- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-94-186/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00223-2013-09
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. Č.
- Trečiasis asmuo
- G. T.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-339-264/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vejoma“ ir Ko ieškinį atsakovui V. Č. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo G. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Vejoma“ ir Ko 2013 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti niekine bei negaliojančia 2011 m. balandžio 19 d. įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, priteisti ieškovei iš atsakovo V. Č. 253 091, 77 Eur (873 875,27 Lt) žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 12 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Atsakovas bendrovės direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 19 d., kuomet pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pardavė akcijas M. M.. Tačiau akcijų pirkimo-pardavimo sutartis fiktyvi, akcijų pirkėjas jokių įgalinimų bankroto iškėlimo dienai neperėmė ir įmonės nevaldė, o atsakovas sudarydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį siekė išvengti savo, kaip vadovo atsakomybės. Be to, atsakovas sąmoningai vėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ją iškėlus, neįvykdė pareigos perduoti įmonės dokumentus bei turtą bankroto administratoriui ir tuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 dalies reikalavimus. BUAB „Vejoma“ ir Ko vardu buvo registruotos dvi transporto priemonės, kurių atsakovas neperdavė bankroto administratorei. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų BUAB „Vejoma“ ir Ko patyrė tiesioginę turtinę žalą, kuri lygi 2011 m. lapkričio 28 d. patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai - 869 875,27 Lt.
Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2011 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį; 2) priteisė iš atsakovo ieškovei 251 525 Eur žalos atlyginimo ir 5 procento dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą ir baudžiamajame procese, kuriame atsakovas pripažintas kaltu, nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovo, kaip įmonės vadovo neteisėtais veiksmais, sprendė, kad realiai bendrovės UAB „Vejoma“ ir Ko akcijos ir dokumentai M. M. pagal 2011 m. balandžio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo nebuvo perduoti. 2011 m. balandžio 19 d. įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nesuteikė realių teisių ir pareigų M. M., kadangi ši sutartis bei dokumentų perdavimo aktas buvo suklastoti, o įgaliojimų perdavimas neįvyko, todėl teismas sprendė, kad 2011 m. balandžio 19 d. įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina tariamu sandoriu, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.86 straipsnis), o visos teisės ir pareigos, susijusios su BUAB „Vejoma“ ir Ko valdymu priskirtinos atsakovui.Teismas iš byloje esančio įmonės balanso už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad UAB „Vejoma“ ir Ko turėjo turto už 782 354 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 661 228 Lt. 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma – 869 875, 27 Lt, todėl teismas sprendė, kad nuo 2008 metų iki 2011m. liepos 12 d (bankroto bylos iškėlimo dienos) bendrovės įsiskolinimai padidėjo 208 647, 27 Lt suma. Ir nors atsakovas įrodinėjo, kad 2008 m. bendrovė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, ką iš dalies patvirtina banko sąskaitų išrašai, liudytojo E. Ž. paaiškinimai, tačiau teismas sprendė, kad šių aplinkybių nepakanka išvadai, jog bendrovė 2008 metais buvo moki. Kadangi 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. ataskaitinio laikotarpio duomenimis, bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė daugiau nei pusę įmonės turto vertės – 226 585 Eur (782 354 Lt), bendrovė buvo nemoki, todėl teismo vertinimu, atsakovas jau 2008 m. pradžioje turėjo kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ir dėl šios pareigos nevykdymo atsakovo veiksmus pripažintino neteisėtais.Teismas, konstatavo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovei buvo padaryta iš viso 141 801, Eur (489 612, 15 Lt) žala, už kurią atsakingas atsakovas. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2011 m. liepos 5 d. bei 2011 m. spalio 14 d. bendrovė turėjo 56 082, 62 Lt mokestinę nepriemoką, o 2008 m. sausio 24 d. duomenimis nepriemoka buvo 13 013, 87 Lt, todėl 12 473, 82 Eur (43 069, 62 Lt) (56 082, 62 Lt - 13 013, 87 Lt) skolos padidėjimą nulėmė atsakovo neteisėti veiksmai nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taip pat atsakovo neteisėti veiksmai nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nulėmė ir įsiskolinimų atsiradimą naujiems kreditoriams (TEO LT AB – 5 323, 98 Lt, UAB „Cramo“ – 1 169, 12 Lt, UAB „Interinfo Lietuva“ – 1 000 Lt; UAB „Omnitel“ – 3 241, 57 Lt; UAB „Kauno švara“ 421, 82 Lt (486, 72 Lt-64, 86 Lt); BUAB „Jursada“ - 912, 29 Lt (4 629, 29 Lt -3 717 Lt),) be to, išaugo įsiskolinimas kreditorei Horman Lietuva UAB - 244 311, 25 Lt bei buvo priskaičiuoti 190 162, 50 Lt delspinigiai. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovui pareiga perduoti įmonės dokumentus bankroto administratorei atsirado 2011 m. liepos 25 d., kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo (IBI 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Šios pareigos atsakovas neįvykdė ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. teismui išdavus vykdomąjį raštą, todėl bankroto administratorė negalėjo nustatyti viso įmonės turto. Baudžiamoje byloje nustatytas faktas, kad atsakovas paslėpė UAB „Vejoma“ ir Ko buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „Vejoma“ ir Ko veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kad buvo surasta ir perduota 1 transporto priemonė, o už neperduotą transporto priemonę, baudžiamoje byloje ieškovei iš atsakovo priteistas 920, 99 Eur turtinės žalos atlyginimas. Kadangi nėra galimybės nustatyti kokį faktiškai turtą atsakovas perėmė iš buvusio vadovo, tačiau tikėtina, kad jį perėmė pagal 2007 m. balanso duomenis, kurie patvirtina, kad bendrovė turėjo ilgalaikio ir trumpalaikio turto daugiau nei už 700 000 Lt. Todėl teismas sprendė, jog yra pagrindas pripažinti, kad BUAB „Vejoma“ ir Ko vadovas aktyviais neteisėtais savo veiksmais (galimai tyčiniu dokumentų praradimu, nevykdydamas teismo nutarties dėl dokumentų perdavimo, neperdavė dokumentų ir turto bankroto administratoriui, neužtikrino dokumentų saugojimo) pažeidė CK, BAĮ, ĮBĮ teisės normas bei sąžiningumo, teisingumo principus, kas sąlygojo žalos atsiradimą įmonei, t. y. 253 091, 77 Eur (873 875,27 Lt) sumai, kuri lygi nepatenkintų kreditorinių reikalavimų, patvirtintų Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. sausio 11 d. nutartimis dydžiui, o tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.263 straipsnis, CK 6.246 straipsnis, CK 6.247 straipsnis). Priteistiną žalos dydį teismas mažino 1 566, 84 Eur suma, kadangi transporto priemonė Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1994 m. gamybos, 646 Eur (2 230 Lt) vertės perduota bankroto administratorei, o už neperduotą transporto priemonę VW Transporter valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1991 m. gamybos, baudžiamoje byloje ieškovei iš atsakovo priteistas 920, 99 Eur turtinės žalos atlyginimas. Todėl teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovo ieškovei BUAB „Vejoma“ ir Ko priteisė 251 525 Eur patirtos žalos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas V. Č. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu susidarė 244 311,25 Lt skola kreditorei UAB „Hormann Lietuva“. UAB „Hormann Lietuva“ buvo išrašyta sąskaita faktūra 263 155,98 Lt sumai, tačiau vadovaujant atsakovui bankiniais pavedimais buvo sumokėta 245 181,79 Lt. Kadangi teismas neteisingai suskaičiavo skolos padidėjimą, tai sąlygojo ir neteisingą bendrą skolos dydį UAB „Hormann Lietuva“ ir palūkanų dydžio suskaičiavimą. Be to, nors teismas nurodė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo neapmokėtos dvi sąskaitos faktūros BUAB „Jursada“, tačiau byloje nėra pateikta šių sąskaitų. Teismas neįvertino, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu BUAB „Vejoma“ ir Ko nedirbo su įmone UAB „Balmepa“. Šiai įmonei 69 923 Lt įsiskolinimas susidarė G. T. vadovavimo laikotarpiu. Taip pat teismas neįvertino, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu 55 236 Lt suma buvo sumažinta skola UAB „Macro Investment“ (buvęs pavadinimas UAB „Megrame“). Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl liudytojų apklausos. Be to, neįvertino, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu UAB „Vejoma“ ir Ko vykdė veiklą ir iki 2008 metų rudens buvo moki, mokėjo mokesčius, atlyginimus, atsiskaitinėjo su tiekėjais, dalinai dengė ankstesniu laikotarpiu susidariusias skolas. 2007 metų balansas buvo padarytas 2008 metų balandžio mėnesį atsakovas su juo susipažino 2008 metų gegužės mėn. Tuo metu įmonės rodikliai ženkliai gerėjo, o skolos mažėjo, todėl nebuvo pagrindo bankroto bylos kėlimui. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas 2008 metų pradžioje turėjo kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, neatsižvelgė į veiksnius, kurie lėmė UAB „Vejoma“ ir Ko nemokumą, neįvertino prasidėjusios ekonominės krizės veiksnio. Pagal 2007 m. įmonės balansą, pradelsti įmonės įsipareigojimai sudarė 661 228 Lt, 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma – 869 875,27 Lt, o 208 647,27 Lt suma (minėtų sumų skirtumas) daugiausia susidaro iš palūkanų, skaičiuojamų nuo 661 228 Lt sumos. Todėl atsakovas nesutinka, kad per jo vadovavimo laikotarpį įmonės skoliniai įsipareigojimai padėjo 208 647,27 Lt suma.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Vejoma“ ir Ko prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Bankroto administratorei nebuvo perduotas UAB „Vejoma ir Ko“ turtas pagal paskutinį Juridinių asmenų registrui pateiktą 2007 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriame įrašyto turto vertė buvo itin didelė ir siekė net 782 354 Lt. Ir nors atsakovas prašo panaikinti visą Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą, tačiau nenurodo jokių argumentų ir aplinkybių dėl dalies, kuria teismas konstatavo, kad buvęs įmonės vadovas V. Č. neperdavė bankroto administratoriui turto ir dokumentų ir tokia savo veika padarė žalą kreditoriams. Taigi pripažintina, kad BUAB „Vejoma“ ir Ko neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais ir dėl to, kad neįmanoma nustatyti įmonės turto, nesant išsaugotų ir bankroto administratoriui perduotų įmonės veiklos apskaitos dokumentų.Atsakovas, kaip buvęs UAB „Vejoma“ ir Ko direktorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad BUAB „Vejoma“ ir Ko jau 2007 m. buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės direktoriaus pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokiai nevykdymas reiškia imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimą ir yra pagrindas įmonės administracijos vadovo civilinei atsakomybei. UAB „Vejoma“ ir Ko 2008 m. mokumo ir įmonės rodiklių gerėjimo atsakovas nepagrindė. Atsakovas nepaaiškino aplinkybių, kodėl nebuvo perduotas bankroto administratoriui turtas nors 782 354 Lt sumai, apskaitytas 2007 m. gruodžio 31 d. balanse, ir kodėl virš 200 000 Lt išaugo kreditorių reikalavimai. Be to, atsakovas nenurodė, ką būtent UAB „Hormann Lietuva“ direktorius, prašomas apklausti kaip liudytojas, turėjo paaiškinti, kokius atsakovo teiginius patvirtinti ar paneigti.UAB „Vejoma“ ir Ko nemokumas buvo nustatytas 2007 m. gruodžio 31 d. Tuo metu UAB „Vejoma“ ir Ko direktoriumi ir vieninteliu akcininku jau buvo atsakovas, todėl kildinti trečiojo asmens G. T. atsakomybė nėra jokio teisinio pagrindo. Nors dalis padidėjusio įsiskolinimo sudaro palūkanos bei netesybos, tačiau įstatymas nenumato išimčių skaičiuojant žalą dėl palūkanų ir netesybų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais nesiremiama apeliaciniame skunde, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Šiuo konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apelianto V. Č. apeliacinio skundo argumentai, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), neturi įstatyminių prielaidų apeliacinio skundo ribų peržengimui, dėl ko reikėtų vertinti visų be išimties ieškinyje pareikštų reikalavimų faktinį pagrįstumą, ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo ir atsikirtimo į jį argumentų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia (CK 1.86 straipsnis), ir, kad apeliantas nevykdė jam, kaip įmonės vadovui, tekusios pareigos tinkamai išsaugoti įmonės turtą ir dokumentus bei perduoti juos bankroto administratorei (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu), apelianto nėra ginčijamos, vadinasi, tokios civilinės atsakomybės sąlygos, kaip apelianto veiksmų neteisėtumas, kaltė ir priežastinis ryšys šiuo aspektu byloje jau yra nustatytos. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, nustatančiu jo deliktinę atsakomybę, apeliantas grindžia tuo, kad jis, būdamas įmonės vadovu, nepažeidė įstatymo numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat netinkamu įrodymų įvertinimu, nustatant įmonės nemokumo faktą bei argumentais dėl įrodinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme netinkamo įgyvendinimo, nustatant bankrutavusios įmonės žalą dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. Tokius apeliacinio skundo argumentus civilinės atsakomybės aspektu teisėjų kolegija ir aptaria (CPK 320 straipsnis).
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės
Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 12 nutartimi UAB „Vejoma“ ir Ko iškėlė bankroto bylą. Apeliantas V. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. buvo UAB „Vejoma“ ir Ko vadovu, nuo 2007 m. gruodžio 12 d. ir vieninteliu įmonės akcininku. Kaip matyti iš ieškinio turinio vienas iš ieškovės reikalavimų apeliantui – įmonės buvusiam vadovui, pareikštas tuo pagrindu, kad jis, žinodamas, jog įmonė turi finansinių sunkumų nesiekė apginti BUAB „Vejoma“ ir Ko kreditorių interesų ir nuo 2007 m. pabaigos nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi ieškovę BUAB „Vejoma“ ir Ko atstovaujančios bankroto administratorės manymu, žalos tiek įmonei, tiek jos kreditoriams padarymą sąlygojo ne tik tai, kad iškėlus įmonei bankroto bylą apeliantas nevykdė įmonės vadovo pareigos tinkamai išsaugoti ir perduoti įmonės dokumentus ir turtą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu), bet ir pasyvūs apelianto veiksmai, nevykdant teisės normų reikalavimų - laiku pareikšti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, 4 dalis).Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, tarp kurių ir neteisėti veiksmai. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 17 punktas). Vadinasi, apelianto civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti reikšminga nustatyti, ar atsirado ir kada atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo
Ieškovė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantui pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado jau 2008 m. pradžioje, kadangi pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus už 2007 m. laikotarpį, įmonė jau tuomet buvo nemoki. Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms šios bylos atveju teisėjų kolegija pritaria.Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Taigi byloje keliamam apelianto civilinės atsakomybės klausimui tiesioginės įtakos turi įmonės tapimo nemokia faktas bei momentas, suponuojantis vadovo pareigą inicijuoti bankroto procesą. Įmonės nemokumas gali būti nustatomas tik išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino įmonės 2007 m. finansinius rodiklius. Nors įmonė, kaip nurodoma tuo metu turėjo 782 354 Lt (226 585 Eur) turto, tačiau jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 661 228 Lt (191 504 Eur) ir visi jie buvo mokėtini per vienerius metus. Aptartų duomenų, t. y. tik finansinės atskaitomybės už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., pagrindu įmonei 2011 m. liepos 12 d. ir buvo iškelta bankroto byla, kurios iškėlimą inicijavo viena iš įmonės kreditorių - UAB „Hormann Lietuva“, bet ne įmonės vadovas. Apeliantas, apsiribojęs vien teiginiais, kad įmonė dar ir 2008 m. buvo vykdantis veiklą ūkio subjektas, kitokių jos nemokumo nustatyto atskaitos taškų nenurodė, todėl esant situacijai, kai įmonės vadovas po to, kai buvo sudarytas paskutinis įmonės balansas už 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį, neteikė nei Juridinių asmenų registro tvarkytojui, nei teismui jokių finansinių dokumentų, t. y. nuo 2007 metų nebuvo sudarinėjamas įmonės balansas, nevedama įmonės buhalterinė apskaita, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. įmonės turimo turto vertė buvo artima jos trumpalaikių įsipareigojimų sumai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kad jau 2008 metų pradžioje apeliantas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybę, kad įmonė 2008 m. turėjo pradelstų neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, kurie teismine tvarka gynė savo interesus, pareikšdami reikalavimus, patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl nesant galimybės įvertinti įmonės pradelstų įsiskolinimų bei turėto turto vėlesniais nei 2007 m. ataskaitiniais laikotarpiais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas jau 2008 m. pradžioje privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ši pareiga buvo pažeista (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).
Dėl žalos dydžio tinkamo nustatymo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė žalos dydį, nes neatsižvelgė į įsiskolinimų atitinkamiems kreditoriams susidarymo laikotarpius, neįvertino dalinio atsiskaitymo su kai kuriais kreditoriais aplinkybių ir kreditinių reikalavimų struktūros, t. y. kad įsiskolinimo dalies, sudarančios palūkanas ir kt. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).Apeliantas, akcentuodamas atitinkamų įmonės įsiskolinimų atsiradimą ne jo vadovavimo laikotarpiu ir (ar) jų sumažinimą atskiriems kreditoriams (UAB „Jursada“, UAB „Balmepa“, UAB „Megrame“ ir kt.), nepagrįstai siekia paneigti teisinę priežastinio ryšio, siejančio jo neteisėtą neveikimą ir kreditorinių įsipareigojimų padidėjimą (išaugimą) dėl pareigos iškelti bankroto bylą nevykdymo, reikšmę. Pripažinus, kad įmonės nemokumas apeliantui, kaip įmonės vadovui, 2008 m. pradžioje turėjo būti žinomas ir tai, kad nuo tada jam atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, visi bendrovės nepadengti įsipareigojimai, prisiimti po šios datos, galėtų būti vertinami kaip žala, nes jei jis būtų laiku inicijavęs bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę. Vadovas atsako už tą žalą, kuri kilo dėl jo vėlavimo inicijuoti bankroto bylą – ją sudaro bendrovės skoliniai įsipareigojimai, atsiradę vėlavimo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016, 43 punktas).Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kada kreditoriai įgijo reikalavimo teises bendrovei – prieš ar po datos, kada atsirado vadovui (apeliantui) pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatė, kiek padidėjo bendrovės skolos po to, kai ji tapo nemoki, t. y. pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos svarstymui pateiktus duomenis nustatė, kad nuo 2008 m. pradžios iki 2011m. liepos 12 d. (bankroto bylos iškėlimo dienos) 12 473, 82 Eur suma padidėjo mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat įvertino naujai atsiradusius ir (ar) padidėjusius įsiskolinimus kitiems įmonės kreditoriams (TEO LT AB – 5 323,98 Lt; UAB „Cramo“ – 1 169,12 Lt; UAB „Interinfo Lietuva“ – 1 000 Lt; UAB „Omnitel“ – 3 241,57 Lt; UAB „Kauno švara“ – 421,82 Lt; B UAB „Jursada“ – 912,29 Lt; UAB „Horman Lietuva“ – 434 473,75 Lt) bei suskaičiavo, kad dėl apelianto neteisėtų veiksmų ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, ieškovei buvo padaryta 141 801 Eur (489 612, 15 Lt) žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovės patirtos žalos apskaičiavimo metodas, nustatant dėl neinicijuotos įmonės bankroto bylos susidariusias ar išaugusias skolas kreditoriams atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, be to, žala (skolų kreditoriams padidėjimas) šiuo atveju nėra pernelyg nutolusi nuo veiksmų (bankroto bylos neinicijavimo įmonei tapus nemokia), kad būtų pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio tarp šių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą.Kita vertus, šioje byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę apeliantui, BUAB „Vejoma“ ir Ko vadovui, ne tik dėl jo neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bet taip pat ir dėl įmonės turto ir dokumentų neperdavimo įmonės bankroto administratorei, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad galimi atvejai, kai žalos susidarymą lemia tiek vėlavimas inicijuoti bankroto bylą, tiek dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui. Tais atvejais, kai byloje nesprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies pagrindu, žala, atsiradusi dėl dokumentų neperdavimo, turėtų būti atribota nuo žalos, kilusios dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jei to neįmanoma padaryti, - atsižvelgiama į šias aplinkybes ir jų atsiradimo priežastis sprendžiant dėl atsakomybės paskirstymo atsakingiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 32 punktas).Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų, kurie pripažino apeliantą kaltu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis), dokumentų suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) ir turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 1 dalis) procesiniuose sprendimuose konstatuotomis aplinkybėmis, kad atsakovas paslėpė UAB „Vejoma“ ir Ko buhalterinės apskaitos dokumentus (apyvartos žiniaraščius, apskaitos registrus, ūkinių operacijų apskaitos pirminius dokumentus, finansinės atskaitomybės duomenis, grynųjų pinigų apskaitos pirminius dokumentus, kasos knygas, inventorizacijos aprašus) dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-545-573/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje) pripažino, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš sąlygų įmonės vadovo civilinei atsakomybei nurodytais pagrindais taikyti, yra neabejotinai įrodyta. Tačiau kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymuose nepreziumuojama įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padaryta žala, vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015 ir kt.).Kaip jau minėta, atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad jis neišsaugojo įmonės dokumentų ir turto, taigi ir neperdavė jų administratorei, taip pažeisdamas įmonės vadovo pareigas. Akivaizdu, kad įmonės administratorei neatgavus iš apelianto ne tik įmonės turto, bet ir jokių įmonės dokumentų, išskyrus bankroto byloje buvusį įmonės balansą už 2007 m., pagal kurį įmonė turėjo turto už 782 354 Lt (226 585 Eur) sumą, bankroto administratorė negalėjo ne tik atsiskaityti su įmonės kreditoriais, bet ir reikšti ieškinių įmonės skolininkams dėl skolų priteisimo, nes neįmanoma nustatyti įmonės debitorių ir jų skolų buvimo pagrindų. Tokiu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, įmonės turto ir dokumentų neišsaugojimas ir neperdavimas, apeliantui nenurodžius jokių turto neišsaugojimą pateisinančių aplinkybių bei nepateikus jokių duomenų, kad įmonės turtas iki bankroto bylos iškėlimo momento buvo teisėtai perleistas ir (ar) jo realiai nebuvo ir pan., sudaro pagrindą konstatuoti, kad tarp apelianto neteisėtų veiksmų (turto ir dokumentų neišsaugojimo ir neperdavimo) bei ieškovės negalėjimo patenkinti jos kreditorių reikalavimus yra priežastinis ryšis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į visų įmonės dokumentų perdavimo svarbą tinkamai nustatant atsakomybę už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, pažymėtina, kad įmonės vadovui neperdavus visų dokumentų bankroto administratoriui ir neįrodžius priežasčių, pateisinančių jų neperdavimą, gali būti pagrindas taikyti contra spoliatorem (liet. „prieš pažeidėją“) prezumpciją, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 33 punktas). Taigi nesant išsaugotų kitų įmonės dokumentų, įmonei padarytą žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pagal bankroto byloje kreditorių pateiktų ir nepatenkintų reikalavimų sumą 253 091,77 Eur, sumažinus ją baudžiamojoje byloje priteistu turtinės žalos už neperduotą transporto priemonę dyžiu (920,99 Eur) bei išreikalautos transporto priemonės vertė (646 Eur).Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygas už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, ir įmonės turto ir dokumentų neperdavimą, apskaičiuodamas ieškovei padarytos turtinės žalos dydį tinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir ieškovui padarytos žalos, dėl ko teisingai nustatė ir ieškovui kompensuotinų nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas pakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatė. Tokiu atveju ir apelianto prašymas priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas už jam suteiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paslaugas, atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.