Kauno apygardos teismo sprendimas

Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo UAB „VT Servisas“ 11500,89 Eur nesumokėtą darbo užmokestį, o teismui pripažinus, kad ieškovas nėra laikytinas kvalifikuotu darbininku, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 8365 Eur nesumokėtą darbo užmokestį, priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (347,54 Eur) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2012 m. birželio 2 d.) (3 t., b. l. 177–179). Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2010 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas 2010 m. gegužės 14 d. pradėjo dirbti staliaus pareigose. Darbo sutartyje nustatytas 1200 Lt per mėnesį (347,54 Eur) darbo užmokestis, nustatyta 8 val. darbo diena, 40 val. darbo savaitė. Ieškovo teigimu, pagal darbdavio sudarytas paslaugų teikimo sutartis, jis buvo nuolat komandiruojamas į N. K., todėl ieškovui taikytinas imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB (toliau – Direktyva) dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, kuri Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu (toliau – Įstatymas). Vadovaujantis Direktyvos 3 straipsniu bei Įstatymo 4 straipsniu, kurie numato, jog komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminiu teisės aktu, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos dėl minimalaus užmokesčio.Ieškovas teigė, kad atsakovo paskaičiavimai dėl darbo užmokesčio neatitinka faktinių aplinkybių. Atsakovas, neskaičiuodamas ir nemokėdamas minimalaus Norvegijos darbo užmokesčio už kelionėje išbūtą laiką, nesilaikė DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, kadangi tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas įskaitomas į darbo laiką pagal faktinį tarnybinėje komandiruotėje ar kelionėje sugaištą laiką. Įvertinus tai, kad pagal galiojančius N. K. teisės aktus ieškovui komandiruočių laikotarpiu privalėjo būti mokamas ne mažesnis negu minimalus atlyginimas, kuris yra toje šalyje, kurioje ieškovas buvo siunčiamas dirbti. Norvegijos karalystėje statybų sektoriuje numatytas minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas: 2010 m. – 141,75 Norvegijos kronų (toliau – NOK), 2011 - 2012 m. – 169,00 NOK. Ieškovas pažymėjo, jog darbo sutarties galiojimo laikotarpiu komandiruotėse išbuvo 339 dienas, šiuo laikotarpiu dirbo 1948 valandas, kiekvienais metais komandiruočių trukmė viršijo 30 dienų, todėl ieškovui turėjo būti mokamas N. K. nustatytas minimalus atlyginimas.Ieškovas nurodė, kad N. K. darbo inspekcijos atstovai elektroniniu laišku informavo, jog Norvegijoje „Kvalifikuotas statybininkas (pvz. stalius) yra tas, kurį darbdavys pripažįsta kaip kvalifikuotą. Jokių kitų statybininko (ir kai kurių kitų profesijų, pvz. santechniko) kvalifikacijos pripažinimo institucijų Norvegijoje šiuo metu nėra“. Kad ieškovas laikytinas kvalifikuotu darbininku patvirtina tai, jog ieškovas 1990 m. yra baigęs Lietuvos Respublikos Kauno m. 49 PTM (Kauno statybininkų rengimo centras nuo 1991 m.) ir nuo 1992 m. įvairiose įmonėse yra dirbęs staliumi. Ieškovo teigimu, įvertinus N. K. statybų sektoriuje vyraujančius valandinius atlyginimus, laikytina, jog pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ieškovui turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip 141,75 NOK valandinis atlyginimas 2010 m. bei ne mažesnis kaip 169 NOK valandinis atlyginimas 2011 - 2012 m., todėl už visą komandiruočių laikotarpį ieškovui turėjo būti priskaičiuotas ir išmokėtas 107 015,23 Lt (36 499,47 Eur) darbo užmokestis. Atsakovas ieškovui priskaičiavo ir išmokėjo 97 142,73 Lt (28 134,48 Eur) darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruočių laikotarpius. Įvertinus atsakovo išmokėtas sumas, darbdavys nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2012 m. birželio 1 d.) liko skolingas ieškovui 11 500,89 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio sumą. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas buvo supažindintas ir suprato, kad jo darbas bus susijęs su komandiruotėmis į Norvegijos karalystę, 2010 m. gegužės 14 d. jis pasirašytinai supažindintas su UAB „VT Servisas“ vadovo įsakymu Nr. K-10-10 dėl jo siuntimo į komandiruotę N. K.. Darbu ir darbo užmokesčiu bei kitomis su komandiruotėmis susijusiomis išmokomis jis buvo patenkintas ir jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovas pažymėjo, jog N. K. mokesčių administratorius nemini pažeistų ieškovo teisių. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad buvo kvalifikuotas darbuotojas, nors jis niekuomet nebuvo vertinamas kaip kvalifikuotas darbuotojas. Atsakovas pažymėjo, jog palaiko prašymą taikyti ieškinio senatį (2 t., b. l. 73–75).

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 3 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo UAB „VT Servisas“ 11 500,89 Eur nesumokėtą darbo užmokestį, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (347,54 Eur) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2012 m. birželio 2 d.) ne mažiau nei už 12 mėnesių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas remtis Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11433-638/2015, kuris buvo revizuotas ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-206-259/2016 ir vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, nes šios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami ieškovo reikalavimai, yra panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami ieškovų reikalavimai paminėtoje byloje, ši nagrinėjama byla, dėl kurios yra teikiamas skundas, nėra itin išskirtinė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje civilinių bylų teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Patikslinto ieškinio reikalavimas yra grindžiamas tuo, kad ieškovo komandiravimas kiekvienais jo darbo atsakovo bendrovėje metais (2010, 2011, 2012) tęsėsi ilgiau negu 30 dienų, todėl ieškovui taikytinos tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo (2005 m. gegužės 12 d. Nr. X-199, redakcija galiojusi nuo 2005 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) 4 straipsnio 1 dalies garantijos. ES direktyvos 96/71 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „Komandiruotės trukmė apskaičiuojama imant vienerių metų pamatinį laikotarpį nuo komandiruotės pradžios“. Pažymėtina tai, kad teismai yra išaiškinę ir nurodę, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, Direktyva ES/96/71 numato, kad komandiruotės trukmė skaičiuojama sudedant visas komandiruotės ar komandiruočių kalendorines dienas per vienerių metų laikotarpį nuo pirmosios komandiruotės pradžios, todėl ir darbo užmokesčio garantija taikoma nuo pirmosios komandiruotės dienos. Iš paties atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad ir 2010, ir 2011, ir 2012 metais pirmųjų ieškovo komandiruočių trukmė viršijo 30 dienų, t. y. faktiškai ieškovas nebuvo siunčiamas į naują komandiruotę, o buvo pratęstas ankstesnės komandiruotės terminas. Todėl teismo daromos išvados dėl to, kad už pirmąsias 30 komandiruotės kiekvienais metais dienų neturi būti skaičiuojamas norvegiškas valandinis įkainis, laikytinos nepagrįstomis. Teismo sprendimas dalyje dėl minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standarto, įtvirtinto Darbuotojų komandiravimo direktyvoje bei tuo metu galiojusiame Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatyme taikymo ne nuo pirmos komandiruotės dienos, o nuo 31-os komandiruotės dienos, yra nepagrįstas. Teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nebuvo pagrindo mažinti ieškovui iš atsakovo priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti su darbuotojų laiką iki išmokos sumažinimo iki 6 mėnesių VDU. Teismas konstatavo, jog ieškovui per jo dirbtą laiką atsakovo įmonėje laikotarpį buvo išmokėta 31 363,54 Eur. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2012 m. birželio 1 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos sudaro apie 22 590,00 Eur (priskaityta suma) (65 mėn. x 347,54 Eur), kas suponuoja išvadą, jog kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką neviršija ieškovo darbo pajamų per jo atsakovo įmonėje išdirbtą laikotarpį. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimais civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2015 bei Nr. 3K-3-262/2015, priimdamas sprendimą, mažindamas kompensaciją vertino ne per šį laikotarpį gauto užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, o priteistinos išmokos dydį ir kompensacijos dydį, todėl priimtas sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas. Šiuo konkrečiu atveju darbdavys yra mokus, turi pakankamai lėšų, galėjo su ieškovu laiku atsiskaityti, tačiau tyčiniais veiksmais vengė ir vengia iki šiol atsiskaityti su ieškovu, tik dėl atsakovo veiksmų ginčas užsitęsė. Atsakovas siekia išvengti šios pareigos, pateikdamas teismui melagingus duomenis apie tai, jog neva yra sumokėjęs ieškovui už komandiruočių laiką Norvegijos karalystėje nustatytą minimalų darbo užmokestį. Todėl teismas netinkamai vertino pažeidimo pobūdį, šio pažeidimo svarbą ir ieškovui sukeltas pasekmes.Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti UAB „VT Servisas“ apeliacinį skundą, panaikinti teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovas nesutinka su ieškovo apeliaciniame skunde dėstomu motyvu, jog teismai saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ir iš esmės panašiose bylose. Tokiu atveju praranda prasmę bet koks aplinkybių aiškinimas ir jų analizavimas konkrečioje civilinėje byloje bei teismo sprendimo priėmimas vertinant visus surinktus leistinus įrodymus. Ieškovas ne kartą tikslino ieškinio reikalavimus, ieškinio suma kito. Vienareikšmiškai buvo taikomas tiek Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo nuostatos, tiek ES Direktyva 96/71. Per ieškovo darbo laikotarpį jo buvimo užsienyje laikas niekuomet neviršijo 183 dienų per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį, t. y. Lietuvos Respublikos teisės aktai niekuomet nebuvo pažeisti, o visos išmokos ieškovui buvo sumokėtos. Ieškovas nepateikė duomenų apie visą jo dirbtą laiką Norvegijoje visose įmonėse per vienerių metų pamatinį laikotarpį. Ieškovas negali būti prilygintas kvalifikuotam darbuotojui, kadangi darbuotojas neturėjo profesinio išsilavinimo diplomo (karkasinių namų statybai nei Lietuvoje, nei Norvegijoje), pradėdamas dirbti neturėjo stažo ir profesinės patirties karkasinių namų statyboje, vienas negebėjo atlikti jokio pavesto darbo, dirbo tik vadovaujamas ir prižiūrimas kitų, patirtį turinčių darbuotojų. Visiems įmonės darbuotojams darbo užmokesčius skaičiavo kvalifikuota Norvegijos buhalterių įmonė. Visi komandiruoto darbuotojo apsaugos standartai buvo taikomi per visą darbo laikotarpį įmonėje. DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos garantijos negali būti taikomos jokia apimtimi, kadangi su atleidžiamu darbuotoju atleidimo iš darbo dieną buvo visiškai atsiskaityta, išmokėta tiek priskaičiuotas darbo užmokestis, tiek sumokėti visi privalomi mokėjimai, be to, pats ieškovas atleidimo iš darbo dieną pripažino, jog gavo pilną atsiskaitymą. Sprendžiant klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo privaloma atsižvelgti į eilę faktorių: ar ieškovas savalaikiai kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, ar priteisiamo darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį negalima vertinti kaip nepagrįsto praturtėjimo (ieškovas nepateikė jokių duomenų apie gautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo UAB „VT Servisas“ dienos iki teismo sprendimo priėmimo), ar kompensacija neviršija jo pajamų, gautų kaip darbo užmokestis. Svarbu vertinti ir tą faktą, jog bylinėjimasis užsitęsė ne dėl atsakovo kaltės, o dėl ieškovo reikalavimų tikslinimo bei vengimo pateikti duomenis, kurie jam nenaudingi. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 3 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovo gautame rekomendacinio pobūdžio atsakyme iš N. K. darbo inspekcijos nurodytas 176 NOK minimalus valandinis tarifas statybų sektoriuje, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. balandžio 1 d. ir šis tarifas visiškai neatitinka ieškovo darbo laikotarpio UAB „VT Servisas“. N. K. šis tarifas yra skirtingas kiekvienais metais, o NOK valiutos kursas yra pastoviai kintantis. Civilinėje byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys kintantį minimalų valandinį tarifą statybų sektoriuje. Atsakovo pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos, nei N. K. įstatymams. Apmokėjimas už darbą skaičiuojamas pagal faktiškai dirbtas valandas, kaip reikalauja N. K. įstatymai. Teismas į šią aplinkybę visiškai nekreipė dėmesio. Teismo posėdžio metu teismas įpareigojo atsakovą pateikti duomenis lentelėse, kurios būtų sudarytos ieškovo sudarytų lentelių pagrindu (kad atitiktų lentelių grafos ir paskaičiavimo principas), todėl, būtent dėl šios priežasties ir skiriasi lentelių, pateiktų įvairiais laikotarpiais į bylą, grafos ir jose užfiksuoti duomenys. Teismo atlikti skaičiavimai yra neaiškūs ir klaidingi, nes: 1) į gautas ir deklaruotas Norvegijoje pajamas neįtraukti laikotarpiai 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesius, 2011 m. kovo, rugsėjo, gruodžio mėnesius, 12 m. kovo, balandžio ir birželio mėnesius; 2) Lentelės 5 stulpelyje nurodant Norvegijoje minimalų atlyginimą, pateikta informacija prieštarauja civilinėje byloje pateiktiems dokumentiniams įrodymams. Ieškovas nepagrįstai nurodo kvalifikuoto darbuotojo valandinį atlyginimą. Tai, jog jis galimai dirbo apdailininku, nereiškia, kad gali būti kvalifikuojamas kaip karkasinių namų statytojas, turintis patirtį; 3) Lentelės 11 stulpelyje nurodomos sumos nepagrįstos įstatymais bei poįstatyminiais aktais, numatančiais darbo užmokesčio skaičiavimą. Nepriskaityto atlyginimo skirtumas neaiškus, t. y., ar tai priskaičiuotas darbo užmokestis, ar išmokėtinas, ir kuri šalis privalėtų sumokėti privalomus mokėti mokesčius. Darbo užmokestis, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. spalio 17 d. turėtų būti skaičiuojamas imant pagrindu 127,5 NOK, o nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. po 152 NOK, vėlesniu laikotarpiu iki darbo sutarties nutraukimo, įgavus 1 metų stažą – po 158 NOK, kas ir buvo apskaičiuota, sumokėti mokesčiai ir išmokėtas darbo užmokestis. Neatitinka tikrovės teiginys, kad už vykimo į komandiruotę dieną neapmokėta, nes minėtos dienos apmokėtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir sumokėti visi privalomi atskaitymai. Neatitinka tikrovės dėstomas teiginys, jog atsakovui nebuvo žinomi minimalūs valandiniai mokesčiai N. K., nes siekiant išvengti bet kokių klaidų, darbo užmokesčius skaičiuoti buvo nusamdyta N. K. atestuota įmonė, tačiau tikslūs aktai plačiai visuomenei neprieinami, todėl buvo kreiptasi į Norvegijos teisininkus siekiant gauti dokumentus ir juos pateikti Lietuvos Respublikos institucijoms, nagrinėjančioms darbo ginčus, į kurias kreipėsi ieškovas, siekiant paneigti ieškovo teikiamą klaidingą informaciją. Informaciją apie minimalius valandinius užmokesčius, skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, darbdavys turėjo, pagal juos visiems darbuotojams buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Pažymima, jog ginčijamu laikotarpiu buvo deklaruoti atsiskaityti privalomi mokėjimai, susiję su darbo santykiais bei išmokėtas darbo užmokestis bei dienpinigiai. Pažyma, patvirtinanti vidutinį darbo užmokestį bei realiai priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei dienpinigius pateikta nagrinėjant darbo ginčą, todėl nesuprantama, dėl kokių priežasčių ieškovas nesikreipė į mokesčių administratorių dėl 2013 metų deklaracijos patikslinimo bei mokesčių grąžinimo siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo. Visos ieškovo minėtais laikotarpiais ieškovui išmokėtos sumos turėjo būti vertinamos ir apskaitomos bendroje sumoje. Iš sprendime nurodytų duomenų neaišku, iš kur teismas nurodo ieškinio sumą – 107 015,23 Lt, be to, ieškovo pateiktose lentelėse grafoje „išmokėta“ suma 97 142,73 Lt, nors faktas yra UAB „VT Servisas“ teiktose DU lentelėse 2010-2011-2012 m., viso: 180 292,04 Lt. Neaiški teismo taikyta darbo užmokesčio skaičiavimo ir proporcijų metodika, kadangi ieškovo teiktose lentelėse yra priskaitoma suma, kuri lyginama su įmonės mokėta suma po mokesčių, nes Norvegijoje taip pat skaičiuojami ir mokami mokesčiai nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio. Teismas nepagrįstai aiškina kvalifikuoto/nekvalifikuoto darbuotojo sąvoką vadovaujantis Lietuvos Respublikos galiojančiomis nuostatomis. Būtina vertinti šią darbuotojo sąvoką, kuria vadovaujamasi N. K.. Norvegijos reglamente numatytos trys suaugusių darbuotojų kategorijos: 1. kvalifikuotas darbuotojas, 2. nekvalifikuotas, darbo patirties toje srityje neturintis darbuotojas, 3. nekvalifikuotas darbuotojas, turintis bent vienerių metų darbo patirtį. Neatitinka tikrovės ir prieštarauja realiai situacijai teiginys, jog ieškovas buvo laikomas ir priimtas dirbti kvalifikuotu darbininku. Ieškovas ne tik neturėjo staliaus kvalifikacijos, tačiau nuvyko į Norvegiją neturėdamas darbinės patirties karkasinių gyvenamųjų namų statyboje. Jis kitų darbuotojų buvo apmokomas, negalėjo atlikti jokio darbo savarankiškai ar priiminėti savarankiškai sprendimų darbo eigoje. Tai patvirtino ir civilinės bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, kartu dirbę su ieškovu. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo pateikta diplomo kopija patvirtina apie šaltkalvio – montuotojo specialybės įgijimą. Jokių dokumentų, patvirtinančių staliaus specialybės įgijimą ar darbo patirties N. K. turėjimą, ieškovas nepateikė, ir tokių dokumentų nėra. Norvegijoje elementari praktika ir skaičiavimas – darbuotojas, neturintis vienerių metų darbo stažo Norvegijoje laikomas nekvalifikuotu darbuotoju. Šios kvalifikacijos neturinčiam darbuotojui ir buvo skaičiuojamas minimalus darbo užmokestis.Su darbuotoju buvo visiškai atsiskaityta atleidimo iš darbo dieną ir jokio nelegalaus darbo ieškovas nedirbo. Su juo buvo sudaryta darbo sutartis, ką pripažįsta ir pats ieškovas.Skaičiuojant kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, be kita ko turi būti vadovaujamasi ir sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Teismas, net ir sumažinęs kompensacijos sumą, ją priteisė neatsižvelgdamas į aplinkybes, kurioms esant ieškovas kreipėsi į teismą. Jis dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi po trejų metų po atleidimo iš darbo dienos. Bylos nagrinėjimo metu keitė reikalavimus, sumas. Paskutiniame teismo posėdyje pripažino, jog neteisingai buvo apkaltinęs darbdavį, jog neišmokėta 4000 Lt suma. Nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių savalaikį dokumentų ir duomenų gavimą iš Norvegijos mokesčių administratoriaus, kas leistų taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas priteisė už uždelstą laikotarpį, kai yra pateikti duomenys byloje, jog atleidimo dieną su darbuotoju buvo pilnai atsiskaityta.Siekiant paneigti ieškovo teikiamą klaidinančią informaciją teismui, atsakovas skubiai kreipėsi į N. K. teisininkus tikslu pateikti teismui „Visuotinius kolektyvinio darbo sutarčių taikymo statybvietėse reglamentus“. Šios informacijos iki teismo posėdžio negalima buvo gauti kreipiantis į valstybines institucijas. Tai užima pakankamai laiko, be to papildomos išlaidos patiriamos dokumentų vertimams iš norvegų į lietuvių kalbas. Išlaidas, patirtas už teisines paslaugas Norvegijos teisininkams patvirtinantys dokumentai pateikti civilinėje byloje. Negalima kvestionuoti kitos šalies teisininkų išlaidų dydžio ar jų tapatinti su Lietuvos Respublikoje nustatytais minimaliais įkainiais. Jei ieškovas nebūtų teikęs klaidinančios informacijos, jos paneigimui nebūtų buvę būtinybės kreiptis į Norvegijos teisininkus pagalbos.Teismas be pagrindo nurodė, jog atsakovas nepateikė jokių dokumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, taip be pagrindo ieškovo pareigą pateikti dokumentus perkeldamas atsakovui, žinant, jog šie duomenys prieinami tik ieškovui arba pateikiami tik pareikalavus teismui.