- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- 2A-1576-661/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06487-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, kilusią dėl laikino sulaikymo ir panaudotų specialių priemonių ieškovės atžvilgiu, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė K. M. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos naudai byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ji buvo pas savo motiną G. J., kur apie 17-18 valandą į namus užėjo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnai E. V. ir R. P.. Pareigūnai nenurodė nei kokiu tikslu jie atvyko, nei kas juos iškvietė. Pareigūnas E. V. išstūmė ieškovę į kitą kambarį, nors ieškovė nesipriešino, atėmė mobilųjį telefoną, po to užlaužė ieškovei abi rankas ir uždėdamas antrankius skaudžiai užgavo rankas. Pareigūnas ieškovei nubrozdino dešinės rankos riešą, o ant kairės rankos žastikaulio po pareigūno E. V. smūgio atsirado mėlynė (kraujosruva).
4. Ieškovė mano, kad ji buvo be jokio teisėto pagrindo sulaikyta ir jai padaryti kūno sužalojimai, kurie užfiksuoti (duomenys neskelbtini) Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato „Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole“. Pareigūnas E. V. tyčia sužalojo ieškovę, nors ji jam nesipriešino. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2018 m. gruodžio 6 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą E. V., bei kitiems asmenims nesuponuoja fakto, jog pareigūno E. V. veiksmai nesukelia civilinės atsakomybės. Pareigūnas E. V. padarė ieškovei kūno sužalojimus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4, 5 ir 25 straipsnių nuostatas, nes neapsaugojo ieškovės teisių ir laisvių, negerbė ir negynė jos orumo. Uždėdamas antrankius be teisinio pagrindo skaudžiai užgavo rankas, nubrozdino dešinės rankos riešą, o ant kairės rankos žastikaulio liko mėlynė (kraujosruva). Dėl neteisėtų pareigūno E. V. veiksmų ieškovei padaryta neturtinė žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str.), pasireiškia įvairiais psichologiniais išgyvenimais, skriauda, neviltimi, liūdesiu, pasipiktinimu, gyvenimo džiaugsmo praradimu. Ieškovė patyrė didelį dvasinį sukrėtimą. Visos šios neigiamos psichinės reakcijos atsirado dėl to, jog buvo neteisėtai ir nepagrįstai sužalota pareigūnui uždedant antrankius.
Atsiliepimas
5. Lietuvos Respublikai atstovaujantis Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė byloje atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog su ieškovės teiginiais nesutinka, kadangi jie yra nepagrįsti, o ieškovės sulaikymo teisėtumą pagrindžia byloje pateikti įrodymai. Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnai (duomenys neskelbtini) panaudojo prieš K. M. specialiąsias priemones - antrankius, teisėtai ir pagrįstai, laikantis Įstatyme nustatytų reikalavimų. Gavus K. M. skundą, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti ar pareigūnai E. V. ir R. P. netinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas ir ar tokiais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą. Atlikus tarnybinį patikrinimą, surašyta 2017 m. sausio tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-IS-9 „Dėl K. M. skundo, apie Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmus, tyrimo“, kurioje nesurinkta pakankamai duomenų ir įrodymų patvirtinančių, kad tyrėjas E. V. ir tyrėja R. P. su K. M. elgėsi netinkamai, neteisėtai, nepagarbiai ir nemandagiai, todėl jų veiksmuose (veikimas ar neveikimas) tarnybinio nusižengimo sudėties požymių nenustatyta.
6. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog laikino sulaikymo protokolas surašytas tą pačią dieną, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal ieškovės motinos G. J. pareiškimą, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate gautą (duomenys neskelbtini). Iš laikino sulaikymo protokolo matyti, kad ieškovė sulaikyta, išaiškintos jos teisės. (duomenys neskelbtini) ieškovei išaiškinta teisė turėti gynėją, taip pat įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimas), kreiptasi į teismą su prašymu įpareigoti K. M. laikinai išsikelti gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie G. J., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja. (duomenys neskelbtini) ieškovė paleista į laisvę. Ieškovės, kuri buvo įtariama, sistemingai terorizavusi, bauginusi savo motiną, grasinusi jai, naudojusi psichinę prievartą, t. y. sunkaus smurtinio nusikaltimo asmeniui padarymu, laikinas sulaikymas trumpą laiką, per kurį atlikti būtini proceso veiksmai atitiko baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 140 straipsnis ir kt.) reikalavimus. K. M. ieškinyje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad sulaikymo (duomenys neskelbtini) metu uždedant antrankius ji buvo sužalota.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, kad ieškovės, kuri buvo įtariama, sistemingai terorizavusi, bauginusi savo motiną, grasinusi jai, naudojusi psichinę prievartą, t. y. sunkaus smurtinio nusikaltimo asmeniui padarymu, laikinas sulaikymas trumpą laiką, per kurį atlikti būtini proceso veiksmai atitiko baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 140 straipsnis ir kt.) reikalavimus. Teismas taip pat sprendė, kad neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 95, 96) nurodytais paaiškinimais, dėl ko buvo panaudotos specialiosios priemonės. Tyrėja R. P. nurodė, kad paprašius, jog K. M. atsitrauktų nuo motinos, ji nesutiko ir šaukė, kad tai jos mama ir turi ją prižiūrėti, darėsi agresyvi, todėl K. M. buvo atitraukta nuo mamos ir panaudotos specialiosios priemonės antrankiai. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir tyrėjo E. V. tarnybiniame pranešime.
8. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą vertino ir kitus, netiesioginius įrodymus ir nustatė, jog ieškovės ir motinos santykiai yra konfliktiški. Teismas rėmėsi į bylą pateiktu 2019 m. kovo 28 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad G. J. 2019 m. kovo 22 d. pati kreipėsi ir prašė, kad jos dukra K. M. jai priekaištavo dėl nebūtų dalykų, elgėsi su ja nepagarbiai, įžeidinėjo, todėl G. J. bijo, kad gali nukentėti fiziškai nuo savo dukros K. M.. Teismas sutiko, kad šis nutarimas nesusijęs su (duomenys neskelbtini) įvykio aplinkybėmis, tačiau jis patvirtina jau anksčiau teismo nurodytą aplinkybę, kad ieškovę su motina sieja itin konfliktiški santykiai.
9. Teismas taip pat sprendė, kad K. M. ieškinyje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad sulaikymo (duomenys neskelbtini) metu uždedant antrankius ji buvo sužalota. Ieškovė remiasi Telšių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolu (b. l. 10), kuriame nurodyti sužalojimai – nubrozdinimas ant dešinės rankos riešo ir nežymi mėlynė ant kairės rankos. Tačiau teismo vertinimu šis protokolas neįrodo ir nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių, kad policijos pareigūnas ją sužalojo ir būtent policijos pareigūno padaryti sužalojimai užfiksuoti (duomenys neskelbtini) į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Apeliantė (ieškovė) K. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
11. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės, kuri buvo įtariama, sistemingai terorizavusi, bauginusi savo motiną, grasinusi jai, naudojusi psichinę prievartą, t. y. sunkaus smurtinio nusikaltimo asmeniui padarymu, laikino sulaikymo procese panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai buvo teisėtos, šiuos veiksmus atlikęs pareigūnas E. V. savo įgaliojimų neviršijo. Apeliantės manymu, policijos pareigūnai neteisėtai elgėsi ne tik ieškovės, bet ir jos motinos atžvilgiu, reaguodami į melagingą trečiojo asmens pranešimą ir toleruodami manipuliavimą garbaus amžiaus žmogaus sveikatos būkle, M. Z. siekiant asmeninių finansinių tikslų. Pareigūnai – Telšių aps. VPK Mažeikių r. PK Reagavimo skyriaus tyrėjas E. V. ir Telšių aps. VPK Mažeikių r. PK Reagavimo skyriaus tyrėja R. P. - neišsiaiškino situacijos ir negynė nei ieškovės, nei pačios jos motinos G. J., o, priešingai, pareigūnas E. V., grubiai pažeisdamas Policijos įstatymo 4, 5 ir 25 straipsnių nuostatas, savo veiksmus sukoncentravo į tai, kad nepagrįstai pažeistų tiek ieškovės, tiek jos motinos teises, prisidedant prie M. Z. piktavališkų planų įgyvendinimo. Policijos pareigūnai veikė, sudarydami galimybes ir sąlygas M. Z. visiškai paimti į savo valdžią ieškovės motiną, neteisėtai atriboti ją nuo dukters, atimti iš ieškovės galimybę ne tik senatvėje padėti motinai, tačiau ir su ja bendrauti.
12. Policijos pareigūnas E. V., uždėdamas ieškovei antrankius, ne tik sukėlė K. M. stiprų fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, pažemino ją kaip žmogų ir pilietę, sukėlė ieškovei psichologinį šoką, depresiją, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus. Neteisėto policijos pareigūno E. V. elgesio pasekmė – sužalotos abi rankos – dešinės rankos nubrozdinimas ir kraujosrūva ant kairės rankos žastikaulio. Ieškovės dvasinius išgyvenimus sustiprina tai, kad fizinis skausmas buvo sukeltas, o pažeminimas patirtas motinos G. J. akivaizdoje. Policijos pareigūnas E. V. savo aktyviais veiksmais ne tik neteisėtai sulaikė ieškovę, panaudojo jos atžvilgiu procesinės prievartos priemones, uždėdamas antrankius ieškovei K. M., tačiau pažeidė ir pareigūnų bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (BPK 2 str. 1 d.).
13. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta ieškovės atžvilgiu, nutrauktas. Nėra ginčo, kad valstybė turi teisę, tačiau ne pareigą, kaip neteisingai nurodyta skundžiamame sprendime, taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra įtariamas padaręs nusikaltimą. Pareigūnų teisės taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra įtariamas padaręs nusikaltimą, nėra absoliučios, o veiksmai laikytini teisėtais ne visais atvejais, o tik tais atvejais, kada tam, yra objektyvus pagrindas. Teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės teiginiai, jog ji nesipriešino policijos pareigūnui E. V., prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
14. Policijos pareigūno E. V. pasirinkta prievartos rūšis, taikyta ieškovės K. M. atžvilgiu, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, kad joks pažeidimas nebuvo daromas ar padarytas, į individualias ieškovės savybes. Teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai vadovavosi suinteresuotų asmenų – tyrėjų R. P. ir E. V., paaiškinimais, kadangi jie patys yra atsakingi už ieškovei padarytą žalą ir turi aiškų suinteresuotumą bylos baigtimi.
Šalies argumentai
15. Apeliantė 2020 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą skirti žodinį apeliacinės bylos nagrinėjimą.
Atsiliepimas
16. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Generalinė prokuratūra nurodė, kad G. J. pareiškime, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate gautame (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jos dukra K. M. apsigyvenusi jos namuose nuolat ją terorizuoja, grasina, reikalauja banko kortelės, pinigų, varžo jos laisvę, kad ji bijanti dėl savo gyvybės ir sveikatos nes dukra yra „neprognozuojama“. Esant tokiems pareiškime išdėstytiems duomenims ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 2 dalyje (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar žmogaus terorizavimas) buvo pradėtas pagrįstai. Apeliantės, kuri buvo įtariama sistemingai terorizavusi, bauginusi savo motiną, grasinusi jai, naudojusi psichinę prievartą, t. y. sunkaus smurtinio nusikaltimo asmeniui padarymu, laikinas sulaikymas trumpą laiką, per kurį atlikti būtini proceso veiksmai, atitiko baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 140 straipsnis ir kt.) reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad laikino sulaikymo metu apeliantės elgesys darėsi agresyvus, ji nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų atsitraukti nuo motinos, tai nulėmė teisėtą policijos pareigūnų sprendimą panaudoti specialiąsias priemones.
17. Lietuvos Respublikai atstovaujantis Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, jog ginčo laikotarpiu galiojusio Specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1226 ,,Dėl specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Tvarkos aprašas) 4.1 punktas numatė, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti specialiąsias policijos priemones, kai policijos pareigūnas paaiškino asmeniui sulaikymo pagrindą, atsakomybę, kylančią už policijos pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą; kai asmuo atsisako vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus ir nurodymus (Tvarkos aprašo 4.2 punktas). (duomenys neskelbtini) K. M. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų (atsitraukti nuo mamos), darėsi agresyvi, todėl prieš ją buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Tvarkos aprašo 11 punktas numato, kad specialiąsias priemones – antrankius policijos pareigūnas gali panaudoti tiek keliančio pavojų asmens sulaikymo metu, tiek nekeliančio pavojų asmens sulaikymo metu (K. M. (duomenys neskelbtini) buvo laikinai sulaikyta). K. M. (duomenys neskelbtini) laikinai sulaikyta BPK 140 straipsnio pagrindais, prieš ją specialiosios priemonės - antrankiai panaudoti Įstatymo ir Tvarkos parašo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) veiksmuose nėra būtinos sąlygos atsakomybei atsirasti (CK 6.272 straipsnis), t. y. neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje, reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. K. M. nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jai buvo padaryta esminė neturtinė žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
20. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantė savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, dėl to jas tikslinga detaliau paaiškinti žodinio teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose dalyvavo pati apeliantė ir jos atstovas, jai buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, netenkina apeliantės prašymo.
Dėl bylos esmės
22. Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-414/2012; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017).
23. Nagrinėjamu atveju apeliantė K. M. kreipėsi teismą, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo ir procesinių prievartos priemonių panaudojimo. Ieškovė teigia, kad policijos pareigūnas neapsaugojo jos teisių ir laisvių, negerbė ir negynė jos orumo, uždėdamas antrankius be teisinio pagrindo sužalojo jai abi rankas – ant dešinės rankos riešo padarė nubrozdinimą, o ant kairės rankos žastikaulio po pareigūno E. V. smūgio jai atsirado kraujosruva. Ieškovė ikiteisminio tyrimo pareigūno neteisėtus veiksmus grindžia Policijos įstatymo 4, 5 ir 25 straipsnių pažeidimu. Visa neturtinė žala ieškovei kilo dėl to, kad ji buvo neteisėtai ir nepagrįstai sužalota pareigūnų uždedant antrankius.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatyti ne bet kokie ieškovo moraliniai išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o tik tokie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-684/2017).
25. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, be jokio pagrindo analizavo ieškovės ir kitų asmenų tarpusavio santykius, kurie niekaip nėra susiję su šios bylos dalyku, su konkrečiu įvykiu bei apeliantei padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, minėtus įrodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir tik įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus padarė pagrįstas išvadas, kad apeliantę su jos motina sieja itin konfliktiški santykiai.
26. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) galiojusio Specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V- 1226 ,,Dėl specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 punktas numatė, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti specialiąsias policijos priemones, kai asmuo atsisako vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus ir nurodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, jog nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 95, 96) nurodytais paaiškinimais, dėl panaudotų specialiųjų priemonių. Tyrėja R. P. nurodė, kad paprašius, kad K. M. atsitrauktų nuo motinos, ji nesutiko ir šaukė, kad tai jos mama ir turi ją prižiūrėti, darėsi agresyvi, todėl K. M. buvo atitraukta nuo mamos ir panaudotos specialiosios priemonės antrankiai. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir tyrėjo E. V. tarnybiniame pranešime. Kad apeliantės (ieškovės) ir motinos santykiai yra konfliktiški, patvirtina į bylą pateiktas 2019 m. kovo 28 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš jo matyti, jog G. J. 2019 m. kovo 22 d. pati kreipėsi ir prašė, kad jos dukra K. M. jai priekaištavo dėl nebūtų dalykų, elgėsi su ja nepagarbiai, įžeidinėjo, dėl to G. J. bijo, kad gali nukentėti fiziškai nuo savo dukros K. M.. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė K. M. darėsi agresyvi, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų (atsitraukti nuo motinos), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai įvertinę susidariusią situaciją, prieš K. M. specialiąsias priemones - antrankius, panaudojo teisėtai ir pagrįstai, laikantis Įstatyme nustatytų reikalavimų. Kolegijos vertinimu, policijos pareigūnas panaudodamas specialiąsias priemones - antrankius, nepažeidė ieškovės nuodytų Policijos įstatymo 4, 5 ir 25 straipsnio nuostatų.
27. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė K. M. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad sulaikymo (duomenys neskelbtini) metu uždedant antrankius ji buvo sužalota. Ieškovė remiasi Telšių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolu (b. l. 10), kuriame nurodyti sužalojimai – nubrozdinimas ant dešinės rankos riešo ir nežymi mėlynė ant kairės rankos. Tačiau teismo vertinimu, šis protokolas neįrodo ir nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių, kad policijos pareigūnas ją sužalojo ir būtent policijos pareigūno padaryti sužalojimai užfiksuoti (duomenys neskelbtini) į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole. Atsižvelgiant į tai, kad laikino sulaikymo metu apeliantės elgesys darėsi agresyvus, ji nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų atsitraukti nuo motinos, tai nulėmė teisėtą policijos pareigūnų sprendimą panaudoti specialiąsias priemones.
28. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas nenustatė, kad policijos pareigūnų veiksmai (duomenys neskelbtini) neatitiko bendrojo atidumo ir rūpestingumo standartų.
29. Kolegija konstatuoja, jog apeliantė neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (duomenys neskelbtini) laikinai ją sulaikydami, atliko neteisėtus veiksmus, padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ar, kad laikino sulaikymo metu buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškinys buvo atmestas pagrįstai.
Dėl bylos baigties
30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Kiti apeliantės skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
apeliantės K. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.