- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-430-560/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- L. V.
- Atsakovas
- T. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei T. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. V. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės T. K. 10 000,00 Eur, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skolininkas R. M. yra jos sesers sūnus, 2015-03-15 miręs santuokoje. Jo sutuoktinė – T. K.. T. K. yra R. M. įstatyminė įpėdinė, kuri nenori geranoriškai padengti sutuoktinio skolų, nors jai yra žinoma, jog tarp mirusio sutuoktinio ir ieškovės ilgą laiką egzistavo įvairūs sutartiniai santykiai – ieškovė vykdė jo nurodymus, tvarkė jo asmeninius reikalus. Ieškovė palaidojo savo seserį, sūnėno motiną, tačiau šis už laidotuves liko skolingas. Be to, ieškovė be sūnėno žinios, jam atliekant bausmę kalėjime, rūpinosi jo turtu, mokėjo bankams, už komunalinius patarnavimus, siuntė pinigus į kalėjimą, pirko maisto produktus, daiktus. Iš pradžių ieškovės veiksmai buvo atliekami be sūnėno žinios, o po to tarp jų įvyko raštiškas susitarimas, išdėstytas laiškuose, nusprendžiant, kad ieškovė toliau tvarkys jo asmeninius reikalus. Sūnėnas pažadėjo padengti ieškovės išlaidas iš paveldėto turto, tačiau netikėta jo mirtis sužlugdė jų sutartinius santykius. Ieškovės ir sūnėno santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.229-6.236 normos.Atsakovė T. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad jos miręs sutuoktinis nebuvo niekuomet išreiškęs valios dėl jo reikalų tvarkymo, t. y. nėra galimybės sužinoti jo valios dėl ieškovės atliktų veiksmų. Pinigai, kuriuos ieškovė siųsdavo sūnėnui buvo gauti už R. M. priklausančio namo nuomą, už kurią ieškovė gaudavo iš nuomininkų 250,00 Eur per mėnesį. Atsakovė sutinka su ieškinio reikalavimu apmokėti už UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ paslaugas, kurias apmokėjo ieškovė, nes teigia, kad jos buvo atliekamos už atsakovės mirusio sutuoktinio namo atliekų tvarkymą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-03-17 sprendimu ieškinį tekino iš dalies: priteisė ieškovei L. V. iš atsakovės T. K. 132,09 Eur skolą bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos (2015-11-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad viename iš laiškų ieškovė siūlėsi sūnėnui atsiųsti pinigų, teigė „jeigu ko nors reikia – rašyk, nes be mūsų tau niekas nepadės“, siūlė sūnėnui priimti nuomininkus, nes „bus kapeikėlė ir tau išsiųsti ir galbūt kažkiek pavyks atidėti, kad tau grįžus turėtum santaupų“. Taigi, teismas darė išvadą, kad ieškovė pasiūlė sūnėnui pagalbą, kurią šis priėmė, prašydamas kai kuriuose laiškuose atsiųsti jam maisto, pigių rūbų, rūkalų. Be to, pasitvirtino atsakovės teiginiai, kad lėšos, skirtos sūnėnui remti, buvo gaunamos iš namo nuomininkų.Teismas darė išvadą, kad tarp ieškovės ir sūnėno nesusiklostė prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, sukeliantys teisines pasekmes. Sūnėnas neprašė ieškovės rūpintis jo reikalais ir nežadėjo ieškovei jokio atlygio. Nors ieškovė teigia, kad R. M. prašė jos tvarkyti jo turtinius reikalus ir prižadėjo atsiskaityti – šios aplinkybės nepasitvirtino. Pati ieškovė nurodo, kad visi turtiniai reikalai buvo tvarkomi savavališkai, be sūnėno sutikimo ir žinios. Dėl to nei jam, nei jo paveldėtojams nekilo pareiga padengti ieškovės išlaidas. Ieškovė ir mirusysis buvo labai artimi giminaičiai, kaip matyti iš ieškinio turinio bei jų tarpusavio susirašinėjimo, ieškovė aktyviai dalyvavo sūnėno asmeniniame gyvenime, duodavo jam patarimus, nurodymus, pati savarankiškai imdavosi tvarkyti jo reikalus. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovę ir sūnėną siejo artimi ir glaudūs giminystės santykiai, ieškovė rūpinosi R. M. kaip savo sūnumi, todėl, natūralu, leisdavo jo reikalams savus pinigus. Tačiau teigti, kad tarp jų susiklostė sutartiniai pavedimo teisiniai santykiai – pagrindo nėra. Taip pat pastebėtina, kad ieškovė nepaneigė, jog lėšas sūnėnui ji siųsdavusi iš sūnėnui priklausančios namo dalies nuompinigių.Ieškovė nurodo, kad sūnėnas jai skolingas už motinos laidotuves bei kapo sutvarkymą, todėl, kaip motinos turto paveldėtojas, privalo šias išlaidas atlyginti. Ieškovė taip pat nurodo, kad sūnėnas su ja ne pilnai atskaitė, atidavė jai tik laidojimo gautą pašalpą. Taigi, ieškovė sutinka, kad sūnėnas iš dalies prisidėjo prie motinos laidotuvių, tačiau, nurodydama, kad jis liko skolingas, nepateikė patirtas laidojimo išlaidas patvirtinančių dokumentų.Ieškovė nurodo, kad ji pirkusi sūnėnui vestuvinį kostiumą bei vestuvinius žiedus, tačiau nepateikė pirkinius patvirtinančių dokumentų, taip pat – duomenų, kad sūnėnas jai buvo pavedęs šiuos pirkinius nupirkti.Atsakovė sutinka su ieškinio reikalavimu apmokėti už UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ paslaugas, nes jos buvo atliekamos už atsakovės mirusio sutuoktinio namo atliekų tvarkymą, todėl teismas konstatavo, kad ginčo dėl to nėra. Teismas tenkino ieškovės ieškinį dalyje, kurioje yra prašoma priteisti 132,09 Eur namo tvarkymo išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovę L. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei kartu su paveldėtu turtu nepereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas, nes tvarkant kito asmens reikalus be pavedimo, tarp apeliantės ir palikėjo susiklostė kvazisutartinės prievolės. Apeliantė stengėsi visokiais būdais pranešti sūnėnui, kad be jo žinios pradėjo rūpintis jo turtu, kad jis išreikštų patvirtinimą. R. M. neprieštaravo dėl apeliantės veiksmų ir buvo patenkintas, nes pats laikinai neturėjo galimybės rūpintis savo turtu. CK 6.232 straipsnyje numatyta, kad jeigu asmuo, kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau pastarojo veiksmus patvirtina, tai šių asmenų tarpusavio santykiams taikomos normos, reglamentuojančios pavedimo sutartis arba kitas pagal esmę artimiausias atliktų veiksmų prigimčiai sutartis.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovę ir sūnėną siejo artimi giminystės santykiai, todėl tarp jų negalėjo susiklostyti sutartiniai pavedimo teisiniai santykiai ir kad pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad visi turtiniai reikalai buvo tvarkomi savavališkai, be sūnėno sutikimo ir žinios, nepaisant to, kad ieškinyje taip nėra nurodyta.Teismas neatsižvelgė į apeliantės teiginius, kad jį iki minėtų įvykių su sūnėnu nepalaikė ne tik artimų santykių, bet visai jokių, nes jis piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, leisdavo laiką su antisocialiniais asmenimis.Teismas priteisė tik namo tvarkymo išlaidas ir be argumentacijos ir motyvų nepagrįstai atmetė kitus AB „Swedbank“ įmokos mokėjimo kvitus.Sprendime bei atsiliepime į ieškinį neteisingai nurodyta piniginė suma už R. M. priklausančio namo nuomą – vietoj 250,00 Lt į mėnesį yra nurodyta 250,00 Eur sumą per mėnesį. Teismas nepagrįstai patvirtino atsakovės teiginius, kad lėšos skirtos sūnėnui remti buvo gaunamos iš namo nuomininkų. Apeliantė tikrai pastatė antkapinį paminklą jo motinos kape, tačiau rašytinių įrodymų neišsaugojo, jai taip pat nepavyko pateikti rašytinių įrodymų dėl išlaidų, susijusių su sūnėno vestuvėmis kalėjime.Atsakovė T. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog patikslintame ieškinyje apeliantė pakeitė ne tik teisinį, bet ir faktinį ieškinio pagrindą, teikdama, kad reikalavimas atsirado CK 6.229-6.236 straipsnių pagrindu, todėl neaišku, iš kokio faktinio pagrindo kildinamas apeliantės reikalavimas. Šiuo klausimu teisme apeliantė davė skirtingus ir prieštaringus parodymus.Sutinka, kad vertinant įrodymų visumą yra akivaizdus ieškovės savanoriškas padėjimas sūnėnui. R. M. apribojus laisvę, apeliantė naudojosi jo turtu: įsileido nuomininkus, naudojo už nuomą gautus pinigus.Teismas pagrįstai ieškinį tenkino tik toje dalyje, kurioje nebuvo ginčo.Daugelio savo reikalavimų ieškovė neįrodė ir nepagrindė tinkamais rašytiniais įrodymais.Apeliantė laidojimo išlaidoms padengti panaudojo laidojimo pašalpą, mirusiosios turimus pinigus ir pensiją. Be to, mirusioji buvo apeliantės sesuo, todėl ji taip pat buvo atsakinga už laidojimą, mirusioji buvo laidojama ieškovės ir mirusiosios tėvų kape.Nesutinka, kad susiklostęs santykis tarp apeliantės ir sūnėno turėtų būti pripažįstamas kito asmens reikalų tvarkymu, kadangi neišpildoma viena iš būtinųjų sąlygų šiam santykiui atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė pateikė naujus įrodymus, susijusius su jos darbo santykiais ir turtu, ieškovės sūnėnui teikta pagalba, ir kita. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinęs naujų įrodymų pateikimo priežastis bei susipažinęs su naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nauji įrodymai galėjo būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl šiuos naujus įrodymus atsisako priimti.Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M., miręs 2015-03-15, yra ieškovės sesers sūnus. Jo sutuoktinė – atsakovė T. K.. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog R. M. Vilniaus apygardos teismo 2006-06-27 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei kartu su paveldėtu turtu nepereina pareiga atsakyti už ieškovės sūnėno skolas ieškovei, nes tvarkant sūnėno reikalus be pavedimo, tarp ieškovės ir palikėjo susiklostė kvazisutartinės prievolės. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuoja CK 6.229-6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Šio teisės instituto pagrindiniai elementai nurodyti CK 6.229 straipsnio 1 dalyje: asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga. Taigi, kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).Teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentui, jog tarp ieškovės ir jos sūnėno susiklostę santykiai negali būti kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymas, nes neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų šiam santykiui atsirasti – trečioji. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė glaudžiai bendradarbiavo su sūnėnu visais nagrinėjamam ginčui aktualiais klausimais – tiek dėl R. M. turto priežiūros, tiek kitais asmeniniais klausimais. R. M. su ieškove ne kartą laiškuose tarėsi dėl jo turto priežiūros, ieškovė viename iš laiškų yra pažadėjusi iš disponavimo ir naudojimosi turtu „sukaupti jam pinigų pirmai pradžiai, kai grįš“. Taigi, šie ir susiję duomenys patvirtina, jog R. M. buvo išreiškęs savo valią dėl jo reikalų tvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad net jei būtų sprendžiama, jog R. M. tokios valios neišreiškė, trečioji būtinoji sąlyga, siekiant pripažinti santykį esant kito asmens reikalų tvarkymu, vis tiek neegzistuotų, nes ieškovei pradėjus rūpintis sūnėnu, buvo galimybė sužinoti jo valią dėl atliekamų veiksmų – tai, kad R. M. pateko į įkalinimo įstaigą, nereiškia, kad buvo apribota bet kokia galimybė kontaktuoti su juo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tarp ieškovės ir jos sūnėno susiklosčiusius santykius pripažinti kito asmens reikalų tvarkymu CK 6.229-6.236 straipsnių prasme.Ieškovė nurodo, jog sūnėnui patvirtinus jo reikalų tvarkymą be pavedimo, tarp jų susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, ko nepagrįstai nepripažino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija su šiuo ieškovės argumentu nesutinka bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu klausimu sprendė teisingai ir pagrįstai. Ieškovė tokios savo pozicijos teisiniu pagrindu identifikuoja CK 6.232 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad jeigu asmuo, kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau pastarojo veiksmus patvirtina, tai šių asmenų tarpusavio santykiams taikomos normos, reglamentuojančios pavedimo sutartis arba kitas pagal esmę artimiausias atliktų veiksmų prigimčiai sutartis. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog minėto straipsnio nuostatos šiuo atveju taikomos būti negali, kadangi būtinąja CK 6.232 straipsnio taikymo sąlyga yra teisinių santykių, kurie kvalifikuojami kaip kito asmens reikalų tvarkymas, susiklostymas, tuo tarpu, kaip minėta, tarp ieškovės ir jos sūnėno tokie teisiniai santykiai susiklostę nebuvo.Kita vertus, visiems gerai žinoma teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimo prielaida – jog teismas taiko teisę ir, atitinkamai, kvalifikuoja teisinius santykius. Tad, tuo atveju, kai šalis nurodo netinkamą teisinį pagrindą, tai savaime nereškia ieškinio atmetimo – teismas parenka taikytiną teisę. Tačiau nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad ieškovė netinkami nurodė ieškinio teisinį pagrindą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovės ir jos sūnėno buvo susiklostę glaudūs ir artimi giminystės santykiai, o ne kokie nors, įskaitant pavedimo, teisiniai santykiai, kvalifikuoti pagal CK nuostatas. Teisėjų kolegija nurodo, jog, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenų visuma nepatvirtina, kad ieškovę ir jos sūnėną būtų sieję pavedimo teisiniai santykiai, priešingai – iš bylos duomenų, ieškovės ir jos sūnėno susirašinėjimų matyti, jog šiuos asmeninis siejo glaudūs giminiški santykiai, pagrįsti rūpesčiu, savitarpio pagalba. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog iš bylos duomenų taip pat negalima spręsti, kad tarp ieškovės ir jos sūnėno būtų susiklostę kokie nors kiti teisiniai santykiai, kurie galėtų būti pagrindu priteisti iš atsakovės, kaip ieškovės sūnėno įstatyminės įpėdinės, ieškovei jos reikalaujamą sumą. Ieškovė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dalį bylai teisingai išspręsti reikšmingų ieškovės teiginių, nemotyvavo, kodėl likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Su teismo pareiga tinkamai atlikti įrodymų tyrimą ir vertinimą betarpiškai susijusi jo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų tyrimo ir vertinimo, procesinio sprendimo motyvavimo pažeidimų ar trūkumų. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė į bylą pateiktus įrodomus ir šalių paaiškinimus, tinkamai juos įvertino bei pateikė aiškius ir pakankamus savo procesinio sprendimo motyvus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl kiekvieno ieškovės teiginio, savaime nereiškia, kad sprendimas nemotyvuotas ar motyvuotas nepakankamai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl dalyje ieškinį atmetė – kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tarp šalių nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai, kurie galėtų būti pagrindu ieškinį tenkinti pilna apimtimi, todėl pagrįstai tenkino ieškinį tik toje dalyje, kurioje ginčo nebuvo.Teisėjų kolegija atskirai pažymi, jog ieškovė teisi, teigdama kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė klaidą, t. y. netinkamai nurodė sūnėno nekilnojamojo turto nuomos kainą – ji buvo ne 250,00 Eur, o 250,00 Lt per mėnesį, tačiau tai nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovės naudai, yra pagrindas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmesti, o atsakovės – atmesti taip pat, nepateikus jos patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.