai. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjas, pasirinkdamas dirbti savo noru Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, žinojo, kad jam keliami griežti reikalavimai, o personalo politika nėra autonominė, nes ją formuoja Baltarusijos Respublikos valdžia. Ši informacija nėra bendro pobūdžio ir ji susijusi su pareiškėju. Šią informaciją įvertino tiek VSD, tiek ir Migracijos departamentas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

Tvirtina, jog Skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Šiuo atveju pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti Skundžiamus sprendimus.

Pabrėžia, kad pareiškėjo skunduose įvardytos aplinkybės (darbo funkcijos, geopolitinis kontekstas jo darbo metu, paskesnis darbas, jo išreikštas požiūris dėl Rusijos agresijos ir Krymo priklausomumo pildant klausimyną, šeimos padėtis, darbdavio charakteristika ir aplinkybės) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

Teigia, jog Skundžiami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Tvirtina, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Mano, kad Skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Migracijos departamento sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Nurodo, kad VSD 2023 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 18-9877 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), nuo 2007 m. iki 2013 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Pažymi, jog pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

Tvirtina, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Pažymi, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Tvirtina, jog remiantis EŽTT praktika, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Teigia, jog Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Mano, kad pareiškėjas darbą Baltarusijos valstybinėje institucijoje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Skundžiamų sprendimų neteisėtais.

Pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams.

Tvirtina, jog priimant Skundžiamus sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Skundžiamais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 9 d. sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (ES mėlynoji kortelė) Lietuvos Respublikoje, taip pat Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15038, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2029 m. sausio 12 d., bei Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S38216, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini).

Skundžiami sprendimai priimti remiantis 2023 m. rugsėjo 20 d. VSD raštu Nr. 18-9877. VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, jog 2007-2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas minėtoje institucijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, VSD darė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza galiojusi nuo 2022 m. balandžio 23 d. iki 2022 m. spalio 19 d. Pareiškėjui taip pat buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. birželio 13 d. Nuo 2022 m. birželio 16 d. pareiškėjas dirbo Lietuvoje. Nuo 2022 m. liepos 29 d. su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai. Jie turi

galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki 2025 m. birželio 13 d., iki galios M. P. leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo sutuoktinė dirba Lietuvoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1, Sprendimu 2 ir Sprendimu 3, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija galioja nuo 2024 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), o juos vykdo VSAT (UTPĮ 127 straipsnio 5 dalis).

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C.SIS) teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima VSAT, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta, tik atsižvelgus į pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją, jog jis 2007-2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, bei VSD 2023 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 18-9877 pateiktą vertinimą.

Teismas pažymi, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). Minėta, kad sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumo realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus (išskyrus darbą Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento), jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant Skundžiamus sprendimus. Skundžiamuose sprendimuose nebuvo vertintos nei pareiškėjo vykdytos funkcijos Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento, darbo pobūdis, nevertinti ir pareiškėjo pateikti paaiškinimai šiuo klausimu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad grėsmės valstybės saugumo realumo vertinimo kontekste yra svarbus ne tik pareiškėjo buvusio darbdavio pobūdis, t. y., priklausymas Baltarusijos Respublikos valdžiai, tačiau ir pats darbo pobūdis. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip nurodė pareiškėjas, pareiškėjo pareigos nebuvo susijusios su valdžios funkcijų vykdymu, pareiškėjas neturėjo priėjimo prie valstybės paslaptį sudarančių duomenų, buvo paprastas informacinių išteklių valdymo katedros dėstytojas (lektorius), dėstęs II-IV kursų studentams. Iš byloje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjo dėstytos disciplinos – kompiuterių architektūra, kompiuterių tinklai, informacinių sistemų administravimas, informacinių sistemų projektavimas, informacinių sistemų saugumas, intelektinės informacinės sistemos, interneto technologijos. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas būtų vykdęs kokius nors valstybinius užsakymus kol dirbo Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijoje prie Baltarusijos Respublikos Prezidento. Taip pat pažymėtinas ir faktas, kad pareiškėjas su Baltarusijos Respublikos valdžia susijusiu darbdaviu darbo santykius nutraukė seniai – dar 2013 metais (daugiau nei prieš 10 metų). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas palaikytų ryšius su kolegomis iš Baltarusijos Respublikos viešojo administravimo akademijos prie Baltarusijos Respublikos Prezidento.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti (atsisakyti pakeisti) jam išduotą leidimą nuolat gyventi.

Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai . VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbus ir Skundžiamais sprendimais sukeliamų pasekmių individualus įvertinimas – pasekmės kyla ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo šeimos nariams (sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams). Migracijos departamentas atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai priimant Skundžiamus sprendimus buvo aptarti ir įvertinti, bei nurodo, kad pareiškėjui nustatytas ne maksimalus 10 metų, o tik 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, iš ko turėtų būti akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes. Su tokiu Migracijos departamento teiginiu dėl individualių aplinkybių įvertinimo nesutiktina, kadangi, kaip matyti ir iš VSD 2023 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. 18-9877, šiuo raštu pareiškėją prašyta įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją konstatuotina, kad Sprendime 2 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nustatytas, atsižvelgus į VSD siūlymą, o ne atlikus individualų vertinimą, kaip to reikalauja UTPĮ.

Teismas taip pat pažymi, kad priimant Skundžiamus sprendimus nebuvo visiškai vertinamas ir pareiškėjo bei jo šeimos integravimasis Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad priimant Sprendimą 3 nebuvo vertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Skundžiamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti bendro pobūdžio asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Skundžiamų sprendimų proporcingumo principo aspektu.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą ir dokumentų vertimus sumokėjo 1 621,58 Eur bei sumokėjo 45,00 Eur žyminio mokesčio. Taigi iš viso pareiškėja iš atsakovo prašo priteisti 1 666,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).

Sprendžiant dėl išlaidų už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundų turinį (abu skundai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais) ir apimtį, į tai, kad nebuvo būtinybės rašyti dviejų skundų, nes reikalavimą dėl Sprendimo 3 panaikinimo pareiškėjas galėjo suformuluoti ir teismui pateikti, teikdamas patikslintą skundą (2024 m. vasario 5 d. teismo nutartimi buvo nustatytas terminas pirminio skundo dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 trūkumams šalinti), į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, yra pagrindas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki sumos, kuri atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina atitinkamai iki 890 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundus tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10190.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15038.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S38216.

Priteisti pareiškėjo M. P. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-Biekšė Gediminas Užubalis Indrė Žvaigždinienė