- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-17
- Bylos Nr.
- I1-1834-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00014-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų; toliau – ir Vilniaus PN ar atsakovės atstovas), 850 Eur neturtinės žalos.
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. birželio 26 d. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant jo orumą. Tvirtina, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo perpildytos. Didelę dalį kameros ploto užėmė baldai, dėl to jis negalėjo laisvai judėti kameroje, buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, o esanti betono pertvara buvo tik 1,2 m aukščio, todėl besinaudojant tualetu jis buvo matomas ne tik kameroje esančių asmenų, bet ir pareigūnų pro kameros duris, kadangi tualetas buvo įrengtas prie pat jų. Dėl vėdinimo sistemos nebuvimo nuo sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Kamerose buvo drėgna, šalta. Langų rėmai buvo supuvę, pro juos pūtė vėjas. Dėl žemos temperatūros pareiškėjas miegodavo su rūbais, jam buvo sunku užmigti.
Dėl aukščiau aprašytų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodo patyręs neigiamas emocijas, nepatogumus, buvo pažeistas jo privatumas. Tokias kalinimo sąlygas jis laiko kankinimu (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Informuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-11-26 įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K yra reorganizuotas jį prijungiant prie reorganizavime dalyvaujančių ir po reorganizavimo veikiančių Vilniaus pataisos namų, kuriems pereina visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.
Dėl ginčo esmės nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remdamasis atsiliepime pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti S. K., o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovo atstovas teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. birželio 26 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K buvo laikomasi LR suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir LR bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų asmenų izoliavimo reikalavimų.
Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – TIĮET), kurių 14.6 punkte nurodyta, jog kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Pažymėjo, kad visose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Pažymėjo, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-04-04 nutartis Nr. A-1230-502/2016).
Dėl sanitarinio mazgo ir privatumo užtikrinimo Lukiškių TI-K paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje buvo įrengtas klozetas (apie 0,16 m²) ir praustuvas (apie 0,2 m²). Pažymi, kad TIĮET ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Tvirtina, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentavusiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. TIĮET nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tvirtina, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis etikos taisyklėmis.
Dėl ventiliacijos, vėdinimo nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktą gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl temperatūros nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
Nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Taip pat informavo, kad skundžiamuoju laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atlikti nebuvo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Mano, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teigia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – neteisėtų įkalinimo įstaigos veiksmų (b. l. 9-15).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 850 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir saugios gyvenimui aplinkos neužtikrinimo Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. birželio 26 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde nurodo, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Tvirtina, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai, kurie trukdė judėti.
Atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) laikotarpį, yra aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktis, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m²..
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) buvo laikomas iš viso 103 paras. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 175 (plotas 7,56 m²), Nr. 53 (plotas 7,94 m²), Nr. 154 (plotas 7,94) m², Nr. 184 (plotas 7,94 m²), Nr. 50 (plotas 7,44 m²) ir 166 (plotas 7,94 m²) vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad Įsakyme Nr. V-124 nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, jam teko nuo 3,72 m² iki 7,94 m² kameros ploto. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo laikymo perpildytose kamerose atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo izoliuotas nuo likusios kameros ploto. Įrengta apie 1,2 m aukščio pertvara neužtikrino jo privatumo, naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų asmenų, esančių kameroje, ir pareigūnų pro kameros duris, dėl to jautė gėdą, nepatogumus.
Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TIĮET 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat paaiškino, kad gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Prie atsiliepimo į skundą pridėtos nuotraukos, kuriose matyti tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, vaizdas (b. l. 24-26).
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Kaip matyti iš atsakovės atstovo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų, Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų, reglamentuojančių tokių patalpų įrengimą, reikalavimus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus privatumo užtikrinimo prasme. Todėl, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, teismas daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Dėl higienos reikalavimų
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos normų reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros ir t. t.) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).
Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, netvarkingi langai, tačiau nedetalizavo, kokiose konkrečiose kamerose jo nurodytos sąlygos egzistavo, taip pat nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes šios sąlygos jam sukėlė. Byloje taip pat nėra duomenų ir to pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl higienos normų pažeidimų jo gyvenamojoje aplinkoje.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K veikė centrinė šildymo sistema ir buvo palaikoma optimali gyvenamųjų patalpų temperatūrą, atitinkanti HN 134:2015 reikalavimus, kamerų langai tvarkingi ir vėdinimui pritaikyti. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu neatliko visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimų.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į aptartą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl saugios sveikatai aplinkos neužtikrinimo nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimo, susijusio su saugios gyvenimui aplinkos užtikrinimu, neįrodė.
Apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui iš viso 103 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau pastarojo pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad 40 parų iš 103 pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 850 Eur suma viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 230 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 230 (du šimtus trisdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.