- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-29
- Bylos Nr.
- 2A-258-653/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37132-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- UAB „Transtira“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- E. P.
- Kategorijos
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Transtira“, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo E. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4 716,66 EUR (16 285, 68 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 17 d. Italijoje, dėl E. P., samdomo atsakovo darbuotojo, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas vilkikas su priekaba VOLVO, SEMIRIMORCHIO. Atsakovas būdamas transporto priemonės naudotoju pagal lizingo sutartį, nebuvo apdraudęs LR registruotos transporto priemonės. Italijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, bei pateikė reikalavimą 4 716,66 EUR (16 285,68 Lt) sumai ieškovui, kurią šis sumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad reikalavimas nepagrįstas, nes atsakovas buvo apdraudęs transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu Rusijos draudimo bendrovėje VSK Draudimo rūmai. Nagrinėjant bylą iš esmės atsakovas šių atsiliepime nurodytų atsikirtimų nepalaikė, grįsdamas savo poziciją kitu argumentu, t. y. kaltės nebuvimu, taip pat prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 4 716, 66 EUR nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bei 998, 56 EUR bylinėjimosi išlaidų bei valstybės naudai 17,20 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 17 d. atsakovui priklausanti transporto priemone SCANIA R 420, v/n (duomenys neskelbtini) kurią vairavo atsakovo darbuotojas U. S., dalyvavo eismo įvykyje Italijoje, kurio metu buvo apgadinti abu eismo įvykyje dalyvavę vilkikai.
Ieškovas Italijos biurui 2012-09-05 pervedė 4 617, 25 EUR, o 2013-02-12 pervedė 99, 41 EUR, iš viso 4 716, 66 EUR, kuriuos 2013 m. kovo 19 d. pretenzija pareikalavo atsakovo grąžinti, tačiau reikalavimas nebuvo įvykdytas. Ieškovas pateikė duomenis susijusius su nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos nustatymu Italijoje.
Šalies argumentai
Ieškovas 2014-11-12 pranešime nurodė, kad priimdamas sprendimą Italijos biuras disponavo informacija gauta iš abiejų vairuotojų. Italijos nacionalinis draudikų biuras 2013-11-12 raštu nurodė konstatuojantis atsakovo vairuotojo kaltę. Lietuvos biuras kreipėsi į Italijos draudiką Alleanza Spa C/O Generali Business Soliution Spa, tiek į jo atstovą administruoti žalas Lietuvoje – UADBB „MAI Baltics“, kuriam atsakovas buvo pateikęs pretenziją, dėl eismo įvykio. Iš Italijos draudiko ir jo atstovo, buvo gauta informacija, kad atsakovui žala buvo atlyginta pilnai, nes šie buvo nedideli, tačiau pažymėjo, jog jų vertinimu kaltė turėtų būti padalinat po 50 proc., be to, gauta informacija, kad Italijos draudikas liudytojų parodymų nebuvo gavęs, o žala išmokėta remiantis tik atsakovo pateikta eismo įvykio deklaracija.
Žemesnės instancijos teismas
Rašte nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė ir tarpusavio susirašinėjimą elektroniniais laiškais, kuriuose Italijos biuras paaiškino: vilkiko vairuotojo iš Lietuvos atsakomybė buvo nustatyta remiantis pateikta eismo įvykio deklaracija, pasirašyta tik vienos šalies, bei liudytojo pranešimu, kuris patvirtino tą patį eismo įvykio aprašą, koks buvo pateiktas eismo įvykio deklaracijoje; šių dokumentų pagrindu atmesti pretenzijos nebuvo galima; Draudimo bendrovės sprendimas sumokėti kitai šaliai kompensaciją negali įtakoti Biuro sprendimo; pagal Italijos teisę neapdraustos transporto priemonės savininkas negali ginčyti atsakomybės, Biuras turi skolos išieškojimo veiksmo teisę, pagrįstą tuo, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta.
Atsakovas grįsdamas savo kaltės nebuvimą pateikė trečiojo asmens užpildytą eismo įvykio deklaraciją, pasirašytą tik jo ir paaiškinimą, kuriame nurodyta, jog jo vairuojamą vilkiką kliudė vilkikas išvažiuojantis iš šalutinio kelio, taip apgadindamas puspriekabę iš kairės pusės. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad pagal atsakovo pretenziją, jam buvo išmokėta draudimo išmoka.
Ginčo atveju susiklostė faktinė situacija kai įvykus eismo įvykiui, abu dalyviai nepasirašė eismo įvykio deklaracijos, o buvo užpildytos dvi skirtingos eismo įvykio deklaracijos, kiekvienoje pasirašant vienam iš vairuotojų, ko pasekoje Italijos biuras išmokėjo kompensaciją Italijos vilkikui padarytą žalą, remdamasis Italijos vairuotojo užpildyta deklaracija, o Italijos draudikas išmokėjo Lietuvos vilkikui padarytą žalą, remdamasis Lietuvos vairuotojo užpildyta deklaracija.
Atsakovas savo kaltės nebuvimą grindžia trečiojo asmens užpildyta eismo įvykio deklaracija, pasirašyta tik vieno vairuotojo, foto nuotraukomis, kurias padarė trečiasis asmuo po eismo įvykio (kas anot atsakovo liudija kitokias eismo įvykio aplinkybes nei nurodyta Italijos vairuotojo ir liudytojo paaiškinimuose), bei aplinkybe, kad Italijos draudikas jam išmokėjo žalos atlyginimą, taip nustatant Lietuvos vairuotojo nekaltumą. Teismas su šiais atsakovo argumentais nesutiko.
Italijos draudikas ir Italijos biuras yra atskirai veikiantys subjektai, ir kaip pažymėjo Italijos biuras Italijos draudiko sprendimas sumokėti kompensaciją kitai šaliai negali turėti įtakos nukentėjusiojo teisei gauti kompensaciją.
Italijos draudikas dėl atsakovo teisės gauti draudimo išmoką nusprendė remiantis vien tik trečiojo asmens pateikta eismo įvykio deklaracija, pasirašyta tik vieno vairuotojo, tuo tarpu Italijos biuras dėl kaltės sprendė vadovaujantis ne tik Italijos vairuotojo pateikta eismo deklaracija (taip pat pasirašyta tik vieno vairuotojo), bet ir eismo įvykio liudytojo paaiškinimais, foto nuotraukomis, be to kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių nustatant žalos mastą buvo atlikta žalos nustatymo ekspertizė, kurioje pažymėta, kad vilkikui VOLVO padaryti sugadinimai žala atitinka eismo įvykį, o įvykio aplinkybės iš pasakojimo aprašytos sekančiai: apdraustasis pajuda iš vietos ir važiuoja avarinio sustojimo juosta, kai jį pasiveja kita šalis ir kliudo savo priekine dešine dalimi bei priekine dešine priekabos dalimi (stabdydamas ir sukdamas į kairę). Eismo įvykį matęs liudytojas paliudijo, kad atsakovui priklausantis vilkikas v/n (duomenys neskelbtini) rikiavosi į kitą eismo juostą ir važiuodamas kairėn, savo kairiu šonu kliudė pagal eismo taisykles važiavusio sunkvežimio, v/n. CS210PV, kabinos ir puspriekabės priekinę ir šoninę dalis. Be to, Italijos biuras pateikė duomenis, kad pagal Italijos teisinį reglamentavimą atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio deklaracijos nepasirašė abu vairuotojai, nukentėjęs asmuo turėjo teisę pateikti papildomus įrodymus, šiuo atveju buvo pateikti liudytojo paaiškinimai, kuriais remtis leidžiama, ko pasekoje buvo nustatyta, jog Lietuvos vilkiko vairuotojas pažeidė Italijos Kelių kodekso 154 str. 1 d. a punkto reikalavimus, nustatančias, kad kiekvienas vairuotojas, norintis persikirčiuoti į kitą juostą, apsisukti U formos kryptimi, važiuoti atbula kryptimi, pasukti į kairę arba į dešinę arba išvažiuoti iš privačios teritorijos privalo patikrinti, ar gali atlikti manevrą nesukėlęs pavojaus arba kliūčių kitiems kelio naudotojams, atsižvelgęs į jų padėtį, atstumą ir kryptį. Teismas sprendė, kad kaltė dėl eismo įvykio nustatoma vadovaujantis eismo įvykio vietos valstybės viešosios teisės normomis. Atsakovas teigdamas, kad jis nepažeidė kelių eismo taisyklių galiojusių eismo įvykio vietoje, turėjo šį argumentą pagrįsti tiek faktinių aplinkybių, tiek Italijos kelių eismo taisyklių kontekste, tuo tarpu atsakovas dėl Italijos Kelių kodekso taisyklių taikymo atsikirtimų apskritai nenurodė, o jo nurodytų teiginių dėl eismo įvykio kilimo aplinkybių, remiantis tik trečiojo asmens pasirašyta eismo įvykio deklaracija, bei foto nuotraukose užfiksuota vilikių padėtimi, nepagrindžia kiti byloje esantys įrodymai. Atvirkščiai Italijos biuro pateikti įrodymai paneigia atsakovo argumentus. Aplinkybė, kad atsakovui Italijos draudikas išmokėjo kompensaciją, remdamasis tik trečiojo asmens surašyta eismo įvykio deklaracija, suponuoja išvadą tik apie tai, jog šiuo atveju kaltė iš esmės nebuvo nustatinėjama, ir kaip minėta neturi jokios įtakos Italijos biurui sprendžiant dėl kompensacijos išmokėjimo nukentėjusiajam.
Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo kaltė pagal Italijos teisę buvo nustatyta netinkamai, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas tinkamai pagrindė tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, dėl reiškiamo regresinio reikalavimo atsakovui. Byloje nėra ginčo dėl to, jog šiuo atveju pagal CK 6.264 str. nuostatas, už trečiojo asmens padarytą žalą, turi atsakyti darbdavys, t. y. atsakovas.
Teismas sprendė, kad šiuo atveju sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas santykiams kylantiems iš draudimo teisinių santykių netaikytinas, nes ieškovo regresinis reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš įstatyme nustatytos pareigos (apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę) nevykdymo, Biuro ir kalto asmens draudimo teisiniai santykiai nesieja, todėl šio ginčo atveju taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 str. 4 d. nuostatas, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Šiuo atveju, ieškovas Italijos biurui atliko du mokėjimus 2012-09-05 ir 2013-02-10, todėl teismo vertinimu, pagrindinės prievolės vykdymo momentai yra du ir kiekvienam iš jų senaties termino pradžia nustatytina atskirai. Ieškovo ieškinys teisme gautas 2013 m. lapkričio 11 d., taigi nei regresiniam reikalavimui pagal 2012-09-05 prievolės vykdymą, nei pagal 2013-02-10, senaties terminas nėra praleistas. Atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas ir neįrodytas.
Vadovaujantis CK 6.37, 6.210 straipsniais iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo atveju ieškovo patirtas išlaidas sudaro vertimo išlaidos 741, 09 EUR sumai, sumokėtas žyminis mokestis 141, 62 EUR, bei išlaidos patirtos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 115, 85 EUR (, iš viso 998, 56 EUR.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (II t., b.l.89-94), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priimti naujus įrodymus – autotechninę ekspertizę. Nurodo, jog nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo vairuotojo kaltę, neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Pateiktose fotonuotraukose yra užfiksuota vilkikų padėtis po autoįvykio. Atsakovo automobilis Mersedes Benz galėjo kliudyti kitą vilkiką Volvo tik tuo atveju, jei būtų įvažiavęs į šio automobilio juostą, tačiau tokiu būdu, kokį nurodo F. G. savo eismo įvykio deklaracijoje, kliudęs priekį, negalėjo kliudyti priekabos kampo, nes kliudant šonu, negalima sužaloti priekabos kampo. Pagal fotonuotraukoje užfiksuotų automobilių padėtį, akivaizdžia matyti, jog išvažiuodamas iš šalutinio kelio, automobilis Volvo įvažiavo į automobilio Metsedes Benz važiavimo juostą ir jo nepraleido. Tai patvirtina fotonuotraukoje užfiksuota automobilio Mersedes Benz padėtis – jis stovi savo važiavimo juostoje.
Būtent automobilis Volvo, vairuojamas F. G., pažeidė Italijos Kelių kodekso 154 str. 1 d. a p. reikalavimus, kad vairuotojas, norintis atlikti manevrą, privalo patikrinti, ar gali tokį manevrą atlikti, nesukėlęs pavojaus ar kliūčių kitiems kelio naudotojams.
Kadangi atsakovas nurodė, jog remiasi Italijos Kelių kodekso taisyklių reikalavimais, todėl teismas privalėjo iš naujo įvertinti įrodymus ir abiejų vairuotojų veiksmus ir nustatyti autoįvykio kaltininką.
Kadangi reikalingos autotechninės žinios, siekiant išsiaiškinti autoįvykio mechanizmą, buvo būtina gauti specialisto (eksperto) išvadą. Esant byloje prieštaringiems paaiškinimas, teismas turėjo pasiūlyti šalims teikti papildomus įrodymus ar skirti ekspertizę dėl duomenų eismo įvykio mechanizmui įvertinti gavimo, tačiau to nepadarė.
Pirmosios instancijos teisme atsakovas neprašė skirti autotechninės ekspertizės, nes pagal teikiamus įrodymus, automobilių išsidėstymą po autoįvykio, jų apgadinimus, atsakovo nuomone, buvo pakankamai aišku , kas kaltas dėl autoįvykio.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b.l.102-106). Nurodo, jog Italijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Ieškovas pateikė reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus: įvykio deklaraciją, kurioje nurodytas eismo įvykio mechanizmas; liudininko di S. G. parodymus; eksperto D. A. I. techninės ekspertizės išvadą; italų draudiko paaiškinimus, kad italų vairuotojo atsakomybę nustatė neturėdamas visos informacijos; Italijos nacionalinio draudikų biuro 2015-01-19 raštą, kuriame nurodyta, kad E. P. kaltė dėl autoįvykio nustatyta remiantis eismo įvykio deklaracija ir liudininko parodymais bei vadovaujantis Italijos civilinio kodekso 2043,2054, 2697 straipsniais, Italijos civilinio proceso kodekso 244 str., Italijos Kelių kodekso 154 str. nuostatomis.
Nesutinka, kad būtų prijungta autotechninė ekspertizė, nes atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, teismas nėra aktyvus ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, taigi atsakovas turėjo ir galėjo pasirūpinti įrodymų pateikimu teismui laiku.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.
Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p.. Pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p. nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog eismo įvykio valstybės – Italijos nacionalinis draudikų biuras (Ufficio Centrale Italiano), vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą sumokėti 4 716,66 EUR (16 285, 68 Lt) sumą. Ieškovas, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos išmokos iš atsakovo.
Dėl ieškovo prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 str. numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas konstatuodamas atsakovo vairuotojo kaltę, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nepasiūlė šalims teikti papildomus įrodymus ar skirti ekspertizę dėl duomenų eismo įvykio mechanizmui įvertinti gavimo, todėl pateikia naujus įrodymus – autotechninę ekspertizę.
Pažymėtina, jog CPK 314 str. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – autotechninę ekspertizę, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teisme atsakovas neprašė skirti autotechninės ekspertizės, nes pagal teikiamus įrodymus, automobilių išsidėstymą po autoįvykio, jų apgadinimus, atsakovo nuomone, buvo pakankamai aišku, kas kaltas dėl autoįvykio. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodomas aplinkybes dėl naujų įrodymų pateikimo būtinybės, sprendžia, kad šiuo atveju nėra sąlygų priimti atsakovo kartu su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus, nes esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turėjo būti pateikti visi atsakovo atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 str., reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 314 str.). Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atsakovui, atstovaujamam advokato, teikti naujus įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, nėra pateikta, pats atsakovas pripažino, jog teismo neprašė skirti autotechninės ekspertizės. Dėl šios priežasties su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepriimami.
Kita vertus, net ir prijungus atsakovo autotechninę ekspertizę, ši būtų vertinama, kaip įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, ir nepaneigtų pirmosios instancijos teismo išvadų. Pažymėtina, jog iš atsakovo pateikto 2015-09-17 ekspertizės akto negalima nustatyti, ar ekspertui buvo pateikta visa byloje esanti medžiaga, susijusi su 2011-11-17 autoįvykio mechanizmu (t.y. ar buvo pateikta ir Italijos biuro (eksperto) turėta medžiaga, tame tarpe ir visos nuotraukos), todėl negalima daryti vienareikšmės išvados apie 2015-09-17 ekspertizės akto išsamumą. Tuo tarpu Italijos Biuras disponavo visa informacija, gauta iš abiejų 2011-11-17 eismo įvykio dalyvių (II t., b.l. 2), nes, kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų, ieškovas Biurui persiuntė ir atsakovo pateiktą informaciją apie autoįvykį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto darbuotojo kaltė buvo nustatyta pagal Italijos teisę ir šioje šalyje galiojančias procedūras. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi eismo įvykio metu užpildytomis deklaracijomis, Italijos nacionalinio draudikų biuro atstovo pateikta informacija. Nustatyta, kad ieškovas teismui pateikė duomenis apie Italijoje galiojančią tvarką įforminant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį (II t., b.l.57-67), kuriuose nurodyta, jog Italijos biuras atsakovo atsakomybę nustatė iš pateiktos eismo įvykio deklaracijos, pasirašytos tik vienos šalies bei liudytojo pranešimo, kuris patvirtino tą patį eismo įvykio aprašą, koks buvo pateiktas eismo įvykio deklaracijoje, pagal Italijos teisę, savo argumentus galima grįsti liudytojo parodymais; be to, Italijoje laikomasi praktikos, kad neapdraustos transporto priemonės savininkas negali ginčyti atsakomybės (II t., b.l.59); Italijos Biuras nustatė, jog vairuotojas iš Lietuvos persirikiavo į kitą juostą ir atsitrenkė į vilkiką iš Italijos, kuris važiavo kita juosta (II t., b.l.65). Apeliantas pripažino, kad eismo įvykio mechanizmui nustatyti reikalingos specialios žinios, todėl jo paaiškinimai, susiję su nuotraukų vertinimu, nepaneigia teismo išvadų, pagrįstų išsamiu įrodymų visumos, tame tarpe ir Italijoje atliktos žalos nustatymo ekspertizės, įvertinimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, Italijos nacionalinio draudikų biuro atstovo pateiktą informaciją dėl kaltės nustatymo, jų teisės aktų taikymo praktiką, šalių paaiškinimus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įrodymų visetas patvirtino tinkamą apelianto kaltės nustatymą pagal Italijos teisę dėl šioje šalyje 2011-11-17 įvykusio eismo įvykio. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad teismai turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Atsakovas, elgdamasis kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos, o, nesutikdamas su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti. Apeliantas nagrinėjamu atveju nebuvo aktyvus, siekdamas įrodyti savo kaltės nebuvimą dėl eismo įvykio: nesiekė dalyvauti žalos administravimo procese, neteikė Italijos nacionalinio draudikų biurui argumentuotų prašymų ar paaiškinimų dėl 2011-11-17 autoįvykio; autotechninę ekspertizę užsakė atlikti tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė civilinio proceso taisyklių bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priimdamas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.