Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2642-794/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,MGWES group“ ieškinį atsakovui G. J. F. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio pagrindo ir dalyko

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Šią savo teisę asmuo turi įgyvendinti laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai visiems asmenims užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (ieškinio formos, turinio).Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama ir atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą.Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštas ieškinys (jo faktinis pagrindas) buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad bendrovė apeliantui, jos buvusiam akcininkui, pagal 2014-04-01 kasos išlaidų orderį nepagrįstai išmokėjo 115 848,01 Eur. Nurodoma, kad šis mokėjimas buvo atliktas nepaisant to, jog įmonė turėjo vykdytinų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, be kita ko, M. K.. Teigiama, kad apeliantui ši aplinkybė buvo žinoma, todėl ne tik akcininkui buvo suteikta pirmenybė, bet ir sumažinta bendrovės turto vertė. Be to, apeliantui buvo žinoma, kad minėta suma jam buvo išmokėta iš M. K. bendrovei suteiktos paskolos, skirtos jos veiklai vykdyti. Šalys neprivalėjo atlikti ginčo mokėjimo, o toks jų elgesys yra nesąžiningas. Nors, kaip žinoma, nėra reikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytą įstatymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, t. y. nėra nustatytas reikalavimas teisiškai kvalifikuoti ginčą (teisinis ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva) nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad jos reiškiamo reikalavimo teisinis pagrindas yra vienas iš CK kreditoriaus interesų gynimo būdų – actio Pauliana (Pauliano ieškinio) institutas (CK 6.66 str.). Taip pat ieškinyje išdėstė aplinkybes, kurios, jos manymu, patvirtina sąlygų tokiam institutui taikyti buvimą, aktualią šias sąlygas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Ieškinio dalykas ieškinyje buvo suformuluotas taip: priteisti ieškovei iš atsakovo 115 848,01 Eur ir procesines palūkanas. Jokių aplinkybių, susijusių su 2014-04-01 kasos orderio Nr. 2140401/01 galiojimu ir/ar restitucijos taikymu, ieškinyje neišdėstyta. Akivaizdu, kad būtent toks reikalavimų suformulavimas reiškia reikalavimą dėl priteisimo, o ne reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepaisant to, kad ieškinio 11 p. ir pasisakyta dėl šiuo ieškiniu CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijamo 2014-04-01 atlikto 115 848,01 Eur mokėjimo apeliantui. Kaip minėta pirmiau, įstatymas teismui suteikė teisę nustatyti teisinį ieškinio pagrindą (teisiškai įvertinti aplinkybes, kuriomis grindžiami konkrečia forma suformuluoti reikalavimai), o teisminio nagrinėjimo dalyko ir jo ribų nustatymas yra išimtinai ginčo šalių pareiga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nors ieškiniu prašoma priteisti skolą, tačiau iš esmės ginčijamas kasos išlaidų orderį bei reikalaujama vienašalės restitucijos – grąžinti ginčo orderio pagrindu išmokėtas lėšas (žr. teismo sprendimo 10 p.), neatsižvelgė į CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus peržengti pareikštus reikalavimus, šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo principus (CPK 13 str., 17 str.). Šiuo atveju teismas savo iniciatyva nustatė, kaip geriausiai būtų apginti ieškovės interesus ir iš esmės už ieškovę suformulavo reikalavimą pripažinti ginčo mokėjimo orderį negaliojančiu, o ieškinio reikalavimą priteisti atitinkamą sumą pripažino išvestiniu reikalavimu (prašymu taikyti restituciją). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama situacija yra teisiškai ydinga ne tik dėl to, kad ieškinio dalykas buvo suformuotas teismo, t. y. pažeidžiant šalių dispozityvumo principą, bet ir todėl, jog tai buvo padaryta neišklausius šalių pozicijos, šį klausimą išsprendus galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas suteikia diskreciją teismo iniciatyva konstatuoti tik niekinio sandorio sudarymo faktą, t. y. tokio sandorio, kuris negalioja nepaisant to, ar yra sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1, 5 d.). Pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas siekiant sandorio pripažinimo negaliojančiu, toks sandoris būtų priskiriamas prie nuginčijamų sandorių kategorijos. Pažymėtina, kad ieškovė savo ieškinyje nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su galimybe taikyti imperatyvų reguliavimą (pavyzdžiui, su CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimo), ir neįrodinėjo, kurių prievolių ir kuriam kreditoriui prievolės įvykdymo terminas buvo suėjęs pirmiau ar dar nesuėjęs. Ieškovės bankroto byloje esanti informacija leidžia įsitikinti, kad ieškovė turi ir kitų antrosios ir trečiosios eilės kreditorių, ne tik M. K., nors jo patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma ir yra didžiausia (642 947,18 Eur) (Vilniaus apygardos teismo 2017-03-24 nutartis, priimta byloje Nr. eB2-2343-560/2018; teismų informacinės sistema LITEKO). Esant tokiai situacijai, bylą nagrinėjęs teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas atitiktų ieškinio pagrindą, t. y. būtų patikslintas ieškinio priėmimo metu ar vėlesnėje bylos proceso stadijoje, nustačius ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti – aiškiai identifikuoti būdą, kuriuo ji siekia ginti savo ar savo kreditorių teises. Tik taip būtų tinkamai pasirengta bei išnagrinėta byla, užtikrinta priešingos šalies procesinė teisė teikti atsikirtimus į jam pareikštą reikalavimą. Pažymėtina, kad ieškiniai, kaip ir kiti procesiniai dokumentai, teismui pateikiami raštu (CPK 110 str., 111 str. 1 d.). Įstatyme nenustatyta galimybė procesinius dokumentus teismui pateikti žodžiu. Bet koks kitas procesinio dokumento teismui pateikimo būdas laikytinas neatitinkančiu procesinių dokumentų formos reikalavimų. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra net ir tokių domenų, kad teismas būtų siekęs patikslinti ieškovės poziciją ar reikalavimus bent jau teismo posėdžio metu, o ieškovė, teikdama paaiškinimus, būtų ją aiškiai suformulavusi. Nustatyto pažeidimo apeliacinės instancijos teismas pats ištaisyti negali, kadangi tokio procesinio dokumento, kaip ieškinys, priėmimas ir jo turiniui keliamų reikalavimų ištaisymas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva (CPK 137 str. 1 d., 296 str. 1 d. 11 p. ir 2 d.). Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011; 2017-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 42 p.). Kadangi dėl aptarto pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai (ir dėl to dar bus pasisakyta), skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.).Siekiant tinkamai įgyvendinti pirmiau aptartus principus bei užtikrinti tinkamą bylos proceso eigą bei teisingą ginčo išnagrinėjimą, ieškovei turi būti suteikta galimybė, ginant bendrovės bei jos kreditorių interesus, sukonkretinti ir patikslinti arba ieškinio dalyką, arba pagrindą, t. y. pateikti procesinį dokumentą, kuriame jos išdėstyti faktiniai (arba ir teisiniai) ieškinio pagrindai atitiktų ieškinio dalyką. Tuo atveju, jei teismo priimtame ir išnagrinėtame ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas dėl skolos iš apelianto priteisimo ar dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo (pažymėtina, kad skundžiamo teismo sprendimo įžanginėje dalyje nurodoma apie ginčo dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimą), reikalinga nurodyti aplinkybes, kurios, ieškovės manymu, patvirtina skolinių santykių egzistavimą ir netinkamą tokių prievolių vykdymą, arba turto gavimą be teisinio pagrindo. Jei faktinis pagrindas, ieškovės nuomone, yra suformuluotas tinkamai, būtina patikslinti ieškinio dalyką, atsižvelgiant į pasekmes, kurios atsiranda patenkinus reikalavimą, pareikštą actio Pauliana pagrindu. Apeliantui, atitinkamai, turi būti sudaryta galimybė pateikti savo atsikirtimus.

Dėl ginčo esmės atskleidimo

Kasacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, taigi toks veiksmas atitinka sandorio požymius (CK 1.63 str. 1 d.) ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Skolos sumokėjimo ar skolos sumažinimo sandorio ginčijimas įvairiais kreditorių teisių pažeidimo aspektais taip pat jau buvo analizuotas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015; 2017-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2018-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018; 2018-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-403/2018).Tokie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad apelianto naudai atliktas mokėjimo veiksmas, kaip teigta ieškinyje – skolos grąžinimas, galėtų būti vertinamas kaip atsiskaitymo sandoris, nes jį atlikusios šalies (ieškovės) valia buvo nukreipta užbaigti paskolos sutartis ir iš jos kylančius prievolinius teisinius santykius. Taigi šiame kontekste ieškovės 2014-04-01 kasos orderis atitinka vienašalio sandorio, kuriuo siekiama konkrečių teisinių padarinių – BUAB „MGWES group“ prievolės atsiskaityti su apeliantu užbaigimo – požymius, ir todėl galėtų būti ginčijamas tiek sandorių negaliojimo, tiek kreditorių interesų pažeidimo (actio Pauliana ar kitais) pagrindais.Tačiau tuo atveju, jeigu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovei būtų suteikta teisė patikslinti savo ieškinį ir reikalavimas būtų suformuluotas būtent toks, kokį savo iniciatyva nustatė teismas – pripažinti negaliojančiu kasos išlaidų orderį bei taikyti restituciją, grąžinant įmonei jo pagrindu gautą sumą, siekiant teisingai išspręsti tokį ginčą visų pirma būtina nustatyti ieškovės skolą apeliantui, buvusią šio mokėjimo atlikimo momentu (ar, priešingai, nebuvusią) ir tikslų jos dydį, taip pat teisiškai įvertinti pagrindą, kuriuo vadovaujantis apeliantas 2013-11-08 įnešė į įmonės kasą 57 172,01 Eur sumą ir kuris nurodomas šiame dokumente. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovė su apeliantu 2013-02-01 sudarė paskolos sutartį, kuria 13 mėn. terminui (iki 2014-03-08) įmonei paskolino 115 848 Eur (400 000 Lt) (1.2., 2.1. p.). Po pusės metų, 2013-08-22 bei 2013-08-28, šalys sudarė dar dvi sutartis, pagal pirmąją apeliantas tam pačiam 13 mėn. terminui (iki 2014-09-23) paskolino įmonei 61 600 Eur (1.2., 2.1. p.), pagal antrąją 13 mėn. terminui (iki 2014-09-29) paskolino dar 55 00 Eur. Kaip buvo nustatyta ir pirmosios instancijos teisme, apeliantas iš viso bendrovei paskolino 232 448 Eur. Byloje nėra ginčo, kad ši suma buvo faktiškai perduota bendrovei. Apeliantas, tuometinis vienintelis bendrovės akcininkas, 2013-10-29 priėmė sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, išleidžiant 600 000 vnt. naujų paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, kurios vieneto kaina – 0,29 Eur (1 Lt). Šiame sprendime nurodyta, kad apmokėjimas už kiekvieną akciją bus vykdomas piniginiais įnašais, sumokant už išleidžiamas naujas akcijas pačioje akcijų pasirašymo sutartyje numatytomis sąlygomis bei` tvarka (1.3 p.). Tą pačią dieną apeliantas ir bendrovei vadovavęs M. R. tokią akcijų pasirašymo sutartį pasirašė, o šios sutarties 5.2.punkte aptarė apmokėjimo už naujai išleistas akcijas tvarką bei terminus. Apeliantas įsipareigojo už naujai išleidžiamų akcijų emisijos kainą – 173 772,01 Eur (600 000 Lt) sumokėti pinginiu įnašu, kapitalizuojant bendrovės buvusią jam skolą pagal paskolos sutartis: 2013-02-01 sutartį Nr. 2013-01 (400 000 Lt); 2013-08-22 sutartį Nr. 2013-02 (61 600 Eur); 2013-08-28 sutartį Nr. 2013-03 (55 000 Eur) (sutarties 4.1., 5.1. 5.2 p.).Sutarties šalys, vykdydamos minėtus įsipareigojimus, tą pačią dieną, t. y. 2013-10-29 pasirašė ir tarpusavio skolų užskaitymo aktą, kuriuo 173 772,01 Eur suma už naujai išleistas akcijas buvo apmokėta taip: užskaitant 57 172,01 Eur (197 403,52 Lt) skolos dalį pagal 2013-02-01 paskolos sutartį Nr.2013-01 bei nurodant, kad pagal šią sutartį bendrovė lieka skolinga 58 676 Eur (202 596,48 Lt); užskaitant visas 2013-08-22 bei 2013-08-28 paskolos sutartimis Nr. 2013-02 ir Nr. 2013-03 paskolintas sumas, atitinkamai, 61 600 Eur ir 55 000 Eur, kartu konstatuojant, kad ieškovė UAB „MGWES group“ pagal šias sutartis neskolinga G. J. F., o šis neturi ir ateityje neturės turtinio ar kitokio pobūdžio pretenzijų pagal šias dvi sutartis. Svarbu ir tai, kad lygiai tokį patį įsipareigojimą neturėti ateityje jokių pretenzijų apeliantas prisiėmė ir dėl pagal pirmąją paskolos sutartį užskaitytos už akcijas 57 172,01 Eur (197 403,52 Lt) skolos dalies. Vadinasi, pagal tokius į bylą pateiktus įrodymus po tarpusavio skolų įskaitymo įmonė liko skolinga apeliantui dalį skolos – 58 676 Eur sumą – pagal 2013-02-01 paskolos sutartį Nr.2013-01 (115 848 Eur – 57 172,01 Eur), o pagal kita sutartis – neskolinga ir apeliantas įsipareigojo nereikšti su šiomis buvusiomis skolomis susijusių jokių reikalavimų. Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet, viena vertus, iš paminėtų sutarčių visumos akivaizdu, kad, šalims atlikus jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, apeliantas visiškai padengė naujai išleidžiamų akcijų emisijos kainą, o įmonė jam pagal 2013-02-01 paskolos sutartį liko skolinga 58 676 Eur, kas buvo konstatuota ir 2013-10-29 tarpusavio skolų užskaitymo akte, kita vertus, 2014-04-01 kasos išlaidų orderiu jam kaip negrąžintos paskolos dalis sumokėta 115 848,01 Eur suma. Apeliantas kartu su atsiliepimu pateikė kasos pajamų orderio kvitą Nr. 131108-01, kurio turinys liudija, kad iš apelianto 2013-11-08 į bendrovės kasą priimta 57 172,01 Eur, ūkinės operacijos turinys įvardintas kaip akcininko įnašas įstatiniam kapitalui didinti. Šį kvitą pasirašė buhalteris UAB „Amberdit“ (konkretus asmuo neidentifikuotas) ir kasininkas M. R. (ėjęs ir bendrovės vadovo pareigas). Nurodytu dokumentu apeliantas siekė įrodyti pirmiau teisėjų kolegijos aptartiems rašytiniams įrodymams prieštaraujančią aplinkybę, t. y. kad dalis akcijų kainos buvo padengta ne skolos įskaitymu, o įnešus papildomą 57 172,01 Eur sumą, todėl įmonė jam esą buvo skolinga 115 848,01 Eur (58 676 Eur + 57 172,01 Eur) ir šią skolą grąžino mokėjimu, su kuriuo ieškovė nesutinka. Nors apeliantas ir tvirtina, kad šis mokėjimas buvo atliktas įstatiniam kapitalui padidinti, tačiau tokie teiginiai prieštarauja akcijų pasirašymo sutarties 5.2.1. punktui, šalims sulygus kapitalizuoti skolą. Jokie rašytiniai susitarimai, pakeičiantys šią sutarties sąlyga (dėl grynųjų pinigų įnašo) į bylą nebuvo pateikti. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nesama duomenų, kokiu pagrindu šis mokėjimas buvo atliktas ir padidėjo ieškovės skola apeliantui. Nepriklausomai nuo to, kaip bus patikslintas reikalavimas, šie prieštaravimai dėl bendrovės skolos dydžio apeliantui šalinti. Teismas turėtų tirti aplinkybes, susijusias su 2013-11-08 kasos pajamų orderyje nurodytos sumos paskirtimi ir jos faktiniu perdavimu, šalims suteikiant galimybę pateikti papildomus įrodymus tokiems prieštaravimams pašalinti, apklausiant asmenis, ir nustatyti sumą, kurią bendrovė buvo skolinga apeliantui pagal 2013-02-01 paskolos sutartį Nr.2013-01. Taip pat, priklausomai nuo ieškovo suformuluoto reikalavimo, įvertintina, kada suėjo paskolos pagal 2013-02-01 sutartį grąžinimo terminas, kada suėjo prievolių vykdymo kitiems bendrovės kreditoriams terminai. Šiame kontekste sutiktina ir su tokia teismo pozicija, kad sprendžiant dėl to, ar ginčo sandorio metu įmonė turėjo vykdytinų reikalavimų kitiems kreditoriams, kurie vėliau buvo patvirtinti bankroto byloje, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutartis byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Tačiau, kaip buvo pirmiau nurodyta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, išmokėdama ginčo sumą apeliantui, suteikė pirmenybę šiam kreditoriui, kas, atitinkamai, suteiktų galimybę kitiems kreditoriams užginčyti tokį mokėjimą teisme jų teisių pažeidimo pagrindu (CK 6.66 str. 1 d.), buvo padaryta ieškovei aiškiai nesuformulavus savo reikalavimų ir jos pasirinktų kreditorių interesų gynimo būdo (būdų), ir dėl to neištyrus visų esminių ginčui, kurio ribos kol kas nėra aiškiai identifikuojamos, išspręsti aplinkybių. Tai suponuoja prielaidą konstatuoti neatskleistą bylos (ginčo) esmę kaip dar vieną procesinę kliūtį bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tik sukonkretinus ieškinio turinį (pagrindą ir dalyką) ir teismui išnagrinėjus tokį patikslintą reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas skundo ribų, pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, pagal pateiktus apeliacinius skundus galėtų patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nurodyta aplinkybė taip pat sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų bei bylinėjimosi išlaidų

Pripažinus, kad yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat nepasisakytina ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.