- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-299-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-17222-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- A. K., A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) A. K. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-18 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-275-779/2013 pagal ieškovų A. K. ir A. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su reikalavimu iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) ieškovui A. K. priteisti 6 000 Lt dydžio neturtinę žalą, o ieškovui A. A. – 5 000 Lt neturtinę žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Nurodė, kad dėl neteisėtai paskelbtos ieškovų paieškos, nes jų gyvenamosios vietos policijai buvo žinomos, nepagrįstai buvo suvaržytos ieškovų teisės. Be to, po ieškovų apklausos, kuri vyko 2011-11-03, dar mažiausiai 10 dienų policijos ieškomų asmenų duomenų bazėje, kuri viešai prieinama internete adresu www.siauliu.policija.lt, buvo publikuojamos ieškovų nuotraukos bei skelbiama informacija, kad šie asmenys ieškomi kaip įtariamieji. Tokiais pareigūnų veiksmais buvo pažeistas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 142 straipsnis bei ieškovų teisė į atvaizdą, numatyta Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnyje, kadangi jau paieška realiai nebuvo vykdoma. Ieškovai buvo ieškomi kaip įtariamieji, sudarant klaidingą įspūdį, jog jie slapstosi nuo teisėsaugos, kas kenkia ieškovo A. K., kaip verslininko, reputacijai, o A. A. žemina. Be to, ieškovams, pažeidžiant BPK nuostatas, buvo paskirta kardomoji priemonė. Ieškovai turi nuolatines gyvenamąsias vietas, kurios pareigūnams buvo žinomos, todėl nebuvo jokio pagrindo daryti prielaidą, jog ieškovai gali kliudyti atlikti ikiteisminį tyrimą ar slapstytis nuo policijos, kaip ir nebuvo jokio pagrindo įtarti, jog ieškovai galėjo padaryti jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ką patvirtina prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovų atžvilgiu. Kardomosios priemonės skyrimas ieškovams sudarė papildomus apsunkinimus, trukdė tinkamai atlikti darbines pareigas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tiek pranešimai apie įtarimą, tiek procesinės prievartos priemonės, taikytos ieškovams, buvo atlikti laikantis nustatytų teisinių pagrindų bei procedūrų. Skirtos kardomosios priemonės nebuvo pernelyg didelės ar neproporcingos inkriminuojamos veikos pobūdžiui. Registravimasis policijos įstaigoje apsiribojo vienu kartu į savaitę, darbo dienomis, leidžiant įtariamiesiems pasirinkti jiems priimtiną registracijos policijoje laiką, t. y. nuo 8 val. iki 16 val., todėl nėra pagrindo teigti, kad tokia registracijos policijos įstaigoje tvarka iš esmės kliudė tiek darbui, tiek susitikimams ir pan. Įtariamieji paskirtos kardomosios priemonės, gavę neigiamą atsakymą dėl jos pakeitimo, neskundė. Duomenų skelbti ieškovų paiešką pakako, kadangi buvo ir nukentėjusiosios parodymai, liudytojo atpažinti asmenys, nukentėjusiosios asmenų atpažinimo protokolai. Abu ieškovai ne kartą buvo ieškomi jų žinomais gyvenamosios, darbo vietos adresais, tačiau jų rasti nepavyko, ko pagrindu buvo surašytas tarnybinis pranešimas ir paskelbta įtariamųjų paieška. Paieška buvo perkelta ir į elektroninę erdvę, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių informacija viešoje erdvėje bei ieškovų atvaizdai dar keletą dienų buvo neišimti iš viešosios erdvės įtariamuosius suradus, tačiau įrodymų, jog dėl to ieškovai būtų patyrę neturtinę žalą, byloje nėra. Ieškovai su teisėsaugos institucijomis yra susidūrę ne kartą, todėl ieškovų argumentai, kad šiame ikiteisminiame tyrime jie patyrė didelius išgyvenimus, atmestini, kaip prieštaraujantys jų pačių elgesiui praeityje. Kadangi neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų nenustatyta, todėl, nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, valstybės prievolė atlyginti ieškovams žalą neatsirado.
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovai neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nekonstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai. Teisėsaugos veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, o ieškinyje nėra nurodomi konkretūs prokuratūros ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai. Sulaikymo taikymas yra pirmas žingsnis baudžiamajame procese, siekiant išsiaiškinti, ar įtariamasis iš tiesų padarė nusikaltimą. Policijos pareigūnų veiksmuose neteisėto veikimo ar neveikimo nebuvo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-18 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad, atsižvelgdami į 2011-02-28 nukentėjusiosios pareiškime nurodytas faktines aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindo buvimas nepaneigtas ir nutarimu, kuriuo baudžiamoji byla ieškovų atžvilgiu buvo nutraukta. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas nereiškia procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamųjų paieška buvo paskelbta laikantis BPK reikalavimų. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo A. K. argumentus, jog pareigūnams buvo žinoma jo buvimo vieta, kadangi jo atžvilgiu buvo atliekamas ir kitas ikiteisminis tyrimas, jis ne kartą buvo baustas administracine tvarka. Byloje esantys duomenys tik patvirtina, jog įtariamųjų buvimo vietos nebuvo nustatytos. Teismas nustatė, kad kardomosios priemonės ieškovams buvo paskirtos laikantis BPK reikalavimų, t. y. teisėtai ir pagrįstai, todėl neturtinei žalai atsirasti dėl kardomųjų priemonių taikymo nėra visų deliktinės atsakomybės sąlygų. Kadangi ieškovų paieška buvo paskelbta teisėtai, todėl pagrįstai duomenys apie paieškomus įtariamuosius bei įtariamųjų nuotraukos buvo perkelti į elektroninę erdvę. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas laiku šios informacijos nepašalino, t. y. apie dešimt dienų po to, kai įtariamieji atsirado, šie duomenys dar buvo policijos internetiniame tinklapyje, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog tokiais veiksmais buvo sumenkinta ieškovo A. K. dalykinė reputacija, o ieškovas A. A. buvo pažemintas ir šių veiksmų pasėkoje ieškovai patyrė neturtinę žalą. Nors ieškovų argumentai dėl patirtų nepatogumų, nemalonių išgyvenimų dėl pradėto ikiteisminio tyrimo bei taikytos kardomosios priemonės nepaneigti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro neteisėti veiksmai, t. y. nenustatyta viena iš valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėta veika, todėl valstybei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovų nurodomą neturtinę žalą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai (apeliantai) A. K. ir A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė nepagrįstai paskelbta ieškovų paieška, nes abiejų ieškovų buvimo vieta pareigūnams buvo žinoma, ir nepagrįstu ieškovų laisvės suvaržymu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo paskelbta melaginga informacija apie ieškovų slapstimąsi nuo teisėsaugos, o tokia informacija bet kuriam asmeniui atneštų neigiamų pasekmių. Nebuvo pagrindo taikyti kardomosios priemonės (periodiško registravimosi policijos komisariate), nes ieškovai nesudarė net menkiausios prielaidos, kad gali trukdyti tyrimui, pareigūnams buvo žinomi visi ieškovų kontaktiniai duomenys. Neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė kardomosios priemonės paskyrimu, pažeidžiant BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo prašymą jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliantai nepateikia naujų aplinkybių, kurių teismas nebūtų nagrinėjęs arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime.
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo prašymą jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-18 sprendimą. Nurodo, kad įtariamųjų paieška buvo paskelbta pagrįstai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad buvo pakankamai pagrindų ieškovus laikyti įtariamaisiais. Ieškovai neįrodė jų reputacijos pablogėjimo. Ieškovai neįrodė, kad kardomosios priemonės buvo paskirtos neteisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atmesti ieškovų ieškinį dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Apeliantų teigimų, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius nepagrįstu apeliantų paieškos paskelbimu, kadangi apeliantų adresai pareigūnams buvo žinomi. Pasak apeliantų šią aplinkybę patvirtina tai, jog Pakruojo PK jau buvo atliktas ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu, šio apelianto atžvilgiu buvo nagrinėjamos administracinės bylos. Pareigūnams buvo žinoma A. K. nuolatinė gyvenamoji vieta, kurioje jie ne kartą lankėsi, taip pat ir darbovietė. Pareigūnams taip pat buvo žinomi A. K. kontaktinio telefono duomenys. Pareigūnai neatsižvelgė į tai, kad A. A. nuolatinė gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Baudžiamosios bylos medžiaga (T. 1, b. l. 117-129) patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams iki 2011-10-20 nutarimo dėl apeliantų pripažinimo įtariamaisiais ir jų paieškos paskelbimo buvo žinomi apeliantų kontaktiniai duomenys (registruota gyvenamoji ir/ar darbo vieta, telefono numeris). Tačiau ta pati bylos medžiaga patvirtina, jog: 1) dar iki 2011-06-06 telefonu informuotas apie pareigą atvykti pas pareigūnus A. A. tai padaryti atsisakė, nurodydamas, kad atvyks tik gavęs šaukimą adresu (duomenys neskelbtini); 2) 2011-06-07 ir 2011-08-18 A. A. buvo išsiųsti šaukimai, tačiau jis į apklausą neatvyko; 3) 2011-08-31, 2011-09-09 ir 2011-10-07 nuvykus A. A. nurodytu gyvenamosios vietos adresu, niekas durų neatidarė; 4) 2011-06-08 A. A. išsiųstas laiškas grįžo su žyma „Persikraustė“ ir „Neatsiėmė“; 5) 2011-08-19 A. K. darbovietės adresu išsiųstas laiškas grįžo su žyma „Neatsiėmė“; 6) pagal 2011-08-24 duomenis A. K. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą; 7) A. K. kontaktinio telefono numerį ir informaciją apie gyvenamąją vietą pareigūnai sužinojo tik 2011-10-19 apklausus A. K. motiną. Pagal BPK 142 straipsnio 1 dalį „Įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ir kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo šaukiami atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Be pateisinamos priežasties neatvykęs pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas gali būti atvesdinami. Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi skelbiama įtariamojo ar kaltinamojo paieška <...>“. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2011-02-28, o nutarimas dėl apeliantų pripažinimo įtariamaisiais ir jų paieškos paskelbimo buvo priimtas 2011-10-20, iki to laiko protingai išnaudojus visas įmanomas priemones informuoti apeliantus apie jų pareigą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Apeliantai ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo apklausti tik 2011-11-03. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams pavyko apklausti apeliantus (t. y. įtariamus nusikalstamos veikos padarymu asmenis) tik po jų paieškos teisėto bei pagrįsto paskelbimo. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų atmeta kaip nepagrįstą apeliantų argumentą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių tariamai nepagrįstu apeliantų paieškos paskelbimu.
Pasak apeliantų, aplinkybė, jog dar apie 10 dienų elektroninėje erdvėje buvo informacija apie apeliantų paiešką po to, kai jie atsirado, patvirtina BPK 142 straipsnio, apeliantų teisės į atvaizdą pažeidimą. Apeliantai tvirtina, kad tokiu būdu buvo paskelbta melaginga informacija, jog apeliantai slapstosi nuo teisėsaugos, o tokia informacija atneštų neigiamų pasekmių bet kuriam asmeniui. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantų argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantai į bylą nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), patvirtinančių jų teiginius, jog dėl uždelsimo iš elektroninės erdvės pašalinti informaciją apie apeliantų paiešką sumenko A. K. dalykinė reputacija, o A. A. buvo pažemintas. Suprantama, kad neigiamos informacijos paviešinimas gali sukelti nemalonius išgyvenimus bet kuriam asmeniui, tačiau šiuo atveju Šiaulių policijos interneto tinklalapyje (b. l. 24), t. y. specialiai tam skirtoje vietoje, o ne žiniasklaidoje, 10 dienų ilgiau nei priklauso buvo patalpinta informacija apie apeliantų paiešką, kuri, kaip minėta, buvo paskelbta visiškai teisėtai ir pagrįstai. Faktas, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas laiku šios informacijos nepašalino nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog tokiais veiksmais buvo pažeistas BPK 142 straipsnis ir apeliantų teisė į atvaizdą.
Taip pat apeliantai nurodo, kad jų atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti kardomosios priemonės (periodiško registravimosi policijos komisariate), nes pareigūnams buvo žinomi apeliantų kontaktiniai duomenys, jie kviečiami visada atvykdavo be jokių išsisukinėjimų ir jų elgesys nesudarė net menkiausios prielaidos, kad apeliantai gali trukdyti tyrimui. Anksčiau nurodyta baudžiamosios bylos medžiagos analizė patvirtina priešingą aplinkybę, t. y. kad praėjus net 9 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kai pareigūnai protingai išnaudojo visas įmanomas priemones informuoti apeliantus apie jų pareigą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir paskelbė apie jų paiešką, tik tada pareigūnams pavyko apklausti apeliantus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovams buvo taikyta švelniausia BPK numatyta kardomoji priemonė; byloje nėra duomenų, jog dėl paskirto įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ieškovai būtų patyrę realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių ar kitokių didesnių nepatogumų. Skundžiamame sprendime ne kartą pažymėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, jog neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė kardomosios priemonės paskyrimu, pažeidžiant BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes apeliantų atžvilgiu vykdytas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kardomosios priemonės ieškovams buvo paskirtos laikantis BPK reikalavimų, t. y. teisėtai ir pagrįstai, todėl neturtinei žalai atsirasti dėl kardomųjų priemonių taikymo nėra visų deliktinės atsakomybės sąlygų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikęs procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-18 sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti Pakruojo rajono apylinkės teismui išreikalautą baudžiamąją bylą Nr. 1-175-284/2012 (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 75-1-0079-11).