Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-510-530/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-07
Bylos Nr.: 1A-510-530/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-32361-2023-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
Nukentėjusysis: V. B.
Nuteistasis: G. V.
Civilinis ieškovas: V. B.
Advokatai: Aidas Venckus, Artūras Andriukaitis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-510-530/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32361-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

1.2.4.6.1; 2.1.14.1; 2.4.6.1; 2.4.7(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Editai Ugianskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui,nukentėjusiajam V. B. ir jo atstovui advokatui Aidui Venckui,nuteistajam G. V. ir jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, G. V. įpareigotas per 4 (keturis) mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1, 3 dalimis, G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajam iš G. V. 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. B. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir priteista iš G. V. nukentėjusiajam 1 815 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiolika eurų) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. V. 2023 m. rugpjūčio 21 d. apie 10.00 val., būdamas patalpose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su V. B. metu, panaudodamas jo atžvilgiu fizinį smurtą – suduodamas kairės rankos kumščiu vieną kartą į dešinės pusės žandikaulį, padarė poodinę kraujosruvą dešinėje veido pusėje, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais G. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti (nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, apeliantas veikė būtinosios ginties ribose), V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu ir atmesti prašymą dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteisti G. V. naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto visas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

2.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nurodydamas, jog tarp V. B. ir G. V. įvyko abipusės muštynės, iš esmės nesigilino į realiai buvusią situaciją, konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus ir parodymų nuoseklumą bei padarė klaidingą išvadą vien tik iš fakto, jog abiem asmenims buvo fiksuoti sužalojimai specialisto išvadomis. Tai, kad liudytojas vartojo žodį „muštynės“, nereiškia, kad G. V. neveikė būtinosios ginties sąlygomis ir neįvyko „fizinis užpuolimas“.

2.2. Skunde pažymima, kad būtent V. B. aptariamo įvykio metu agresyviai nusiteikęs priėjo prie G. V. ir užsimojęs trenkė jam, po ko baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas nutrūko. Taigi, V. B. veiksmai jau buvo pradėti ir buvo nukreipti į įstatymo saugomą vertybę – sveikatą. Todėl apylinkės teismas turėjo analizuoti tik tai, ar G. V. sulaukęs pirmojo smūgio iš nukentėjusiojo veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, ar vis dėlto šios ribos buvo peržengtos.

2.3. Skunde akcentuojama, kad vaizdo įrašas, esantis byloje, nutrūko po to, kai V. B. savo smūgiu ranka nutraukė filmavimą mobiliuoju telefonu. O tai reiškia, kad V. B. pradėtas kėsinimasis buvo visiškai realus. Ir tai įrodo apelianto pateiktos įvykių versijos objektyvumą ir savo ruožtu paneigia V. B. išsakytą versiją. Be to prie bylos prijungta specialisto išvada, kurioje konstatuoti daugybiniai G. V. sužalojimai, patvirtina, jog tai nebuvo abipusės muštynės, o G. V. atžvilgiu įvykdytas užpuolimas, t. y. kėsinimasis buvo akivaizdus. Tačiau apylinkės teismas specialisto išvadoje konstatuotus daugybinius apelianto sužalojimus ignoravo. Nors turėjo įžvelgti aiškią disproporciją tarp V. B. sukelto sužalojimo (vienas trauminis poveikis) ir G. V. konstatuotų sužalojimų (keturi trauminiai poveikiai). Taigi, priimant skundžiamą nuosprendį byloje surinkti duomenys nebuvo vertinami išsamiai, kadangi tariamą „abipusių muštynių“ situaciją aiškiai paneigia sužalojimų intensyvumas, kuris nustatytas ant G. V. kūno. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo padaryti vienintelę pagrįstą išvadą, jog V. B. suduotų smūgių skaičius ir G. V. kilusių sužalojimų kiekis aiškiai parodo, jog agresorius buvo būtent nukentėjusysis, o G. V. tik gynėsi nuo agresoriaus, tačiau įvykusį konfliktą pirmosios instancijos teismas vertino kaip „abipusę muštynių situaciją“, nors tokios savo išvados niekaip nepagrindė.

2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas net neatskleidė subjektyviųjų požymių buvimo apelianto veiksmuose – tyčios. Tuo tarpu iš G. V. parodymų (negalėjo konkrečiai pasakyti, bet neatmetė, kad sužalojimas galėjo nukentėjusiajam atsirasti po to, kai jis gynėsi nuo V. B. užpuolimo), nei iš kitų objektyviai nustatytų duomenų negalima daryti išvados, jog apeliantas veikė turėdamas tiesioginę ar netiesioginę tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent G. V. inicijavo vaizdo įrašo pateikimą į bylą, taigi akivaizdu, jog apeliantas neturėjo jokių intencijų (išankstinės tyčios) vartoti fizinį smurtą prieš V. B.. Be to, G. V. būdamas ženkliai jaunesnis ir atletiškesnis turėjo visas galimybes sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o skundžiamu nuosprendžiu konstatuotas vienintelės poodinės kraujosruvos sužalojimas dešinėje veido pusėje suponuoja išvadą, jog nežymus sveikatos sutrikdymas jei ir galėjo būti padarytas, tai tik ginantis. Akivaizdu, kad būtinoji gintis negalima veiksmus atliekant tyčia. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nepateikiama jokių apelianto tyčios turinį pagrindžiančių duomenų, todėl apylinkės teismas net ir nustatęs, kad G. V. veiksmais buvo padarytas sužalojimas V. B., bet nenustatęs apelianto tyčios privalėjo G. V. veiksmus vertinti būtinosios ginties instituto (BK 28 straipsnio) kontekste.

2.5. Pasak skundo autoriaus, iš situacijos, kuri vyko bei apklaustų asmenų, t. y. konflikte dalyvavusių nukentėjusiojo V. B., G. V. ir A. V. parodymų, matyti, kad G. V. atliktas gynybinis veiksmas negali būti vertinamas kaip atliktas tyčia, t. y. jis nebuvo atliktas prieš V. B. pradedant smurtauti (tai paneigia ir esantis vaizdo įrašas), nei po to kai jau V. B. puolimas buvo pasibaigęs (tai paneigia liudytojos A. V. parodymai). Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog byloje nėra jokių duomenų rodančių apelianto agresyvumą, ar būtinosios ginties ribų peržengimą ar kaip nepagrįstai konstatuoja skundžiamame nuosprendyje tariamą „abipusę muštynių situaciją“.

2.6. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai neprijungė prie šios baudžiamosios bylos 2025 m. gegužės 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, kuriuo V. B. buvo pripažintas kaltu dėl dviejų smurtinių nusikalstamų veikų padarymo apelianto atžvilgiu. Nors anksčiau buvo prijungęs prokuratūros suformuluotą kaltinamąjį aktą V. B., todėl visiškai nelogiška, jog kaltinamasis aktas yra reikšmingesnis įrodymas byloje, nei apkaltinamasis teismo nuosprendis. Tuo tarpu minėtas nuosprendis dar kartą įrodo, kad G. V. niekada neveikė tyčia ir niekada nebuvo agresyvus V. B. atžvilgiu. Taigi, neprijungus šio įrodymo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas įrodymus vertinti visapusiškai, kompleksiškai, kadangi priešpriešinės bylos duomenys būtų leidę teismui ne tik kritiškai vertinti tariamą nukentėjusiojo V. B. elgesį ir parodymus, tačiau tuo pačiu argumentuotai atskleisti faktą, kad G. V. niekada neturėjo jokios kryptingos, išankstinės tyčios sužaloti V. B..

2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas G. V. atžvilgiu dėl 2023 m. rugpjūčio 21 d. konflikto su V. B. jau buvo nutrauktas 2023 m. gruodžio 6 d., konstatavus būtinąją gintį. Tuo tarpu bylą nagrinėjant teisme atsirado abejonių dėl V. B. atsiradusio sužalojimo mechanizmo, atsiradimo aplinkybių, todėl teismas matydamas abejones, kurių kilo apklausus nukentėjusįjį, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį kitu pagrindu, t. y. nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau to nepadarė.

2.8. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. B. parodymais, kurie yra nepatikimi, duoti asmens, kuris pats siekia išvengti kilusios baudžiamosios atsakomybės, dėl ko visiškai pagrįstai buvo nuteistas 2025 m. gegužės 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad V. B. elgesys iš karto po įvykio buvo nenuoseklus, rodantis šio asmens kreipimosi į teisėsaugos institucijas dirbtinumą, t. y. V. B. dėl aptariamo įvykio į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik 2023 m. rugpjūčio 24 dieną, kai tuo tarpu įvykio diena yra 2023 m. rugpjūčio 21 d. Abejonių kelia ir nukentėjusiojo V. B. pateikta įvykio situacija. Iš pradžių nukentėjusysis teigė: „man išeinant atbėgo rėkdamas V. iš antro ankšto, pastojo man kelią ir necenzūriniais žodžiais pradėjo vyti mane iš patalpos“, vėliau jau jis nurodė „ne, jis stovėjo tarp keltuvų, vos ne pastodamas man kelią“. Tačiau peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą matyti, kad niekas V. B. jokio kelio nepastojo, o duodamas tokius parodymus nukentėjusysis tiesiog savaip, palankiai jam iškraipo objektyviąją tikrovę. Pažymėtina, kad pats V. B. patekimas į patalpas buvo ne pirmą kartą savavališkas, o aiški šio asmens agresija matoma, kai G. V. siekdamas apsidrausti nuo įvairių dviprasmiškų situacijos vertinimų, pradeda filmuoti konfliktinį asmenį V. B.. Tuo tarpu apylinkės teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo negalėjimą paaiškinti situacijos teismo posėdžio metu, kodėl jis neišėjo iš patalpos, kodėl puolė G. V., kuris nusprendė filmuoti įsibrovėlį.

2.9. Skunde nuteistasis cituodamas nukentėjusiojo parodymus iš 2024 m. rugsėjo 5 d. teisiamojo posėdžio protokolo teigia, kad neaišku kada ir kaip V. B. atsirado ir kurioje vietoje bei kuria ranka jam buvo trenkta, kadangi nukentėjusysis keitė savo parodymus. O tai, rodo, kad nukentėjusiojo pateikiama įvykių versija yra prieštaringa bei nenuosekli ir apylinkės teismas šio asmens parodymais remtis negalėjo. Kadangi nukentėjusysis savo parodymus keitė ir bandė dirbtinai sugretinti su bylos medžiaga, o ne davė parodymus iš to, ką atsimena. Taigi, neatmestina, kad V. B. išsigalvojo jam neva padarytą sužalojimą ir tokia versija jam kilo po to, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kurie atėjo pas jį aiškintis konflikto aplinkybių (t. y. suvokęs, kad G. V. ar jo žmona vėl dėl jo smurtinio elgesio iškvietė policiją). Dar daugiau abejonių dėl nukentėjusiojo V. B. parodymų nuoširdumo rodo teisminio proceso metu susidariusi situacija, kai pradžioje nukentėjusysis V. B. davė parodymus nedalyvaujant jo atstovui, o vėliau jį pasisamdęs, išreiškė norą patikslinti savo parodymus, bandydamas dirbtinai desperatiškai juos keisti. Taigi, teismas turėjo kritiškai vertinti tokį asmens procesinį elgesį, kuris yra įspėtas ir dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Kritiškumą nukentėjusiojo parodymams turėjo lemti ir tai, kad šis asmuo netgi nesutiko su į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymais, apie apeliantui atsiradusius sužalojimus galvos srityje. Taigi, darytina išvada, jog nukentėjusysis neigė objektyvius duomenis, o į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jam pačiam atsiradusių sužalojimų, net nematė, tačiau teismas šių abejonių nepašalino. Nebuvo atsakyta ir į klausimą, kodėl nukentėjusysis iš karto nesikreipė į policiją, policijos pareigūnams nenurodė, kad jam kažką skaudėtų ar kad pageidautų rašyti pareiškimą, pats nežinojo kaip jam konkrečiai ir su kuo kilo sužalojimas. Objektyvumo ir aiškumo į bylą neįnešė ir byloje esanti 2023 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, kad tyrimas buvo pradėtas praėjus 7 dienoms. Kai tuo tarpu G. V., dėl jo atžvilgiu to paties aptariamo 2023 m. rugpjūčio 21 d. įvykio pareiškimą policijai surašė tą pačią dieną ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauta taip pat tą pačią. Taigi, nėra logiškų atsakymų, kodėl V. B. pareiškimas parašytas tik po trijų parų, o specialisto išvada gauta dar vėliau (po septynių parų). Tokį V. B. delsimą apylinkės teismas turėjo vertinti kritiškai, rodantį dirbtinį santykių kriminalizavimą.

2.10. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai policijos pareigūnų V. V., Ž. K., G. Č., Ž. G. parodymus vertino apelianto nenaudai, kaip kaltinančius, o ne išteisinančius. Nors kaip jau buvo minėta, nei vienas iš policijos pareigūnų nematė jokių nukentėjusiojo sužalojimų, t. y. nematė, kad V. B. atžvilgiu nusikalstama veika būtų buvusi padaryta. Iš to seka, kad teismas padarė selektyvias išvadas, pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai ir dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis.

2.11. Skunde nurodoma, kad liudytojos A. V. parodymai taip pat buvo vertinami selektyviai, išrenkant tam tikus žodžių fragmentus apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Apylinkės teismas ignoravo visą A. V. Bendrajam pagalbos centrui pateiktą informaciją. Nors 2023 m. rugsėjo 13 d. kitų objektų apžiūros protokole aiškiai pažymėta, kad vienintelis smurtautojas, apie kurį norėjo policijai pranešti A. V. buvo V. B., o G. V. – nukentėjusysis. Ši liudytoja duodama parodymus pažymėjo, kad nors konkretaus V. B. smūgio nematė, tačiau aiškiai matė G. V. galvos atsilošimą nuo patirto smūgio į galvą. Taigi, šie parodymai netiesiogiai patvirtino buvus būtinosios ginties situaciją bei tai, kad agresorius įvykio metu buvo būtent V. B..

2.12. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju apskritai nėra konkrečių ir patikimų įrodymų, kad jis būtų sukėlęs kokį nors sužalojimą V. B., o nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas ir nepateisinamas delsimas kreiptis į teisėsaugos institucijas, teismo medicinos tarnybą, suponuoja šio asmens parodymų nepatikimumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė in dubio pro reo principą.

2.13. Skunde pabrėžiama, kad BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Todėl šiuo atveju apylinkės teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

2.14. Pasak nuteistojo, priėmus jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį turėtų būti priteistos ir jo patirtos proceso išlaidos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek abiejų instancijų teismuose iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu nukentėjusiojo V. B. atstovas advokatas Aidas Venckus prašo nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat nukentėjusiojo V. B. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš G. V. nukentėjusiojo V. B. naudai 1 210 Eur.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad pirmos instancijos teismas išvadą apie tai, kad G. V., veikdamas tyčia, padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė ne selektyviai vertindamas bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet išsamiai ir objektyviai ištyręs visus teismui pateiktus įrodymus, vertindamas juos pagal vidinį savo įsitikinimą, lygindamas juos tarpusavyje bei sujungdamas į vieną nuoseklią grandinę, tokiu būdu ne tik pašalindamas bet kokius prieštaravimus tarp jų, bet ir pagrįstai konstatuodamas, kad šiuo atveju nėra įstatyminio pagrindo baudžiamąją bylą G. V. atžvilgiu nutraukti BK 28 straipsnio pagrindu, kadangi būtinosios ginties situacijos, nagrinėjamo įvykio metu, nebuvo.

3.2. Atsiliepime cituojant Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutarties turinį nurodoma, kad byloje nagrinėjamą situaciją būtinosios ginties (ne)taikymo kontekste jau yra įvertinęs ir Kauno apygardos teismas, kuris atmetė G. V. skundą. Dėl šios priežasties nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad 2023 m. gruodžio 6 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės nutarime konstatuota teisė į būtinąją gintį šios bylos nagrinėjimo metu tariamai pasitvirtino, visiškai nepagrįstas bei klaidinantis apeliacinės instancijos teismą. Priešingai, Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartyje yra aiškiai nurodyta, jog 2023 m. rugpjūčio 21 d. konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo abipusis. Abu asmenys vienas kito atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, abu patyrė sužalojimus – nežymius sveikatos sutrikdymus, kurie konstatuoti specialisto išvadomis, o tai iš esmės atitinka skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes. Tuo tarpu nei iš tyrimo metu G. V. pateikto vaizdo įrašo, nei iš liudytojų parodymų nėra galimybės neginčijamai spręsti, kas buvo konflikto iniciatorius, kokia buvo konflikto eiga. Todėl vien tai, kad būtent toks faktinių aplinkybių vertinimas (abipusis konfliktas) netenkina nuteistojo G. V. ir jo gynėjo nesudaro įstatyminio pagrindo išvadai, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to jo naikinti nėra jokio pagrindo.

3.3. Atsiliepime cituojant liudytojos policijos pareigūnės V. V. parodymus pažymima, jog jie atitinka ir kito liudytojo policijos pareigūno Ž. K. parodymus bei byloje esantį vaizdo įrašą iš policijos pareigūnų kūno kameros, kuris apžiūrėtas 2023 m. rugsėjo 18 d. kitų objektų apžiūros protokolu. Be to šis vaizdo įrašas paneigia nuteistojo ir jo sutuoktinės, liudytojos A. V. parodymus. Kadangi vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog G. V. būtų buvęs raudonas. Jo veidas, rankos ir kitos matomos kūno dalys yra natūralios odos spalvos. Nei jo galva, nei kuri nors veido dalis nėra sutinusi, kaip galimai melagingai teismui aiškino tiek pats nukentėjusysis G. V., tiek ir jo sutuoktinė. Vaizdo įraše yra užfiksuota, kad vienas iš policijos pareigūnų pastebi, jog kairėje pusėje, virš nuteistojo ausies, yra paraudę, o kita policijos pareigūnė pasako, kad nubrozdinta. Tačiau policijos pareigūnui paklausus pas G. V. ar stipriai jam buvo trenkta, pastarasis į šį pareigūno klausimą net neatsako, nukreipdamas kalbą apie ankstesnį įvykį, jau nekalbant apie tai, kad jis būtų įvardinęs V. B. jam tariamai suduotus daugybinius smūgius abiem rankomis, ne tik tariamai sukėlusius jam didelį skausmą, bet ir jį sužalojusius, kurie akcentuojami apeliaciniame skunde. Tuo tarpu paminėtame vaizdo įraše yra užfiksuota, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos V. B. iš karto nurodė, jog G. V. jam trenkė į barzdą po ko jis įsivėlė į muštynes. Šiame įraše užfiksuota ir tai, jog V. B. nurodė, kad jis rašys pareiškimą dėl patirto sužalojimo, jeigu pareiškimą rašys ir G. V..

3.4. Atsiliepime akcentuojama, kad iš baudžiamojoje byloje esančių V. B. medicininių dokumentų akivaizdu, kad jis, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, būtent tą pačią dieną, t. y. 2023 m. rugpjūčio 21 d., apie 18.00 val., skausmui stiprėjant, kreipėsi į savo šeimos gydytoją, kuri betarpiškai apžiūrėjusi nukentėjusįjį, konstatavo kraujosruvą dešinio žandikaulio srityje, žandikaulio skausmingumą ir patinimą bei paskyrė gydymą. Byloje yra ir nukentėjusiojo darytos foto nuotraukos, kuriuose fiksuoti sužalojimo pokyčiai (dinamika) laike. Šis sužalojimas yra užfiksuotas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės G. S. darytose foto nuotraukose V. B. 2023 m. rugpjūčio 25 d. atvykus pas ją procesinių veiksmų atlikimui, kas užfiksuota jos 2023 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime. 2023 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra aiškiai užfiksuoti sužalojimai taip pat nurodyta, jog jie galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 rugpjūčio 21 d.

3.5. Atsiliepime cituojant V. B. nurodytas aplinkybes, kad pastarasis dar tą pačią dieną kreipėsi į tyrėją, kuri jam buvo išrašiusi šaukimą atvykti į apklausą ir išreiškė norą dėl įvykio parašyti pareiškimą, tačiau jos darbo laikas jau buvo pasibaigę. Nukentėjusysis dar buvo nuvykęs į policijos komisariatus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau ir ten darbo valandos buvo pasibaigę/keitėsi pareigūnų pamainos dėl ko jam buvo pasiūlyta kreiptis į šeimos gydytoją, ką pastarasis ir padarė. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino apylinkės teisme apklausta liudytoja, policijos pareigūnė, G. Č.. Ir visa tai įrodo kodėl nukentėjusiojo pareiškimas, dėl G. V. veiksmų buvo parašytas ne rugpjūčio 21 d., bet 23 d.

3.6. Atsiliepime pabrėžiama, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis tariamai gynėsi nuo nukentėjusiojo ir nebuvo aktyvus konflikto dalyvis tariamai patvirtina liudytojos, jo žmonos, A. V. parodymai, yra nepagrįsti. Priešingai liudytoja A. V. viso šio proceso metu nuosekliai aiškino, kad ji asmeniškai nematė nei vieno nukentėjusiojo suduoto smūgio jo sutuoktiniui, taip pat jos nurodomi nukentėjusiojo veiksmai, rankomis laikant apsikabinus ir suspaudus jos sutuoktinį G. V. ir tokiu būdu fiksuojant abi jo rankas prie kūno šonų, neleidžiant joms laisvai judėti, t. y. suduoti smūgių, yra neabejotinai būdingi besiginančiam, bet ne puolančiam asmeniui. Ir tai neabejotinai paneigia nuteistojo apeliacinio teiginius apie tai, jog tariamai nukentėjusysis V. B. buvo puolančioji šalis. Nuteistojo į bylą pateiktas vaizdo įrašas taip pat nepatvirtina, kad nukentėjusysis buvo agresyvus ir tariamai užpuolė nukentėjusįjį. Be to vaizdo įraše neabejotinai turėjo būti užfiksuota, kaip nukentėjusysis priėjęs prie nuteistojo ir stovėdamas tiesiai prieš jį veidu į veidą, o tuo pačiu ir priešais nuteistojo rankose laikomą telefono kameros objektyvą, kaire ranka suduoda pastarajam smūgį į kažkurią tai galvos dalį, tačiau nieko panašaus jame nėra užfiksuota.

3.7. Atsiliepimo autoriaus įsitikinimu, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamą teisminę praktiką šios kategorijos bylose ir skundžiamo nuosprendžio argumentaciją bei nuteistojo G. V. apeliacinio skundo teiginius, keisti ar tuo labiau naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, dėl 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam, nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

3.8. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme pilnai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti, kurios 2022 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) suderintos su Lietuvos advokatūra, 10.10. ir 10.12. punktų reikalavimus, dėl ko jos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos nukentėjusiajam V. B. iš nuteistojo G. V..

Šalies argumentai

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir jo gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis apeliacinį skundą palaikė visiškai ir prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis V. B. ir jo atstovas advokatas Aidas Venckus prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Prokuroras palaikė nukentėjusiojo pusę ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį palikti kaip teisėtą ir pagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. V. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, jis veikė būtinosios ginties ribose. Taip pat prašo nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu ir atmesti prašymą dėl patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto jo naudai visas patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

6. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

7. Teisėjų kolegija patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl G. V. padarytos nusikalstamos veikos ir jos apimties, ją tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei pagrįstai G. V. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

9. Apelianto įsitikinimu baudžiamojoje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog jis sužalojo V. B.. Nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas ir delsimas kreiptis į teisėsaugos institucijas rodo V. B. parodymų nepatikimumą.

10. Teisėjų kolegija su tuo nesutikdama pažymi, kad byloje surinkti, ištirti bei įvertinti duomenys leidžia daryti priešingas išvadas nei apeliantas nurodė skunde. Bylos duomenimis nukentėjusysis V. B. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams iš karto nurodė, kad nuteistasis G. V. pirmas jam trenkė. Tai patvirtina ir 2023 m. rugsėjo 18 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame apžiūrėjus vaizdo įrašą iš policijos pareigūnų kūno kamerų užfiksuota, kaip policijos pareigūnui paklausus kas įvyko, V. B. nurodo, kad G. V. jam pirmas trenkė į barzdą. Paskui įsivėlė į muštynes (1 t., b. l. 113-114). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti policijos pareigūnai G. Č., V. V., Ž. K. taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, jog nukentėjusysis V. B. paaiškino, kad jam uždengus G. V. telefono kamerą, jog šis nefilmuotų, pastarasis jam trenkė į barzdą (1 t., b. l. 106-107, 130-131, 136-137, 142-143). Šiuos parodymus liudytojai patvirtino ir apklausiami apylinkės teisme (3 t., b. l. 92-93, 177-179). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausiamas nukentėjusysis V. B. pakartojo, kad imdamas už G. V. telefono sulaukė iš jo smūgio į smakrą. Tokias aplinkybes pastarasis buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 64-65, 119-121). Nukentėjusysis nuosekliai paaiškino, jog iš pradžių kraujosruvos ant veido nesimatė. Tik jautė niežulį, tvinksėjimą. Tą pačią dieną pamatė, kad atsiranda kraujosruva, paskambino tai pačiai tyrėjai, kuri jam išrašė šaukimą atvykti į policijos komisariatą ir ši jam sakė arba kviesti policijos pareigūnus, arba važiuoti rašyti pareiškimą. Nuvyko į komisariatą (duomenys neskelbtini), ten buvo darbo pabaiga, sakė važiuoti į (duomenys neskelbtini) g. esantį komisariatą. Nuvykus ten, keitėsi pamaina, pareigūnas pasiūlė vykti pas šeimos gydytoją ir pasiimti pažymą, kad ją galėtų pateikti apklausos metu. Tą patį vakarą nuvyko pas šeimos gydytoją, kraujosruva jau buvo, jam paskyrė gydymą. Kelias dienas laukė tyrėjos skambučio, po to susitiko su advokate, kuri atstovauja civilinėje byloje, ir ši patarė rašyti pareiškimą. Buvo atlikta ekspertizė. Pats taip pat kiekvieną dieną fotografavo, kaip keičiasi kraujosruva. Šią nuotrauką pateikė pareigūnams, nuotrauką padarė ir tyrėja (2 t., b. l. 153-156). Aplinkybes, kad nukentėjusysis V. B. įvykio dieną kreipėsi į gydymo įstaigą patvirtina į bylą pateiktas ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame nurodoma, kad V. B. į VšĮ (duomenys neskelbtini) polikliniką atvyko 2023 m. rugpjūčio 21 d. 18.36 val., skundėsi dešinės pusės apatinio žandikaulio skausmu. Nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 21 d. apie 11.00 val. nuomininkas kilus žodiniam konfliktui trenkė kumščiu į veidą. Nustatyta, kad dešinėje veido apatinio žandikaulio srityje matoma kraujosruva, žandikaulis skausmingas, patinęs (2 t., b. l. 137-138). Vyriausiosios tyrėjos G. S. tarnybiniame pranešime dėl užfiksuoto sužalojimo taip pat nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 25 d. apie 14.00 val. V. B. atvykus į apklausą ant jo veido, tiksliau dešinės pusės apatiniame žandikaulyje išoriškai buvo matyti hematoma. Matomas sužalojimas buvo užfiksuotas foto nuotrauka, kuri pridėta prie tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 41-43). 2023 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje padaryta kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir kumštis, galimai ir vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimo pobūdis bei medicininių dokumentų duomenys neprieštarauja tam, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. rugpjūčio 21 d. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 48-49). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu aukščiau aptarti duomenys, t. y. ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai (kitų objektų apžiūros protokolas, medicininiai dokumentai, tarnybinis pranešimas, fotonuotrauka, specialisto išvada) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad sužalojimas nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2023 m. rugpjūčio 21 d. apie 10.00 val.. Vien aplinkybės, kad iš karto po įvykio, dar būnant įvykio vietoje ant nukentėjusiojo jokių sužalojimų nebuvo matyti, kad pastarasis pareiškimą policijai parašė 2023 m. rugpjūčio 24 d., o specialisto išvada buvo pateikta 2023 m. rugpjūčio 28 d. ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis painiojosi iš kurios rankos (kairės ar dešinės) nuteistasis G. V. jam sudavė smūgį (2 t., b. l. 153-154) nesudaro pagrindo V. B. parodymus susijusius su jam padarytu sužalojimu vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti, ypač kai juos patvirtina ir jiems neprieštarauja kiti byloje esantys įrodymai.

11. Tuo tarpu nuteistasis G. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam filmuojant nukentėjusysis V. B. staiga iš kairės rankos trenkė jam į dešinės pusės skruostą. Po smūgio jis atšoko atgal ir dviem rankom jį nuo savęs nustūmė. Tada V. B. puolė muštis. Jie susigrūmė. Neneigė, kad grumtynių metu jis V. B. galėjo suduoti smūgį ir pataikyti į dešinės pusės žandikaulį, tačiau gindamasis nuo jo (1 t., b. l. 96-97, 165-166, 171-172). Apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad V. B. pradėjo agresyviai eiti link jo, priėjo arti, veidas prie veido, ir iš karto trenkė į galvą. Jis pastarąjį atsistūmė, tada nukentėjusysis pradėjo pulti rankomis ir kojomis, apglėbė rankomis. Pataikė ne mažiau 5 kartus, o kojomis spyrė gal 2-3 kartus. Bėgo aplink nukentėjusįjį, šis link jo ir vėl į glėbį suėmė. Norėjo apsiginti, atsistūmė nuo nukentėjusiojo, išlindo iš glėbio ir išbėgo pro duris. Duris užrėmė. Nukentėjusysis duris nustūmė kartu su juo, tada jis atšoko ir V. B. dar sykį trenkė. Bandė išsisukti, bet turbūt pataikė, nes galva atsilošė į dešinę pusę. Jis pats smūgių nukentėjusiajam specialiai nesudavė, gindamasis galbūt netyčia smūgiavo vieną kartą. Jis buvo priverstas gintis ir galbūt atgalia ranka kažkaip galėjo suduoti V. B.. Negalėjo pasakyti ar buvo sugniaužęs kumštį. Gal su kokiu pečiu galėjo stuktelėti. Jis nukentėjusiajam netrenkė tik bandė atsistumti. Nebuvo veiksmo, kad trenktų ar suduotų, per mosikavimus gal ir galėjo būti, kad netyčia susitrenkė. Jo veiksmai buvo tik gynybiniai (2 t., b. l. 151-153, 3 t., b. l. 37-39). Teismų praktikoje nurodoma, kad vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

12. Iš byloje esančio 2023 m. rugsėjo 13 d. kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 110-111), kuriame užfiksuotas garso įrašas bendrajam pagalbos centrui, matyti, kad paskambinusi moteris (nuteistojo G. V. žmona A. V.) rėkdama nurodė, jog puola V. B.. Paklausus kas atsitiko? Moteris atsakė: mušasi. Į klausimą kiek asmenų mušasi, pastaroji atsakė: du. Paklausus kas mušasi, savininkas ir kas dar? Moteris atsakė, kad savininkas puola. Į klausimą: čia jie ką tik susimušė ar ne? Atsakė: tik ką. Į klausimą: tai dabar nustojo muštis? Atsakė: nustojo. Tačiau akcentuotina, kad garso įrašo pradžioje dar nepradėjus pokalbio su bendrojo pagalbos centro operatore buvo girdimas vyro balsas: „pirmas trenkė pats“, ir moters šauksmas: „eik iš čia“. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, jog žodžius pasakęs vyras buvo nukentėjusysis V. B. ir šie jo žodžiai visiškai atitinka jo duotus parodymus, kad G. V. jam trenkė pirmas ir paskui įsivėlė į muštynes. Į bylą nuteistojo G. V. pateiktas vaizdo įrašas darytas įvykio metu taip pat nepatvirtina, kad fizinį kontaktą pirmasis pradėjo būtent nukentėjusysis V. B. (1 t., b. l. 56-57). Liudytoja apklausta nuteistojo G. V. žmona A. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, jog po konflikto jai vyras pasakojo, kad jis visą laiką rankoje laikė telefoną, bet ne daug nufilmavo, nes pradžioje V. B. sudavė per telefoną ir išsijungė įrašas (1 t., b. l. 76-77). O tai prieštarauja nuteistojo G. V. duotiems parodymams, kad jam filmuojant nukentėjusysis V. B. iš karto trenkė į galvą. Pati liudytoja A. V. pradžios konflikto vykusio tarp jos vyro nuteistojo G. V. ir nukentėjusiojo V. B. nematė. Apklausų metu nurodė, kad per kameras pamatė, jog jie abu yra susikibę: jos vyro rankos buvo po V. B. pažastimis, pastarasis jį buvo apglėbęs. Jie stumdėsi. Po to matė, kaip G. V. galva atsilošė atgal, kaip po smūgio. Tiesioginio smūgio nematė, tačiau jai buvo aišku, jog tai buvo smūgis (1 t., b. l. 76-77, 102-103, 3 t., b. l. 34-36). Liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. V., Ž. K., G. Č. ir Ž. G. duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad į įvykį reagavo gavę informaciją, jog automobilių servise susimušė patalpų savininkas ir nuomininkas (1 t., b. l. 106-107, 130-131, 136-137, 142-143, 148-149). Tokios aplinkybės nurodytos ir policijos įvykių suvestinėje (1 t., b. l. 21-25).

13. Ginčo nėra, kad tarp proceso dalyvių jau kurį laiko buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, kurie buvo sprendžiami ir civilinėmis teisinėmis priemonėmis. O tokiu atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinti veika padaryta esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-26-1073/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo ištirti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad abi pusės šiuo atveju buvo puolančios ir viena kitos atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus. Akivaizdu, kad susiklosčiusi konfliktinė situacija tiek nuteistajam G. V., tiek V. B. nebuvo netikėta, buvo ne pirmoji ir sprendžiama neteisėtais veiksmais- smurtu. Aplinkybės susijusios su jėgų persvara ir tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis, o nuteistajam daugiau, išvados, jog tarp G. V. ir V. B. įvyko muštynės, nepaneigia. Abiem buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 48-49, 100-101). Iš tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų taip pat matyti, jog jie tarpusavyje grūmėsi, buvo susikibę. Liudytoja A. V. paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu irgi nurodė, kad mušasi du asmenys. Policijos pareigūnai į pranešimą reagavo, kaip į muštynes, todėl sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju susiklostė abipusių muštynių situacija. Ir tokia išvada buvo padaryta sujungus įrodymus į nuoseklią loginę grandinę, o ne vertinant pavienius žodžius ar vien tik faktą, kad abiem oponentams buvo fiksuoti sužalojimai specialisto išvadomis.

14. Ir nors pirmosios instancijos teismas nustatydamas įrodytinas nusikalstamos veikos aplinkybes nenurodė, kad G. V. tyčia vieną kartą sudavė kairės rankos kumščiu V. B. į dešinės pusės žandikaulį, tačiau skirdamas bausmę konstatavo, jog G. V. padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, todėl vien ši aplinkybė nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ir nepagrįstu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertindamas G. V. atliktus veiksmus nustatė apelianto tiesioginę tyčią, dėl to nepagrįstais laikytini skundo argumentai, kad subjektyvioji pusė šiuo atveju liko neatskleista.

Dėl būtinosios ginties

15. Visų pirma pažymėtina, kad būtinoji gintis gali būti nustatoma tik tada, kai asmens veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. pripažįstama, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau teismas nustato egzistuojant būtinosios ginties sąlygas.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. neigdamas kaltę dėl suduoto smūgio V. B. kėlė versiją, kad jis tik gynėsi nuo agresyvaus nukentėjusiojo ir nežymus sveikatos sutrikdymas pastarajam galėjo būti padarytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, formuojama būtinosios ginties klausimo kontekste, nenustatė pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

17. Pažymėtina, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021).

18. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais, pirmosios instancijos teisme ištirtais ir aukščiau aptartais įrodymais, kurių teisėjų kolegija nekartoja, nustatyta, kad tarp nuteistojo G. V. ir nukentėjusiojo V. B. susiklostė specifinė konfliktinė muštynių situacija. Abu proceso dalyviai šioje situacijoje veikė netinkamai, fizinį smurtą naudojo ne gynybos, bet puolimo tikslais, ko pasėkoje jiems buvo nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai, taip pat nagrinėjamos priešpriešinės baudžiamosios bylos dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis G. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

19. Aplinkybės, kad 2023 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu, tyrimas G. V. atžvilgiu buvo nutrauktas konstatavus būtinąją gintį, nesudaro pagrindo nuteistojo atliktus veiksmus vertinti kitaip. Akcentuotina, kad galutine ir neskundžiama Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi buvo palikta galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria ikiteisminio tyrimo nutraukimas G. V. atžvilgiu BK 28 straipsnio pagrindu buvo panaikintas (2 t., b. l. 42-49, 69-74).

20. Tai, kad pirmosios instancijos teismas prie baudžiamosios bylos prijungė kaltinamąjį aktą, tačiau atsisakė prijungti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 13 d. nuosprendį, kuriuo V. B. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), padarytų G. V. atžvilgiu, neleidžia daryti išvados, jog buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas įrodymus vertinti visapusiškai, kadangi spendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą yra vertinami tik vieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai, teisei priešingi veiksmai. Tuo tarpu priešpriešinėje byloje priimtas nuosprendis tuo metu dar buvo neįsiteisėjęs. O kaltinamajame akte nustatytos aplinkybės tik sustiprino apylinkės teismo išvadą, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusi konfliktinė situacija peraugo į muštynes.

21. Taigi, teisėjų kolegijai išanalizavus byloje surinktus įrodymus nekilo abejonių dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių bei padarytų teisinių išvadų, jog nuteistasis iš tiesų yra kaltas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, nenustačius teisinio pagrindo jį išteisinti ar jo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

22. Atsižvelgiant į tai, netenkinami ir apelianto prašymai susiję su nukentėjusiojo V. B. civilinio ieškinio palikimu nenagrinėtu ir proceso išlaidų priteisimu, tiek jam pačiam, tiek nukentėjusiajam. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių motyvų dėl šių prašymų, todėl aukštesnysis teismas plačiau dėl to nepasisako, kadangi akivaizdu, jog šie prašymai buvo siejami su baudžiamosios atsakomybės netaikymu G. V. atžvilgiu.

Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Nukentėjusiojo V. B. atstovas advokatas Aidas Venckus atsiliepimu išreiškė prašymą iš nuteistojo G. V. priteisti nukentėjusiajam V. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai – 2025 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už nukentėjusiajam V. B. suteiktas teisines paslaugas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-510-530/2025 1 210 Eur sumai (3 t., b. l. 188) ir 2025 m. rugsėjo 15 d. SEB banko išrašas patvirtinantis nukentėjusiojo V. B. pervestą 1 210 Eur sumą advokatui Aidui Venckui (3 t., b. l. 189).

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina įvertinti pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Be to teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

25. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Nagrinėjant apeliacinį skundą įrodymų tyrimas atliktas nebuvo, Kauno apygardos teisme vyko du posėdžiai, kurių metu buvo klausomasi baigiamųjų kalbų (4 t., b. l. 12-27). Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartą proceso trukmę, bylos sudėtingumą (byla apygardos teisme gauta 3 tomų, nuteistasis savo kaltės nepripažino, apeliaciniu skundu prašė išteisinti arba pripažinti, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis), nukentėjusiajam teiktų teisinių paslaugų apimtį (atstovavimą dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose, atsiliepimo pateikimą, pasiruošimą bylos nagrinėjimui) bei nuteistojo turtinę padėtį (dirbantis) prašomas priteisti nukentėjusiojo V. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti pripažįsta proceso išlaidomis ir V. B. naudai iš G. V. priteisia 1 210 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą, dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš nuteistojo G. V. nukentėjusiajam V. B. 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėDaiva JankauskienėArūnas Paštuolis