Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Faustos Vitkienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas N. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 29 d. sprendimą Nr. 24S65828 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2029 m. vasario 27 d. (toliau – ir Sprendimas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog nesutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, nes Sprendimo turinys nėra aiškus, t. y. neaišku, kokią jis grėsmę gali kelti valstybės saugumui. Skundžiamo Sprendimo turinys nėra informatyvus, kadangi jame yra nurodytas tik Sprendimo priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalis, tačiau nepateikiama jokių Sprendimo priėmimo motyvų, argumentų ar faktinių aplinkybių, dėl kurių jam uždrausta atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jis yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir dažnai, Lietuvos Respublikos vizos pagrindu, lankydavosi Lietuvoje, atvažiuodavo pas sutuoktinę ir niekam nekilo jokių klausimų dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas nesupranta, kokią grėsmę valstybės saugumui jis gali kelti bei iš kokių duomenų Migracijos departamentas priėjo prie tokios išvados. Mano, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jis nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, jis nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, įskaitant ir migracijos taisyklių pažeidimą bei niekaip nėra nusižengęs prieš Lietuvą ar atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę. Taip pat mano, kad skundžiamas Sprendimas yra neproporcingas. Jis neužėmė jokių svarbių pareigų Rusijos Federacijos valstybės institucijoje. Anot pareiškėjo, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatų, nes Sprendimo turinys yra neišsamus, nemotyvuotas bei neatitinkantis individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų.

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog pareiškėjas 2024 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos Šengeno vizą bei kartu užpildė klausimyną, kuriame atsakydamas į 11 klausimą nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimu, pareiškėjui, išdavus Šengeno C tipo vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, todėl atsižvelgus į VSD išvadą, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės (šeimos padėtis, neva nėra padaręs jokių nusikaltimų ir t.t.) nepaneigia jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Paaiškina, kad, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėjas būtų veikęs prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių. Asmens keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, praeityje užimtomis pareigomis, patirtimis, taip pat įvertinus tikėtiną asmens elgesį ar asmeninę poziciją, nuostatas ateityje, t. y. vertinamos su asmeniu susijusios aplinkybės. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Pareiškėjas, dėl ginčijamame Sprendime aptartų priežasčių, vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jo pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje jis neturėtų jokių giminaičių ar draugų. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teigia, kad įvardyti, kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad skundžiamame Sprendime vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius, todėl buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta ir kontekstinė informacija apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir Sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Atsakovo vertimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3. VSD taip pat pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD atsiliepime pažymi, jog skundžiamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą buvo įformintas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade 2024 m. vasario 14 d. individualiu administraciniu aktu. VSD teigimu, tiek sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, tiek ir Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo pačiu faktiniu pagrindu – grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Todėl nagrinėjamai bylai teisiškai reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą. VSD įsitikinimu, nėra jokio pagrindo kvestionuoti sprendime atsisakyti išduoti Šengeno vizą nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo užpildytoje vizos paraiškoje nurodytas pareiškėjo kontaktinis el. paštas, kuriame panaudotas žodis „labus“ – šiuo žodžiu rusakalbiai paniekinamai įvardija lietuvių tautos asmenis. Tad, ši aplinkybė atskleidžia pareiškėjo pažiūras ir įsitikinimus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas taip pat nepateikė į bylą visiškai jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjui N. A. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, t. y. nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2029 m. vasario 27 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

5.1. Pareiškėjas 2024 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos Šengeno vizą.

Pareiškėjas 2024 m. sausio 29 d. užpildė klausimyną ir atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

5.2. VSD atliko pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui vertinimą ir priėmė išvadą, jog pareiškėjui, išdavus Šengeno C tipo vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo (VSD 2024 m. vasario 9 d. tarnybinis pranešimas dėl Rusijos Federacijos piliečio N. A. Nr. (10)-4Ž-638S(E)).

5.3. 2024 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje nustatytu pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad atsisakoma išduoti Šengeno vizą, jeigu užsieniečio gyvenimas laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte.

5.4. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės), 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 ir 38.3 punktais, 2024 m. vasario 29 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumu.

5.5. Pareiškėjas nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu.

6. Kaip matyti iš bylos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas iš esmės priimtas dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

7. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje, t. y. 5 metai.

8. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD <...>.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą priimtą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

10. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą priimtą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). EŽTT taip pat yra nurodęs, jog užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą priimtą byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

12. Visų pirma pabrėžtina, kad kompetentinga institucija – VSD, atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vienareikšmę išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas šiuo VSD vertinimu vadovavosi priimdamas ginčijamą Sprendimą.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad VSD į bylą yra pateikęs ne tik viešą medžiagą, kurios pagrindu buvo surašyta minėta išvada apie galimą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, bet ir neviešą informaciją dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri, vertinant kartu su kita byloje esančia vieša informacija, akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju teisėjų kolegija pabrėžia, kad VSD pateikti įslaptinti duomenys nėra vieninteliai byloje įrodymai, jie koreliuoja su viešais duomenimis, tad teisėjų kolegija juos vertina kaip įrodymus ir jais vadovaujasi priimdama sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalis, Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis).

14. Byloje nėra ginčo (visuotinai žinoma aplinkybė), kad Rusijos Federacija ir jos valdantis režimas yra atvirai Lietuvai priešiška, vykdo įvairias provokacijas ir pan.; iš esmės Lietuvai, ir ne tik, kelia egzistencinę grėsmę. Pareiškėjas yra šios šalies pilietis, tad jo patikra yra specifinė.

15. Pareiškėjas 2024 m. sausio 29 d. užpildė klausimyną ir atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023). Be to, dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos Federacijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos Federacijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Vadinasi, nagrinėjamas į Migracijos departamento klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos Federacijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusijos Federacijos plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Taigi, pareiškėjas, akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į klausimyno klausimus, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmas Ukrainos teritorijoje?), pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, tačiau tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Be to, pareiškėjas skunde nėra nurodęs jokio priešiškumo Rusijos Federacijos vykdomiems nusikalstamiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir pan., todėl spręstina, kad pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais.

Be kita ko, teisėjų kolegija sutinka su VSD nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjo užpildytoje vizos paraiškoje yra nurodytas pareiškėjo kontaktinis el. paštas, kuriame panaudotas žodis „labus“, o šiuo žodžiu rusakalbiai paniekinamai įvardija lietuvių tautos asmenis. Taigi, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina pareiškėjo pažiūras ir įsitikinimus, kurie kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

16. Pareiškėjas teigia, kad jis nekelia jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, nes nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, įskaitant ir migracijos taisyklių pažeidimą bei niekaip nėra nusižengęs prieš Lietuvą ar atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę.

Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento argumentais, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, sutiktina ir su kitais Migracijos departamento teiginiais, jog, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

17. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2023 m. sausio 31 d. dieną sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos pilietę A. A. ir ankščiau jam būdavo išduodamos Šengeno vizos, kurių viena galiojo nuo 2023 m. rugpjūčio 28 d. iki 2023 m. lapkričio 17 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)), o kita nuo 2023 m. spalio 9 d. iki 2024 m. sausio 8 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas nurodytų vizų pagrindu atvažiuodavo pas savo sutuoktinę.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo teiginiai niekaip nepaneigia jo galimos grėsmės valstybės saugumui. Pažymėtina, kad pareiškėjo sutuoktinė, šiuo metu yra deklaravusi savo išvykimą į Rusijos Federaciją, o pareiškėjas kitų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje neturi.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Rusijos Federacijoje jokių svarbių pareigų neužėmė. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija (atsakant klausimyno 11 klausimą) gali kelti grėsmę valstybės saugumui; juo labiau, kad nustatytas ir kitas neigiamas pareiškėjo elgesys. Tad tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt.

18. Aptariamu aspektu pažymėtina, kad, nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos Federacijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktus įrodymus, į Rusijos Federacijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę LVAT teisėjų kolegija pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Migracijos departamento atliktu pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į klausimyno 11 klausimą, vertinimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant Rusijos Federacijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui; jis yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Migracijos departamento skundžiamame Sprendime visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta Rusijos Federacijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti vizas atvykit į Lietuvos Respubliką, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).

21. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete, kuri yra pareiškėjo sutuoktinė, tačiau ji yra deklaravusi savo išvykimą į Rusijos Federaciją, o kitų ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pareiškėjas neturi.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunčiu, pareiškėjui galėjo būti nustatomas maksimalus 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatė perpus trumpesnį laikotarpį, t. y. 60 mėnesių (5 metų); būtent tokį laikotarpį siūlė nustatyti ir VSD. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Tad Migracijos departamentas Sprendimu taip pat visiškai pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

22. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų.

Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pareiškėjo pozicija; pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius ir kt. Taip pat atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitinka motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo N. A. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.