Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BP Group Logistics“ ieškinį atsakovui I. Z. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė ieškinį, papildomai paaiškino, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai su darbuotojais iš užsienio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo pasirašyta darbo sutartis Nr. 114. Atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju. Darbo sutartyje numatytas 1,3 MMA + 1 Eur (521,00 Eur) darbo užmokestis, pagal faktiškai išdirbtą laiką, 40 val. darbo savaitė, 5 darbo dienų režimu. Darbo sutarties 5.2 punkte taip pat numatyta sąlyga, kad darbdavys turi teisę vienašališkai nuspręsti sumažinti išmokamų dienpinigių normą iki 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos dienpinigių dydžių normos. DGK sprendimu 2019 m. kovo 12 d. Nr. 1383 nutarta I. Z. prašymą dėl darbo išmokų išieškojimo, tenkinti iš dalies ir išieškoti I. Z. naudai iš UAB „BP Group Logistics“ 2969,40 Eur dienpinigių. Prašymas dėl gyvenamojo ploto nuomos išlaidų atlyginimo atmestas.

Dėl teismų jurisdikcijos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatymo

Atsakovas nurodė, kad ieškinyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta Ukrainoje, todėl teismas privalo nutraukti bylą, atsižvelgiant į Lietuvos ir Ukrainos tarptautines dvišales sutartis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra Ukrainos pilietis (jo gyvenamoji vieta nurodyta taip pat Ukrainoje), ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo. Darbo ginčas yra kilęs iš darbo santykių, susiklosčiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje. Darbo sutartis šiuo atveju buvo vykdoma Vokietijoje.

1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnyje nustatyta, kad 1) Kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. 2) Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, atsakovo gyvenamosios vietos teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 215 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.

Atsakovas, kaip ieškovės buvęs darbuotojas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, darbo ginčą inicijavo Lietuvoje, o ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje – Ukrainoje, nors tokią galimybę turėjo. Sudarydamas darbo sutartį su ieškove atsakovas sutiko ir pasirašė, kad ginčai dėl šios darbo sutarties nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka (Darbo sutarties 13 punktas), tiek darbo sutartis, tiek kiti su darbo santykiais susiję dokumentai atsakovui buvo išversti į jam suprantamą kalbą, todėl esant šalių susitarimui ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka, taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos. Byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

Dėl darbo ginčo nagrinėjimo

DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, ir pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą iš esmės (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

Dėl dienpinigių dydžio

Teismas, spręsdamas, ar darbdavys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, atsižvelgia ir į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį, šiuo atveju – darbo bylos specifiką, kuri gali nulemti teismo parinktus įrodymų pakankamumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. DK 214 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus.

Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip jau yra pabrėžęs kasacinis teismas, taikant darbo teisės normas vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010). DK 24 straipsnio 1-3 dalyse nustatyti bendrieji darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, nepažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų. Reikalavimai gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų turi būti taikomi darbo subjektams įgyvendinant teises ir vykdant pareigas, taip pat ir tarpusavio susitarimais nustatant tokias teises ir pareigas; šiais principais turi vadovautis ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014).

Ištyrus byloje surinktą medžiagą, nustatyta, jog ieškovė ginčija darbo ginčų komisijos atsakovui apskaičiuotą 2969,40 Eur dienpinigių dydį. Ieškovės nuomone, ji, kaip darbdavys, turi teisę vienašališkai nuspręsti sumažinti išmokamų dienpinigių normą iki 50 procentų nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos dienpinigių dydžio normos. Atsakovui apie tai buvo žinoma pasirašant darbo sutartį.

Iš 2018 m. lapkričio 2 d. išvykimo į komandiruotę akto bei tos pačios dienos įsakymo nustatyta, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 3 d. buvo komandiruotas į Vokietiją ieškovės pavestų darbų atlikimui; šios komandiruotės trukmė nuo 2018 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 23 d.

Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 straipsnio 3 dalis). 2018 m. lapkričio, gruodžio mėn. dienpinigių normą reglamentavo 2018 m. balandžio 18 d. Nr. 383 LR Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ pakeitimo. Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d. Nutarimu nustatyta, kad 100 proc. dienpinigių norma Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą, jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną komandiruotės darbo dieną – 62 Eur.

Šalys sutinka su aplinkybe, kad atsakovas ginčo laikotarpiu komandiruotėje buvo 52 dienas. Įsakyme dėl komandiruotės konkretus dienpinigių procentas nenurodytas. Jame yra nuoroda į LR Vyriausybės numatytas dienpinigių normas ir atsakovo darbo sutartį. Nors tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytos Darbo sutarties 5.2 punkte numatyta, kad darbdavys turi teisę vienašališkai nuspręsti sumažinti išmokamų dienpinigių normą iki 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos dienpinigių dydžių normos, tačiau byloje nėra duomenų apie tokį ieškovės priimtą sprendimą mažinti dienpinigių normą ir kokiu dydžiu. Darbo sutartyje šalys tik aptarė galimybę darbdaviui mažinti dienpinigių normą. Tačiau atsižvelgiant į šios darbo sutarties lingvistinį aiškinimą, darytina išvada, kad šalys nesusitarė, jog kiekvienos komandiruotės metu dienpinigių dydis bus mažinamas – darbdavys turi teisę mažinti, bet neprivalo. Todėl nagrinėjamu atveju, darbdaviui norint sumažinti atsakovui priklausantį dienpinigių dydį, konkreti dienpinigių norma turėjo būti nurodyta įsakyme dėl atsakovo komandiruotės. Minėtame komandiruotės įsakyme nepriimtas darbdavio sprendimas mažinti dienpinigių normą ir nenurodyta, kokiu dydžiu (CPK 178, 185 straipsniai).

Todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi ir turi teisę gauti 2018 m. balandžio 18 d. Nr. 383 LR Vyriausybės nutarime nustatyto dydžio dienpinigius. Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. lapkričio 2 d. įsakyme Nr. K-203 nurodyta, kad atsakovui išmokami dienpinigiai pagal įsakyme nurodytą dienų skaičių bei apmokamos komandiruočių išlaidos pagal LR Vyriausybės galiojančius nuostatus, atsižvelgiant į darbuotojo darbo sutartie nuostatas, už 52 komandiruotės dienas atsakovui turėjo būti taikyta 100 proc. dienpinigių norma, apskaičiuota ir išmokėta 3224 Eur (52 komandiruotės dienos x 62 Eur) dienpinigių suma.

Sodros duomenų bazės duomenimis 2018 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis po 521 Eur, iš viso 1042 Eur neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į 2019 m. kovo 12 d. DGK sprendime nustatytus skaičiavimus, atskaičiavus privalomus mokėjimus, nustatyta, kad atsakovui per mėnesį mokėtina darbo užmokesčio suma 375,20 Eur. Taigi už 2018 m. lapkričio – gruodžio mėn. atsakovui turėjo būti išmokėta 750,40 Eur darbo užmokesčio.

Iš atsakovo banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. nustatyta, kad ieškovė 2018 m. gruodžio 11 d. atsakovui išmokėjo 500 Eur, 2018 m. gruodžio 27 d. - 305 Eur, 2019 m. vasario 14 d. pagal kasos išlaidų orderį - 200,00 Eur. Iš viso ieškovė atsakovui yra išmokėjusi 1005 Eur. Atsakovui išmokėta 254,60 Eur didesnė suma nei buvo priskaičiuota darbo užmokesčio, todėl ši suma įskaitytina į priteistinų dienpinigių sumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nustatyta, kad ieškovė atsakovui yra neišmokėjusi 2969,40 Eur (3224 Eur - 254,60 Eur) dienpinigių, todėl ši suma priteistina atsakovui iš ieškovės (DK 107 straipsnio 3 dalis, CPK 178, 185 straipsniai).

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, įvertinus šalių paaiškinimus, visumą nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad darbo ginčų komisija teisingai vertino faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.

Vadovaujantis DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir kitų procesinių klausimų

CPK 93 straipsnis numato, kad priimdamas sprendimą, teismas turi išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Kadangi atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui I. Z. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BP Group Logistics“ 2969,40 Eur (du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt devynis eurus keturiasdešimt centų) dienpinigių.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.