Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Marijampolės PN dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 27-28), t. y. pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu (b. l. 4), Marijampolės PN jis buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui jis surašė 2020 m. balandžio 21 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

LVAT, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. Byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kurią dar labiau mažino gyvenamosiose patalpose esantys baldai.

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 29-30) nustatyta, kad pareiškėjas:

-laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas 305-ame kambaryje, kurio plotas 36,00 kv. m, jame buvo laikoma nuo 2 iki 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m iki 18,00 kv. m ploto;

-laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas 306-ame kambaryje, kurio plotas 36,00 kv. m, jame buvo laikoma nuo 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,27 kv. m ploto;

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN patalpose senai nebuvo atliktas joks remontas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN patalpose pilna tarakonų, blakių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015) 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 31) nurodė, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Kad Marijampolės PN buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, patvirtina pateiktos Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos, atliktų darbų (registravimo) žurnalo kopijos (b. l. 37-66), kuriuose yra duomenys apie uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ atliktus darbus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Marijampolės PN, vykdydami kenkėjų monitoringą bei naikinimą, tinkamai įgyvendino Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad Marijampolės PN patalpose pilna tarakonų, blakių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN sanitariniuose mazguose trūko įrenginių.

Tualetų įrengimą bendrabučio tipo patalpose iki 2017 m. birželio 8 d. reglamentavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normų redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2017 m. birželio 8 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žiūrėti LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos) (galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 papunktis).

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 31) nurodė, kad būryje, kuriame bausmę atliko pareiškėjas yra įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Duomenų kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų (kuriame buvo laikomas pareiškėjas), pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu atsakovės atstovas pateikti negalėjo (b. l. 121).

Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas nepakeitė duomenų kiek tam tikru laikotarpiu būryje buvo nuteistųjų (kuriame buvo laikomas pareiškėjas), pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.

Šiuo atveju teismas pažymi, kad administracinis procesas iš esmės grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenins. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvus įrodinėjimo naštos aspektas) (žiūrėti LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje A575-1774/2014).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus (guminių kilimėlių, prausiklių dozatorių, suoliukų, taburečių, veidrodžių).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN patalpos nepritaikytos neįgaliems asmenims.

BVK 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (2 straipsnio 8 dalis). Šiame įstatyme nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, pagal kurį, neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, reiškiančiais, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 straipsnio 5 ir 6 punktai).

LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015 nurodoma, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d. ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6 punktai).

EŽTT pabrėžia, jog valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir LVAT (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).