Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei J. S. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo įgytų pinigų grąžinimo, įstatyminių ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, V. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio reikalavimai ir argumentai

II. Atsikirtimai į ieškinį

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Faktinės bylos aplinkybės

Ieškovo ir trečiojo asmens, atsakovės atstovo paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. balandžio 4 d. laikraštyje „Alio Jonava“ buvo patalpintas skelbimas apie parduodamą nekilnojamąjį turtą tokio turinio: „Namą (duomenys neskelbini) (3 km nuo (duomenys neskelbtini), mūr., bendr. pl. 120 m², centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, ūkinis pastatas, naujai pastatyta pirtis, akmenine tvora aptvertas 20 a namų valdos žemės sklypas, sutvarkyta aplinka). Kaina 75 000 Eur. Tel. 8-602 12827“ (b. l. 8). Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 24–28), atsakovei J. S. 2002 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2013 m. sausio 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nuosavybės teise priklausė 0,1895 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei minėtame žemės sklype esantys statiniai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 138,42 kv.m bendro ploto, ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtą statyti 2008 metais ir baigtą statyti 2009 metais, atsakovei įregistruota 2018 m. spalio 3 d., o įregistravimo pagrindas – 2018 m. rugsėjo 27 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1. Masinio vertinimo būdu nustatyta pirties su terasa vidutinė rinkos vertė – 340,00 Eur. Taip pat nustatyta, jog visi šie nekilnojamojo turto objektai 2018 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleisti tretiesiems asmenims. Byloje ginčo dėl to, jog minėtas skelbimas yra dėl atsakovei J. S. priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo nekilo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas dar tą pačią dieną, paskambinęs skelbime nurodytu telefonu, susitarė dėl parduodamo nekilnojamojo turto apžiūros, nuvykęs į vietą jį apžiūrėjo. Tą pačią dieną, pietų pertraukos metu apžiūrėti parduodamo nekilnojamojo turto ieškovas nuvyko su sutuoktine V. G.. Sutuoktiniams nusprendus įsigyti atsakovės parduodamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šalys susitarė dėl susitikimo vakare. Tą pačią dieną atsakovės J. S. namuose buvo sudaryta rankpinigių sutartis, pirkėjas perdavė pardavėjai 2 000,00 Eur dydžio sumą (b. l. 7). Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. balandžio 5 d. atsakovės J. S. prašymu buvo užsakytas duomenų tikslinimas žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoriui paruošti. Sandoris buvo numatytas 2018 m. balandžio 18 d. 13.00 val. (b. l. 53, 55), tačiau nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sutartį atsisakius sudaryti ieškovui su sutuoktine.

Dėl šalis siejusių teisinių santykių ir sudarytos sutarties kvalifikavimo

Pirmiau nurodytos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas su sutuoktine ir atsakovė tarėsi dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, ieškovui su sutuoktine aiškiai išreiškus valią įsigyti atsakovės parduodamą nekilnojamąjį turtą – sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė dėl parduodamo nekilnojamojo turto, jo kainos, taip pat dėl to, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta vėliau notarų biure. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalis siejo ikisutartiniai santykiai siekiant vėliau sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nenustatyta, kad šalių susitarimas būtų įformintas sudarant preliminariąją sutartį.

Byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. balandžio 4 d. sudarė rankpinigių sutartį, pagal kurios nuostatas pirkėjas A. G. ir pardavėja J. S., pasirašydami šią sutartį, patvirtino, kad jos yra sudariusios pardavėjui nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (sutarties 1 straipsnio 1 punktas) (b. l. 7). Minėtos sutarties 1 straipsnio 2 punkte numatyta, kad, siekdamas užtikrinti pagrindinės sutarties įvykdymą, pirkėjas pagal pagrindinę sutartį jo mokėtinų sumų sąskaita sumoka pardavėjui 2 000,00 Eur sumą. Byloje ginčo dėl to, kad pagal šią sutarties nuostatą ieškovas yra sumokėjęs atsakovei 2 000,00 Eur sumą, nekilo.

Teismas, spręsdamas, ar nurodytą rankpinigių sutartį būtų galima laikyti preliminariąja sutartimi, pažymi, jog nors tarp šalių egzistavo susitarimas dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, šalys buvo susitarusios dėl nekilnojamojo turto kainos, tačiau šios nuostatos rankpinigių sutartyje nėra įtvirtintos. Minėtoje sutartyje nėra nuostatų dėl šalių susitarimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, joje nėra aptartos sąlygos dėl parduodamo turto kainos, taip pat kitos būsimos pagrindinės sutarties sąlygos, nenurodytas preliminariosios sutarties sudarymo terminas. Teismų praktikoje kvalifikuojant šalių sudarytas sutartis pažymima, kad preliminariosios sutarties bruožai yra šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą sutartį; šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties esminių sąlygų; terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; preliminarioji sutartis turi būti įforminta rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2006). Teismo vertinimu, šalių sudarytos rankpinigių sutarties nėra pagrindo laikyti šalių sudaryta preliminariąja sutartimi, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, joje nėra visų sąlygų, būdingų preliminariajai sutarčiai.

Teismo vertinimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad šalis siejo ikisutartiniai santykiai dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.98 straipsnio, kuriame įtvirtinta rankpinigių samprata, nuostatas, t. y. kad rankpinigiais negali būti užtikrinta preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma, sprendžia, kad šalių sudaryta sutartis labiausiai atitinka susitarimą dėl avanso esant ikisutartiniams santykiams sumokėjimo, o ieškovo atsakovei sumokėta 2 000,00 Eur suma laikytina ne rankpinigiais, kuriais negali būti užtikrinta notarinės formos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, bet avansu. Teismų praktikoje nurodoma, kad sutartinius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos nereglamentuoja „avanso“ sąvokos. Pagal sutartiniuose teisiniuose santykiuose susiklosčiusią praktiką avansu laikoma pinigų suma, kurią daiktų, darbų ar sutartinių paslaugų pirkėjas sumoka pardavėjui ikisutartinių santykių metu (iki pagrindinės sutarties sudarymo). Jos sumokėjimas rodo tikrus pirkėjo ketinimus sudaryti sutartį ir užtikrina kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą, jeigu dėl pirkėjo kaltės sutartis nesudaroma (CK 6.163, 6.165 straipsniai). Sudarant pagrindinę sutartį, avansinė įmoka įprastai įskaitoma į sutarties kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015). CK 6.309 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Nepaisant to, kad šalys yra sudariusios rankpinigių sutartį, teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat draudimą rankpinigiais užtikrinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuriai privaloma notarinė forma, sprendžia, kad šalių susitarimas dėl rankpinigių atitinka avanso esmę ir ieškovo atsakovei sumokėta suma laikytina avansine įmoka, o šalių sudaryta rankpinigių sutartis – susitarimu dėl avanso sumokėjimo. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad ieškovo atsakovei sumokėta suma iš esmės atitinka avanso sampratą, vėliau pripažino ir bylos dalyviai.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo atsakovei perduotos 2 000,00 Eur dydžio avansinės įmokos, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad ieškovo atsakovei perduoti pinigai turėjo atlikti skatinamąją ir užtikrinamąją funkcijas. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių 2018 m. balandžio 4 d. sudarytoje rankpinigių sutartyje, yra reglamentuota atsiskaitymo tvarka, pagal kurią, jeigu pardavėjas dėl pirkėjo kaltės neįvykdo pagrindinės sutarties per joje nurodytus terminus, pirkėjo sumokėti rankpinigiai lieka pardavėjui (sutarties 2 straipsnio 1 punktas), o jeigu pirkėjas dėl pardavėjo kaltės neįvykdo pagrindinės sutarties per joje nurodytus terminus, pardavėjas privalo sumokėti pirkėjui dvigubą rankpinigių sumą (sutarties 2 straipsnio 2 punktas). Taigi, kaip matyti iš nurodytų sutarties sąlygų, šalys susitarė ir dėl pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo pareikštu ieškiniu, teigia, jog pinigus pagal šalių sudarytą sutartį ji gavo teisėtai, vadovaudamasi sutarties 2 straipsnio 1 punktu, ieškovui atsisakius sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, sumokėto avanso neturi pareigos grąžinti jį sumokėjusiam pirkėjui, o pagal šalių sudarytą susitarimą nenumatyta atvejų, kuomet, esant nurodytai situacijai, atsakovė turėtų pareigą grąžinti ieškovui jo sumokėtą pinigų sumą. Teismas, pasisakydamas dėl šių atsakovės argumentų, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti pinigus visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Sutartyje nustačius tokią sankciją, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal šalių susitarimą atsakovei pirkėjo sumokėta pinigų suma kaip netesybos galėtų likti tik tuomet, jei pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis būtų nesudaryta dėl pirkėjo kaltės. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis ir ar atsakovė pagrįstai vengia grąžinti pirkėjui jo sumokėtą avanso sumą.

Dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių

Sprendžiant dėl to, ar informacija, jog pirtis yra teisiškai neįregistruota, pirkėjams buvo žinoma sudarant rankpinigių sutartį ir galutinai tariantis su pardavėja dėl pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, pažymėtina, kad pirkėjai nepatvirtino, jog pardavėja šią aplinkybę jiems būtų atskleidusi iki sudarant rankpinigių sutartį. Priešingai, jų teigimu, ši informacija jiems tapo žinoma tik vėliau, pardavėjai sutarties sudarymo metu teigiant, kad visi pirties statybai reikalingi dokumentai yra gauti, tačiau ji jų pateikti negalinti tik dėl to, kad jų neranda. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad rankpinigių sutarties sudarymo metu pirkėjams buvo pateikta susipažinti namų inventorinė knyga, pati savaime nepatvirtina, jog jiems tapo žinoma aplinkybė, kad pirtis yra teisiškai neįregistruota. Nors teismo posėdžio metu ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad namų knygoje duomenų apie pirtį nebuvo, tačiau negalima vienareikšmiškai pripažinti, kad ši informacija jiems tapo žinoma iki rankpinigių perdavimo pardavėjai momento, o be to, teismo vertinimu, negalima pripažinti, kad vien duomenų apie pirtį nebuvimas namų knygoje galėjo būti pirkėjams nerimą keliančia informacija ar juo labiau patvirtinimu, kad pirtis nėra teisiškai įregistruota. Teismas pažymi, kad pirkėjų abejones, jei ir tokių kilo, galėjo išsklaidyti atsakovės elgesys, kuri, kaip parodė ieškovas ir trečiasis asmuo, visą laiką tvirtino, kad visi pirties dokumentai yra, tačiau ji jų negalinti pateikti tik dėl to, kad jų neranda.

Nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad atsakovė pirkėjams buvo atskleidusi informaciją apie tai, kad parduodama pirtis yra teisiškai neįregistruota, tačiau šių aplinkybių pagrįstumu teismas turi pagrindo abejoti. Ikiteisminio tyrimo įstaigai pateiktame paaiškinime atsakovė nurodė, kad: <...> Kai atvyko pas notarę pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, A. G. pradėjo sakyti, kad nepirks namo, nes sužinojo, kad pirties pastatas ir akmeninė tvora neįregistruota Registrų centre. <...> J. S. pasakė, kad ji nieko nuo pirkėjų neslėpė, rodė namo dokumentus, jie matė, kas yra plane. Tuo labiau, kad jos A. G. su žmona neklausė, ar pirtis ir tvora yra registruoti Registrų centre. Kai pirkėjai žiūrėjo namo inventorizacinę bylą, jie J. S. nieko neklausinėjo. <...>. Pirmiau atsakovės ikiteisminio tyrimo įstaigai pateiktame paaiškinime nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad, visų pirma, ne rankpinigių sutarties sudarymo metu pirkėjams tapo žinoma, kad ketinama įsigyti pirtis yra teisiškai neįregistruota, nes, jei šią informaciją pardavėja pirkėjams būtų atskleidusi, pirkėjai nebūtų teigę, kad jie šią informaciją „sužinojo“. Šią informaciją nurodžius pardavėjai, jie jau būtų žinoję šią informaciją. Visų antra, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog priešingai nei nurodo atsakovės atstovas, atsakovė savo iniciatyva neatskleidė pirkėjams informacijos apie tai, kad ketinama parduoti pirtis yra teisiškai neįregistruota, nes, kaip, kaip galima suprasti iš atsakovės paaiškinimų, patiems pirkėjams to neklausus, ji jiems to ir nenurodė. Šis atsakovės paaiškinimas patvirtina trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, kad informavus pardavėją apie sužinotą informaciją dėl pirties, pardavėja nurodė šių aplinkybių neatskleidusi neva dėl to, jog nepagalvojo, kad jos yra reikšmingos, pamiršusi jas pasakyti. Byloje nustačius, kad atsakovė sudarant rankpinigių sutartį pirkėjams susipažinti pateikė tik namo inventorinę bylą, tačiau jokios informacijos apie tai, kad ketinamas parduoti statinys – pirtis, yra teisiškai neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pardavėjams nenurodė, pripažintina, kad atsakovė ikisutartiniuose santykiuose neatskleidė pirkėjams reikšmingos pagrindinės sutarties sudarymui informacijos.

Teismo vertinimu, vien namų inventorinės bylos pateikimas pirkėjams negali būti laikomas tinkamu informacijos apie parduodamą turtą atskleidimu. Byloje nėra duomenų, kad pirkėjai būtų profesionalūs nekilnojamojo turto perpardavinėtojai, jie nekilnojamąjį turtą ketino įsigyti savo reikmėms, todėl spręsti, kad galimybės susipažinti su namų inventorine byla sudarymas yra pakankamas visos reikšmingos informacijos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti atskleidimas, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ji pirkėjams nesiteiraujant ir neužduodant klausimų reikšmingos informacijos nepateikė, sudaro pagrindą manyti, kad atsakovė, būdama suinteresuota nekilnojamojo turto pardavimu, sąmoningai šią informaciją nutylėjo. Šią teismo poziciją ypač sustiprina kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma – ieškovo ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, jog prieš tai buvę nekilnojamojo turto pirkėjai nekilnojamąjį turtą atsisakė įsigyti taip pat dėl to, jog nebuvo tinkamai sutvarkyti parduodamo nekilnojamojo turto dokumentai, taip pat atsakovės veiksmai atsisakius pirkėjams sudaryti sutartį – ėmėsi veiksmų įteisinti pirtį, kas, teismo manymu, neabejotinai patvirtina, kad aplinkybė, jog parduodamas statinys – pirtis, yra teisiškai neįregistruotas, buvo teisiškai reikšminga ir esminė pirkėjams apsisprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu bandė šiems atsakovės atliktiems veiksmams suteikti mažesnę reikšmę ir nurodė, kad atsakovė tik pasitaikius progai sutvarkė pirties teisinę registraciją, tačiau teismas šią poziciją vertina kritiškai, ypač atsižvelgdamas į visų byloje nustatytų aplinkybių visumą ir atsakovės atstovo teismo posėdžio metu pasakytus žodžius, kad tokių veiksmų atsakovė ėmėsi siekdama išvengti problemų.

Teismas kritiškai vertina ir atsakovės atstovo nurodytą argumentą, jog pačiame skelbime buvo aiškiai nurodyta, kad pirtis yra naujos statybos, kas galėjo suponuoti manymą, jog pirtis gali būti teisiškai neįregistruota. Teismas pažymi, kad atsakovės patalpintame skelbime minima naujai pastatyta pirtis, tačiau aplinkybė, kad pirtis yra naujai pastatyta, pati savaime nesudaro pagrindo pirkėjams spręsti, jog šis statinys gali būti teisiškai neįregistruotas. Juo labiau, kad, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pirties statybos pradžios metai yra 2008 metai, o pabaigos – 2009 metai. Rankpinigių sutarties sudarymo metu nuo pirties statybos pradžios buvo praėję beveik dešimt metų, todėl nėra pagrindo manyti, jog per tokį ilgą laikotarpį naujai pastatytas statinys gali būti teisiškai neįregistruotas.

Teismas sprendžia, informacija, kad parduodamas nekilnojamasis turtas yra teisiškai neįregistruotas, yra svarbi ir turi esminę reikšmę šaliai apsisprendžiant dėl sutarties sudarymo, nes tokį turtą įsigyjantis pirkėjas nėra garantuotas, kad įsigyjamas turtas yra pastatytas legaliai, turint visus tam reikiamus leidimus, laikantis teisės aktų reikalavimų. Tokia informacija ne tik gali turėti reikšmės pirkėjui apsisprendžiant dėl sutarties sudarymo, bet ir gali būti reikšminga sprendžiant dėl nekilnojamojo turto kainos, nes pirkėjas, kuris sutinka įsigyti teisiškai neįregistruotą turtą, gali turėti papildomų ne tik laiko, bet ir piniginių išlaidų siekdamas įteisinti tokį statinį, kurias, gali pageidauti, jog kompensuotų pardavėjas. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas nepagrįstais laiko atsakovės atstovo nurodytus argumentus, jog ta aplinkybė, kad parduodama pirtis buvo teisiškai neįregistruota, neturėjo esminės reikšmės pirkėjams apsisprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, šios informacijos svarbą ir esminę reikšmę apsisprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo patvirtina ir pačių pirkėjų pozicija, kurią jie išsakė teismo posėdžio metu, kad vienas iš svarbesnių kriterijų, dėl kurių jie nusprendė įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą, buvo naujai pastatyta pirtis. Taigi pirkėjų apsisprendimui reikšmės turėjo aplinkybės, susijusios su parduodama pirtimi, ypač tokios, kurios susijusios su galimu šio statinio statybų teisėtumu ir statinio įteisinimu.

Atsakovės pareigos atskleisti esminę reikšmę turinčias aplinkybes pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti neįvykdymas, teismo vertinimu, sudarė pirkėjams pagrindą atsisakyti sudaryti su atsakove jai priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį būtent dėl atsakovės kaltės. Teismas nepagrįstais laiko atsakovės atstovo argumentus, jog pirkėjų atsisakymas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį buvo neproporcingas veiksmas, įvertinus tai, kad jie būtų gavę daug daugiau turto, nei kad buvo nurodyta skelbime ar kad pirties vertė, Registrų centro duomenimis, yra tik 340,00 Eur, t. y. lyginant su sandorio verte – 70 000,00 Eur, yra labai nedidelė, todėl pirkėjai, atsižvelgiant į pardavėjos padarytą nuolaidą, nebūtų patyrę nuostolių. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepaneigė pirkėjų teisės, paaiškėjus aplinkybei, jog pirtis yra teisiškai neįregistruota, atsisakyti sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šią savo išvadą teismas grindžia tuo, jog šalys tarėsi dėl viso turto, kuris buvo atsakovei priklausančioje sodyboje, įsigijimo, nepriklausomai nuo šio turto vertės ar jo dydžio. Vien tai, kad skelbime pardavėja nurodė mažesnį gyvenamojo namo plotą, taip pat nepaminėjo parduodamos daržinės, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjai, sudarius sandorį, būtų gavę daugiau, nei kad tikėjosi sudarydami susitarimą dėl šio turto įsigijimo. Teismo vertinimu, būtent pardavėja, kuri patalpino tokio turinio skelbimą laikraštyje, pati savo iniciatyva nurodė informaciją, kuri, jos nuomone, buvo reikšminga ir galėjo turėti įtakos asmenims susidomėti šiuo skelbimu. Pirkėjai ketinamą įsigyti turtą apžiūrėjo, su pardavėja tarėsi dėl viso jai priklausančio turto, nepriklausomai nuo to, koks jo dydis buvo nurodytas skelbime, ar kad jis iš viso nebuvo jame nurodytas, įsigijimo. Teismo vertinimu, vien tai, kad skelbime ir realiai esančio turto duomenys skyrėsi, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjai būtų atsidūrę geresnėje padėtyje, nei kad jie būtų galėję tikėtis. Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepagrįstai teigė, kad skelbime buvo minimas vienas ūkinis pastatas, o pirkėjai būtų gavę du, nes, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, vienas iš ūkinių pastatų buvo išregistruotas dar 1993 metais.

Tuo pačiu teismas pasisako ir dėl atsakovės atstovo argumento, jog šalys pagal rankpinigių sutartį tarėsi tik dėl gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo, todėl pirkėjų atsisakymas sudaryti sutartį dėl teisiškai neįregistruotos pirties negali būti laikomas teisiškai pagrįstu. Teismas šiuos atsakovės atstovo argumentus vertina kritiškai ir kaip neatitinkančius šalių susitarimo esmės. Teismas sutinka, kad 2018 m. balandžio 4 d. rankpinigių sutartyje yra nurodytas tik vienas nekilnojamojo turto objektas, t. y. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau pripažinti, jog būtent ši aplinkybė galėtų sudaryti pagrindą spręsti, kad šalys susitarė tik dėl vieno šio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo, nėra jokio pagrindo. Visų pirma, teismas pažymi, kad atsakovės patalpintame skelbime apie nekilnojamojo turto pardavimą buvo nurodyta, jog parduodamas ne tik namas, bet ir ūkinis pastatas, pirtis bei 20 a namų valdos žemės sklypas. Būtent šiuo skelbimu susidomėję ieškovas ir trečiasis asmuo vyko pas atsakovę, apžiūrėjo visą parduodamą turtą, tarėsi dėl parduodamo turto kainos, t. y. tarėsi dėl viso skelbime nurodyto turto įsigijimo. Visų antra, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ketino parduoti arba ieškovas su sutuoktine pageidavo įsigyti vien tik gyvenamąjį namą, o ne visą parduodamą sodybą su joje esančiais statiniais. Priešingai, pats atsakovės atstovas, teigdamas, kad sudarius pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjai būtų gavę daugiau, nei kad yra nurodyta skelbime, teigė, kad pirkėjams būtų atitekęs ne tik didesnės kvadratūros gyvenamasis namas, bet ir daugiau ūkinių pastatų, pirtis, tvora. Taigi atsakovės atstovo argumentai dėl šalių ketinamo parduoti nekilnojamojo turto sudėties yra prieštaringi. Todėl teismas, atsižvelgdamas į trečiojo asmens paaiškinimus, kad svarbiausia sutartyje buvo nurodyti gyvenamojo namo duomenis, o kiti duomenys nebuvo įrašyti, įvertinęs, kad sutartis buvo pildoma ranka ir joje nėra pakankamai vietos surašyti visus nekilnojamojo turto objektus, esančius sodyboje, sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog šalių sudarytoje rankpinigių sutartyje yra nurodytas tik gyvenamasis namas, niekaip nepatvirtina fakto, kad šalys tarėsi sudaryti tik gyvenamojo namo perleidimo sandorį.

Pasisakydamas dėl pirkėjų veiksmų proporcingumo vertinant pirties ir viso sandorio vertę, teismas pažymi, kad pirties vidutinė rinkos vertė, nurodyta Registrų centro išraše, buvo nustatyta masinio vertinimo būdu, be to, praėjus kuriam laikui po šalių sudaryto susitarimo, todėl spręsti, kad nurodyta pirties vertė – 340,00 Eur buvo ir šalims sudarant susitarimą dėl nekilnojamojo turto perleidimo, negalima. Atsakovė, šia aplinkybe grįsdama savo atsikirtimus į ieškinį, jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o byloje esantys duomenys, kaip jau minėta, nustatyti neaktualiu ginčui laikotarpiu (2008 m. rugsėjo 10 d.). Juo labiau teismas pažymi, kad Registrų centro nurodyta statybos vertė (atkūrimo sąnaudos) (10 300,00 Eur) ir atkuriamoji vertė (8 470,00 Eur) yra daug didesnės nei kad nurodyta vidutinė rinkos vertė, kas sudaro pagrindą spręsti, jog pirties statyboms išleistina suma yra didesnė, nei kad nurodyta jos vidutinė rinkos vertė. Teismas, spręsdamas, jog pirkėjai turėjo pagrindą dėl atsakovės neatskleistų duomenų atsisakyti sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, pažymi, jog kaip vieną iš pagrindinių argumentų, dėl kurių pirkėjai ir apsisprendė įsigyti atsakovei priklausiusią sodybą, pirkėjai nurodė būtent pirtį. Tai, kad ji buvo naujos statybos, lyginant su kitais sodyboje buvusiais statiniais, turėjo reikšmės pirkėjų apsisprendimui sudaryti sandorį, todėl vien tai, kad pirties vertė yra mažesnė nei kad viso sandorio vertė ar kad atsakovė būtų sutikusi sumažinti sandorio vertę dar 2 000,00 Eur, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjai nebūtų patyrę tam tikro dydžio nuostolių sudarę sandorį. Visų pirma, pirkėjams pradėjus domėtis dėl galimybių patiems įteisinti pastatytą pirtį, jie sužinojo, kad tai ne tik ilgas, bet ir brangiai kainuojantis procesas, todėl atsakovės pasiūlyta suma jų laiko ir pinigų sąnaudų, kaip teigė pirkėjai, nebūtų galėjusi padengti. Visų antra, jei pirkėjams būtų nepavykę įteisinti statinio ir jie būtų turėję jį nugriauti, jų išlaidos, tikėtina, galėjo būti daug didesnės nei kad pardavėjos pasiūlyta 2 000,00 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog pirkėjų atsisakymas sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo pagrįstas ir negali būti laikomas neproporcingu.

Pirmiau nurodytas teismo išvadas pagrindžia ir ieškovo bei trečiojo asmens paaiškinimai dėl jų veiksmų sužinojus informaciją, kad parduodamas statinys – pirtis, yra teisiškai neįregistruotas. Kaip nurodė ieškovas ir trečiasis asmuo, sužinoję iš trečiųjų asmenų informaciją apie tai, kad parduodami statiniai gali būti teisiškai neįregistruoti, jie kreipėsi į pardavėją, jai skambino, bandė tartis dėl statinio įteisinimo galimybių. Trečiasis asmuo nurodė, kad ėjo į kompetentingas institucijas siekdama sužinoti informaciją dėl statinio įteisinimo galimybių, prašė atsakovę pateikti visus jos turimus dokumentus, netgi manė, kad statinio registravimo procedūrai esant nesudėtingai jie galėtų patys atlikti šiuos veiksmus, t. y. ėmėsi veiksmų, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta, tačiau, kaip galima spręsti iš pirkėjų nurodytų aplinkybių, atsakovė nerodė jokios iniciatyvos susidariusiai situacijai gera valia išspręsti, nesutiko teisiškai įregistruoti pirties, nors vėliu šiuos veiksmus atliko. Teismo vertinimu, pirkėjų nurodytos aplinkybės bei byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė, neatskleisdama pirkėjams reikšmingos informacijos apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, vėliau nesiekė išspręsti iškilusių kliūčių pagrindinei sutarčiai sudaryti ir nebendradarbiavo su pirkėjais. Nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovei apie tai, kad pirkėjai atsisako sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį tapo žinoma tik notarų biure, šią aplinkybę paneigia ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai apie tai, kad sužinoję, jog pirtis yra teisiškai neįregistruota, jie skambino atsakovei, buvo pas ją nuvykę. Nenorą gera valia spręsti susidariusią situaciją patvirtina ir kategoriškas atsakovės atsisakymas įregistruoti statinį – pirtį, kas vėliau, jos iniciatyva, vis dėlto buvo padaryta.

Pirmiau nurodytų teismo išvadų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, teismo vertinimu, nepaneigia byloje esančiame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2018 m. liepos 26 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybės bei tai, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą atsakovės atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), pagal ieškovo 2018 m. liepos 18 d. pareiškimą (b. l. 9–15). Kaip galima spręsti iš minėtame nutarime nurodytos informacijos, A. G. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariatą, prašydamas dėl J. S. veiksmų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo ir turto pasisavinimo, tačiau įvykio aplinkybių patikslinimo metu nebuvo nustatyta, kad J. S. naudotų apgaulę A. G. atžvilgiu (b. l. 12). Pažymėtina, kad nors ikiteisminio tyrimo įstaigos, išnagrinėjusios ieškovo pareiškimą, atsakovės veiksmuose nenustatė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti yra taikomi daug didesni neteisėto elgesio standartai, todėl veiksmai ar neveikimas, kuris negali būti pripažįstamas nusikalstamu, ne visuomet gali būti laikomas teisėtu civilinės teisės prasme. Pažymėtina, kad 2018 m. liepos 26 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atsakovės veiksmai nebuvo vertinti civilinės teisės aspektu, priešingai, minėtame nutarime nustatyta, kad šalis siejo civiliniai santykiai dėl sutarčių ir įsipareigojimų vykdymo, dėl kurių nesusitarus taikiai kilęs ginčas spręstinas teisme. Taigi ikiteisminio tyrimo įstaiga nesprendė dėl atsakovės veiksmų civilinės teisės prasme, todėl teigti, kad vien sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrindas konstatuoti atsakovės veiksmų teisėtumą, yra teisiškai nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė, neatskleidusi pirkėjams informacijos apie tai, kad parduodamas statinys – pirtis – yra teisiškai neįregistruotas, elgėsi nesąžiningai ikisutartinių santykių metu ir tokiu būdu pažeidė savo pareigas ikisutartiniuose santykiuose, vėliau šiai aplinkybei paaiškėjus nesiėmė priemonių įregistruoti statinį, kad būtų sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės, o ne dėl ieškovo, atsisakiusio sudaryti sutartį, kaltės. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą ieškovui atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi susitarimas dėl sutarties sudarymo buvo sudarytas jam neturint visos reikšmingos informacijos apie įsigyjamą nekilnojamąjį turtą.

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės sumokėto avanso sumą

Kaip jau buvo nurodyta, teismų praktikoje pripažįstama, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti pinigus visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai pagrindinė sutartis yra nesudaroma, kilus ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, susiduriama su problema, kokiu teisiniu pagrindu galima reikalauti juos grąžinti. Minėta, kad pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad preliminarioji sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau tarp šalių egzistavo ikisutartiniai santykiai, kurių metu sudaryto susitarimo dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje pagrindu ieškovas sumokėjo atsakovei 2 000,00 Eur dydžio avansą, kas, teismo vertinimu, sprendžiant avanso grąžinimo klausimą sudaro pagrindą remtis pirmiau nurodyta teismų praktika.

Šalių susitarimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo nebuvo įgyvendintas, šalys pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė ieškovui atsisakius sutartį sudaryti. Įvertinus pirmiau nurodytą teismų praktiką, ieškovas, kadangi pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, turi teisę reikalauti grąžinti jo kaip avansą sumokėtą pinigų sumą, nebent šalys būtų susitarusios dėl netesybų. Kaip jau buvo nurodyta, šalys sudarytoje sutartyje buvo susitarusios, kad tuo atveju, kai pagrindinė sutartis nėra įvykdoma dėl pirkėjo kaltės, pirkėjo sumokėta suma lieka pardavėjai. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl pirkėjo kaltės. Priešingai, byloje konstatuota, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl šalių sudarytos rankpinigių sutarties 2 straipsnio 1 punktas negali būti taikomas ir atsakovė neturi teisinio pagrindo pasilikti ieškovo jai sumokėtą 2 000,00 Eur sumą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis CK 6.237 straipsnio nuostatomis, ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 2 000,00 Eur sumos priteisimo tenkinamas, priteisiant ieškovui iš atsakovės 2 000,00 Eur kaip be pagrindo gautą sumą.

Dėl palūkanų priteisimo

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Šalių sudarytoje rankpinigių sutartyje nebuvo susitarta dėl palūkanų dydžio praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl sprendžiant klausimą dėl reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovės palūkanas, teismas vadovaujasi CK įtvirtintomis nuostatomis dėl palūkanų dydžio.

Nustatyta, kad ieškovas reiškia reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2 000,00 Eur sumos nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2019 m. vasario 19 d.), iš viso 87,95 Eur, priteisimo. Pažymėtina, kad ieškinyje suformuluotame reikalavime ieškovas prašo priteisti palūkanas, paskaičiuotas nuo 2018 m. balandžio 18 d., tačiau, apskaičiavus prašomą priteisti palūkanų sumą, matyti, kad palūkanas ieškovas yra paskaičiavęs nuo 2018 m. balandžio 4 d., t. y. nuo tos dienos, kaip kad yra nurodyta ieškinio aprašomojoje dalyje, – nuo pinigų perdavimo ieškovei dienos.

Teismui pripažinus, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl laikant, kad atsakovė be pagrindo yra įgijusi ieškovo jai perduotą 2 000,00 Eur sumą, atsakovė turėjo pareigą grąžinti ieškovui iš jo gautą pinigų sumą. Nors ieškovas palūkanas už naudojimąsi jam priklausiančiomis piniginėmis lėšomis yra paskaičiavęs nuo pinigų perdavimo atsakovei dienos, t. y. nuo 2018 m. balandžio 4 d., teismas sprendžia, jog palūkanų skaičiavimas nuo šios dienos yra teisiškai nepagrįstas. Teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. atsakovė ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis naudojosi egzistuojant teisiniam pagrindui, t. y. šalims esant sudarius avansinį susitarimą ir 2 000,00 Eur sumą ieškovui perdavus atsakovei kaip avansą. Atsakovei nurodytu laikotarpiu ieškovo jai perduotomis piniginėmis lėšomis naudojantis teisėtai, reikalavimas priteisti iš atsakovės palūkanas už naudojimąsi ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis šiuo metu negali būti tenkinamas. Teismo vertinimu, tik po to, kai šalys dėl atsakovės kaltės 2018 m. balandžio 18 d. nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovui jo sumokėtą 2 000,00 Eur sumą, o šios pareigos neįvykdžius – mokėti ieškovui už naudojimąsi jo pinigais įstatyme nustatyto dydžio palūkanas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas dėl įstatyme numatytų palūkanų už naudojimąsi pinigais priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 84,11 Eur dydžio palūkanas ((2 000,00 Eur x 5 proc.) / 365 x 307 dienos) = 84,11 Eur, paskaičiuotas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įvirtinta nuostata, pagal kurią skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Remiantis pirmiau nurodytoms CK nuostatomis ir priteisus ieškovui iš atsakovės tam tikras sumas, atsakovė privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio – 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas ir ieškovui priteistina iš atsakovės 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taip pat šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas už pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 63,00 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 6). Byloje esančios 2019 m. vasario 8 d. sutartis dėl teisinės pagalbos Nr. 190208-1 ir 2019 m. vasario 11 d. sutartis dėl teisinės pagalbos Nr. 190211-1 patvirtina, kad ieškovas A. G. su advokato padėjėju Tomu Damuliu buvo sudaręs teisinės pagalbos sutartis dėl dokumentų išreikalavimo iš valdžios institucijų ir dėl procesinių dokumentų parengimo civilinei bylai iškelti dėl sumokėtų sumų priteisimo iš atsakovės J. S. (b. l. 30–31). Už suteiktas teisines paslaugas ieškovas iš viso yra sumokėjęs 178,00 Eur (b. l. 32–33). Dėl duomenų gavimo iš Nekilnojamojo turto registro ieškovas yra sumokėjęs iš viso 6,38 Eur (2,03 Eur 2019 m. vasario 11 d. ir 4,35 Eur – 2019 m. vasario 18 d.). Taigi ieškovas šioje byloje iš viso turėjo 247,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytomis maksimaliomis advokato padėjėjams už suteiktą teisinę pagalbą priteistinomis sumomis, sprendžia, kad ieškovo išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti neviršija rekomenduojamų maksimalių normų, todėl laikytinos pagrįstomis. Įvertinus tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinta 99,82 procentai ieškovo pareikštų reikalavimų), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui priteistina iš atsakovės 246,93 Eur šioje civilinėje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovę civilinėje byloje atstovavo ir procesinius dokumentus – atsiliepimą į ieškinį rengė advokato padėjėjas Edvardas Bandariavičius, už kurio paslaugas atsakovė yra sumokėjusi 500,00 Eur (b. l. 48, 54, 66–67). Kaip matyti iš pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, šias išlaidas sudaro 100,00 Eur už suteiktas konsultacijas bei susipažinimą su dokumentais (5 val.), 300,00 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 100,00 Eur už dalyvavimą pirmosios instancijos teisme (b. l. 65). Nurodytos išlaidos neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, todėl taip pat laikytinos pagrįstomis. Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį (ginčas dėl be pagrindo gautos sumos priteisimo), civilinės bylos apimtį (byla nėra didelės apimties), joje sprendžiamų fakto ir teisės klausimų nesudėtingumą, į tai, kad advokato padėjėjo buveinės vieta yra kitoje nei kad vyko teismo posėdžiai vietovėje, sprendžia, jog nėra pagrindo mažinti atsakovės šioje byloje turėtas išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Įvertinus tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas tik iš dalies, atsakovei proporcingai atmestų reikalavimų daliai (0,18 procento) priteistina iš ieškovo jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 0,90 Eur.

Byloje esant pareikštiems vienarūšiams reikalavimams, teismas, priimdamas procesinį sprendimą, juos įskaito. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybė teismo sprendimu reiškia šalių patenkintų vienarūšių reikalavimų vykdymo procedūrų supaprastinimą, vykdymo išlaidų sumažinimą ir proceso koncentruotumą bei ekonomiškumą. Įskaitymas teismo sprendimu reiškia sprendimo vykdymo aspektą, nes po to, kai teismo sprendimu yra konstatuojama kiekvienos šalies materialiųjų teisių apimtis ir pobūdis, tokiu įskaitymu iš esmės atitinkamu dydžiu yra modifikuojama vykdytino sprendimo apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2012).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, atsakovei iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma (0,90 Eur) įskaitytina į ieškovui iš atsakovės priteistą sumą (246,93 Eur) ir atitinkamai šia suma sumažintina, todėl įskaičius priteistas sumas ieškovui iš atsakovės priteistinos 246,03 Eur byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Nustatyta, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 9,33 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija minimalią 3,00 Eur dydžio sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2014, Nr. 2014-12793), todėl, tenkinus ieškinį iš dalies, jos proporcingai paskirstytinos tarp šalių. Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį, valstybei iš atsakovės priteistina 9,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai). Proporcingai atmestų reikalavimų daliai valstybei iš ieškovo turėtų būti priteista 0,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, tačiau, kadangi nurodyta suma neviršija minimalios valstybei priteistinos sumos (3,00 Eur), ji valstybei iš ieškovo nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 96, 99, 290–291 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 2 000,00 Eur (dviejų tūkstančių eurų 00 ct) sumą, 84,11 Eur (aštuoniasdešimt keturių eurų 11 ct) palūkanas, paskaičiuotas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. vasario 19 d., 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 246,03 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt šešių eurų 03 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 9,31 Eur (devynių eurų 31 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.