Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Trečiasis asmuo A. K. (toliau – trečiasis asmuo) nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad M. T. asmeninės nuosavybės teise priklausė sodo namelis, garažas, šiltnamis, pirtis, du ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), taip pat automobilis „Opel Zafira“. M. T. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje kilo ginčas, ar nurodytas turtas pripažintinas M. T. ir kartu su juo nuo 2006 m. gyvenusios ieškovės bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu.

14. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė ir M. T. kartu gyveno nuo 2006 m. iki (duomenys neskelbtini), rūpinosi bendra buitimi, naudojosi M. T. sodo nameliu ir kartu sodo sklype esančiais pastatais, ieškovė padėjo juos prižiūrėti, konstatavo, jog nurodytu laikotarpiu šalių nesiejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, kadangi ieškovė ir M. T. nebuvo sudarę rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad vien sutarties formos reikalavimų nesilaikymas nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės ir M. T. negalėjo sieti faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

17. Visgi, vien pats ieškovės ir M. T. gyvenimo kartu faktas nereiškia susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) egzistavimo ir negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad tarp jos ir M. T. buvo nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos, siekiant ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

18. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės ir M. T. gyvenimo kartu laikotarpiu pagal 2006 m. liepos 12 d. ir 2006 m. gruodžio 11 d. sandorius M. T. įgijo nuosavybės teisę į sodo namelį, garažą, šiltnamį, pirtį, du ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė ne visai teisingai.

20. Ieškovė su ieškiniu pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija, iš kurio nustatyta, kad Z. T. nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo 1999 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-2445 pagrindu. M. T. nuosavybės teisė į 1/2 ginčo nekilnojamojo turto buvo įregistruota 2006 m. liepos 12 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 3922 pagrindu, likusi dalis – 2006 m. gruodžio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6914 pagrindu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo nekilnojamąjį turtą M. T. įgijo su sutuoktine Z. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 1999 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-2445. 2000 m. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai arba turtas nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau 1999 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse (toliau – SŠK) tokios nuostatos nebuvo. Nepaisant to, SŠK 21 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė; sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti; turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Taigi, nors ginčo nekilnojamasis turtas viešame registre buvo įregistruotas tik Z. T. vardu ir nebuvo išviešintas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, šis turtas priklausė Z. T. ir M. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Mirus Z. T., M. T. buvo įregistruota jam, kaip sutuoktiniui, priklausanti ½ ginčo nekilnojamojo turto dalis, taip pat M. T. paveldėjo sutuoktinei Z. T. priklausiusią 1/2 ginčo nekilnojamojo turto dalį. Byloje nėra tiksliai nustatyta, nuo kada ieškovė apsigyveno su M. T., tačiau net ir tuo atveju, jeigu ji su M. T. apsigyveno iki šiam paveldint 1/2 ginčo nekilnojamojo turto dalį, akivaizdu, kad tarp ieškovės ir M. T. 2006 m. negalėjo būti susitarimo dėl jungtinės veiklos siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, nes ieškovė niekaip neprisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto įgijimo.

21. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016).

22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad, jai gyvenant su M. T., ji 2022 m. liepos 18 d. savo lėšomis apmokėjo sodo namelio stogo pakeitimą (perdengimą), šiltnamių, kitų daiktų tvarkymą, pagerinimą, t. y. ieškovė savo reikalavimo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline jos ir M. T. nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad ji prisidėjo prie šio turto įgijimo, tačiau įrodinėjo, jog ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas ieškovės asmeninėmis lėšomis, taip pat jos darbu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų dėl esminio ginčo turto pagerinimo. Teisėjų kolegija pritaria šiai išvadai.

23. Tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022). Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

24. Ieškovė į bylą yra pateikusi tarp trečiojo asmens ir M. T. sudarytą sutartį dėl stogo keitimo, sutarties kaina – 3 200 Eur. Sutartyje yra įrašas, kad trečiasis asmuo pinigus pagal sutartį gavo iš ieškovės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad vien pinigų perdavimo faktas nepatvirtina, jog ieškovė už atliktus darbus trečiajam asmenis sumokėjo jai priklausiusiais pinigais. Byloje apklaustos liudytojos patvirtino mačiusios, kaip ieškovė ruošė maistą stogą dengusiems darbininkams, tačiau nei viena iš jų negalėjo patvirtinti, kad ieškovė stogo remontą apmokėjo jai priklausiančiais pinigais. Be to, net nustačius, kad stogo pakeitimo darbai buvo apmokėti asmeninėmis ieškovės lėšomis, vien sodo namelio stogo pakeitimas nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė ginčo turtą pagerino iš esmės, tarp ieškovės ir M. T. buvo susitarimas dėl tokio pobūdžio jungtinės veiklos. Ieškovė ieškinyje nurodė prisidėjusi ir prie kito ginčo turto pagerinimo (šiltnamio, kitų daiktų), tačiau į bylą nėra pateikti jokie šiuos ieškovės teiginius pagrindžiantys įrodymai. Aplinkybių, susijusių su automobilio „Opel Zafira“ įsigijimu ar pagerinimu, ieškovė apskritai neįrodinėjo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovės argumentus, kad ieškovė iš esmės pagerino M. T. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, tarp M. T. ir ieškovės egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir dėl to šis turtas turi būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

25. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė, be kita ko, M. T. laidojimo išlaidų apmokėjimo įrodymus, tačiau teisėjų kolegija jų nevertina, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu, o klausimas dėl nurodytų išlaidų kompensavimo šioje byloje nebuvo keliamas.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą. Atsakovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.