Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-09-11 · Civilinė byla Nr. 2-1475-798/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-11
Bylos Nr.
2-1475-798/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
Pareiškėjas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinio reikalavimo
Suinteresuotas asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Achemos grupė“, „Krovinių terminalas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1475-798/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01117-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.1.; 3.3.2.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „METOIL“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „METOIL“ bankroto byloje, suinteresuoti asmenys uždarosios akcinės bendrovės „Achemos grupė“, „Krovinių terminalas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB arba bendrovė) „METOIL“; bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi pripažinta BUAB „METOIL“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašė BUAB „METOIL“ bankroto byloje patvirtinti jos 4 025 510,81 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro: 1 584 248,45 Eur akcizų mokestis, 158 425,05 Eur akcizų bauda, 449 345,97 Eur akcizų delspinigiai, 1 290 456,44 Eur pridėtinės vertės mokestis, 129 045,7 Eur pridėtinės vertės mokesčio bauda, 407 987,12 Eur pridėtinės vertės mokesčio bauda, 5 997,74 Eur gyventojų pajamų mokestis ir 4,34 Eur pagal teismo vykdomuosius dokumentus. Reikalavimą grindė 2013 m. spalio 3 d. VMI sprendimu Nr. 69-133. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi įtraukė į BUAB „Metoil“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą kreditorę VMI su 6 002,08 Eur (5 997,74 Eur GPM ir 4,34 Eur pagal teismo vykdomuosius dokumentus) dydžio finansiniu reikalavimu. Tarp pareiškėjos ir atsakovės ginčas kilo dėl 4 019 508,73 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 9 d. nutartimi patvirtino kreditorės VMI 4 019 508,73 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „METOIL“ bankroto byloje. Teismas nustatė, kad BUAB „METOIL“ bankroto administratorės ginčijama mokestinė nepriemoka buvo nustatyta 2013 m. spalio 3 d. VMI sprendimu Nr. 69-133. Šio administracinio akto teisėtumas patikrintas ir patvirtintas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. S-69-(7-21-217/2013) ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2637-281/2016, įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-400-556/2018. Kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią sprendžiant ginčo klausimą, todėl teismas nekartojo jame nurodytos aplinkybės dėl atsakovės kvestionuotu mokesčių administratorės sprendimu teisėtai patvirtintos mokestinės nepriemokos. Teismo vertinimu pareiškėjos prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą BUAB „METOIL“ ginčija deklaratyviai, remiantis prielaida, kad PVM mokestis galėjo būti sumokėtas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. jos kontrahenčių, įregistruotų kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalyse. 2018 m. birželio 26 d. gautu raštu, registracijos Nr. DOK-19395, pareiškėja nurodė, kad savo reikalavimą tikslina pagal pirminį sprendimą ir mokesčių apskaitos informacinėje sistemoje atliktus patikslinamuosius įrašus bei kad nuo 2013 m. sausio 1 d. tretieji asmenys nėra padengę atsakovės įsiskolinimo biudžetui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2637-281/2016 konstatavo, jog net ir atsižvelgus į tai, kad dalis vežėjų patvirtino prekių tiekimą, t. y. prekės buvo išvežtos iš Lietuvos teritorijos, nėra duomenų, jog dokumentuose nurodytas prekės gavėjas ją gavo; pagal surinktus dokumentus nėra galimybės nustatyti, kad prekės gavėjui perėjo disponavimo teisė. Teismo vertinimu bylos medžiaga patvirtina, kad prekių pristatymo vietos adresu prekės negautos, išskyrus Lenkijos įmonės „1-2-3“ Sp.z.o.o. atveju, faktinė prekių pristatymo vieta nežinoma, neaišku, kokiu būdu su prekių tiekimu yra susijusi dalis subjektų, nurodytų vežėjų pateiktuose važtaraščių egzemplioriuose kaip prekių gavėjai; važtaraščiai su pirkėjo ar gavėjo žymomis apie prekių gavimą nepateikti. Teismas akcentavo, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja būtent atsakovę pateikti atitinkamus įrodymus, patvirtinančius 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygas, taip pat nurodė, kad VMI daugiašalio mokestinio patikrinimo metu iš užsienio mokesčių administratoriaus gauta informacija atitinka leistinumo kriterijus, tuo labiau kad BUAB „METOIL“ nepateikė duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus konstatuotas aplinkybes. Ši išvada buvo apeliacinio patikrinimo objektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką tirtu klausimu, 2018 m. kovo 21 d. nutartyje konstatavo, kad valstybės narės taiko neapmokestinimo PVM taisykles, kai: 1) teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui; 2) prekės nebėra tiekimo valstybėje narėje; 3) prekės siunčiamos apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks. Nurodė, kad vietos mokesčių administratorius ir centrinis mokesčių administratorius išsamiai įvertino kiekvieno tiekimo sandorio aplinkybes, kurios yra labai panašios, jas papildomai įvertino Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas, kuris pasisakė dėl esminių byloje ginčytinų klausimų. Konstatavo, jog nebuvo sąlygų, kurioms esant galėjo būti taikomas 0 PVM tarifas tiekimams ES bendrijos viduje visiems ginčo sandoriams tikrintu laikotarpiu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja būtent atsakovę pateikti atitinkamus įrodymus, patvirtinančius 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygas, taip pat į tai, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu tokių sąlygų taikymo nebuvo nustatyta, atmetė bendrovės atstovų hipotetinius teiginius apie jos kontrahentų galimai sumokėtą PVM mokestį kitose ES valstybėse vėlesniu laikotarpiu. Pažymėjo, jog tokiam teiginiui pagrįsti BUAB „METOIL“ nepateikė jokių patvirtinančių duomenų iš savo kontrahentų, nurodytų administracinėje byloje išanalizuotuose sandoriuose.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė BUAB „METOIL“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos VMI prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės BUAB „METOIL“ bankroto byloje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo nutartį, nes ignoravo pagrindinius administratoriaus atsikirtimus bei skundžiamą nutartį priėmė nesulaukęs iš VMI atitinkamų duomenų apie atsakovės kontrahentų deklaruotus mokesčius, kuriuos buvo įpareigojęs pateikti. Skundžiama nutartis grindžiama tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos mokestiniame ginče, kurios nuo 2013 m. faktiškai galėjo būti pasikeitusios. Iš Mokestinio ginčo yra aišku, kad jame buvo nagrinėjamas ginčas dėl 2013 m. patikrinimo akte fiksuotų aplinkybių. Apeliantės nuomone situacija gali būti pasikeitusi, nes VMI kontrahentai galėjo atitinkamus mokesčius deklaruoti kitose ES valstybėse narėse, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos motyvus visiškai ignoravo ir rėmėsi išimtinai tik 2013 m. patikrinimo akto duomenimis. Teismas nurodė, kad atitinkamus duomenis apie VMI kontrahentų deklaruojamus mokesčius į bylą turėjo pateikti administratorius. Apeliantės nuomone tokia teismo motyvacija yra visiškai ydinga, kadangi administratoriui atitinkami duomenys nėra ir negali būti prieinami, o tokios informacijos apie kitose valstybėse narėse atsakovės kontrahentų deklaruojamus mokesčius administratorius surinkti negali. Tokią informaciją, bendradarbiaudama su užsienio mokesčių administratoriais, gali surinkti tik VMI.Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja VMI prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą.Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. galutinai užbaigė mokestinį ginčą. Kadangi apeliantė nuo 2014 m. balandžio 10 d. turi bankrutuojančios bendrovės statusą, įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi patvirtintame 2013m. spalio 3 d. 10-03VMI sprendime Nr. 69-133 fiksuotos sumos yra tvirtinamos kaip kreditorinis reikalavimas. Nei MAĮ, nei ĮBĮ nuostatos nenumato nei mokesčių, nei bankroto administratoriaus teisės ir / ar pareigos revizuoti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Apeliantės bankroto administratorius nepateikė teismui duomenų apie jam žinomas pasikeitusias aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos 2013 m. liepos 5 d. VMI patikrinimo akte Nr. 204-6. Nurodydama aplinkybę, kad VMI iš naujo nepatikrino ir teismui nepateikė duomenų, ar patikrinimo akte fiksuoti BUAB „METOIL“ kontrahentai užsienyje deklaravo mokesčius, siekia suklaidinti teismą. Administracine tvarka buvo įvertintas PVM ir akcizo mokesčių apskaičiavimo aplinkybes, kurių pakartotinis analizavimas nagrinėjamojoje byloje reikštų mokestinio ginčo atnaujinimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos ribų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl atskirojo skundo atmetimo

Pareiškėja VMI 4 019 508,73 Eur dydžio finansinį reikalavimą grindžia BUAB „METOIL“ nuo 2013 m. sausio 1 d. nepadengto įsiskolinimo aplinkybėmis, t. y. po atlikto daugiašalio UAB „METOIL“ akcizų, PVM, pelno mokesčio ir laikinojo socialinio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo VMI surašė 2013 m. liepos 5 d. patikrinimo aktą Nr. 204-6, kuriame papildomai suskaičiavo 5 470 093 Lt akcizų mokesčio ir 4 455 686 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). Šis aktas buvo patvirtintas 2013 m. spalio 3 d. VMI sprendimu Nr. 69-133 (suskaičiuoti 5 470 093,00 Lt akcizų mokestis, 4 455 686,00 Lt PVM, 1 530 219,90 Lt PVM delspinigiai, 1 551 501,83 Lt akcizų mokesčio delspinigiais, 547 010,00 Lt akcizų mokesčio bauda bei 445 569,00 Lt PVM bauda). Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. S-69 (7-217/2013) patvirtino VMI 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-133. BUAB „METOIL“ kreipės į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. S-69(7-217/2013) ir VMI 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-133. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2637-281/2016 skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-400-556/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, jog ir situacija nuo 2013 m. iki šiol gali būti pasikeitusi, nes jos kontrahentai galėjo atitinkamus mokesčius deklaruoti kitose ES valstybėse narėse ir šią informaciją (apie BUAB „METOIL“ kontrahentų deklaruojamus mokesčius) gali pateikti tik pareiškėja, bendradarbiaudama su užsienio mokesčių administratorėmis, kaip nepagrįstus. Pirma, teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Tačiau akcentuotina, kad galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog nagrinėjami teisiniai santykiai pasižymi viešuoju interesu, todėl 2018 m. gegužės 14 d. protokoline nutartimi įpareigojo pareiškėją, kaip mokesčių administratorę, patikrinti duomenis dėl BUAB „METOIL“ kontrahentų PVM mokesčių deklaravimo kitose valstybėse. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja paaiškino, kad apeliantės kontrahentų PVM ir akcizo mokesčių apskaičiavimo aplinkybės buvo nustatytos administracine tvarka ir pakartotinai jų neanalizuos, kadangi pakartotinis šių aplinkybių analizavimas reikštų mokestinio ginčo atnaujinimą, kurio procedūrą ir pagrindus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnis ir Administracinių bylų teisenos įstatymas. Dėl proceso atnaujinimo BUAB „METOIL“ nesikreipė. Taigi, apeliantei, teigiančiai, jog nuo 2013 m. iki šiol gali būti pasikeitusi, nes jos kontrahentai galėjo atitinkamus mokesčius deklaruoti kitose ES valstybėse narėse, kilo pareiga šias aplinkybes įrodyti. Antra, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011; kt.). BUAB „METOIL“, pritaikiusi 0 proc. PVM tarifą, kilo pareiga turėti dokumentus, įrodančius, kad jos kontrahentai yra (buvo) kitoje valstybėje narėje registruoti PVM mokėtojai, atitinkamai jie turėjo prievolę savo valstybėse sumokėti mokesčius. Apeliantės bankroto administratorius 2018 m. gegužės 24 d. atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, ar bendrovės kontrahentai: Lenkijos įmonės „Petrol Stationa“ S.C., „Energy ECO“, Sp.z.o.o., „Rynek 13“ Sp.z.o.o., „Kornet Trade“ Sp. z.o.o.m Wroclawska Izba Petrochemiczna Sp.z.o.o., Centrum Szkoleniowe „Perfecto“ Sp.z.o.o., 1-2-3“ Sp.z.o.o., Slovakijos įmonė Zervan s.r.o., Latvijos įmonė SIA „Morfeus“ yra deklaravusios iš sandorių su BUAB „METOIL“ mokėtinas mokesčių sumas Lenkijoje, Latvijoje ir Slovakijoje. Apeliacinės instancijos teismui BUAB „METOIL“ taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jos kontrahentai (Lenkijos, Latvijos ir Slovakijos įmonės) nuo 2013 m. kitose valstybės narse buvo / yra registruoti PVM mokėtojai (CPK 178 straipsnis).Trečia, CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Administracinėje byloje Nr. 400-556/2018 iš mokesčių administratorių atlikto daugiašalio patikrinimo duomenų buvo nustatytos nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, jog: a) Lenkijos įmonė Wrocławska Izba Petrochemiczna Sp.z.o.o. nedeklaravo prekių įsigijimų iš atsakovės, įmonė nuo 2012 m. kovo 30 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų prekybai Bendrijos viduje registro ir 2012 m. gegužės 25 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro, b) Slovakijos įmonė Zervan s.r.o. iš PVM mokėtojų registro išregistruota nuo 2012 m. sausio 1 d., c) Lenkijos įmonė „Petrol Station“ S.C., „Energy ECO“ Sp.z.o.o., „Rynek 13“ Sp.z.o.o. nedeklaravo prekių įsigijimų iš bendrovės, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. nebevykdo veiklos ir šios įmonės mokesčių administratoriaus sprendimu 2010 m. rugsėjo 1 d. buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, d) Lenkijos įmonė Kornet Trade Sp.z.o.o. mokesčių administratoriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro nuo 2010 m. balandžio 19 d., e) Latvijos įmonės SIA „Morfeus” mokesčių administratoriaus sprendimu 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginys dėl jos kontrahentų atitinkamus mokesčių deklaravimo kitose ES valstybėse narėse grindžiamas spėjimu (prielaidomis) ir nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos nurodomas aplinkybes, priešingai, įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatuotos aplinkybės dėl apeliantės kontrahentų išregistravimo iš PVM mokėtojų registro. Dėl to sprendimas priimamas apeliantės, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas), nenaudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1140-823/2018). Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamosios nutarties motyvuojamojoje dalyje, pasisakydamas dėl pareiškėjos VMI finansinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė esminius bylos teisinius argumentus bei iš įrodymų visumos padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog įsiteisėjęs sprendimas administracinėje byloje yra pareiškėjos reikalavimo pagrindas nagrinėjamojoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punktu). Išaiškintina, kad kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl bendrovės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Todėl BUAB „METOIL“ įrodžius, jog kontrahentai, kuriems prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruoti PVM mokėtojais, todėl galėjo atitinkamus mokesčius deklaruoti kitose ES valstybėse narėse, pareiškėjos reikalavimas turės būti patikslintas. Tas pats pasisakytina ir apie BUAB „METOIL“ pateiktą informaciją apeliacinės instancijos teismui, kad BUAB „METOIL“ mokestinė permoka (skirtumas) yra 74 047,66 Eur. Taigi, BUAB „METOIL“ turi teisę kreiptis į apygardos teismą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasAntanas RudzinskasAldona Tilindienė