Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dipada“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dipada“ ieškinį atsakovui I. M. (I. M.), išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismo prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 10E-2819 ir įpareigoti atsakovą priimti pakaitines detales ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 13 d. tarp šalių nuotoliniu būdu buvo sudaryta baldų (sekcijos ir komodos) pirkimo–pardavimo sutartis. 2020 m. birželio 17 d. užsakyti baldai pristatyti atsakovui, kuris tą pačią dieną nurodė, jog yra sudužusi stiklinė sekcijos lentynėlė. Ieškovė paprašė papildomų nuotraukų, kurias gavo 2020 m. liepos 4 d. kartu su atsakovo nurodymu, kad viena detalė yra brokuota ir nesusijungia su kita. Šalys sutarė, kad ieškovė užsakys minėtas detales iš gamintojo ir jas gavusi pristatys atsakovui, ieškovė informavo, kad dalių teks palaukti. 2020 m. spalio 2 d. atsakovas buvo informuotas, kad prekės jau vežamos į sandėlį ir gali būti jam pristatytos, tačiau atsakovas nesutiko priimti prekių ir pareikalavo grąžinti pinigus. 2020 m. spalio 4 d. atsakovas kreipėsi į Tarnybą, kuri 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 10E-2819 patenkino atsakovo skundą ir nurodė ieškovei grąžinti 404,00 Eur sumą. Apie skundo nagrinėjimą ieškovei žinoma nebuvo iki 2020 m. gruodžio 2 d., kai buvo gautas Tarnybos raštas – baldo vertinimo išvada Nr. 4KL-892. Kadangi Tarnyba neinformavo ieškovės apie atsakovo skundo nagrinėjimą, pažeidė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neužtikrino galimybės ieškovei pateikti savo paaiškinimų ir pozicijos byloje, tuo buvo pažeistos ieškovės teisės į teisingą procesą ir priimtas neteisingas, neteisėtas sprendimas. Atsakovas pirko dvi atskiras prekes, t. y. komodą ir sekciją, šios prekės yra parduodamos kiekviena savarankiškai ir nesudaro neardomo komplekto. Atsakovui buvo pristatytos abi prekės, o trūkumai buvo tik vienoje. Atsakovas galėjo ir naudojosi dalimi parduotų prekių, joms pretenzijų neturėjo, ieškovė padarė viską, kad gautų nekokybišką, sudaužytą baldų dalį, nurodė atsakovui, kad dėl pandeminės situacijos tiekimas gali strigti, galiausiai, gavusi reikiamas detales, apie tai pranešė atsakovui.

2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 13 d. atsakovas internetu tinklalapyje https://www.balduperlai.lt, sudarė baldų – sekcijos ir komodos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove ir baldų pristatymo metu, t. y. 2020 m. birželio 17 d., pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija ELP Nr. 1770, sumokėjo ieškovei 404,00 Eur už perkamus baldus – atsakovas savo prievolę pagal sutartį įvykdė. Atsakovas minėtų baldų komplektą gavo 2020 m. birželio 17 d. ir nedelsiant pranešė ieškovei el. paštu su fotonuotraukomis, kad yra sudužusi sekcijos stiklinė lentynėlė. 2020 m. liepos 4 d. atsakovas kreipėsi el. paštu į ieškovę su fotonuotraukomis detalių, kurių negalima sujungti kartu, ieškovė telefonu informavo kad brokuota detalė kartu su sekcijos stikline lentynėle bus pristatytos 30 dienų laikotarpiu. Vėliau 30 dienų terminas buvo pakeistas į 60 dienų. Praėjus daugiau nei 60 dienų, atsakovas el. paštu kreipėsi į ieškovę norėdamas išsiaiškinti ieškovės įsipareigojimų nevykdymo priežastį. 2020 m. rugsėjo 6 d. ieškovė nurodė, kad negali gauti reikiamų detalių, ir šį klausimą išspręs per savaitę ir praneš atsakovui. 2020 m. rugsėjo 14 d. ieškovė pranešė atsakovui, kad reikalingos baldų dalys bus gautos spalio mėnesį. Ieškovė baldų pristatymo terminą vis nukeldavo, atsakovas patyrė diskomfortą, todėl, praradęs pasitikėjimą ieškove, atsakovas 2020 m. rugsėjo 16 d. ieškovei pranešė, kad nebeketina laukti baldų detalių, nes ieškovė nesilaiko sutartų terminų ir nori grąžinti baldus bei atgauti už juos sumokėtus pinigus. Ieškovė nesutiko su tokia atsakovo pozicija. Atsakovas ieškovei pranešė, kad jei dalys nebus pristatytos iki spalio mėnesio, ginčas bus sprendžiamas Tarnyboje. Ieškovė per 4 mėnesius neužtikrino atsakovo teisės gauti pagal paskirtį tinkamo naudojimui baldo. 2020 m. spalio 2 d. atsakovas el. paštu pateikė pretenziją dėl sumokėtų pinigų už netinkamus baldus sugrąžinimo. Ieškovei atsisakius tenkinti pagrįstą atsakovo reikalavimą, atsakovas 2020 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti su ieškove pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti už netinkamų baldų komplektą sumokėtus pinigus. Tarnybos komisija atliko baldo dokumentinį vertinimą, baldo atitiktį ir pripažino atsakovo prašymą pagrįstu nutraukti baldų pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti atsakovui už baldus sumokėtus 404,00 Eur.

3. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadomis Tarnybos 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 10E-2819 yra teisingas, teisėtas, priimtas atsižvelgiant į faktines aplinkybes, pranešus ieškovei apie skundo nagrinėjimą ir nepažeidžiant Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir išsprendė ginčą iš esmės – nutraukė tarp ieškovės UAB „Dipada“ ir atsakovo I. M. (I. M.) sudarytą 2020 m. gegužės 13 d. baldų pirkimo–pardavimo sutartį ir įpareigojo ieškovę UAB „Dipada“ grąžinti atsakovui I. M. (I. M.) 404,00 Eur. Priteisė atsakovui I. M. (I. M.) iš ieškovės UAB „Dipada“ 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nusprendė, jog byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Teismo vertinimu, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų apie atsakovą kaip ne vartotoją ir kad atsakovas kaip fizinis asmuo nurodytas prekes siekė įsigyti / įsigijo ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, taip pat ir sutarties objektas (sekcijos ir komodos pirkimas) suponuoja, jog pirkimo–pardavimo sutarties tikslas buvo / yra susijęs su atsakovo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, kadangi šiuos baldus pateiktais byloje duomenimis bei įrodymais atsakovas įsigijo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. siekdamas įsirengti darbo vietą namuose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pateiktame ieškinyje ieškovė neprieštaravo Tarnybos išvadai, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, šių aplinkybių neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis.

6. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad Tarnyba 2020 m. spalio 19 d. raštu Nr. 4E-27124 kreipėsi į pardavėją, siūlydama su vartotoju kilusi ginčą išspręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė iki 2020 m. spalio 28 d. pateikti išsamius paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl vartotojo prašyme išdėstytų aplinkybių. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas Tarybos duomenų valdymo sistemos išrašas, iš kurio matyti, kad raštas Nr. 4E-27124 dėl vartotojo skundo ieškovei buvo išsiųstas 2020 m. spalio 19 d. el. paštu info@balduperlai.lt. Taip pat teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė A. V. nurodė, kad po rašto išsiuntimo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vartojimo prekių skyriaus patarėjas R. K. skambino ieškovei ir klausė, kaip šalims sekasi susitarti. Tačiau atsakymo iš UAB „Dipada“ direktoriaus nesulaukė. Todėl, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad ieškovė apie atsakovo pateiktą skundą buvo informuota tinkamai.

7. Nagrinėjamu atvej, byloje nėra ginčo dėl prekių kokybės, ieškovė pripažino, kad atsakovo gautos prekės buvo nekokybiškos, ir sutiko brokuotas detales pakeisti naujomis, tačiau vartotojas ginčijo, kad pardavėjas netinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus – per protingą terminą nepateikė baldui naujų detalių, todėl kreipėsi į Tarnybą su prašymu įpareigoti pardavėją nutraukti baldo pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už baldą sumokėtus pinigus.

8. Teismas negali daryti išvados, kad vartotojo pasirinktas jo teisių gynimo būdas, kurį, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, vartotojas pasirinko ne iš karto, o pardavėjui vengiant ginčą spręsti taikiai, ignoruojant vartotojo poreikius, būtų neproporcingas įvertinus abiejų ginčo šalių interesus. Pažymėtina, kad tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, tiek teisminė praktika nurodo, kad vartotojas yra silpnesnioji šalis. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą.

9. Įvertinęs ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių pateiktus paaiškinimus bei dokumentus, įrodymus, taip pat vadovaudamasis pirkimo–pardavimo teisinių santykių reglamentavimu bei atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dėl baldo kokybės nekilo – abi šalys pripažino, kad baldas yra netinkamos kokybės, tačiau vartotojas ginčija, kad pardavėjas netinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus – per protingą terminą nepateikė baldams naujų detalių, teismas darė išvadą, kad vartotojo reikalavimas pardavėjui nutraukti baldo pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už baldą sumokėtus pinigus yra pagrįstas.

10. Ieškovė prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 10E-2819 ir įpareigoti atsakovą priimti pakaitines detales.

11. Teismas pažymėjo, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienai iš ginčo šalių per nustatytą terminą besikreipus į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas neįgyja teisinės galios ir jokių papildomų veiksmų dėl jo panaikinimo atlikti nereikia (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-529-794/2020).

12. Teismas įvertino, kad aptartas teisinis reguliavimas rodo, jog teismai turi ginčą išspręsti iš esmės, kadangi inicijavus ginčą teisme Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo teisinė galia nustoja veikti įstatymo pagrindu. Dėl šios priežasties teismas nesprendė dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

13. Ieškovė teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų sprendimą civ. byl. Nr. e2-1525-676/2021 ir įpareigoti atsakovą priimti pakaitines detales; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

13.1. Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą iš esmės netyrė ieškovės argumentų, kad atsakovas nėra vartotojas, o baldus, kaip pats nurodo, perka darbo funkcijų atlikimui. Teismas remiasi ir motyvuoja, kad atsakovas yra vartotojas tik dėl to, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija, priimdama skundžiamą nutarimą ir spręsdama dėl ginčo pobūdžio priskirtinumo vartojimo ginčams, įvertino Civilinio kodekso nuostatas, apibrėžiančias vartojimo sutartis (CK 6.2281 straipsnio 1 dalis), Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas dėl vartotojų ir vartojimo sutarčių. Komisijos nutarime konstatuota, kad ginčas tarp vartotojo ir pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi vartotojas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o pardavėjas yra verslininkas, vykdantis komercinę veiklą. Atitinkamai pats teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių dėl ginčo priskirtinumo vartojimo ginčams, netyrė, ar atsakovas yra vartotojas įstatymo prasme, o tokie teismo veiksmai yra akivaizdūs proceso teisės pažeidimai.

13.2. Ieškovė nuo pat pradžių informavo Tarnybą, kad ji nėra gavusi dokumentų (skundas Tarnybai pateiktas 2020-12-03 ir yra byloje). Atitinkamai proceso metu ieškovė kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti įrodymus, kad UAB „Dipada“ buvo pateiktas vartotojo skundas. Tarnyba į pateiktą prašymą pateikė išrašą, kuriame nematyti, kad laiškas buvo išsiųstas ir (ar) gautas, o nurodyti duomenys, kad raštas buvo rengtas bei pasirašytas atitinkamų Tarnybos darbuotojų. Tuo tarpu teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ne tik neanalizavo ieškovės pateiktų duomenų, netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų ir įrodymų, tačiau nurodo, kad anksčiau aptartas tarnybos raštas (Tarybos duomenų valdymo sistemos išrašas) patvirtina, jog raštas Nr. 4E-27124 dėl Vartotojo skundo ieškovei buvo išsiųstas 2020 m. spalio 19 d. el. paštu info@balduperlai.lt. Pažymėtina, kad išraše tokių duomenų nėra, tad nėra suprantama teismo pozicija, kaip tai, jog raštas yra pasirašytas, gali būti įrodymas, jog jis išsiųstas, juolab, kad pati Tarnyba tokių įrodymų pateikti negalėjo. Kaip dar vieną teismo motyvą neva raštas buvo gautas nurodo tai, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė A. V. nurodė, kad po rašto išsiuntimo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių skyriaus patarėjas R. K. skambino ieškovei ir klausė, kaip šalims sekasi susitarti. Tačiau atsakymo iš UAB „Dipada“ direktoriaus nesulaukė. Pažymėtina, kad ši aplinkybė byloje iš viso nebuvo tirta, be atsakovo atstovės žodžių, nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. K. skambino ieškovui bei kokiu klausimu, tad aplinkybe, kuri nebuvo tirta teismo posėdžiuose, išvis negalima remtis priimant procesinį sprendimą, juolab, kad ieškovės pateikti duomenys prieštauraja prieštarauja šiems argumentams. Pažymėtina, kad teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad dar 2020-12-03 Tarnybai dėl šios situacijos buvo pateiktas skundas (įrodymai pateikti byloje), tačiau teismas šių įrodymų niekaip nevertino, o tuo tarpu atsakovo atstovės niekuo neparemtas žodis teismui pasirodė svarbus motyvas priimant ginčijamą teismo sprendimą.

13.3. Ieškovė pažymi, jog su atsakovu buvo sutarta, kad ieškovė pašalins daikto trūkumus ir pristatys tinkamą prekės dalį, stiklą. Atsakovas iš pat pradžių sutiko ir pasirinko būtent tokį savo teisių gynimo būdą. Tam, kad atsakovas galėtų nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti pinigus, turi būti konstatuota, kad prekės trūkumai yra ne mažareikšmiai, tačiau to padaryta nebuvo. Atsakovas pirko dvi atskiras prekes, t. y. komodą ir sekciją, šios prekės yra parduodamos kiekviena savarankiškai ir nesudaro neardomo komplekto. Šios serijos prekių yra daug, ir pirkėjai renkasi kiekvieną prekę atskirai. Atsakovui buvo pristatytos abi prekės, o trūkumai yra tik vienoje, tačiau pagal priimtą nutarimą, ieškovė įpareigota grąžinti pinigus už abi prekes, kas yra visiškai nelogiška.

13.4. Šiuo atveju atsakovas galėjo ir naudojosi dalimi parduotų prekių, joms pretenzijų neturėjo, ieškovė padarė viską, kad gautų nekokybišką, sudaužytą baldų dalį, nurodė atsakovui, kad dėl pandeminės situacijos tiekimas gali strigti, galiausiai gavo reikiamas detales, apie tai pranešė atsakovui, tačiau jis jau po pranešimo apie galimą prekių pristatymą kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

13.5. Ieškovė įvykdė savo susitarimo dalį – užsakė ir gavo reikiamas detales, apie tai informavo atsakovą, o atsakovas savavališkai nusprendė detalių nepriimti. Atitinkamai ieškovė patyrė žalą – savo kaštais užsakinėjo detales, rūpinosi jų pristatymu. Negana to, atsakovo turimų baldų, atsižvelgiant į tai, kad jie buvo sudėti ir vienas iš jų naudotas visas pagal paskirtį, ieškovė negalės toliau realizuoti.

13.6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ieškovė mano, kad ji įvykdė savo susitarimo dalį, netinkamas detales gavo, o atsakovas minėtų detalių nepriėmė, taip piktnaudžiaudamas savo procesine padėtimi bei pažeisdamas įstatymo nustatytas sąlygas. Teismo sprendimas, kuriuo vartotojui suteikiama teisė pasirinkti ne vieną, o kelis savo teisių gynybos būdus, iš esmės prieštarauja įstatymui, išplečia jo taikymą bei sukelia nepagrįstai didelę naštą ieškovei.

14. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teismui pateikė pranešimą, kuriuo informuoja, kad palaiko byloje šiosios pateiktose išvadose nurodytą poziciją.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. M. (I. M.) teismo prašo: 1) apeliantės UAB „Dipada“ apeliacinį skundą atmesti; 2) Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2- 1525-676/2021 palikti nepakeistą; 3) atsakovo naudai iš ieškovės priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepime nurodyti argumentai:

15.1. Atsakovas nurodo, kad baldus pirko savo buičiai pagerinti. Su atsakovu buvo sudaryta baldų pirkimo–pardavimo sutartis kaip su fiziniu asmeniu. Baldai buvo pristatyti į atsakovo gyvenamąją vietą, t. y. (duomenys neskelbtini). Už baldus atsakovas atsiskaitė asmeninėmis lėšomis. Dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos Lietuvos Vyriausybė, siekdama ją suvaldyti, paskelbė karantiną ir siūlė dirbti iš namų. Prireikus buvo planuojamas nuotolinis darbas iš namų ir tai buvo papildoma paskata pagerinti savo buitį.

15.2. Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių skyrius 2021-05-13 rašte Nr.4E- nurodo, kad raštas dėl atsakovo gauto prašymo pardavėjai UAB „Dipada“ buvo išsiųstas 2020-10-19 el. paštu info@balduperlai.lt. Tarnyba prie šio rašto pridėjo išrašą iš dokumentų registravimo sistemos apie tai, kada, koks specialistas, kokį veiksmą atliko ir kada išsiuntė. Atsakovas mano, kad valstybinės įstaigos oficialiu raštu netikėti nėra pagrindo. Be to, 2020-10-28 atsakovui skambino Tarnybos specialistas R. K. ir teiravosi, kaip sekasi taikiai išspręsti ginčą, patikino, kad pardavėjui apie atsakovo prašymo nagrinėjimą yra pranešta ir raštu, ir telefonu.

15.3. Tarnyboje buvo sudaryta 6 specialistų komisija, kuri atliko baldo dokumentinį vertinimą, baldo atitiktį, vadovaudamasi geros baldų gamybos praktikos principais bei kokybiniais rodikliais, kurių galima tikėtis naudojant baldą pagal paskirtį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 str. 6 p. nuostata, kuria laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Komisija taip pat pažymėjo, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju. Taip pat komisija nurodo, kad abi šalys pripažįsta, kad baldas yra netinkamos kokybės, kad pardavėjas netinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus – per protingą terminą nepateikė baldui naujų detalių. Tarnybos komisija atsakovo prašymą pripažino teisėtu ir pagrįstu, ir savo 2020-12-07 nutarimu Nr. 10E-2819 pareikalavo, kad UAB „Dipada“ nutrauktų 2020-05-13 pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžintų atsakovui už baldus sumokėtus pinigus.

15.4. Stiklinės lentynėlės ir baldo detalių atsakovas laukė 4 mėnesius. Iki kreipimosi į Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnybą, t. y. 2020-10-04, baldų detalės dar nebuvo gautos. Dar buvo žadama jas gauti, ieškovas prašė dar palaukti. Tikėti pardavėjo pažadais ir dar nežinia kiek laiko laukti atsakovas nebematė prasmės. Pardavėjas prarado atsakovo pasitikėjimą.

15.5. Komodą ir sekciją atsakovas pirko kaip komplektą to paties gamintojo tuo pačiu „Fridos“ pavadinimu. Jie vienodos baltos spalvos su medžio imitacijos apvadais. Galbūt juos ir galima naudoti atskirai, tačiau, pasilikus komodą, o sekciją nusipirkus iš kito gamintojo, baldai bus skirtingų spalvų, neįmanoma bus suderinti kambario interjero, todėl atsakovas pageidauja grąžinti abu baldus.

15.6. Iš sąskaitos faktūros, serija ELP Nr. 1770, matyti, kad iš UAB „Dipada“ sekciją „Ritą“, faktiškai „Fridą“, atsakovas pirko už 231 eurą, o komodą „Ritą“, faktiškai „Fridą“, -–už 81 eurą. Toje pačioje internetinėje svetainėje šiuo metu sekcija yra parduodama už 308 eurus, o komoda – už 109 eurus. Baldai yra brangesni, todėl verslininkas, užsiimantis prekyba baldais, sėkmingai parduos atsakovo baldus už didesnę kainą, nei mokėjo atsakovas, nes jis teigia, kad baldai yra kokybiški ir jau gavo reikiamas detales. Proporcingumo principas nebus pažeistas, nes ieškovė finansiškai nenukentės, t. y. jos interesai nebus pažeisti. Tai patvirtina pridedamos elektroninės parduotuvės minėtų baldų kainos 2021-10-13.

15.7. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu teismo prašo į bylą priimti naujus teikiamus įrodymus, nurodo, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado atsikertant į apeliaciniame skunde išdėstytas naujas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo dalyką, apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas ir ginčas išnagrinėtas iš esmės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

20. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą pateikė naujus įrodymus: 1) VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą apie gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini); 2) banko Citadele išrašą apie atsakovo ir UAB „Genestho“ sąskaitas; 3) fotonuotraukas (Nr. 6 esančios byloje ir bendro buto vaizdo); 4) tarnybos 2020-11-19 elektroninį laišką; 5) duomenis iš „Baldų perlai“ elektroninės parduotuvės apie baldų „Rita“ kainas. Atsakovas teismo prašo į bylą priimti naujus teikiamus įrodymus, nurodo, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado atsikertant į apeliaciniame skunde išdėstytas naujas aplinkybes.

21. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos, byloje dar nesančius įrodymus.

22. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. gegužės 13 d. tarp šalių sudaryta baldų (sekcijos ir komodos) pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią 2020 m. birželio 17 d. ieškovė pristatė atsakovui baldus (sekciją ir komodą), o atsakovas pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija ELP Nr. 1770, sumokėjo ieškovei 404,00 Eur už perkamus baldus. Tą pačią dieną (2020 m. birželio 17 d.) atsakovas pranešė ieškovei, kad yra sudužusi sekcijos stiklinė lentynėlė. Ieškovė paprašė papildomų nuotraukų, kurias gavo 2020 m. liepos 4 d. kartu su atsakovo nurodymu, kad viena detalė yra brokuota ir nesusijungia su kita. Ieškovė telefonu informavo, kad brokuota detalė kartu su sekcijos stikline lentynėle bus pristatyti 30 dienų laikotarpiu. Tačiau per nurodytą terminą ieškovė prievolės perduoti atsakovui baldus tinkamus naudoti pagal paskirtį neįvykdė. Susirašinėjimas ir telefoniniai pokalbiai tarp atsakovo ir ieškovės dėl netinkamų baldų dalių pakeitimo tinkamomis tęsėsi iki 2020 m. spalio 4 d. 2020 m. spalio 2 d. atsakovas buvo informuotas, kad prekės jau vežamos į sandėlį ir gali būti jam pristatytos, tačiau atsakovas nesutiko priimti prekių ir pareikalavo grąžinti pinigus. Ieškovei atsisakius tenkinti atsakovo reikalavimą, atsakovas 2020 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti su ieškove pirkimo– pardavimo sutartį ir susigrąžinti už netinkamų baldų komplektą sumokėtus pinigus. Tarnyba 2020 m. spalio 19 d. raštu Nr. 4E-27124 kreipėsi į ieškovę, siūlydama su atsakovu kilusį ginčą išspręsti taikiai ir paprašė iki 2020 m. spalio 28 d. pateikti išsamius paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl atsakovo prašyme išdėstytų aplinkybių, tačiau per nustatytą terminą iš ieškovės atsakymo negavo, todėl 2020 m. gruodžio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 10E-2819, kuriuo patenkino atsakovo skundą ir nurodė ieškovei grąžinti atsakovui už baldus sumokėtus 404,00 Eur.

Dėl sprendimo teisėtumo

23. Ieškovė su teismo sprendimu nesutinka motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog atsakovas šioje byloje yra vartotojas, tuo, kad Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnyba nepranešė ieškovei apie atsakovo prašymo nagrinėjimą ir vizualiai neapžiūrėjo baldų, nenustatė, ar trūkumai nėra mažareikšmiai, tuo, kad atsakovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, o šio pasirinktasis yra neproporcingas nustatytam atsakovo teisių pažeidimui.

24. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalių teisinius santykius kvalifikavo vartojimo teisiniais santykiais. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013). Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).

25. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

26. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovę verslininke, o atsakovą – vartotoju, šalių sudarytą baldų pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikavo kaip vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ir atsakovui kaip vartotojui taikė įstatyme nustatytą teisių apsaugą. Apeliaciniame skunde ieškovė, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ieškovės argumentų, kad atsakovas nėra vartotojas, o baldus, kaip pats nurodo, perka darbo funkcijų atlikimui.

27. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Baldų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl jei tokia sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, tai ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, pirkėjui (fiziniam asmeniui) taikant įstatyme nustatytą vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.

28. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 2 dalį vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (šio straipsnio 3 dalis). Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 punktuose nustatytos savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos.

29. Tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos abi kumuliatyvios sąlygos, t. y. vartotojas turi būti fizinis asmuo ir jis turi veikti siekdamas tikslo, nesusijusio su jo verslu, prekyba ar profesija. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, yra nurodęs, kad „vartotojo“ sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo byloje H. O.Costea prieš SC Volksbank Romania SA, C-110/14, 21 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos baldų pirkimo–pardavimo sutarties objekto pobūdis leidžia daryti išvadą, kad atsakovas baldų pirkimo–pardavimo sutartį sudarė siekdamas patenkinti asmeninius savo poreikius – nusipirktais baldais (sekcija ir komoda) apstatyti savo gyvenamąją vietą, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad šiuos daiktus atsakovas naudotų išskirtinai savo darbinėms funkcijoms vykdyti, vien tokios aplinkybės kaip, kad įmonės, kurioje atsakovas užima direktoriaus pareigas, buveinės adresas yra analogiškas atsakovo gyvenamosios vietos adresui ar tai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu dėl susidariusios pandeminės situacijos dirbo iš namų, nesudaro pagrindo teigti, kad baldus atsakovas įsigijo siekdamas įgyvendinti su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija susijusius tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas pripažinti atsakovą vartotoju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad siekiant, jog vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas), taigi pareiga paneigti atsakovo kaip vartotojo prezumpciją šioje byloje tenka ieškovei. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės teiginius, kad atsakovo veiksmuose, sudarant baldų pirkimo–pardavimo sutartį, buvo versliškumo požymių, tuo pagrindu prieš tai nurodyti apeliantės teiginiai teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

31. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį – verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Teisės aktuose nėra įtvirtintos vienodos sąvokos, skirtos kitai (priešingai vartotojui) vartojimo sutarties šaliai apibūdinti. Teisės doktrinoje suformuluota apibendrinamoji verslininko sąvoka vartojama ir praktikoje. Verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali ESTT praktika.

32. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. B.išvados byloje BKK M. O.Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 41 ir 42 punktus).

33. Atitinkamai ESTT praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (žr. ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje BKK M. O.Körerschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 32 punktą; 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, 30 punktą). ESTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad verslo tikslai yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu (žr. ESTT 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Karel de Grote – H. K.H. A.VZW prieš S. R.J. K., C-147/16, 55 punktą; 2019 m. kovo 21 d. sprendimo byloje H. P., M. D.prieš Électricité de France (EDF), C-590/17, 36 punktą).

34. Nagrinėjamu atveju, tarp šalių nekyla ginčo ir prieštaravimų, jog ieškovė šiuose pirkimo– pardavimo teisiniuose santykiuose užima verslininko poziciją, todėl teisėjų kolegija plačiau apie tai, kas nurodyta, nepasisako. Atsižvelgusi į prieš tai nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas visapusiškai ir teisingai įvertino bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, dėl to pagrįstai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi, to pagrindu ieškovę laikydamas verslininke, o atsakovą – silpnesniąja šalimi – vartotoju.

35. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

36. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

37. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų (nei tiesioginių, nei netiesioginių), kurie patvirtintų, kad ieškovė buvo informuota apie Tarnyboje nagrinėjamą atsakovo pateiktą skundą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ne tik neanalizavo ieškovės pateiktų duomenų, netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų ir įrodymų, tačiau nepagrįstai nurodė, kad Tarnybos raštas (Tarybos duomenų valdymo sistemos išrašas) patvirtina, jog raštas Nr. 4E-27124 dėl Vartotojo skundo ieškovei buvo išsiųstas 2020 m. spalio 19 d. el. paštu info@balduperlai.lt. Pažymi, kad be atsakovo atstovės žodinių paaiškinimų byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Tarnybos darbuotojas R. K. skambino ieškovei ir teiravosi dėl tolimesnės ieškovės pozicijos skundo nagrinėjimo procese.

38. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dar 2020 m. spalio 4 d. atsakovas elektroniniu laišku, siųstu el. pašto adresu info@balduperlai.lt, informavo ieškovę apie tai, kad pastarasis 2020 m. spalio 4 d. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl susidariusios situacijos pateikė skundą. Iš byloje esančio Tarnybos duomenų valdymo sistemos išrašo matyti, kad 2020 m. spalio 19 d. Tarnybos darbuotojas R. K. ieškovei susipažinimui ir savo pozicijos pateikimui šios elektroninio pašto adresu info@balduperlai.lt išsiuntė atsakovo skundą su priedais. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė A. V. nurodė, kad po rašto išsiuntimo Tarnybos patarėjas R. K. skambino ieškovei ir klausė, kaip šalims sekasi susitarti. Tačiau atsakymo iš UAB „Dipada“ direktoriaus nesulaukė. Prieš tai paminėti duomenys bei atstovės žodiniai paaiškinimai iš esmės patvirtina, kad Tarnyba 2020 m. spalio 19 d. raštu Nr.4E-27124 kreipėsi į pardavėją, siūlydama su pirkėju kilusį ginčą išspręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė ieškovės iki 2020 m. spalio 28 d. pateikti išsamius paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl atsakovo prašyme išdėstytų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti priešingai, ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų prieš tai nustatytas faktines aplinkybes, tad dėl nurodytų priežasčių prieš tai nurodyti ieškovės apeliacinio skundo argumentai teismo vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, pakartotina, jog ieškovė apie tai, kad ginčas yra perduotas nagrinėti Tarnybai, sužinojo ne tik iš 2020 m. spalio 19 d. Tarnybos pranešimo, tačiau net anksčiau – 2020 m. spalio 4 d., kai pats atsakovas savo iniciatyva informavo ieškovę apie tai, kad šis kreipėsi į Tarnybą dėl iškilusios situacijos išsprendimo.

39. Esant nustatytoms aplinkybėms ir šias aplinkybes patvirtinantiems dokumentams, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir teisingai įvertinoje byloje eančius duomenis ir pagrįstai darė išvadą, kad ieškovė apie atsakovo pateiktą skundą buvo informuota tinkamai, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis.

40. Apeliantė nurodo, kad Tarnyba spęsdama ginčą vizualiai neapžiūrėjo baldų ir nenustatė, ar baldų kokybės trūkumai nėra mažareikšmiai, atsakovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, o šio pasirinktasis yra neproporcingas nustatytam atsakovo teisių pažeidimui.

41. Iš byloje esančio 2020 m. gruodžio 7 d. Tarnybos nutarimo Nr. 10E-2819 matyti, kad Tarnyba atliko baldo dokumentinį įvertinimą ir 2020 m. gruodžio 2 d. surašė gaminio vertinimo išvadą Nr. 1VB-116. Baldo dokumentinis įvertinimas buvo atliktas 2020 m. lapkričio 19 d. Buvo vertinta baldo atitiktis, vadovaujantis geros baldų gamybos praktikos principais bei kokybiniais rodikliais, kurių galima tikėtis naudojant baldą pagal paskirtį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.333 straipsnio 6 punkto nuostata, jog laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Vertinimo metu Tarnyba 2020 m. lapkričio 19 d. el. laišku kreipėsi į vartotoją dėl faktinių aplinkybių patikslinimo. Vartotojas pateikė vertinimui pakuotės ir baldo nuotraukas bei surinkimo instrukcijoje patikslino, kurios detalės yra brokuotos (reg. Nr. 5KL-1059). Įvertinus turimą ir pateiktą informaciją buvo nustatyta, jog vienos stiklinės detalės kampas yra nuskeltas dėl pakuotės pažeidimo. Baldo dalies, kurių durelėse montuojasi stiklinės detalės, pagrindo detales ir šoninių sienelių sumontuoti nėra galima, nes neatitinka jų matmenys. Po patikrinimo pateiktoje išvadoje konstatuota, kad, įvertinusi visas ginčo aplinkybes, Tarnyba daro išvadą, kad pardavėjas pristatė vartotojui baldą su pažeistu stiklu ir skirtingų matmenų detalėmis. Nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad baldo kokybė buvo įvertinta tinkamai. Pastebėtina, kad faktinė baldo apžiūra nebuvo galima dėl visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino (esant COVID-19 pandemijai), tačiau vizualinė baldo apžiūra buvo atlikta išanalizavus atsakovo Tarnybai pateiktas fotonuotraukas, kuriose matosi baldo ir pakuotės pažeidimai. Dėl nurodytų aplinkybių prieš tai nurodyti apeliantės teiginiai teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio.

42. Esminė pardavėjo pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui prekę, kurios kokybė ir kiti kriterijai atitinka pardavimo sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reglamentavimo nuostatų, CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą.

43. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarčių atveju pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis). Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu. Daikto savybės atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 1–2 dalys).

44. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

45. Pirkėjo – vartotojo teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą įtvirtintos CK 6.363 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įstatymo nuostatų aiškinimo pažymima, kad, skirtingai nei taikant CK 6.334 straipsnį, vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu. Aiškinimas, kad CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinto vartotojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties instituto tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Pirkėjo – vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis.

46. Pažymėtina, kad CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį tiesiogiai nėra siejama su jokiais apribojimais, tačiau teismų praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad vartotojo pasirinktas teisių gynimo būdas turi atitikti proporcingumo kriterijų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau, esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014). Nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojusios pakeisto CK 6.363 straipsnio redakcijos 8 dalyje papildomai nustatydamas, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis, įstatymų leidėjas transformavo teismų praktikoje suformuotą nuostatą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo, vertinimo proporcingumo aspektu į tiesiogiai įstatyme įtvirtintą daikto trūkumų pobūdį apibrėžiančią mažareikšmiškumo išlygą, kuriai esant vienašališkas sutarties nutraukimas, pareikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą, būtų negalimas. Šie iki ir po 2014 m. birželio 13 d. galiojusiose CK 6.363 straipsnio nuostatose įtvirtinto teisinio reglamentavimo skirtumai ir jų įtaka, sprendžiant dėl nustatytų prekės trūkumų įtakos pirkėjo (vartotojo) teisės nutraukti sutartį įgyvendinimui, buvo išskirti ir pradėtoje formuoti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 33, 34 punktai).

47. Pirkėjo (vartotojo) teisė pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės į tinkamos kokybės daiktą gynimo būdu, yra siejama su daikto trūkumo reikšme, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčiai. Vadovaujantis CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Įstatyme nėra įtvirtintos vartojamos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. Todėl dėl daikto trūkumų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis vartotojų teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis. Pats žodis „mažareikšmis“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip „turintis maža reikšmės“, o žodis „mažas“ – kaip „nesmarkus, silpnas, nesvarbus, nežymus, nereikšmingas“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ [interaktyvus]. <http://lkiis.lki.lt/>).

48. Atsižvelgiant į tai, kad daikto kokybės tinkamumas apibrėžiamas per to daikto savybių atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčiai reglamentavimą, įtvirtintą CK 6.363 straipsnio 3 dalyje, taip pat atsižvelgiant į žodžio „mažareikšmis“ reikšmę, darytina išvada, kad daikto trūkumas yra laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės.

49. Kilus ginčui dėl vienašalio sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynimo būdo, taikymo galimumo, remiantis bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ta šalis, kuri siekia CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos taikymo, ir turi įrodyti, jog daikto trūkumas buvo mažareikšmis. Atsižvelgiant į tai, kad ta šalis paprastai yra pardavėjas (verslininkas), būtent jam tokiais atvejais tenka pareiga įrodyti, kad daikto trūkumas buvo mažareikšmis.

50. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės atsakovui parduota sekcija pristatyta atsakovui su sudužusia stikline lentynele, taip pat viena šio baldo detalė yra nekokybiška ir nesusijungia su kita. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad šie baldai (sekcija ir komoda) pirkti kaip baldų komplektas, jie tarpusavyje dera tiek gamybinių medžiagų, tiek ir spalvinės išraiškos aspektais. Teisėjų kolegija pastebi, kad dėl nustatytų sekcijos kokybės trūkumų – sudužusios stiklinės sekcijos lentynėlės ir nekokybiškos baldo detalės, dėl kurios baldo detalės tarpusavyje nesusijungia, atsakovas neturi galimybės visa apimtimi ir tinkamai naudotis nusipirktais baldais, tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui gavus nekokybiškus baldus liko neįgyvendinti atsakovo iš sudarytos sutarties kilę teisėti lūkesčiai – nuosavybės teise įgyti ieškovės interneto svetainėje pateiktą kokybiškų baldų komplektą ir šiuo naudotis pagal nustatytą baldų paskirtį. Remiantis šia išvada, pagrįstai spręstina, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti baldų kokybės trūkumai nėra laikytini mažareikšmiais, todėl sudaro pagrindą taikyti vienašalį sutarties nutraukimą, kaip atsakovo pažeistų teisių gynimo būdą.

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas (vartotojas) iš esmės negavo to, ko siekė sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį – turėti kokybišką baldų (sekcijos ir komodos) komplektą ir juo naudotis pagal paskirtį. Atsižvelgdama į šiuos atsakovo teisėtus lūkesčius ir į aplinkybes, susijusias su minėtų trūkumu šalinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatyti daikto trūkumai neatitiko mažareikšmiškumo kriterijaus, todėl byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos. Pastebėtina tai, kad ieškovė pripažino, kad atsakovo gautos prekės buvo nekokybiškos, ir sutiko brokuotas detales pakeisti naujomis, tačiau atsakovas savo ruožtu ginčijo, kad pardavėjas netinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus – per protingą terminą nepateikė baldui naujų detalių, todėl šis ir kreipėsi į Tarnybą su prašymu įpareigoti pardavėją nutraukti baldo pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už baldą sumokėtus pinigus.

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu (CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punktas) nesiejama su sutarties pažeidimo esmingumu. Pirkėjo – vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019).

53. CK 6.363 straipsnyje įtvirtintu vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reguliavimu į nacionalinę teisę perkeltos 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – Direktyva 1999/44/EB) nuostatos. Ši direktyva dėl tokio teisės akto prigimties (tai nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktas) nagrinėjamam ginčui nėra taikoma tiesiogiai, tačiau jos nuostatos ir jas aiškinanti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija yra aktualios vertinant CK įtvirtinto reguliavimo atitiktį ES teisei bei formuojant jo taikymo praktiką, nagrinėjamo ginčo kontekste – dėl vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo proporcingumo vertinimo.

54. Direktyvos preambulėje nurodyta, kad tada, kai prekės neatitinka sutarties, vartotojai privalėtų turėti teisę į nemokamą prekės atitikties sutarčiai atkūrimą jų pasirinkimu tas prekes pataisant ar pakeičiant arba, jei to nepadaroma, sumažinant jų kainą ar nutraukiant sutartį (10 konstatuojamoji dalis); vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tokios teisės gynimo priemonės būtų neįmanomos arba neproporcingos; tai, ar teisės gynimo priemonė yra neproporcinga, turėtų būti nustatoma objektyviai; teisės gynimo priemonė būtų neproporcinga, jeigu ja, lyginant su kita teisės gynimo priemone, būtų nustatytos nepagrįstos išlaidos; siekiant nuspręsti, ar išlaidos yra nepagrįstos, išlaidos, nustatytos viena teisės gynimo priemone, turėtų būti žymiai didesnės negu kita teisės gynimo priemone nustatytos išlaidos (11 konstatuojamoji dalis).

55. Atitinkamai Direktyvos 3 straipsnyje „Vartotojo teisės“ įtvirtinta, kad, esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikties sutarčiai užtikrinimą, jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis (2 dalis); vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga. Teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos, atsižvelgiant į: vertę, kurią prekės turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos (3 dalis). Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu: vartotojas neturi teisės nei į prekių pataisymą, nei į jų pakeitimą, arba pardavėjas per protingą laiką neįgyvendino teisės gynimo priemonės, arba pardavėjas neįgyvendino teisės gynimo priemonės nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui (5 dalis); vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis (6 dalis).

56. Taigi pagal Direktyvos 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai atsiranda prekės neatitiktis sutarčiai, paraleliai taikomi du netinkamos kokybės prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo būdai – prekės pataisymas ar prekės pakeitimas. Siekiant užtikrinti abiejų sutarties šalių interesus, Direktyvoje 1999/44/EB teikiama pirmenybė sutarties vykdymui, pasinaudojant dviem pirmiausia nustatytomis teisės gynimo priemonėmis prieš sutarties nutraukimą arba pardavimo kainos sumažinimą. Taigi pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį. Jei prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti sumažinti kainą arba atsisakyti sutarties.

57. ESTT praktikoje pažymėta, kad tiek iš Direktyvos 1999/44/EB teksto, tiek iš atitinkamų direktyvos parengiamųjų dokumentų matyti Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimas pardavėjo atliekamą nemokamą prekės atitikties sutarčiai užtikrinimą padaryti esminiu šios direktyvos vartotojui garantuojamos apsaugos elementu. Šia pardavėjui nustatyta pareiga nemokamai užtikrinti prekės atitiktį sutarčiai, pataisant ar pakeičiant sutarties neatitinkančią prekę, siekiama apsaugoti vartotoją nuo rizikos patirti finansinių išlaidų, kurios galėtų jį atgrasyti pasinaudoti savo teisėmis, jeigu tokios apsaugos nebūtų (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo byloje Quelle AG prieš Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände, C-404/06, 33 ir 34 punktus). Kartu ESTT praktikoje pažymėta, kad pagal Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio 3 dalį sutarties neatitinkančių prekių taisymas ar keitimas turi būti atliekamas ne tik nemokamai, bet ir per protingą laiką bei nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Toks iš trijų dalių susidedantis reikalavimas yra Bendrijos teisės aktų leidėjo siekio užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą išraiška (šiuo klausimu žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Quelle AG prieš Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände 35 punktą; 2011 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose Gebr. Weber GmbH prieš Jürgen Wittmer ir I. P. prieš M. E. GmbH, C-65/09 ir C-87/09, 52 punktą).

58. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dėl baldo kokybės nekilo – abi šalys pripažino, kad baldas yra netinkamos kokybės, tačiau vartotojas ginčija, kad pardavėjas netinkamai vykdė garantinius įsipareigojimus – per protingą terminą nepateikė baldams naujų detalių, darė išvadą, kad vartotojo reikalavimas pardavėjui nutraukti baldų pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už baldus sumokėtus pinigus yra pagrįstas. Teisėjų kolegija tokią teismo išvadą pripažįsta pagrįsta bei atitinkančia aptartus įstatymo ir teismų praktikos nuostatus.

59. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. birželio 17 d. (baldų gavimo dieną) atsakovas pranešė ieškovei, kad yra sudužusi sekcijos stiklinė lentynėlė. Ieškovė paprašė papildomų nuotraukų, kurias gavo 2020 m. liepos 4 d. kartu su atsakovo nurodymu, kad viena detalė yra brokuota ir nesusijungia su kita. Ieškovė gavusi informaciją apie netinkamą baldų kokybę, telefonu informavo atsakovą apie tai, kad brokuota detalė kartu su sekcijos stikline lentynėle bus pristatyti atsakovui 30 dienų laikotarpiu. Tačiau per nurodytą terminą ieškovė prievolės perduoti atsakovui baldus tinkamus naudoti pagal paskirtį neįvykdė. Susirašinėjimas ir telefoniniai pokalbiai tarp atsakovo ir ieškovės dėl netinkamų baldų dalių pakeitimo tinkamomis tęsėsi iki pat 2020 m. spalio mėnesio. 2020 m. spalio 2 d. atsakovas buvo informuotas, kad prekės jau vežamos į sandėlį ir gali būti jam pristatytos, tačiau atsakovas nesutiko priimti prekių ir pareikalavo grąžinti pinigus. Ieškovei atsisakius tenkinti atsakovo reikalavimą, atsakovas 2020 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti su ieškove pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti už netinkamų baldų komplektą sumokėtus pinigus. Iš to, kas pateikta, matyti, kad atsakovas, net ir gavęs netinkamos kokybės baldus, sutiko su ieškovės pasiūlymu pristatyti tinkamos kokybės baldų detales atsakovui tam, kad šis galėtų naudoti baldus pagal paskirtį. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė baldų kokybės trūkumų per su atsakovu sutartą trisdešimties dienų laikotarpį nepašalino, atsakovas net keletą mėnesių laukė ieškovės pristatyti žadėtų - naujos stiklinės sekcijos lentynėlės ir brokuotos detalės, kol galiausiai priėmė sprendimą nutraukti sutartį ir ieškovei grąžinti baldus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko siekė sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį – turėti geros kokybės baldus (sekciją ir komodą) ir šiais baldais naudotis pagal paskirtį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė net ir šalims sulygus papildomą trisdešimties dienų terminą baldų kokybės trūkumams pašalinti savo sutartinių pareigų neįgyvendino. Todėl, įvertinusi visumą aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamos bylos atveju pardavėjui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, vartotojui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, turi būti suteikta galimybė reikalauti nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus; atsakovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra proporcingas sutarties pažeidimui.

Dėl procesinės bylos baigties

60. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, ieškinį atmetęs, teisingai nustatė ir tinkamai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės materialines ir procesines normas, kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą remiantis ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

63. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios atsakovo turėtos išlaidos yra realios, pagrįstos ir protingo dydžio, neviršija užmokesčio dydžio, numatyto Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose, todėl atsakovui iš ieškovės, kurios apeliacinis skundas atmestas, priteistina 300,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dipada“ priteisti 300,00 Eur (tris šimtus Eur 0 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui I. M. (I. M.), patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.