Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Transtira“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“ 16 285, 68 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, trečiasis asmuo byloje E. P.. Reiškiamų reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi areštavo atsakovo UAB „Transtira“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 16 285, 68 sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas, todėl laikė, kad kreditoriaus prašymas turi būti tenkinamas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisme nagrinėjamos bylos, kuriose UAB „Transtira“ yra patrauktas atsakovu, dalis kreditorių reikalavimų teismo sprendimais yra patenkinta, šie duomenys taip pat patvirtina, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo priimto šioje civilinėje byloje vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Atskiruoju skundu UAB ,,Transtira“ skundžia šią teismo nutartį, prašo ją panaikinti. Nurodo, kad ieškinio suma yra 16 285, 68 Lt, tačiau tokia suma juridiniam asmeniui nelaikytina didele. Be to, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų ar duomenų apie skolininko reputaciją, mokumą, tai yra nebuvo pateikta jokių įrodymų, dėl ko iš skolininko negalima būtų išieškoti reikalaujamos sumos. UAB ,,Transtira“ yra sėkmingai dirbanti įmonė, neketina turto slėpti ar kitaip nevykdyti teismo sprendimo, todėl teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Tai įrodo pateikimas įmonės balansas. Visi teismų sprendimai, kuriuose tenkinti kreditorių reikalavimai, yra apmokėti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad šiuo metu pas ieškovą yra 61 žalų byla, kuriuose ieškovas už apeliantą atlygino jo valdomomis, tačiau neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Apeliantas šiai dienai ieškovui skolingas net 816 301, 90 Lt.

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Šioje byloje nagrinėtinas klausimas, susijęs su apelianto skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, įvertinant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas jas pritaikė. Dėl tokių aspektų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tiek teismų praktikoje, tiek ir teisės doktrinoje vertinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jomis siekiamiems tikslams.

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš apelianto 16 285, 68 Lt. Pagal susiformavusią praktiką didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visumą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Apeliantas su atskiruoju skundu į bylą pateikė įmonės balansą, iš kurio matyti, kad didžiąją įmonės turto dalį sudaro transporto priemonės. Duomenų apie nekilnojamąjį turtą apeliantas nepateikė. Kadangi daugiau jokių duomenų apie savo finansinę padėtį apeliantas nepateikė, kas leidžia daryti prielaidą dėl didelės ieškinio sumos reikšmės bei sudaro pagrindą vertinti, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. LITEKO duomenimis, šiuo metu teismuose yra nagrinėjamos 42 civilinės bylos, kuriuose atsakovas yra UAB ,,Transtira“, didžioji dalis ieškinių yra dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo užtikrinimui pirmiausia areštavo apelianto kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar nepakankant, trūkstamai sumai nutarė areštuoti apeliantui priklausančias pinigines lėšas. Apeliantas neprašo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ir nepateikia įrodymų, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina jo padėtį. Teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas turi teisę CPK 148 straipsnio nustatyta tvarka prašyti teismą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, taip pat turi teisę prašyti teismą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu reikalaujama suma yra sumokama į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama.

Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.