- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- e2-478-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02354-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-6446-866/2016, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Upynalė“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė atsakovei UAB ,,Upynalė“ iškelti bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, todėl jos įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo biudžetui yra 2 730,30 Eur. Paaiškino, kad įsiskolinimas susidarė nuo 2011 metų gruodžio mėnesio, o atsakovės atžvilgiu taikytos priverstinio poveikio priemonės nebuvo veiksmingos. Ieškovas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. teikė nurodymus nurašyti įsiskolinimą nuo įmonės sąskaitos, tačiau nurodymai liko neįvykdyti, o ieškovo išduotus vykdomuosius dokumentus vykdantis antstolis informavo apie nesėkmingą ir neperspektyvų įsiskolinimo išieškojimo procesą. Ieškovo nuomone, atsakovė yra nemoki.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ieškovo pareiškimą palaikė, prašė atsakovei iškelti bankroto bylą. Trečiasis asmuo nurodė, kad 2016 m. lapkričio 21 d. duomenimis atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 7 435,41 Eur. Trečiasis asmuo UAB „Toleita“ nurodė, kad atsakovė pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį liko skolinga 432 226,90 Eur. Atsakovė UAB ,,Upynalė“ pateikė teismui prašymą nutraukti bylą. Prašymą grindė tuo, jog ieškovas nesilaikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų. Atsakovė paaiškino, kad ieškovas pranešimą apie ketinimus kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo išsiuntė atsakovės registracijos adresu, nors įmonė pasirinko informavimo elektroniniu paštu būdą, o AB Lietuvos paštui buvo pateikusi prašymą dėl įmonės gautos korespondencijos persiuntimo kitu adresu.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi atsakovei UAB „Upynalė“ iškėlė bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė neįvykdė įpareigojimo pateikti atsiliepimą į ieškovo pareiškimą, aktualius finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitus dokumentus įmonės finansinei būklei ir mokumo būsenai nustatyti. Teismas, įvertinęs atsakovės nurodytą aplinkybę, esą teismo reikalautų duomenų nėra galimybės pateikti dėl įmonės vadovo atostogų, konstatavo, kad juridinio asmens vadovo atostogos nepateisina nurodytos pareigos nevykdymo. Įvertinęs aplinkybes, jog atsakovė jau kelis metus nėra pajėgi likviduoti įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo biudžetui, įsiskolinimo nepavyko išieškoti taikant ir priverstines išieškojimo priemones, jog visas atsakovės turtas areštuotas išieškant įsiskolinimą valstybės biudžetui, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki. Teismas, įvertinęs bylos duomenis bei byloje atliktus procesinius veiksmus, ieškovės prašymą nutraukti bylą atmetė.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (atsakovė) UAB „Upynalė“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo išvada dėl išankstinės ginčo sprendimo tvarkos laikymosi nepagrįsta. Pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo siunčiamas įmonės registracijos adresu, nors atsakovė buvo pateikusi prašymą jai adresuojamus pranešimus siųsti elektroniniu paštu. Iki kreipimosi į teismą ieškovas naudojosi kitais atsakovės kontaktais. Pirmąjį kartą nepavykus įteikti pranešimo atsakovės registracijos adresu, ieškovas galėjo su atsakove susisiekti elektroniniu paštu, arba telefonu sužinoti kitą buveinės adresą. Teismas turėjo bylą nutraukti. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė pateikė AB Lietuvos paštui prašymą visą gaunamą korespondenciją persiųsti kitu adresu.Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog įmonė neturėjo galimybės teismo nustatytu terminu pateikti mokumo įvertinimui būtinų dokumentų. Atsakovė neturėjo galimybės įmonės vadovo atostogų metu pasisamdyti darbuotojo, galinčio pateikti išsamius duomenis apie įmonės finansinę padėtį. Teismas neturėjo objektyvių duomenų išvadai, jog įmonė yra nemoki. Teismas nenustatė nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Teismas turėjo prioritetą taikyti reabilitaciniam bankroto proceso tikslui. Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškovas siųsdamas pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepažeidė įstatymo reikalavimų. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovas nesuteikė galimybės išankstiniam neteisminiam ginčo sprendimui. Raginimai sumokėti įsiskolinimą atsakovei buvo siunčiami elektroniniu paštu ir visais žinomais adresais, tačiau atsakovė į ieškovo raštus nereagavo. Įsiskolinimų nepavyko išieškoti priverstinai, o įmonės vadovui už antstolio reikalavimų nevykdymą buvo paskirta bauda. Aplinkybė, kad atsakovė yra skolinga valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams, susidariusių įsiskolinimų nelikviduoją ilgą laiką, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė yra nemoki.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Upynalė“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, be to, šiuo atveju nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas.
Dėl įmonės (ne) mokumo vertinimo
Pagrindai bankroto bylai iškelti apibrėžti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, kuriuo ir rėmėsi ieškovas, pateikdamas pareiškimą, yra įmonės nemokumas, t. y. situacija, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovei bankroto bylą iškėlė dėl nemokumo, nustatęs, kad juridinių asmenų registrui atsakovė UAB „Upynalė“ paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2008 metų ataskaitinį laikotarpį, kad atsakovė neturi registruotino turto, o duomenų apie kitą turtą nepateikė, kad ji turi ilgą laiką nelikviduojamų įsiskolinimų valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad įmonė yra nemoki. Apeliacinio teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadų atlikus atsakovės (ne) mokumo įvertinimą teisėtumu ir pagrįstumu (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą mokumo būsenos nustatymo tikslu nesivadovauti paskutiniuoju atsakovės pateiktu finansinės atskaitomybės dokumentų rinkiniu. Atsižvelgiant į tai, jog jame deklaruoti dar 2008 metų ataskaitinio laikotarpio duomenys, akivaizdu, jog jie negali objektyviai apibūdinti šiuo metu esančios įmonės finansinės padėties. Rėmimasis tokio senumo duomenimis nebūtų objektyvus, prieštarautų protingumo principui. Atsakovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad ši nutartis priimta visapusiškai neišnagrinėjus įmonės mokumo būklės, nenustačius įstatyme numatyto pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015). Analizuojamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė jokių ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Todėl vien skunde išdėstyti deklaratyvūs teiginiai, kad nebuvo visapusiškai išnagrinėtas įmonės mokumo (nemokumo) klausimas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo, kadangi tie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonės vadovo atostogavimas negali būti pripažįstamas pateisinama priežastimi nepateikti teismo reikalaujamų dokumentų (duomenų), būtinų įmonės mokumo padėčiai įvertinti. Atskirojo skundo argumentai, jog teismas nesudarė sąlygų pateikti įmonės finansinę padėtį patvirtinančius dokumentus, yra nepagrįsti. Kita vertus, apeliantės aiškinimo apie ketinimus pateikti pirmosios instancijos teismo reikalautus duomenis deklaratyvumą patvirtina ir tai, jog įmonės finansinę padėtį apibūdinantys duomenys nebuvo pateikti net ir išnykus atsakovės nurodytai kliūčiai – pasibaigus įmonės vadovo atostogų laikotarpiui. Proceso įstatymo numatyta šalies teise naujus įrodymus teikti apeliaciniame procese (CPK 314 straipsnis) atsakovė nesinaudojo.
Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos
Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente, tiek atskirajame skunde atsakovė nurodė, kad ieškovas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė pažeidęs įstatyme numatytą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarka. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo tokį pažeidimą konstatuoti ir bylą nutraukti. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalį, jeigu yra bent viena iš ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, pasibaigus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta kreditoriaus (kreditorių) pareiga apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti įmonei (skolininkei) raštu. Pranešime turi būti nurodyti neįvykdyti įmonės įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties dienų laikotarpį.Pranešimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstine sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti įstatyme numatyti privalomi alternatyvūs pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei - skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kreditoriaus pranešimo įteikimo skolininkui tvarką būtina aiškinti taip, kad būtų užtikrinta protinga kreditoriaus teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą pusiausvyra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Šia norma įstatymų leidėjas nustatė alternatyvius pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įteikimo būdus. Tai reiškia, kad kreditorius neprivalo įteikinėti pranešimo visais šioje normoje nurodytais būdais: pavyzdžiui, nepavykus pranešti įmonei apie tokį ketinimą registruotu laišku, kreditoriui nėra pareigos įteikinėti tokį pranešimą per kurjerį ar antstolį. Tam, kad pranešimas būtų laikomas įteiktu, nepavykus pranešti vienu iš nurodytų būdų, pakanka, kad praeitų penkios dienos nuo pranešimo išsiuntimo įmonės buveinės adresu.Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Taigi, juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Pareiga pranešti apie atsakovo buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent atsakovui (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62, 2.66 straipsniai, CPK 122 straipsnio 2 dalis).Remiantis bylos duomenimis, ieškovo pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo išsiųstas UAB „Upynalė“ buveinės adresu (duomenys neskelbtini) ir direktoriaus gyvenamosios vietos adresu, tačiau pašto siuntos nebuvo įteiktos. Kaip jau minėta, pagal bendrąją ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kreditoriui apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepavykus pranešti registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, kreditorius turi išsiųsti pakartotinį pranešimą įmonės (skolininkės) buveinės adresu, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo, o kreditorius laikomas įvykdęs ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Ieškovas pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. rugpjūčio 25 d. pakartotinai išsiuntė įmonės buveinės adresu (duomenys neskelbtini). Pagal pirmiau cituotą teisinį reguliavimą pranešimas yra laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms po pranešimo išsiuntimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, kuomet atsakovei du kartus registruotais laiškais buvo siunčiami pranešimai juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės adresu, taip pat įmonės vadovo gyvenamosios vietos adresu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas šio klausimo neišnagrinėjo ar visiškai nemotyvavo.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Toks teisinis reguliavimas lemia, kad esant skirtingam (netapačiam) teisiniam reguliavimui, bankroto proceso atveju prioritetas teiktinas reguliavimui, numatytam ĮBĮ. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį ( t. y. įstatymų leidėjas nustatė baigtinį pranešimų įteikimo būdų sąrašą), apeliacinis teismas sprendžia, kad ieškovas aptariamu atveju neturėjo pareigos pranešimą atsakovei siųsti elektroniniu paštu, nors tokio komunikavimo atsakovė pageidavo šalis siejusiuose kasdieniuose santykiuose. Juolab bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės pasirinktas komunikavimo būdas nebuvo sėkmingas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė reaguodavo į dažnus ieškovo pranešimus ir raginimus likviduoti įsiskolinimą. Šiame kontekste atmestini atsakovės argumentai dėl galimybės susisiekti telefonu arba kitam juridiniam asmeniui – AB Lietuvos paštui nurodytu atsakovės adresu. Byloje nėra duomenų, kad apie naują atsakovės adresą korespondencijai (duomenys neskelbtini) būtų informuotas ir ieškovas. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas nepažeidė ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bylą nutraukti atsakovės nurodytais argumentais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra pagrįstas ir teisėtas, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo manyti, kad apeliantė yra moki įmonė ir (ar) ketina ar bus pajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Padarius tokią teisinę išvadą, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.