Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-08-24 · Civilinė byla Nr. e2-866-467/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-24Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-07-05Lietuvos apeliacinis teismas
  3. KasacijaNutartis · 2019-01-09Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-24
Bylos Nr.
e2-866-467/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01583-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Urbanavičienė
Ieškovas
Krka
Atsakovas
AstraZeneca AB
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-866-467/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01583-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17. (s)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 24 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė,sekretoriaujant Rimutei Svirobovičienei,dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei V. V.,atsakovo atstovei advokatei J. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d. ieškinį atsakovui AstraZeneca AB dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Krka tovarna zdravil, d.d. 2016 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo AstraZeneca AB ieškovo naudai 294 280 EUR dydžio žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodo, kad atsakovas 2010 m. liepos 13 d. pareiškė Vilniaus apygardos teisme prevencinį ieškinį ieškovui dėl uždraudimo atlikti veiksmus, pažeidžiančius AstraZeneca AB teises į patentą, su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir per visą bylinėjimosi laiką iki pat 2016 m. gegužės 18 d. ieškovui dėl tiesioginių atsakovo veiksmų ir iniciatyvos buvo užkirstas kelias tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis parduoti ar kitaip platinti Lietuvos Respublikoje vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, t.y. vaistinius preparatus „ESCADRA“, dėl ko ieškovas patyrė nuostolių. Tokiu būdu atsakovas, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir palaikydamas šį prašymą per visą bylos procesą, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Atsakovo patentas, kurio pagrindu buvo apsaugota vaistinio preparato veiklioji medžiaga (ezomeprazolas), ir kurio pagrindu atsakovas pareiškė ieškinį dėl uždraudimo platinti vaistinį preparatą „ESCADRA“, buvo pripažintas negaliojančiu, o tai reiškia patento negaliojimą nuo jo paraiškos padavimo datos, kas, išnykus ieškinio dalykui, būtų lėmę atsakovo ieškinio atmetimą. Atsakovas neabejotinai žinojo apie ieškovo Vilniaus apygardos teismui 2009 m. kovo 26 d. pareikštą ieškinį dėl patento pripažinimo negaliojančiu, kuris atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones metu buvo dar neišnagrinėtas. Tokie atsakovo veiksmai, kai yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiančias platinti produktą patentu, dėl kurio negaliojimo vyksta ginčas, negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu elgesiu. Atsakovas nesielgė atidžiai ir rūpestingai dar ir dėl to, kad, pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kitose valstybėse identiškos apibrėžties patentas jau buvo pripažintas negaliojančiu, kaip neatitinkantis patentabilumo kriterijų. Tokie sprendimai buvo priimti Estijoje, Latvijoje, kitose valstybėse, tačiau ir po šių sprendimų atsakovas nesiaurino savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto. Priešingai, atsakovas pareiškė prieštaravimą dėl ieškovo prašymo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones po to, kai 2016 m. sausio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-19-381/2016 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti patentą Nr. 3287 negaliojančiu. Taigi atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Tuo tarpu vaistinis preparatas „ESCADRA“ Lietuvoje buvo registruotas 2010 m. balandžio 16 d., registracija galioja ir šiuo metu, todėl faktiškai nuo šios dienos ieškovas turėjo galimybę vaistinį preparatą pardavinėti Lietuvoje ir gauti iš to pajamas, tačiau jau Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartimi ši teisė buvo apribota. Ieškovo nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje per vieną mėnesį, yra 4 200 EUR, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 570 mėnesių ir 2 dienas ieškovui buvo apribota teisė platinti vaistinius preparatus „ESCADRA“, tai sudaro 294 280 EUR nuostolių. Ieškovo nuostolių paskaičiavimas yra grindžiamas esamais atsakovo pardavimais ir ankstesne ieškovo pardavimų praktika grįstais rodikliais. Ieškovo rinkos dalis tarp vaistinių preparatų, kurių veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, gamintojų ir platintojų sudarytų 40 proc. rinkos. Šis skaičius yra grindžiamas ankstesne panašių ieškovo vaistinių preparatų pardavimo praktika Lietuvoje, ką, be kitą ko, pagrindžia pateikiama kitų ieškovo vaistų įvedimo į Lietuvos rinką apžvalga. Ieškovo duomenimis, atsakovas 2010 metais Lietuvoje pardavė 20 745 vnt. 40 mg. ir 23 396 vnt. 20 mg. vaistinio preparato, kurio veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas. Ieškovo vaistinio preparato, kurio veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, didmeninė kaina yra 7 EUR 40 mg. ir 4 EUR 20 mg. Iš šios kainos atėmus gamybos ir kitus kaštus, ieškovo vaistinio preparato, kurio veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, didmeninė kaina yra 3,85 EUR 40 mg. ir 2,19 EUR 20 mg. Įvertinus bendrą galimą parduoti ieškovo vaistinio preparato, kurio veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, kiekį, nuostolių suma per vieną mėnesį yra 4 200 EUR. Šias aplinkybes įrodo pridedamas 2011 m. balandžio 12 d. Zvezdana Bajc raštas, 2011 m. balandžio 12 d. Zvezdana Bajc paaiškinimai, „ESCADRA“ nuostolių lentelė, išrašai iš vaistų pardavimo duomenų bazės ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas AstraZeneca AB su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, atsiliepime nurodo, kad nėra visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Be to paties ieškovo veiksmai sudaro pagrindą netaikyti civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu, nes, pradėdamas vaistinio preparato „ESCADRA“ pardavimus nesulaukus galutinio sprendimo civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu, ieškovas pats prisiėmė galimų nuostolių riziką (CK 6.253 str. 1 ir 5 d.). Be to ieškovas, inicijavęs civilinę bylą dėl patento pripažinimo negaliojančiu 2009 metais, likus tik metams iki jo numatytos vaistinio preparato „ESCADRA“ pardavimo Lietuvoje pradžios, nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus ir tokiu būdu pats sąlygojo negalėjimą pardavinėti vaistinį preparatą „ESCADRA“ iki nustatyto patento papildomos apsaugos liudijimo C 3287 galiojimo termino pabaigos. Teismas byloje, kurioje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, jokių atsakovo neteisėtų veiksmų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nenustatė. Be to ši byla buvo užbaigta atsakovui atsisakius ieškinio, o tai buvo padaryta ne dėl patento negaliojimo, bet tik dėl to, kad baigėsi patento patentinės apsaugos ir papildomos apsaugos liudijimo C 3287 galiojimo terminas. Toks atsakovo elgesys, skirtingai, negu teigia ieškovas, yra kaip tik sąžiningas, rūpestingas ir nukreiptas ne tik į tinkamą savo teisių gynybą, bet ir į siekį gerbti ir vykdyti teisėtus tiek valstybės, tiek ir trečiųjų asmenų interesus. Atitinkamai byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo ir nėra nustatytas koks nors atsakovo neteisėtas ar nesąžiningas elgesys. Ieškovo nurodyta informacija dėl Europos patento EP949172244.9 nesudaro pagrindo teigti, kad jau 1998 m. atsakovas žinojo, jog patentu saugomas išradimas nėra patentabilus. Atsakovas atskirų paraiškų pagrindu užregistravo du patentus dėl optiškai grynų omeprazolo druskų – EP1020461 ir EP1020460, kurie liko galioti, praėjus protesto ir apeliacijos procedūras. Europos patentas EP1020461 kaip tik saugo optiškai gryną omeprazolo-enantiomero magnio druską, kuri yra ieškovo vaistinio preparato „ESCADRA“ veiklioji medžiaga, todėl net 2013 m. ir vėliau (bent jau iki Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu) atsakovas turėjo teisėtą pagrindą manyti, kad ieškovo vaistinis preparatas „ESCADRA“ pažeidžia jo kaip patento savininko teises. Ieškovo paminėti Estijos ir Latvijos teismų sprendimai dėl identiškos apibrėžties patentų pripažinimo negaliojančiais buvo priimti, nevertinant Europos Patentų Tarnybos sprendimų dėl patentų EP1020461 ir EP1020460, kuriais nurodyti Europos patentai buvo palikti galioti. Tuo tarpu ieškovas nemini Lenkijos, Olandijos ir Norvegijos teismų/patentų biuro sprendimų, kuriais analogiški patentai buvo palikti galioti. Todėl teigti, kad atsakovas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nėra jokio pagrindo. Be to atsakovas laiko, kad vertinant jo veiksmus civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, būtina atsižvelgti į patento galiojimo specifiką. Prevencinio ieškinio (kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pateikimo dieną ieškinys buvo pagrįstas, patentas buvo laikomas galiojančiu ir atsakovas, kaip jo savininkas, galėjo teisėtai naudotis visomis patentu suteikiamomis išimtinėmis teisėmis. Ieškovas taip pat neįrodė nei žalos fakto, nei žalos dydžio, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Ieškovo prašomas nuostolių dydis yra aiškiai nepagrįstas, nes neatitinka realumo kriterijaus ir apskaičiuotas nesilaikant teismų praktikos. Atsakovas nesutinka su ieškovo teigimu, kad jam tenkanti rinkos dalis būtų apie 40 proc., nes, kalbant apie tikėtiną vaistinio preparato „ESCADRA“ rinkos dalį nuo 2014 m. balandžio mėnesio, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad rinkoje pasirodė dar vienas vaistinis preparatas (Sandoz Nexmezol), kuris gavo apie 20 proc. rinkos. Kadangi pagal ieškovo pateiktus duomenis, 2015 m. į rinką atėjus dar vienam vaistiniam preparatui su veikliąja medžiaga ezomeprazolas, atsakovo produkto „Nexium“ rinkos dalis išliko apie 60-70 proc., būtų pagrįsta sakyti, jog nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio rinkoje būtų tik du generiniai vaistai ir jų bendra rinkos dalis būtų apie 30-40 proc. Kadangi ieškovo vaistinis preparatas „ESCADRA“ yra brangesnis vaistas nei Sandoz Nexmezol, nėra pagrindo jam priskirti daugiau nei 15 proc. rinkos. Kalbant apie tikėtiną ieškovo vaistinio preparato „ESCADRA“ rinkos dalį laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės mėnesio, pažymėtina, kad pagal ieškovo pateiktus duomenis rinkoje jau būtų trys generiniai vaistiniai preparatai su veikliąja medžiaga ezomeprazolas ir jų bendra rinkos dalis būtų apie 30-40 proc. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo vaistinis preparatas „ESCADRA“ būtų brangiausiais vaistas iš šių trijų generinių vaistų ir dėl to turi dvigubai mažesnę rinkos dalį nei pigesnis, ieškovo vaistinio preparato „ESCADRA“ tikėtina rinkos dalis būtų ne daugiau kaip 10 proc. Apskaičiuodamas savo tariamai patirtus nuostolius, ieškovas privalo iš savo vaistinio preparato „ESCADRA“ didmeninės kainos atimti ne tik sąnaudas, bet ir pelno mokestį, ko jis nepadarė. Be to ieškovo nurodytas vaistinio preparato „ESCADRA“ sąnaudų dydis yra pagrįstas tik jo paties darbuotojos patvirtinimu, kuris nėra paremtas praktiškai jokiais įrodymais, todėl negali būti teisėtu pagrindu ieškovo galimam grynajam pelnui ir nuostoliams skaičiuoti. Atsakovui neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, papildomai ir dėl to, kad ieškovo nurodyti tariamai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradę nuostoliai iš tikrųjų atsirado dėl paties ieškovo veiksmų. Ieškovas, pradėdamas vaistinio preparato „ESCADRA“ prekybą nelaukdamas civilinės bylos dėl patento pripažinimo negaliojančiu išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pats savo veiksmais prisiėmė riziką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Ieškovas ieškinį dėl patento pripažinimo negaliojančiu pateikė tik 2009 metais, likus metams iki jo numatyto generinio vaisto „ESCADRA“ paleidimo į rinką Lietuvoje. Būtent ieškovo elgesys neatitinka atidumo ir rūpestingumo standartų.

Šalies argumentai

Ieškovas dublike ieškinį palaiko pilna apimtimi, nurodo, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti. Teisė ieškovui reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo įtvirtinta teisės aktuose - CPK 146 straipsnio 2 dalyje, taip pat Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPs) 50 straipsnio 7 dalyje, Patentų įstatymo 55 straipsnio 7 dalyje, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau - 2004/48/EB direktyva) 9 straipsnio 7 dalyje. Net ir tais atvejais, kai byla nutraukiama reikalavusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreditoriaus prašymu, skolininkas turi teisę reikalauti nuostolių, atsiradusių taikant tokias priemones, atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006). Byloje, kuri baigta neišnagrinėjus jos iš esmės, kaip yra šiuo atveju, taikius laikinąsias apsaugos priemones, reikia nustatyti, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą. Šiuo atveju bylos aplinkybės patvirtina faktą, kad, tiek teikiant ieškinį, tiek ir bylos eigoje egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą. Byloje nebuvo įrodyta, jog ieškovas pažeidė patentą Nr. LT3587, taigi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos neteisėtai, o ieškovas, kaip atsakovo konkurentas, neteisėtai buvo pašalintas iš rinkos. Dėl to atsakovas neteisėtai gavo naudą iš savo monopolistinės pozicijos, būtent iš to, kad, įgyvendinant savo nepatentabilų patentą rinkoje, neturėjo jokios konkurencijos. Ieškovas, kuriam buvo uždrausta platinti savo produktą, be jokios abejonės patyrė nuostolius prarastų pardavimų ir negautų pajamų forma, tuo tarpu atsakovas pasinaudojo tokia situacija ir dėl to galėjo parduoti daugiau. Nėra nei vieno teisinio pagrindo ir argumento, kodėl atsakovas turėtų išlaikyti naudą, kurią gavo, pasinaudodamas neteisėtu monopoliu, ypatingai atsižvelgiant į ilgą neteisėtų veiksmų terminą. Ieškovas laiko, kad žalos dydį įrodė, pagrindė tinkamais įrodymais, o atsakovas jų nepaneigė. Nesutinka su tuo, kad ieškovas, nustatydamas žalos dydį, privalo apskaičiuoti pelno mokestį, kadangi nuo teismo sprendimu priteistos sumos privalės susimokėti pelno mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas triplike palaiko savo poziciją ir ieškinį prašo atmesti visa apimtimi, papildomai nurodo, kad ieškovas neteisingai interpretuoja teisės aktus ir klaidingai nurodo, jog pats faktas, kad patentas Nr. 3287 buvo pripažintas negaliojančiu, savaime reiškia, kad tokie atsakovo veiksmai, kaip ieškinio dėl patento pažeidimo (prevencinis ieškinys) kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas iki patento nuginčijimo, taip pat tokio prašymo palaikymas tol, kol nepasibaigė patento ir papildomos apsaugos liudijimo Nr. C3287 galiojimas, turėtų būti laikomi neteisėtais civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Remiantis TRIPs sutartimi, Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ir Lietuvos Respublikos patentų įstatymo sisteminiu aiškinimu, laikytina, kad galimybė reikalauti nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sietina su įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nustatančiu, kad šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo. Ieškinio atsisakymas nelaikytinas ieškinio atmetimu. Prevencinis ieškinys buvo reiškiamas pagrįstai ir buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to prevencinis ieškinys buvo pagrįstas ir jo atsiėmimo dieną, nes civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu tik patentas buvo pripažintas negaliojančiu, tuo tarpu papildomos apsaugos liudijimo Nr. C3287 galiojimo klausimas nebuvo teismo sprendžiamas, šis papildomos apsaugos liudijimas nebuvo jokiu teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ab initio ir todėl galiojo iki pat 2016 m. gegužės 17 d. , kas aiškiai pažymėta Lietuvos Respublikos patentų registre. Ieškovas nei ieškinyje, nei dublike nepateikė nė vieno pagrįsto argumento, jog atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad patentu saugomas išradimas nėra patentabilus. Atsakovas laikosi pozicijos, kad negautų pajamų apskaičiavimas negali būti paremtas hipotetinėmis prielaidomis, nepagrįstomis objektyviais duomenimis. Dėl to ieškovo pateiktas įrodymas – Europos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. studija „Farmacinio sektoriaus apklausa: galutinė išvada“ (toliau – „Studija“) negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, kadangi „Studijoje“ yra apibendrinti duomenys, surinkti iki 2009 m., t.y. ji neatspindi situacijos vaistų rinkoje po 2009 m. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nuo 2010 metų liepos 27 d. iki 2016 m. gegužės 17 d.. Ieškovas sąmoningai ignoruoja faktą, kad tai yra vidutiniai duomenys ir toje pačioje „Studijoje“ nurodyta, kad tarp individualių ES valstybių-narių yra ženklūs skirtumai generinių vaistų įmonių rinkos dalyse. „Studijoje“ nėra pateikta Lietuvos rinkos analizė, todėl nėra aišku, kokia generinių vaistų įmonių rinkos dalis yra būtent Lietuvoje. „Studijoje“ yra analizuojama bendra (vidutinė) generinių vaistų įmonių rinkos dalis, t.y. nėra analizuojama civilinei bylai aktuali generinių vaistų, kurių veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, rinkos dalis. Atsakovas prašo remtis ne ieškovo pridedamais dokumentais, bet ieškovo kartu su ieškiniu pateiktais PharmaZoom duomenimis, nes šie duomenys nurodo ne vidutinę skirtingų vaistų, bet būtent civilinei bylai aktualią generinių vaistų, kurių veiklioji medžiaga yra ezomprazolas, rinkos dalį, Lietuvos rinkos, o ne vidutinius Europos Sąjungos duomenis, duomenis už 2010-2016 metų laikotarpį ir t.t. Pagal PharmaZoom duomenis ieškovo vaistinio preparato rinkos dalis maksimaliai galėjo sudaryti ne didesnę kaip 20 procentų laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2014 m. balandžio mėnesio, 15 procentų - laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio ir 10 procentų - laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės mėnesio. Negalima remtis ir ieškovo pateikta BDO auditas ir apskaita, UAB nuostolių vertinimo ataskaita, kadangi joje skaičiavimai yra pagrįsti ieškovo deklaratyviais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais vaistinio preparato „ESCADRA“ gamybos, pardavimo bei rinkodaros sąnaudų vertinimais. Be to šie skaičiavimai neįvertino kitų sąnaudų, tokių kaip administracinės, finansinės, ir kitos sąnaudos, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, apskaičiuojant negautas pajamas, tokios sąnaudos turi būti išskaičiuotos iš pajamų. Ieškovo prašomas priteisti negautų pajamų dydis yra nepagrįstas, nes apskaičiuotas taikant žymiai didesnį nei įprastinį ieškovo veiklos pelningumo koeficientą (įprastinis - 13 procentų, taikė - 55 procentų).

Vilniaus apygardos teisme 2017 m. gegužės 8 d. gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ieškovas akcentuoja, jog atsakovas, aiškindamas Direktyvos ir TRIPs normas, siekia nepagrįstai susiaurinti jos turinį bei paneigti visuotinai pripažintų teisės normų taikymą. Aiškinant Patentų įstatymo teisės normas, negalima daryti išvados, kad teismo sprendimas, kuris patvirtina, kad teisių pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo, turi būti būtinai priimtas patento pažeidimo byloje. Atsižvelgiant į Lietuvos teisinės sistemos specifiką, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik teisminės institucijos sprendimu ir ieškiniai dėl patentų savininko teisių pažeidimo, patento pripažinimo negaliojančiu, dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo gali būti reiškiami tik teismuose ir atitinkamai yra finalizuojami teismo sprendimu. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo vėliau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyto fakto, kad atsakovo patento Nr. LT3287 „Optiškai gryni junginiai, jų gavimo būdas ir panaudojimas“, kurio pagrindu buvo apsaugota vaistinio preparato „ESCADRA“ veiklioji medžiaga (ezomeprazolas), savininko teisių pažeidimo nebuvo. Kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu - Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-19-381/2016, patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-684/2016 - atsakovo patentas Nr. LT3287 buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo padavimo datos, o tai reiškia, kad ieškovas įrodė, jog nepadarė jokio pažeidimo, jo teisinis ir privalomas pašalinimas iš rinkos buvo neteisingas ir jis turi teisę gauti kompensaciją už patirtą žalą. 2016 m. gegužės 18 d. teismo nutartimi buvo patenkintas atsakovo prašymas atsisakyti ieškinio ir laikinosios apsaugos priemonės ta pačia teismo nutartimi buvo panaikintos. Nors atsisakymas, kaip atsakovas deklaruoja, buvo sąlygotas to, kad patento, kurio pagrindu buvo pareikštas ieškinys ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės, galiojimo terminas pasibaigė, iš tikrųjų šis patentas buvo pasibaigęs daug anksčiau arba net nebuvo prasidėjęs, t.y. įsiteisėjusio teismo sprendimu pagrindu. Dėl to atsakovo ieškinys dėl uždraudimo platinti vaistinį preparatą „ESCADRA“ bei prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones nuo pat šio prašymo dienos neturėjo teisinio pagrindo. Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad papildomos apsaugos liudijimas galiojo atsakovo prevencinio ieškinio atsiėmimo dieną ir reikia atskiro proceso, kad jį pripažinti negaliojančiu ab initio, nes tai neatitinka galiojančio reglamentavimo. Ieškovas laiko, kad jo pateikta BDO auditas ir apskaita, UAB nuostolių vertinimo ataskaita yra tinkamas ir patikimas įrodymas žalos dydžiui nustatyti. Šis dokumentas, vertinant su kitais duomenimis, tik pagrindžia ieškovo padarytas išvadas.

Vilniaus apygardos teisme 2017 m. birželio 27 d. gauti atsakovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis akcentuoja, jog patento pažeidimo byla buvo užbaigta atsakovui atsiėmus prevencinį ieškinį iš karto po to, kai pasibaigė patento papildomos apsaugos liudijimo galiojimo terminas, t.y. prevencinis ieškinys niekada nebuvo pripažintas nepagrįstu. Atsakovas laiko, kad net tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovui buvo padaryta žala (su kuo atsakovas kategoriškai nesutinka), priteistinų negautų pajamų dydis objektyviai negalėtų viršyti 34 006 EUR.

Teismo posėdyje ieškovo atstovė palaikė visus argumentus ir motyvus, išdėstytus ieškovo procesiniuose dokumentuose, prašė ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė visus argumentus ir motyvus, išdėstytus atsakovo procesiniuose dokumentuose, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei iš ieškovo priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d. 2009 m. kovo 26 d. pareikštą ieškinį atsakovui AstraZeneca AB dėl patento Nr. 3287 “Optiškai gryni junginiai, jų gavimo būdas ir panaudojimas” pripažinimo negaliojančiu, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 29 d. sprendimu nusprendė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą, ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d ieškinį atsakovui AstraZeneca AB tenkinti visiškai ir patentą LT 3287 B „Optiškai gryni junginiai, jų gavimo būdas ir panaudojimas" pripažinti negaliojančiu pagal visus išradimo apibrėžties 1-21 punktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

AstraZeneca AB 2010 m. liepos 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydamas iki patento Nr. 3287 ir papildomos apsaugos liudijimo Nr. C 3287 galiojimo termino pabaigos uždrausti Krka tovarna zdravil, d.d. tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis Lietuvos Respublikoje gaminti, sandėliuoti, naudoti, platinti, siūlyti parduoti, reklamuoti, parduoti, importuoti ir eksportuoti vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, šiuo konkrečiu atveju vaistinius preparatus „ESCADRA“. Šioje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 27 d. nutartimi AstraZeneca prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovui Krka tovarna zdravil, d.d. tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis parduoti ar kitaip platinti Lietuvos Respublikoje vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra ezomeprazolas, t.y. vaistinius preparatus „ESCADRA“. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi Krka tovarna zdravil, d.d. prašymu sustabdė civilinės bylos pagal prevencinį ieškinį nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu.

Žemesnės instancijos teismas

Iš civilinės bylos pagal AstraZeneca AB prevencinį ieškinį atsakovui Krka tovarna zdravil, d.d. (civilinės bylos Nr. 2-241-560/2016) medžiagos matyti, kad 2011 m. liepos 21 d. Krka tovarna zdravil, d.d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti AstraZeneca įmokėti į teismo specialią sąskaitą 696 100 Lt (203 034,50 EUR) arba pateikti šiai sumai banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, atlyginimo užtikrinimui. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi šio prašymo netenkino. Lietuvos Apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės - įpareigojo AstraZeneca pateikti atsakovo Krka tovarna zdravil, d.d. nuostolių, galinčių atsirasti dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 348 050 Lt (100 802,25 EUR) arba pateikiant šios sumos dydžio banko garantiją iki 2012 m. sausio 15 d. Vykdant šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, nurodyto dydžio užstatas buvo įmokėtas.

Krka tovarna zdravil, d.d. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. vasario 22 d. pateikė prašymą atnaujinti civilinės bylos pagal AstraZeneca prevencinį ieškinį nagrinėjimą bei panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. sausio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti patentą Nr. 3287 „Optiškai gryni junginiai, jų gavimo būdas ir panaudojimas“ negaliojančiu. AstraZeneca pareiškė prieštaravimą dėl Krka tovarna zdravil, d.d. prašymo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-05 nutartimi atmetė Krka tovarna zdravil, d.d. prašymą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

AstraZeneca Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą pagal prevencinį ieškinį, 2016 m. gegužės 17 d. pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo ieškinio reikalavimų. Nurodė, jog 2016-05-17 baigiasi AstraZeneca, kaip patento Nr. 3287 savininko, teisių apsauga, kadangi ieškovui išduoto patento Nr. 3287 galiojimo termino pabaiga – 2014-05-18, o šio patento pagrindu išduoto papildomos apsaugos liudijimo galiojimo termino pabaiga – 2016-05-17, todėl, pasibaigus ieškovo, kaip patento Nr. 3287 savininko, papildomos apsaugos liudijimo suteiktai teisių apsaugai, tolesnis šios civilinės bylos vedimas būtų beprasmis, kadangi objektyviai išnyko ginčo dalykas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovo AstraZeneca AB atsisakymas nuo ieškinio buvo priimtas ir civilinė byla Nr. 2-241-560/2016 nutraukta, panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teisinis ieškinio pagrindas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių nuostolių, patirtų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo (CPK 147 str. 3 d.). Teisė reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl ieškovo prašymu civiliniame procese taikytų laikinųjų apsaugos priemonių numatyta ir kituose teisės aktuose, o būtent: Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPs) 50 straipsnio 7 dalyje, LR Patentų įstatymo 55 straipsnio 7 dalyje, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (2004/48/EB direktyva) 9 straipsnio 7 dalyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010; 2013-03-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2013; kt.) teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 str., 6.263 str. 2 d.). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 str. 3 d.), sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų patyrė žalą, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; 2010-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl nuostolių, kilusių dėl civilinėje byloje Nr. 2-241-560/2016, kuri buvo nutraukta atsisakius ieškinio, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką byloje, kuri baigta neišnagrinėjus jos iš esmės, taikius laikinąsias apsaugos priemones, skolininkas taip pat gali patirti nuostolių, todėl taip pat gali būti aktualus ir jų atlyginimo klausimas, ir tokiu atveju reikia nustatyti, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą; nutartis nutraukti bylą, priešingai nei sprendimas atmesti ieškinį, neturi prejudicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; 2016-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-684/2016; 2017-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti iš atsakovo 294 280 EUR dydžio žalą, motyvuodamas tuo, kad jis įrodo ir pagrindžia visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas su tuo nesutinka, teigdamas, kad nėra visų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlygų: atsakovo veiksmai, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali būti laikomi neteisėtais a priori, nes atsakovas laikėsi bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ieškovas neįrodė žalos atsakovo neteisėtais veiksmais padarymo fakto ir neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo tariamai patirtos žalos.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Jau minėta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 str. 3 d.), sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Ieškovas laiko, kad atsakovas, pareikšdamas prevencinį ieškinį ir prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei palaikydamas šį prašymą per visą bylos procesą, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir todėl atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Atsakovas su tokia ieškovo pozicija nesutinka ir mano, kad jo veiksmai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovo atžvilgiu, civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste negali būti traktuojami kaip neteisėti. Teismas iš esmės sutinka su atsakovo pozicija.

Kaip tvirtina civilinės bylos Nr. 2-241-560/2016 duomenys, teismas šioje byloje, kurioje buvo taikytos ir laikinosios apsaugos priemonės, jokių atsakovo neteisėtų veiksmų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nenustatė. Ši byla buvo užbaigta atsakovui atsisakius ieškinio, t. y. ne dėl to, kad patentas buvo pripažintas negaliojančiu, bet dėl to, kad baigėsi patento patentinės apsaugos ir papildomos apsaugos liudijimo C 3287 galiojimo terminas (prevencinis ieškinys ir buvo pareikštas būtent dėl šios apsaugos galiojimo). Atsakovas į teismą su pareiškimu dėl ieškinio atsisakymo kreipėsi paskutinę papildomos apsaugos liudijimo galiojimo dieną ir toks atsakovo elgesys negali būti vertinamas kitaip negu sąžiningas, rūpestingas ir nukreiptas ne tik į tinkamą savo teisių gynybą, bet ir į siekį nepažeisti trečiųjų asmenų interesų. Taigi civilinėje byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo ir nėra nustatytas koks nors atsakovo neteisėtas ar nesąžiningas elgesys.

Nepaisant to, ieškovo teigimu, atsakovas jau 1998 metais aiškiai žinojo, kad Lietuvoje pateiktas išradimas yra galimai nepatentabilus, tačiau, nepaisant to, pareiškė savo turiniu per platų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu ieškovui buvo apribota galimybė platinti vaistinį preparatą „ESCADRA“ Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovas akcentuoja, kad aplinkybę, jog atsakovas nesielgė atidžiai ir rūpestingai, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat patvirtina faktas, jog kitose valstybėse identiškos apibrėžties patentas buvo pripažintas negaliojančiu, kaip neatitinkantis patentabilumo kriterijų. Tokie sprendimai buvo priimti, be kita ko, Estijos Respulikoje, Latvijos Respublikoje bei kitose valstybėse, tačiau ir po šių sprendimų, ieškovo teigimu, atsakovas nesiaurino savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto, prieštaravo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui.

Tačiau teismas neturi pagrindo su tokiais ieškovo argumentais sutikti, kadangi ginčo patentas buvo pripažintas negaliojančiu tik 2016 m. sausio 29 d., Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. sprendimą civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu. Tuo tarpu ieškovo nurodyta informacija dėl Europos patento EP949172244.9 nesudaro pagrindo teigti, kad jau 1998 metais atsakovas žinojo, jog patentu saugomas išradimas nėra patentabilus. Aplinkybė, kad atsakovas susiaurino ne patento, o kitos patentinės paraiškos apibrėžtį, negali būti vertinama, kaip atsakovo pripažinimas, kad patentu saugomos išradimas yra nepatentabilus, juo labiau, kad atsakovas atskirtųjų paraiškų pagrindu užregistravo du patentus dėl optiškai grynų omeprazolo druskų – EP1020461 ir EP1020460, kurie liko galioti praėjus protesto ir apeliacijos procedūras 2012 m.. Todėl bent jau iki Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo atsakovas turėjo teisėtą pagrindą manyti, kad ieškovo vaistinis preparatas „ESCADRA“ pažeidžia jo kaip patento savininko teises.

Ieškovo minimi Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos teismų sprendimai dėl identiškos apibrėžties patentų pripažinimo negaliojančiais buvo priimti nevertinant Europos Patentų Tarnybos sprendimų dėl patentų EP1020461 ir EP1020460, kuriais nurodyti Europos patentai buvo palikti galioti, todėl jais atsakovas iš esmės pagrįstai nesivadovavo, o vadovavosi kitų valstybių (Lenkijos, Olandijos, Norvegijos) teismų/patentų biuro sprendimais, kurių ieškovas nemini ir kuriais ginčo patentui analogiški patentai buvo palikti galioti šiose valstybėse. Dėl to teismas daro išvadą, kad atsakovas, priešingai nei teigia ieškovas, tiek prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo atžvilgiu teikimo metu, tiek iki pat patento papildomos apsaugos liudijimo C 3287 galiojimo pabaigos negalėjo žinoti, kad patentu saugomas išradimas gali būti vertinamas kaip nepatentabilus (atvirkščiai, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad prevencinio ieškinio pareiškimo dieną atsakovas negalėjo nežinoti, kad patentu saugomas išradimas yra nepatentabilus, darytina išvada, jog atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad išradimas yra patentabilus), todėl konstatuoti, kad, tiek reiškiant ieškinį dėl patento pažeidimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo atžvilgiu, tiek palaikant šį prašymą vėliau, atsakovas nesielgė apdairiai ir rūpestingai, nėra jokio pagrindo.

Ieškovas tvirtina, kad, nors atsakovo atsisakymas nuo ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-241-560/2016, buvo sąlygotas to, kad patento, kurio pagrindu buvo pareikštas ieškinys ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės, galiojimo terminas pasibaigė, tačiau iš tikrųjų šis patentas buvo pasibaigęs daug anksčiau arba net nebuvo prasidėjęs – t.y. įsiteisėjusio teismo sprendimu pagrindu. Dėl to atsakovo ieškinys dėl uždraudimo platinti vaistinį preparatą „ESCADRA“ bei prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones nuo pat šio prašymo dienos neturėjo teisinio pagrindo, t.y. ieškovas laiko, kad faktas, jog patentas Nr. 3287 buvo pripažintas negaliojančiu, savaime reiškia, kad tokie atsakovo veiksmai kaip ieškinio dėl patento pažeidimo (prevencinio ieškinio) kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas iki patento nuginčijimo, taip pat tokio prašymo palaikymas tol, kol nepasibaigė patento ir papildomos apsaugos liudijimo Nr. C3287 galiojimas, laikytini neteisėtais civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.

Tačiau teismas šiuo atveju pritaria atsakovo pozicijai, kad, vertinant atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, būtina atsižvelgti į patento galiojimo specifiką, o būtent į tai, kad, kol patentas nėra nuginčytas, jis preziumuojama yra galiojančiu ir patento savininkas turi teisę naudotis visomis patentu suteiktomis išimtinėmis teisėmis, tuo tarpu, kai patentas pripažįstamas negaliojančiu – jis negalioja ab initio (LR Patentų įstatymo nuostatos). Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad tam tikru momentu teisėti veiksmai ginant pažeistas teises į patentą dėl teismo sprendimo atgalinio veikimo tampa nepagrįsti, ieškinio dėl patento pažeidimo kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste darytinas per ieškinio dėl patento pažeidimo pagrįstumo bei teisėtumo jo pateikimo dieną įvertinimą. Tik toks vertinimas atitinka sąžiningumo, proporcingumo ir protingumo principus. Šiuo atveju prevencinio ieškinio kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo dieną atsakovo ieškinys buvo pagrįstas, nes iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje dėl patento pripažinimo negaliojančiu priėmimo patentas buvo laikomas galiojančiu ir atsakovas, kaip jo savininkas, galėjo teisėtai naudotis visomis patentu suteikiamomis išimtinėmis teisėmis, įskaitant teisę drausti pardavinėti gaminius, pažeidžiančius patentą.

Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia ieškovas, TRIPs ir 2004/48/EB direktyva, neleidžia konstatuoti, jog, nesant teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio atmetimo, atsakovo veiksmai, reiškiant prevencinį ieškinį kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytini neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės už žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Tiek TRIPs 50 straipsnio 7 dalyje, tiek 2004/48/EB direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kompensacija už nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymo, taikoma „kai laikinosios priemonės atšaukiamos, arba kai jos nustoja galioti dėl kokios nors pareiškėjo veiklos ar neveikimo, arba jei vėliau paaiškėja, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo“. Tai reiškia, kad šios teisės normos reikalauja, kad būtų kompetentingos institucijos (Lietuvos atveju – teismo) įsiteisėjusio sprendimo dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvimo. Tokį aiškinimą suponuoja Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 55 straipsnio 7 dalis, nustatanti galimybę reikalauti nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siejamą su „įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nustatančiu, kad šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo ar pažeidimo grėsmės nebuvo“. Tokio sprendimo nagrinėjamu atveju nėra.

Ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-589/2006 ir nagrinėjamos civilinės bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, jos nesutampa ratio decidendi, todėl nagrinėjamoje byloje šia nutartimi nesivadovaujama. Be to, kaip jau nurodyta aukščiau, nagrinėjamu atveju teismas nenustato ir nekonstatuoja prevencinio ieškinio su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitoje civilinėje byloje lėmusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas konstatuoti atsakovo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir palaikydamas šį prašymą per visą civilinės bylos dėl patento pažeidimo procesą, nepažeidė bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. neatliko neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Todėl nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi nėra įrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai.

Atsižvelgiant į tai, kad Krka tovarna zdravil, d.d. ieškinys atmestinas dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų – nebuvimo, teismas plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų - padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi, neesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė yra negalima.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį atmetus, ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, tačiau atsakovui tokios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93, 98 str.). Atsakovas AstraZeneca AB prašo priteisti iš ieškovo 20 566 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 034 EUR dokumentų vertimo išlaidų. Byloje yra duomenys, kad atsakovui AstraZeneca AB nagrinėjamoje byloje atstovavo ir teisinę pagalbą teikė advokato I. N. ir partnerių kontoros „Cobalt“ advokatai, konkrečius patirtų išlaidų dydžius patvirtina kartu su atsakovo 2017 m. liepos 12 d. prašymu pateiktos sąskaitos bei atliktų darbų išklotinės, kuriose yra detalizuotas suteiktų teisinių paslaugų pobūdis ir šioms paslaugoms teikti sugaištas laiko kiekis. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikti procesiniai dokumentai yra didelės apimties, civilinė byla sudėtinga (buvo būtina ne tik faktinių aplinkybių, bet ir teisinių bei ekonominio pobūdžio aplinkybių , analizė, įstatymų taikymo analizė), konstatuotina, kad atsakovo prašomos priteisti 20 566 EUR dydžio išlaidos advokatų pagalbai apmokėti yra protingos ir pagrįstos, todėl priteistinos.

Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalį prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos sumos, išmokėtos ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams. Atsakovas nagrinėjamoje byloje, be išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, taip pat patyrė ir 1 034 EUR vertimo išlaidų (verčiant byloje teiktus dokumentus į lietuvių kalbą), ką patvirtina į bylą pateiktos sąskaitos, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d. ieškinį atsakovui AstraZeneca AB dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo atmesti.

Priteisti atsakovui AstraZeneca AB (kodas 556011-7482) iš ieškovo Krka tovarna zdravil, d.d. (Novo mesto, Šmarješka cesta 6, 8501 Novo mesto, Slovėnija) 20 566 EUR (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 034 EUR (vieną tūkstantį trisdešimt keturis eurus) vertimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Alma Urbanavičienė