- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-226-817/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45063-2024-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Nuteistasis
- D. V.
- Advokatai
- Aivaras Alimas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Aivaro Alimo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriu o D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, skirta 33 MGL (1650 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta D. V. baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2024 m. lapkričio 18 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš D. V. valstybės naudai konfiskuotino turto — automobilio „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini)), vertę atitinkančią pinigų sumą – 23 943 Eur.
D. V. paskirtos kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintina nuosprendžiui įsiteisėjus; teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas, palikta galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones, vykdymo, pradėjus vykdyti – naikintina; dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus vairuotojo pažymėjimas perduotinas AB „R.“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. V. nuteistas už tai, kad jis 2024 lapkričio 17 d., apie 1.48 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu (alkotesteriu „Draeger Alcotest“ 7510 Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,96 promilių etilo alkoholio koncentracija. Tokiu būdu D. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas advokatas Aivaras Alimas prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį, kuria D. V. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis BK 40 straipsniu atleisti D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti jį V. V. atsakomybėn be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą ir baudžiamąją bylą D. V. atžvilgiu nutraukti; 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. V. nuspręsta išieškoti 23 943 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ir iš D. V. valstybės naudai išieškoti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 5 000 Eur.
3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, atsisakydamas taikyti laidavimo institutą, pernelyg suabsoliutino apelianto praeityje padarytus administracinius nusižengimus. Visos baudos už administracinius nusižengimus yra apmokėtos, taip pat dalis jų nėra susijusios su KET pažeidimais. Apeliantas yra kelių bendrovių direktorius ir akcininkas, yra baustas administracine tvarka už pažeidimus padarytus neveikiant, t. y. už finansinių ataskaitų nepateikimą, prašomų ar privalomų dokumentų nepateikimą mokesčių administratoriui. Manytina, kad pažeidimo pobūdis – neveikimas, rodo mažesnį administracinių nusižengimų šiurkštumą. Be to, šie nusižengimai yra susiję su apelianto darbine veikla. Kita dalis padarytų administracinių nusižengimų, pažeidžiant KET, nelaikytini itin šiurkščiais (sustojo ir stovėjo draudžiamoje vietoje ir pan.). Tiesa, yra pažeidimų, susijusių ir su nustatyto greičio viršijimu, tačiau jie padaryti dar 2023 m. Apibendrinant, visgi spręstina, kad teismas nepagrįstai apelianto padarytų administracinių nusižengimų pagrindu priėmė sprendimą neatleisti pastarojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes tai savaime nepatvirtina fakto, kad apeliantas ateityje nusikals.
4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nuosprendyje nurodoma, kad nagrinėjamu atveju taikytina nauja, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 40 straipsnio redakcija, kurioje nebeliko reikalavimo, kad nesunkų nusikaltimą padaręs asmuo nusikalstamą veiką būtų padaręs pirmą kartą. Taigi, iš to seka, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teoriškai gali būti atleistas ir tas asmuo, kuris praeityje jau buvo padaręs nusikalstamą veiką, tuo tarpu apeliantui atsisakoma taikyti laidavimo institutą, remiantis išimtinai jo padarytais administraciniais nusižengimais praeityje. Manytina, kad tokios teismo išvados neatspindi naujojo baudžiamojo įstatymo taikymo paskirties bei prieštarauja ir iki įstatymo pakeitimo galiojusiai teismų praktikai, kadangi iki įstatymo pakeitimo galiojęs reikalavimas „asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“, būdavo laikytinas įgyvendintu ir tais atvejais, kai asmuo, nors ir buvo padaręs nusikalstamą veiką praeityje, tačiau yra atlikęs bausmę ar panašiai.
5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje nurodoma ir tai, jog apelianto parodymai, kad nagrinėjamas atvejis yra ne pirmas kartas, kai jis vairuoja automobilį išgėręs, rodo, kad šis atvejis nėra visiškai atsitiktinis. Su tokia pozicija kategoriškai nesutiktina. Apeliantas anksčiau niekada nebuvo teistas ar baustas už vairavimą išgėrus. Dar daugiau, vairavimas, prieš tai pavartojus alkoholio, apskritai nesuponuoja absoliučios teisinės atsakomybės, kadangi tai nepatvirtina asmens neblaivumo fakto. Administracinė atsakomybė už vairavimą neblaiviam numatyta tada, kai etilo alkoholio koncentracija yra ne mažiau negu 0,41 promilės (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju apelianto nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina jo sistemingo vairavimo esant neblaiviam. Teismas priimdamas išvadas turi vadovautis byloje surinktais įrodymais, kurie šiuo atveju patvirtina, kad apeliantas praeityje nėra vairavęs neblaivus, o ne hipotetinėms prielaidomis, kurios konstruojamos iškreipiant apelianto parodymus, išgautus pastarajam užduodant abstrakčius ir nutolusius nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, klausimus. Teismo išvada, kad šis atvejis nėra atsitiktinis, yra subjektyvi, išeinanti už kaltinimo ribų bei paremta prielaidomis, kadangi atsitiktinumas teisinėje doktrinoje yra vertinamas pagal tai, ar nėra sistemingumo, tyčios ar tendencijų, pagrįstų objektyviais įrodymais.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai netaikė laidavimo instituto. Apeliantas, nors ir padaręs praeityje administracinių nusižengimų, yra neteistas, turi (duomenys neskelbtini) metų vairavimo stažą. Savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, duodamas parodymus išreiškė susirūpinimą dėl alkoholio vartojimo ir poreikio kreiptis į specialistą. Po įvykio išklausė mokymus apie alkoholio ir kitų medžiagų poveikį žmogaus sveikatai. Žala niekam nebuvo padaryta, nusikalstama veika padaryta nakties metu, esant ne tokiam intensyviam eismui, kas iš dalies mažina veikos pavojingumą. Akivaizdu, kad apeliantas suprato savo kaltę, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, todėl darytina išvada, kad jis laikysis įstatymų reikalavimų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
7. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad skundžiamame nuosprendyje, dalyje dėl laiduotojos (apelianto motinos – V. V.), teismas iškėlė abejonę nurodant, kad laiduotoja nieko nežino apie apelianto administracinius nusižengimus, tačiau pačiame nuosprendyje matyti, kad laiduotoja nurodė, jog jai žinomi sūnaus administraciniai nusižengimai apie greičio viršijimą. Vertinant laiduotoją charakterizuojančių aplinkybių visumą, jos (duomenys neskelbtini) darbo patirtį, pasiekimus profesinėje srityje, itin artimą ir glaudų ryšį su sūnumi, aplinkybė, kad ji žinojo ne apie visus apelianto administracinius nusižengimus, nelaikytina kaip esminė, išvadai, kad pastaroji negali jam daryti teigiamos įtakos. Iš esmės tokių neginčijamų išvadų nepadarė ir teismas.
8. Apelianto įsitikinimu, nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad teismas neteisingai vertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, nepagrįstai prioretizuodamas konkrečią duomenų grupę, nukrypo nuo teismų praktikos, kas nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Šiuo atveju yra visos sąlygos ir pagrindai, taikyti BK 40 straipsnį ir atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos atsakomybei pagal laidavimą, be užstato, o baudžiamąją bylą nutraukti.
9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantui nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, 1 metams ir 6 mėnesiams. Teismas spręsdamas klausimą dėl konfiskuotino turto vertės dydžio į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė, nepaisant to, kad šia priemone iš dalies įgyvendinami ir turto konfiskavimo tikslai – apeliantui atimta galimybė pakartotinai nusikalsti vairuojant neblaiviam, nes jam apskritai atimta teisė vairuoti. Atsižvelgtina ir į tai, kad teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad egzistuoja pagrindas apeliantui skirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmę (2 500 Eur baudą, kuri sumažinta vienu trečdaliu iki 1 650 Eur), tuo tarpu skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas padarė išvadą, kad tik konfiskavus visą automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 23 943 Eur, baudžiamojo poveikio priemonė bus teisinga ir proporcinga. Akivaizdu, kad vertinant bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės santykį bei teismo išvadas, tokios sankcijos tarpusavyje neturi teisinės logikos, juo labiau, jog esminis bausmės tikslas yra nubausti asmenį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o baudžiamojo poveikio priemonės – užkirsti kelią asmeniui pakartotinai nusikalsti. Šiuo atveju apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė išimtinai atlieka bausmės paskirtį ir yra daugiau nei 3 kartus didesnė už minimalią baudą, skiriamą už sunkaus nusikaltimo padarymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Šalies argumentai
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilis priklauso ne apeliantui, o įvykio metu buvo išnuomotas, tačiau ši svarbi aplinkybė teismo nebuvo vertinta proporcingumo kontekste. Automobilis buvo išnuomotas bendrovės UAB „R.“, naudojantis „S.“ mobiliąja programėle. Kaip skelbia pati bendrovė, „S. siūlo tik naujausius elektromobilių modelius“ (žr. (duomenys neskelbtini)), kas taip pat leidžia suprasti, kad visų nuomojamų automobilių vertė yra pakankamai didelė. Pats nuomos faktas patvirtina, kad automobilis bei jo vertė neatspindi apelianto gyvenimo būdo bei finansinės padėties, taigi nusikalstamą veiką padarius nuomotu daiktu, teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę.
11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog visos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas neabejotinai apeliantui sukeltų didelę finansinę naštą, nepaisant to, kad jis yra dirbantis. Juo labiau, jog turto konfiskavimo taikymo atveju, išieškant daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, išieškojimo vykdymas iškarto perduodamas antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Net ir susitarus su antstoliu mokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą dalimis, tokie finansiniai įsipareigojimai yra neproporcingi. Pavyzdžiui, jei apeliantas galėtų susitarti, kad antstoliui mokėtų po 350 Eur per mėn., kas apytiksliai yra pusė minimalios mėnesinės algos (neto), tokiu atveju jis visą sumą padengtų tik po beveik 6 metų, kas yra neproporcinga. Neginčijama, kad apelianto padaryta nusikalstama veika yra pavojinga, visgi taikomos poveikio priemonės negali pavirsti į bausmę, o šiuo atveju toks teismo sprendimas laikytinas finansine bausme. Apeliantas nesukėlė eismo įvykio, nepadarė žalos nei kitiems asmenims, nei jų turtui, taigi padaryta veika nesiekė tokio pavojingumo, kad apeliantui paskirtą išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, būtų galima laikyti proporcinga.
12. Apelianto įsitikinimu, teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai prioretizavo atitinkamus duomenis, kas nulėmė netinkamą automobilio vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą, kadangi tokiu būdu pažeistas proporcingumo principas, t. y. netinkamai pritaikytos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos.
13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
14. Teismo posėdžio metu nuteistojo D. V. gynėjas advokatas Aivaras Alimas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, argumentuodama, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai įvertino BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog minimame straipsnyje nėra nustatytos sąlygų visumos, o visos transporto priemonės vertės išieškojimas yra teisinga baudžiamojo poveikio priemonė, kuri nevaržys asmens teisių labiau nei to reikia taikomos priemonės tikslams pasiekti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. V. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
16. Nuteistojo D. V. gynėjas advokatas Aivaras Alimas neginčija D. V. kaltės, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jos teisinio kvalifikavimo, apeliaciniu skundu prašo baudžiamąją bylą nutraukti, D. V. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bei sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą išieškotiną valstybės naudai konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Atsižvelgdama į tai bei nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteistojo D. V. (ne)atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
17. Apeliaciniu skundu prašoma D. V., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą laiduotojos V. V. atsakomybėn be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą.
18. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės suprantamas kaip teismo priimtas sąlyginis arba nesąlyginis sprendimas atsisakyti teisės pripažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį kaltu ir atleisti jį nuo pareigos patirti tokios veikos sukeliamus baudžiamuosius teisinius padarinius, siejamus išimtinai su apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teismas, pripažinęs, kad asmuo pagrįstai kaltinamas padaręs konkrečią nusikalstamą veiką, ir kartu nustatęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus, atleidžia jį nuo baudžiamosios atsakomybės, įskaitant bausmę. Baudžiamajame įstatyme kiekvienai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai yra nustatyti konkretūs jos taikymo pagrindai. Priimant sprendimą svarstyti konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo pagrindus, būtina įvertinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo tikslus ir teisinius padarinius proceso dalyviams konkrečioje byloje, įskaitant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, nukentėjusiojo ir viešąjį interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025).
19. BK 40 straipsnyje, kaip viena iš sąlyginių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, yra įtvirtintas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), kuriuo buvo pakeistos BK 40 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne nusikalstamos veikos padarymo metu (2024 lapkričio 17 d.), o nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančia BK 40 straipsnio redakcija, kadangi ši redakcija yra laikytina švelninančia nuteistojo teisinę padėtį.
20. BK 40 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. BK 40 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose įtvirtinta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-142-697/2022, 2K-195-628/2023 ir kt.).
21. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo D. V., nustatė, jog D. V. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi (ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo pripažinta D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe), dėl D. V. nusikalstamų veiksmų žala nepadaryta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra nustatytos dvi pirmosios BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos laidavimo instituto taikymui būtinos sąlygos. Teismas taip pat įvertino, kad nėra nustatyta D. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis praeityje nebuvo baustas administracine tvarka už vairavimą neblaiviam, taip pat nėra duomenų, kad jam anksčiau būtų taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, atsižvelgė į tai, kad D. V. teisme savo elgesį vertino kritiškai, išklausė privalomąjį mokymą apie alkoholio, narkotinių ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai programą. Tačiau, atsižvelgdamas į D. V. parodymus (kad tai ne pirmas atvejis, kad jis vairavo automobilį, prieš tai pavartojęs alkoholio), aplinkybę, kad per penkerius metus D. V. administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas 22 kartus (9 iš jų – už Kelių eismo taisyklių pažeidimus), teismas nusprendė, kad byloje nagrinėjamas atvejis D. V. nėra visiškai atsitiktinis, taip pat nėra pagrindo manyti, jog D. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra trečiosios BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos – pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
22. Teismų praktikoje sprendžiant, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (asmens atitiktis BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytai sąlygai), atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-145-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-511/2017, 2K-114-628/2019, 2K-301-788/2019). Pažymėtina, kad nei baudžiamieji įstatymai, nei teismų praktika nenustato taisyklių teismui, kiek ir kokių duomenų turėtų būti įvertinta darant išvadą, kad yra arba nėra pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi šiam pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo nebenusikals. Taigi, BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės nustatymą iš esmės lemia bylos duomenys, atskleidžiantys asmens, dėl kurio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama, vertybines nuostatas, požiūrį į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytas taisykles, jų laikymąsi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-594/2024).
23. Teisėja kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie D. V. per penkerius metus padarytų administracinių nusižengimų kiekį, pobūdį, intensyvumą, nesutinka, su apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas nepagrįstai, remdamasis šiais duomenimis, neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip jau buvo minėta, D. V. per penkerius metus administracinėn atsakomybėn trauktas net 22 kartus, iš jų 9 kartus už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus: 2024 m. padarė 5 administracinius nusižengimus, susijusius su KET pažeidimu (2024 m. lapkričio 9 d. sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje, 2024 m. spalio 12 d. vairuodamas naudojosi mobiliojo ryšio priemone, 2024 m. liepos 9 d. sustojo ir stovėjo KET draudžiamoje vietoje (ant užbrūkšniuoto ploto), 2024 m. gegužės 30 d. paliko automobilį stovėti elektromobilių ir kitų elektros varikliais varomų transporto priemonių įkrovimo vietoje ir nesikrovė arba nepatraukė automobilio, kai įkrovimas baigėsi, 2024 m. balandžio 12 d. sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje); 2023 m. padarė 4 administracinius nusižengimus, susijusius su KET pažeidimu (2023 m. lapkričio 8 d. viršijo leistiną greitį 13 km/val., 2023 m. spalio 10 d. viršijo leistiną greitį 30 km/val., 2023 m. rugpjūčio 28 d. viršijo leistiną greitį 27 km/val., 2023 m. liepos 25 d. viršijo leistiną greitį 31 km/val.) (t. 1, b. l. 118-134). Nors skirtas baudas nuteistasis sumokėjo, tačiau akivaizdu, kad skirtos baudos tinkamo poveikio D. V. nepadarė, jas sumokėjęs jis ir toliau pažeidinėjo Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Be to, D. V. 13 kartų baustas už tai, kad būdamas įmonių vadovu, netinkamai vykdė savo pareigas. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad šie pažeidimai yra padaryti neveikimu ir susiję su nuteistojo darbine veikla, nesuteikia jokio pagrindo vertinti juos kaip mažiau pavojingus, nes bet kuri įstatyme įtvirtintus administracinio nusižengimo požymius atitinkanti veika, nepriklausomai nuo jos padarymo formos, yra laikoma pavojinga. Teismų praktikoje pažymima, kad, kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-114-628/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtus byloje surinktus duomenis, nes šių duomenų visuma neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad D. V. yra linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių (taip pat ir kitų Administracinių nusižengimų registro išraše nurodytų teisės aktų) pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad D. V. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.
24. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai remdamasis D. V. teisme duotais parodymais (kad tai ne pirmas atvejis, kad jis vairavo automobilį, prieš tai pavartojęs alkoholio), sprendė, kad šis atvejis nėra visiškai atsitiktinis. Tokie D. V. parodymai nepatvirtina, kad jis praeityje yra vairavęs automobilį būdamas neblaivus, o tuo labiau to, kad jis tai darydavo sistemingai. Tačiau tai nekeičia išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes esminiai duomenys sudarę pagrindą abejoti, kad jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų, buvo ne nuteistojo parodymai teisme, o duomenys apie jo padarytus administracinius nusižengimus.
25. Teisėjų kolegija nenustačiusi vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, būtinų laidavimo instituto taikymui, apeliacinio skundo argumentų dėl V. V. galimybės būti laiduotoja nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
26. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog nenustatytos visos privalomos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijo teismas, neatleisdamas D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir netinkamai jį pritaikė. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistajam D. V. paskirtos BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo
27. Apeliaciniu skundu prašoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. V. nuspręsta išieškoti 23943 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pakeisti ir iš D. V. valstybės naudai išieškoti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 5000 Eur.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Teismų praktikoje yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2023).
29. Spręsdama konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darydamas nusikaltimą D. V. per programėlę išsinuomojo ir vairavo UAB „R.“ priklausantį automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 21). Teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, iš D. V. pagrįstai konfiskavo ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotinos nusikalstamos veikos padarymo priemonės išieškotiną vertę atitinkančią pinigų sumą, rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tapačių automobilių vidutinė vertė Lietuvoje, skaičiuojant su PVM buvo 23 943 Eur (t. 1, b. l. 22), bei atsižvelgė į bylos duomenis, patvirtinančius konkrečias D. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atskleidžiančias aplinkybes, taip pat tai, kad D. V. dirba, teismui nebuvo pateikta duomenų, kad D. V. turtinė padėtis būtų sunki, jis neturi vaikų ar išlaikytinių, todėl iš nuteistojo konfiskavo visą minėtos transporto priemonės vertę atitinkančią sumą – 23 943 Eur. Taigi, teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl nusprendė, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš nuteistojo nebūtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
30. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas daryti išvadą, jog visą minėtos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos konfiskavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams ir dėl to iš kaltininko turėtų būti išieškota tik dalis šio turto vertės. Nuteistasis yra darbingo amžiaus, dirbantis, kaip pats nurodė teisme, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, taigi, turintis galimybę gauti finansines pajamas, užtikrinančias galimybę sumokėti tiek skirtą baudą, tiek ir konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukels jam tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Ši baudžiamojo poveikio priemonė D. V. buvo paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga bei būtina, įgyvendinant BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Tokios teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-788/2019, 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019, 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-176-935/2023, 2023 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-365/2023, 2023 m. vasario 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-69-817/2023, 2025 m. vasario 11 d. nuosprendis 1A-154-1053/2025), kadangi šiose bylose buvo sprendžiama dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo ne iš nuteistųjų, o iš asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. V. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.