Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1697-866/2017 pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ prašymą pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi UAB „Upynalė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas R. J.. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 2 d.Pareiškėja RUAB „Toleita“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu. Pareiškėja nurodė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų požymiai pripažinti UAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu. Nuo 2009 m. UAB „Upynalė“ neteikė VĮ „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų. Pareiškėja kreipėsi į bankroto administratorių prašydama pateikti paskutinių 3 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau administratorius pateikė tik balansą, sudarytą nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai. Atsižvelgiant į tai, įmonės buvęs vadovas suinteresuotas asmuo V. Ž. nebuvo atsakingas vadovas, aplaidžiai vykdė savo funkcijas, neorganizuodamas buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteikdamas įmonės balansų viešiesiems registrams, siekdamas nuslėpti UAB „Upynalė“ turto nusavinimą ir kitus neteisėtus veiksmus.Pagal UAB „Upynalė“ 2008 m. balanso duomenis įmonė apskaitė turto už 19 260 887 Lt sumą, tačiau šiai dienai UAB „Upynalė“ jokio turto neturi. Nesant 2009 – 2016 įmonės dokumentų negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o 19 milijonų litų dingimo negalėjo paaiškinti ir bankroto administratorius.Iš UAB „Upynalė“ 2009 m. birželio 5 d. sąskaitos išrašo matyti, kad tą pačią dieną, kai UAB „Nikartas“ pervedė 250 000 Lt paskolą UAB „Upynalė“, 150 000 Lt buvo pervesta UAB „Upynalė“ direktoriui V. Z.. Duomenų, kad V. Z. būtų buvęs UAB „Upynalė“ kreditoriumi ar jos debitoriumi, byloje nėra. Tai patvirtina, kad įmonės valdymo organai savinosi įmonės turtą siekdami UAB „Upynalė“ nemokumo. Įmonės turtas galėjo būti perkeltas į kitą įmonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi netenkino prašymo pripažinti atsakovės BUAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu.Teismas nurodė, kad prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu kreditorė grindžia ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais. Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovė neteikė nuo 2008 m., 2008 m. duomenimis įmonės turto vertė sudarė 5 578 338,45 Eur (19 560 887 Lt). Teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, tai pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti UAB „Upynalė“ bankroto bylą, nurodant, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės turto balansą įrašytos sumos, įmonė veikia pelningai. Iš suinteresuoto asmens pateiktų rašytinių įrodymų – atsakovės kasos pajamų orderių, sąskaitos aktyvumo išrašų, kasos dokumentų – teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo kaip atsakovės valdymo organas disponavo atsakovės piniginėmis lėšomis. Tokių suinteresuoto asmens veiksmų teismas nepripažino patvirtinančiais tyčinius ar sąmoningus veiksmus, nukreiptus prieš įmonę ar jos kreditorius. Aplinkybės, kad V. Z. nėra grąžinęs atsakovei 31 142, 08 Eur sumos, taip pat nepripažino šio asmens tyčiniu siekiu privesti įmonę prie bankroto.Atsižvelgdamas į pateiktus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, patvirtinančius lėšų judėjimą, teismas konstatavo, kad visos įplaukos ir išmokos buvo apskaitytos, suinteresuotas asmuo nesiekė jų nuslėpti, jas deklaravo. Taip pat pateikti detaliojo teritorijų planavimo dokumentai, patvirtinantys įmonės vykdytą veiklą, išrašai su duomenimis iš valstybinių institucijų, pagal kuriuos bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka, gali tikrinti įmonės sandorius. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad buvęs įmonės vadovas nesiekia nuslėpti finansinių operacijų, pateikia duomenis apie įmonės vykdytą veiklą. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant objektyvių įrodymų apie turto ar dokumentų nuslėpimą, nėra pakankama išvadai dėl tyčinio bankroto sukėlimo. Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodomos vadovo pareigos inicijuoti atsakovės bankroto bylą 2012 m., t. y. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu egzistavimo, teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta iškelti UAB „Upynalė“ bankroto bylą dėl nemokumo. Šioje nutartyje nustatytas aplinkybes teismas, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, pripažino prejudiciniais faktais dėl pareiškėjo nurodomo galimo atsakovės nemokumo 2012 m. Teismo vertinimu, nenustačius visumos sąmoningų, tyčinių buvusio įmonės vadovo veiksmų, nukreiptų prieš įmonės interesus, negalima daryti išvados dėl tyčinio bankroto požymių, todėl pareiškėjos prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja RUAB „Toleita“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti pareiškėjos RUAB „Toleita“ pareiškimą dėl UAB „Upynalė“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Suinteresuotas asmuo nuo 2009 m. VĮ Registrų centrui neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų ir iki šios dienos nėra perdavęs įmonės bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų. Šios aplinkybės atitinka tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Reikalaujamų įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimu yra sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą, o administratoriui sudaromos kliūtys įvertinti įmonės veiklos teisėtumą ir tikrąsias įmonės bankroto priežastis.Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti UAB „Upynalė“ bankroto bylą, kadangi įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės turto balansą įrašytos sumos, įmonė veikė pelningai. Tačiau minėtoje byloje suinteresuoto asmens galėjo būti pateikti galimai melagingi duomenys apie įmonės vykdomą veiklą ir gaunamą pelną, teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Šioje byloje pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad įmonė negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų dar 2009 metais.UAB „SEB VB lizingas“ 2009 m. birželio 2 d. vienašališkai nutraukus išperkamosios nuomos sutartį ir atsiėmus žemės sklypus, kurie buvo pagrindinė UAB „Upynalė“ veiklos priemonė, visa skola „UAB „SEB VB lizingas“ tapo pradelsta. Suinteresuotas asmuo, žinodamas, kad įmonė savo finansinių įsipareigojimų nebegalės vykdyti, privalėjo dar tuo metu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o ne didinti jau turimus įmonės įsipareigojimus. Tačiau suinteresuotas asmuo 2009 m. birželio 4 d. su pareiškėja pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu UAB „Nikartas“ pervedė UAB „Upynalė“ 250 000 Lt. Šios paskolos įmonė iki šiol nėra gražinusi. Todėl UAB „Upynalė“ tapo faktiškai nemoki 2009 m., įmonė skolinosi pinigų iš pareiškėjos, VĮ Registrų centrui neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų.Suinteresuoto asmens nurodomi bankiniai mokėjimų pavedimai, kuriais jis finansavo įmonę, turėtų būti laikomi neturinčiais reikšmės šiai bylai, kadangi didžioji dalis jų buvo atlikta iki įmonei tampant faktiškai nemokia 2009 m. birželio mėnesį. Be to, suinteresuotas asmuo nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad šie bankiniai pavedimai buvo ekonomiškai pagrįsti. Taip pat jokiais duomenimis nepagrįstas 10 mln. litų vertės finansinio turto dingimas. Todėl įmonei turint įsipareigojimų kitiems kreditoriams, buvo sudaromi nuostolingi įmonei sandoriai, didinantys faktiškai nemokios įmonės turimus įsipareigojimus, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.Suinteresuotas asmuo V. Z. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:UAB „Upynalė“ 2007 m. rugsėjo 17 d. Jungtinės veiklos sutartis su UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“, UAB „VKK Kaunas“, UAB „VKK Vilnius“, UAB „VKK Klaipėda“, 2009 m. sausio 20 d. Jungtinės veiklos sutartis Nr. 09/01/20 tarp pareiškėjos UAB „Toleita“ ir UAB „Nikartas“, taip pat 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartis Nr. 09-06-04, pagal kurią pareiškėjos kontrahentas UAB „Nikartas“ atliko 250 000 Lt pavedimą UAB „Upynalė“, patvirtina, kad visos šios įmonės siekė rekonstruoti prekybos centrą „Kalniečiai“ ir atkurti jo pridėtinę vertę. Tačiau negavus reikiamo finansavimo rekonstrukcijos užbaigimui, pastatas prarado potencialius ir esamus patalpų nuomininkus, dėl ko teko mažinti nuomos patalpų kainas. Taigi, nepakankamas patalpų išnuomojimas ir kainų mažinimas tapo pagrindine apyvartinių lėšų trūkumo priežastimi lėmusia UAB „Upynalė“ nesugebėjimą lauku vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.UAB „Upynalė“ turėdama finansinių sunkumų, jokių kitų sandorių nesudarinėjo, naujų įsipareigojimų neprisiėmė, o turimų nedidino.Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo, kaip įmonės vadovas, disponavo UAB „Upynalė“ piniginėmis lėšomis, turint tam įgaliojimus, nepatvirtina jokių tyčinių ir sąmoningų veiksmų, nukreiptų prieš įmonės ar jos kreditorių interesus. Ko nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo nėra grąžinęs įmonei 31 142,08 Eur. ĮBĮ įtvirtintas savarankiškas bankrutuojančios įmonės teisių gynimo būdas reiškiant ieškinį įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo.Suinteresuotas asmuo pateikė teismui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, patvirtinančius lėšų judėjimą, visų įplaukų ir išmokų apskaitymą. Suinteresuotas asmuo jų neslėpė ir jas deklaravo.Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Upynalė“ iškėlimo. Šioje byloje buvo nustatyta, kad įmonė yra moki. Ši nutartis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjos nurodomo galimo įmonės nemokumo dar 2012 metais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; kt.).Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Netinkamą atsakovės valdymą pareiškėja grindė tuo, kad įmonei esant nemokiai, vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat nevykdė pareigos laiku teikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui, iškėlus bankroto bylą, nevykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentus. Teisiniu reikalavimo pagrindu pareiškėja nurodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė šių pagrindų egzistavimo ir pareiškimą atmetė.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2008 m. neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų. Šią aplinkybę galima vertinti kaip netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą – įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Tokiu būdu sudaroma galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą ir negalima įvertinti įmonės veiklos teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant objektyvių įrodymų apie turto ir dokumentų nuslėpimą, teismo vertinimu nėra pakankama išvadai dėl tyčinio bankroto sukėlimo. Bylos duomenys liudija, kad atsakovės vadovas neperdavė bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų ir turto (2017 m. kovo 6 d. aktu perduotas įmonės registracijos pažymėjimas, įstatai ir antspaudas). Administratorius neturėdamas bendrovės finansinių dokumentų negali nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o tai sudaro kliūtis identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vieną tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatymo leidėjas išskyrė apgaulingą ir (ar) netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Bylos duomenys taip pat liudija, kad buvęs atsakovės vadovas disponuoja ir pasirinktinai teikia teismui atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pagal kuriuos pirmosios instancijos teismo vertinimu bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka gali įvertinti įmonės sandorius. Teismas padarė išvadą, kad buvęs atsakovės vadovas nesiekia nuslėpti finansinių operacijų, teikia duomenis apie įmonės veiklą. Atskirajame skunde nėra argumentų, paneigiančių šių bei 13 punkte nurodytų teismo išvadų pagrįstumą.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindo

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Minėta, kad netinkamą atsakovės valdymą pareiškėja grindė tuo, kad įmonei esant nemokiai, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau, vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tyčinio bankroto fakto konstatavimas negalimas, nes ši sąlyga yra siejama su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

Spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto pagrindo nebuvimo pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012, kuria buvo atsisakyta iškelti atsakovės bankroto bylą dėl nemokumo. Teismas sprendė, kad ši nutartis turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjos nurodomo įmonės galimo nemokumo dar 2012 m. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012 suinteresuotas asmuo teikė galimai melagingus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, kuriuos paneigia šioje byloje pateikti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys, kad įmonė negalėjo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų dar 2009 metais.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių paprastai turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog fakto prejudicijos paskirtis yra išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje dalyvaujant tiems patiems asmenims. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012, kurioje nagrinėjamos bylos pareiškėjas nedalyvavo, vertino tik 2012 m. rugsėjo 30 d. tarpinius atsakovės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis. Tačiau minėtoje byloje nebuvo vertinti ankstesnių metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, kadangi jie nei teismui, nei Juridinių asmenų registrui nuo 2009 m. nebuvo teikti, taip pat nebuvo vertinti nagrinėjamoje byloje apeliantės nurodomi sandoriai bei aplinkybių visuma, kurie galėjo nulemti teismui teiktame tarpiniame balanse, kuriuo teismas vadovavosi, neteisingus duomenis. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012 turi prejudicinę reikšmę dėl aplinkybių, kurios toje byloje nebuvo nustatinėjamos.Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas, pripažinęs, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, iš esmės nesprendė ir nenustatė faktinio įmonės nemokumo momento, netyrė ir nevertino apeliantės nurodomų aplinkybių dėl atsakovės valdymo organų pareigos, numatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo, sudarytų sandorių, veiklos, įsipareigojimų kreditoriams ir jų dinamikos nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje esančių įrodymų ir jų viseto nepakankamas ištyrimas galėjo lemti jais nustatytų aplinkybių neteisingą įvertinimą ir netinkamų išvadų dėl pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu nebuvimo padarymą. Taigi, dėl konstatuoto įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (CPK 185 straipsnis) galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Paviršutiniškas šalių nurodytų argumentų vertinimas be išsamaus byloje esančių įrodymų ištyrimo ir jų viseto įvertinimo, iš esmės tik konstatuojant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties prejudicinę reikšmę lėmė nemotyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą procesinės teisės normų taikymą, sprendžiant dėl įmonei nenaudingų sandorių sudarymo bei kitų atsakovės valdymo organų veiksmų ar neveikimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Dėl kitų skundo argumentų

Apeliantas teigia, kad teismas turėjo įvertinti atsakovės 2009 m. sudarytą paskolos sutartį ir atsakovės finansinę padėtį sandorio ekonominio naudingumo atsakovei ir jos (ne)mokumo kontekste, ir spręsti dėl atsakovės tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Sprendžiant, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis. Tai reiškia, kad ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, dėl kurių sudarymo egzistuoja priežastinis ryšys su jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu iki tokio laipsnio, jog šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei faktinių, nei teisinių argumentų pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu šiuo pagrindu apeliantė nenurodė ir savo pareiškimo tokiomis aplinkybėmis negrindė. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas negali tirti, nustatyti ir vertinti aplinkybių, kurios nebuvo bylos pagrindu. Tačiau nagrinėjamu atveju bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėja turi teisę pildyti pareiškimo faktinį pagrindą ir nurodyti aplinkybes, dėl kurių, jos vertinimu, atsakovės tyčiniam bankrotui yra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.