Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VT servisas“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas E. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; netenkinus pirmojo prašymo, - panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; netenkinus šių prašymų, - panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir sumažinti priteistas iš ieškovo atsakovės naudai 1371,36 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Be faktinių aplinkybių, nurodytų šios nutarties 1 punkte, apeliacinis skundas grindžiamas taip pat šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad „darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nutraukti nuo 2012-06-01, o į darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi tik 2015-12-18, t. y. praleidus DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą“, negali būti laikomi kaip pagrindas spręsti, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, nes DK 289 straipsnis numato, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (DK 10, 29 str.). Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos CK 1.124 - 1.135 straipsniuose numatytos normos. DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme. Terminui pasibaigus ir jo neatnaujinus, individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su Darbo ginčų komisijos sprendimu, pagal DK 296 straipsnį turi teisę per vieno mėnesio nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį apylinkės teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016 ir kt.).Ieškovas apie ne visą sumokėtą darbo užmokestį sužinojo tik tada, kai Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius atsiuntė paštu 2015-06-25 pranešimą apie mokesčių nepriemokas, kai Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius perdavė nesumokėtų mokesčių išieškojimą Lietuvos mokesčių administratoriui (Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri apie tai informavo ieškovą 2015-07-01 Nr. (23.1-08)-RNA-23796, o vėliau išieškojimas buvo perduotas antstolės R. S. kontorai), būtent todėl po gana ilgo laiko tarpo buvo suabejota atsakovės mokėto atlyginimo teisingumu. Dėl šios priežasties, bei kilus įtarimui dėl darbuotojo teisių pažeidimo 2015-10-09 el. paštu buvo kreiptasi į Norvegijos Karalystės darbo inspekciją su prašymu pateikti oficialia informaciją apie Norvegijos Karalystėje nustatytą minimalų atlyginimą statybų sektoriuje. Atsakymas buvo gautas 2015-10-12, todėl ši diena turi būti laikoma tuo momentu kai apeliantas sužinojo apie galimai pažeistas jo teises (nesumokėtą atlyginimo dalį), kadangi anksčiau apeliantas neturėjo oficialios informacijos apie Norvegijos Karalystėje jo darbo laikotarpiu galiojusius darbo užmokesčio tarifus, todėl trejų metų termino kreiptis į teismą apeliantas nėra praleidęs.Teismo išvada, kad apeliantas apie savo galimai pažeistas teises, neteisingai skaičiuojamą ir jam išmokamą darbo užmokestį, turėjo sužinoti gaudamas išmokėtą darbo užmokestį dar darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu, vertintina kritiškai, kadangi pati atsakovė tuo metu, kai buvo paskaičiuotas ir išmokėtas apeliantui atlyginimas neturėjo duomenų apie Norvegijos Karalystės minimalius valandinius užmokesčius. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog nagrinėjamas ginčas savo esme nėra sudėtingas ir nereikalaujantis specialių žinių. Atsakovės teismui pateikti iš Norvegijos Karalystės gauti „Visuotinio kolektyvinio darbo sutarčių taikymo statybvietėse“ reglamentai, patiriant dėl to 471,36 Eur išlaidas, neturėtų būti vertinamos, kaip būtinos šiam procesui kaip atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, nes tokia informacija galėjo būti gauta nemokamai iš Norvegijos Karalystės valstybinių institucijų. Todėl apeliantas prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas iš apelianto atsakovės naudai 1371,36 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „VT servisas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis apie neva pažeistą teisę sužinojo tik gavęs Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus išieškojimą dėl jo nesumokėto pajamų mokesčio. Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius savo rašte visiškai nemini pažeistų apelianto teisių dėl nesumokėto darbo užmokesčio ar su tuo susijusių išmokų. Rašte aiškiai paminėta, kad apeliantas privalo sumokėti pajamų mokestį Norvegijos Karalystei ir tai jokiu būdu nesusiję su apelianto kaltinimais UAB „VT Servisas“. Civilinėje byloje pateiktas 2015-07-22 apelianto prašymas UAB „VT Servisas“, kuriame apeliantas aiškiai pamini, kad Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius išieško pajamų mokestį bei delspinigius, kuriuos apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka gali susigrąžinti Lietuvos Respublikoje asmeniškai, nes UAB „VT Servisas“ pilnai sumokėjo visus privalomus mokesčius ir juos deklaravo. Su darbo santykiais susijusios išmokos apeliantui būdavo priskaičiuojamos, deklaruojamos ir išmokamos laiku, todėl apelianto pareiškime teikta informacija dėl apeliantui nepilnai sumokėtų išmokų yra neteisinga. Apeliantui už komandiruotėse būtą laiką buvo sumokėti visi privalomi dienpinigiai ir darbo užmokestis. Apelianto pateiktoje banko pažymoje nėra įtraukta 4 400 Lt išmokos suma, kuri buvo sumokėta banko pavedimu Nr. 731-7, 2010-07-28. Minėtas pavedimas pateiktas nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje. Nei nagrinėjant civilinę bylą pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas vis tiek šios sumos nenurodo.Teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo pažeistos teisės gynimo atsiradimo momento. Darbo santykiai nutrūko 2012-06-02. Nei per visą darbo sutarties laikotarpį, nei darbo sutarties nutraukimo momentu, nei per trejus sekančius metus apeliantas pretenzijų nereiškė. Ieškinio senatis ir gali būti skaičiuojama nuo to momento, kai apeliantui buvo išmokėtas pirmas ar sekantys darbo užmokesčiai iki darbo santykių nutraukimo dienos. Net ir paskutinis trejų metų ieškinio senaties terminas praėjo 2015-06-02. Atsakovė nesutinka su apelianto nuomone dėl bendro civiliniams santykiams ginti taikomo dešimties metų termino pritaikymo. Pačiame apeliaciniame skunde aprašoma įstatyminė LR DK 27 straipsnio nuostata, kuri yra galiojanti ir visiems privaloma. Apeliantas, praleidęs ieškinio senaties terminą, prarado teisę į priverstinį teisių gynimą. Apie šią nuostatą pasisakė ir Kauno apylinkės teismas, priimdamas sprendimą.Siekiant paneigti ieškovo teikiamą klaidinančią informaciją teismui, atsakovė kreipėsi į Norvegijos Karalystės teisininkus tikslu pateikti teismui „Visuotinio kolektyvinio darbo sutarčių taikymo statybvietėse reglamentus”. Šios informacijos iki teismo posėdžio negalima buvo gauti kreipiantis į valstybines institucijas. Tai užima pakankamai laiko, be to papildomos išlaidos patiriamos dokumentų vertimams iš norvegų į lietuvių kalbas. Išlaidas, turėtas už teisines paslaugas Norvegijos teisininkams, patvirtinantys dokumentai pateikti civilinėje byloje. Negalima kvestionuoti kitos šalies teisininkų išlaidų dydžio ar jų tapatinti su Lietuvos Respublikoje nustatytais minimaliais įkainiais. Jei apeliantas nebūtų teikęs klaidinančios informacijos, jos paneigimui nebūtų buvę būtinybės kreiptis į Norvegijos teisininkus pagalbos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl įstatymų normų, susijusių su komandiruojamų į ES (arba į Europos ekonominei erdvei priklausančią) valstybę narę darbuotojų garantijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio toje šalyje ir dienpinigių mokėjimu, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo ir termino praleidimo pasekmių.Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog 2010 m. gegužės 11 d. ieškovas su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią 2010 m. gegužės 14 d. pradėjo dirbti staliaus pareigose. Darbo sutartyje nustatytas 1200 Lt per mėnesį (347,54 Eur) darbo užmokestis, nustatyta 8 val. darbo diena, 40 val. darbo savaitė (1 t. b. l. 25-27). Darbuotojas darbdavio įsakymais 2010 m. – 2012 m. buvo siunčiamas į tarnybines komandiruotes darbinių pareigų atlikimui, 2010 metais Norvegijoje jis dirbo 129 dienas, 2011 metais - 149 dienas, 2012 metais - 61 darbo dieną (1 t. b. l. 24, 2 t. b. l. 36-46). Byloje nustatyta, kad vykdant darbines pareigas komandiruočių metu, ieškovui buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis ir mokami 200 litų dienpinigiai už kiekvieną dieną. Ieškovas nutraukė darbo santykius su atsakove 2012 m. birželio 1 d. (1 t. b. l. 125). Ieškovas 2015 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Kauno skyriaus Darbo ginčų komisiją, pareiškime nurodė, jog jis buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytas gamybos (paslaugų teikimo) sutartis, todėl ieškovui yra taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB. Šioje direktyvoje įtvirtinta tokio darbuotojo teisė gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, kuri nagrinėjamu atveju yra Norvegijos karalystė). Pareiškime E. P. nurodė, kad darbdavys jam nemokėjo nustatyto Norvegijos karalystėje darbo užmokesčio minimumo, kuris 2010 metais buvo buvo 169 Norvegijos kronos, 2011 metais pakilo iki 169 Norvegijos kronų. Pareiškėjas prašė išieškoti iš darbdavio 12471,83 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir 347,83 Eur vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Kauno skyriaus Darbo ginčų komisija 2016 m. sausio 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti E. P. pareiškimą darbdaviui (1 t. b. l. 37-42), sprendimo motyvuose komisija nurodė, jog pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą tokiam prašymui pateikti. Teisėjų kolegija nustatė, jog E. P. 2016 m. sausio 28 d. kreipėsi su ieškiniu (patikslintu ieškiniu 2 t. b. l. 66-70) atsakovei UAB „VT servisas“ į Kauno apylinkės teismą, prašė priteisti iš atsakovės UAB „VT Servisas“ ieškovo naudai 12 116,69 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (347,54 Eur) už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2012-06-02). Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 1371,36 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei ir 11,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas sprendimą grindė tomis aplinkybėmis, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nutraukti nuo 2012 m. birželio 1 d., o į darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 18 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovas praleido LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (CPK 1.131 str. 1 d.). Dėl ieškinyje nurodomų faktinių bylos aplinkybių, ieškinio pagrįstumo teismas sprendime nepasisakė. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovas E. P., esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis yra praleidęs įstatymo nustatytą trejų metų terminą ginti savo pažeistas teises teisme, nes apie ne visą sumokėtą darbo užmokestį sužinojo tik tada, kai Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius jam 2015 m. birželio 25 d. atsiuntė paštu pranešimą apie mokesčių nepriemokas Norvegijoje ir kai Valstybinė mokesčių inspekcija apie tai informavo ieškovą 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-23796. Apeliantas nurodo, kad jis 2015 m. spalio 9 d. el. paštu kreipėsi į Norvegijos Karalystės darbo inspekciją su prašymu pateikti oficialią informaciją apie Norvegijos Karalystėje nustatytą minimalų atlyginimą statybų sektoriuje. Atsakymą iš Norvegijos Karalystės darbo inspekcijos ieškovas gavo 2015 m. spalio 12 d., todėl ši diena turi būti laikoma tuo momentu kai apeliantas sužinojo apie galimai pažeistas jo teises (nesumokėtą atlyginimo dalį), todėl ši diena turi būti laikoma ieškinio senaties termino pradžios diena. Apeliantas taip pat teigia, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (DK 10, 29 str.). Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl jam netaikomos CK 1.124 - 1.135 straipsniuose numatytos pasekmės. Apeliantas teigia, kad asmuo, nesutinkantis su Darbo ginčų komisijos sprendimu, pagal DK 296 straipsnį turi teisę per vieno mėnesio terminą nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį apylinkės teisme. Apelianto teigimu, jis šio termino nepraleido. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesinis terminas – tai įstatymo arba teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje, ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Šis terminas sukuria procesinius teisinius padarinius, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui užtikrinti. Pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. subjektinė procesinė teisė pasibaigia. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, jeigu ieškinio senatis ieškovo pareikštam reikalavimui taikoma, turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes, tarp jų: kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti. Šių aplinkybių nenustačius, teismas nedisponuoja galimybe tinkamai pritaikyti ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (arba į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę, kaip nagrinėjamu atveju) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. Iš bylos medžiagos, išdėstytų ieškinio faktinių aplinkybių (faktinis ieškinio pagrindas) ir suformuluoto ieškinio reikalavimo (ieškinio dalykas) matyti, kad byloje sprendžiamas darbuotojo ir darbdavio ginčas yra dėl išmokų, susijusių su garantuojamo minimalaus Norvegijos Karalystėje nustatyto atlyginimo sumokėjimu, t. y. pagal savo turinį ir esmę byloje sprendžiamas darbo ginčas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog DK 29 straipsnyje, reglamentuojančiame procedūrinius ir procesinius terminus, įtvirtinta, kad darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog bendrasis procesinis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai (DK 27 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžios momentą siejo su darbo santykių pasibaigimo data, t. y. 2012 m. birželio 1 diena (1 t. b. l. 125), kai ieškovas nutraukė darbo santykius su atsakove. Teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ieškovas ieškinį atsakovei teisme pareiškė 2016 metų sausio mėnesį, vertino, kad ieškovas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis su reikalavimu darbdaviui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo išvada nesutinka. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas) (CK 1.127 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, spręsdama šalių ginčą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, nustatė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos 2015 m liepos 1 d. raštu informavo E. P., jog Inspekcijoje 2015 metų birželio 29 d. gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš E. P. 3272 Eur nepriemoką, iš jų: 2753,33 Eur pajamų mokesčio ir 518,75 Eur delspinigių už darbuotojo dirbtą laikotarpį Norvegijoje 2011-2012 metais (1 t. b. l. 28). Iš E. P. 2015 metų liepos 22 d. rašto buvusiam darbdaviui UAB „VT servisas“ (2 t. b. l. 54) matyti, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos 2015 m liepos 1 d. raštą ieškovas gavo 2015 metų liepos 7 d. Iš ieškovo rašto turinio buvusiam darbdaviui matyti, kad ieškovas siekė sužinoti, kokio dydžio atlyginimą privalėjo mokėti Norvegijoje dirbančiam ieškovui UAB „VT servisas“, ar yra darbdavys sumokėjęs privalomus mokėti mokesčius. Iš byloje esančio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos viršininko 2015 metų rugpjūčio 19 d. sprendimo (1 t. b. l. 113) matyti, kad Lietuvos Respublikoje buvo pradėtas vykdyti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalavimas išieškoti ir E. P. 3272 Eur skolos ir delspinigių sumą už laikotarpį, kai ieškovas atliko darbines pareigas Norvegijoje pagal buvusio darbdavio UAB „VT servisas“ pavedimą. Byloje nustatyta, kad UAB „VT servisas“ E. P. vardu 2010-2012 metais Norvegijai nesumokėjo jokių socialinio draudimo įmokų, taip pat nesumokėjo privalomų pajamų mokesčių (2 t. b. l. 153, 155). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog E. P. 2015 metų spalio 10 d. kreipėsi į Norvegijos Darbo inspekciją (1 t. b. l. 115-122), kuri jam pranešė 2015 metų spalio 12 d. raštu apie mokėtiną Norvegijoje darbo užmokesčio dydį, jo skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, ginčo su darbdaviu sprendimo būdus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 16 punkte nurodomus rašytinius įrodymus ir to pagrindu nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog E. P. apie savo teisės gauti nustatyto dydžio atlyginimą Norvegijoje pažeidimą sužinojo anksčiausiai 2015 metų spalio mėnesio viduryje, kai gavo atsakymą iš Norvegijos Darbo inspekcijos. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškinį teismui dėl dalies darbo užmokesčio priteisimo ieškovas atsakovei pateikė teisme 2016 m. sausio 28 dieną (1 t. b. l. 3), ieškovas nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.Byloje nustatyta, jog E. P. 2015 metų gruodžio 18 d. kreipėsi į LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisiją (1 t. b. l. 92-99) su prašymu išspręsti darbo ginčą su buvusiu darbdaviu, išieškoti iš bendrovės 12471,83 Eur neišmokėto darbo užmokesčio sumą ir taikyti sankciją dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju E. P. nepažeidė ir įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino pateikti prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą įgaliotai institucijai (DK 289 str. 1 d.). Be to teisėjų kolegija nustatė, jog LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 metų sausio 8 d. sprendimą (2 t. b. l. 59-61) ieškovas apskundė Kauno apylinkės teismui nepažeidęs DK 296 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio termino. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų nutartyje motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, jog ieškovas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą ieškiniui pateikti. Dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas atmesti ieškinį CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija panaikina skundžiamą apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl ieškinyje nurodomų faktinių bylos aplinkybių, išdėstytos atsakovės pozicijos ir ieškinio pagrįstumo skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime iš esmės nepasisakė ir jų netyrė, yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip teisinį pagrindą perduoti klausimą nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo. Būtent tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009). Be to, teisėjų kolegijai iš esmės nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iš šalių būtų atimta teisė pasinaudoti teismo sprendimo apskundimo teise apeliacine tvarka. Kadangi nagrinėjamoje byloje neatskleista ginčo esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla perduodama nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kuria prašo priteisti iš apelianto. Teisėjų kolegija dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepasisako, nes byla grąžinama nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo, kuris priims procesinį sprendimą dėl visų šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylą išnagrinėjus iš esmės CPK 93 str., 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti.

Perduoti civilinę bylą nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.