Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ ir apeliantės atsakovės O. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ ieškinį atsakovei O. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Mano Būstas Neris“ reikalavimas dėl skolos už ieškovės suteiktas daugiabučio namo administravimo, priežiūros, remonto paslaugas – namo stogo remonto darbus, kuriuos atliko rangovas UAB „Mano Būstas“, buvo patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovės O. A. 1 189,84 Eur skolą ieškovės naudai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų ribose.

20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Mano Būstas Neris“ daugiabučiam namui, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovei O. A. nuosavybės teise priklausančios patalpos - butas, teikia bendrojo naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir komunalines paslaugas. Atsakovė yra buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. 2018 m. balandžio 4 d. vyko UAB „Žirmūnų būstas“ (UAB „Žirmūnų būstas“ po reorganizacijos pakeitė savo pavadinimą ir veiklą tęsia UAB „Mano Būstas Neris“ pavadinimu) administruojamojo daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų susirinkimas (toliau – Susirinkimas), kurio metu, kaip matyti iš šio susirinkimo protokolo Nr. ŽB-SP-18-0987 (toliau – Protokolas), buvo nutarta vykdyti stogo remonto darbus, remiantis konkurso medžiaga, nustačius, kad rangovas – UAB „Mano Būstas“. Balsavimo rezultatai: „už“ - 7, „prieš“ – 0, „susilaikė“ – 1. Iš Susirinkimo dalyvių sąrašo matyti, kad atsakovė O. A. dalyvavo nurodytame Susirinkime, tad atitinkamai buvo informuota apie priimtą sprendimą dėl stogo remonto darbų vykdymo, šio nutarimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

21. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, esantis visų bendraturčių nuosavybe, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

22. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio namo stogas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja nuosavybe, ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

23. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę, yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta CK 4.82 straipsnio 3 dalies nurodytos taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) nurodytas išlaidas gali atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka, ir 2) kai išlaidos nesusijusios įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Tam tikrų išlaidų pobūdis lemia jų privalomumą ir jos yra priskiriamos prie išvardytųjų CK 4.82 straipsnio 3 dalis, kurias privalo apmokėti buto savininkas proporcingai savo daliai ir kurioms netaikoma CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis. Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

25. Tuo atveju, kai CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas, bendraturčių pareiga dalyvauti, išlaikant bendrąjį turtą, nėra eliminuojama, net ir nesant asmens sutikimo dėl atitinkamų išlaidų. Priešingas aiškinimas, kad butų ir kitų patalpų savininkas, nesant jo asmeninio sutikimo, privalėtų apmokėti vien išlaidas, susijusias su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, o jokių kitų išlaidų apmokėti neprivalo, neatitiktų CK 4.82 straipsnio 3 dalyje ir 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo bei neleistų užtikrinti efektyvios daugiabučio namo priežiūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2014).

26. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisinį reglamentavimą bei teismų praktikoje nuosekliai suformuotus išaiškinimus, ieškovės UAB "Mano Būstas Neris" apeliacinio skundo argumentas, jog turintys pareigą prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūros ir išlaikymo savininkai turi būti atrenkami priklausomai nuo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų funkcinės paskirties, o konkrečiai, jog nagrinėjamu atveju prie tokios pareigos vykdymo neturi prisidėti tam tikrų ginčo daugiabučiame name esančių patalpų (komercinės paskirties) savininkai, taip pat ir atsakovės O. A. apeliacinio skundo argumentas, jog ji neturi pareigos prisidėti prie bendrojo naudojimo objekto - stogo remonto, kadangi jam nepritarė ir nesutiko su patalpų savininkų susirinkime priimtu sprendimu, apeliacinės instancijos teismo atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl gyvenamojo namo naudingojo ploto

27. Kaip jau buvo minėta, CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatoje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. CK 4.82 straipsnio 7 dalis numato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis (nuo kurios ir skaičiuojama tam savininkui priklausanti apmokėti išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti dalis/suma) yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

28. VĮ "Registrų centras" Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, ir byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovei O. A. nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudingasis plotas yra 66,17 kv. m.

29. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paties gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudingojo ploto, nuo kurio atitinkamai turi būti apskaičiuojama ir paskirstoma konkrečiam tame name esančių patalpų savininkui tenkanti mokėti proporcinga išlaidų namui išlaikyti dalis. Ieškovė UAB "Mano Būstas Neris" tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad paskirstant nagrinėjamoje byloje aktualias daugiabučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), stogo remonto išlaidas turi būti imamas 383,80 kv. m. namo naudingasis plotas, gautas susumavus šiame name esančių butų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 ir 11 naudinguosius plotus, arba 405,66 kv. m. namo naudingasis plotas, nurodytas VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre. Atsakovės O. A. nuomone, jai tenkanti išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti dalis, jeigu tos išlaidos būtų buvusios ieškovės pagrįstos ir įrodytos, turėtų būti skaičiuojama nuo 457,91 kv. m. gyvenamojo namo naudingojo ploto, gauto susumavus visų šiame name esančių butų (įskaitant ir ieškovės neįtrauktų butų Nr. 9 ir Nr. 12) naudinguosius plotus. Su pastarąja pozicija sutiko pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovės nesumokėto įsiskolinimo už stogo remontą dydį pagal formulę, kurioje viso namo naudingasis plotas - 457,91 kv.m. Tokiai pozicijai iš esmės pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

30. Kaip jau buvo minėta, CK 4.82 straipsnio 7 dalis imperatyviai nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkui tenkanti apmokėti išlaidų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti bei išsaugoti dalis turi būti skaičiuojama nuo viso gyvenamojo namo, kuriame yra to savininko butas ar kitos patalpos, naudingojo ploto, ir šiuo atveju įstatyme nėra daromos jokios išimtys ar skirtumai, kiek tai susiję su gyvenamajame name esančių patalpų paskirtimi ar kitomis charakteristikomis / rodikliais. Būtent todėl ieškovės pozicija nustatyti gyvenamojo namo naudingąjį plotą, įtraukiant į jį tik tam tikrų name esančių butų plotus, tačiau neįtraukiant kai kurių name esančių patalpų plotus (šiuo atveju, neįtraukiant butų Nr. 9 ir Nr. 12 naudinguosius plotus), vertintina kaip nepagrįsta, nelogiška, visiškai nemotyvuota, nenuosekli ir nesuprantama.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, jog buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Plėtodamas praktiką bylose dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų kasacinis teismas akcentuoja principinę nuostatą, jog įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

32. Atsakovės argumentas, jog patalpos Nr. 9 ir Nr. 12 neįtrauktinos į skaičiuojamąjį gyvenamojo namo naudingąjį plotą dėl to, kad yra ne gyvenamosios, o komercinės paskirties, visiškai nepagrįstas ir dėl to, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kaip tik yra gyvenamosios (butų) paskirties, tai yra butai. Be to, pati ieškovė, skaičiuodama gyvenamojo namo naudingąjį plotą, įtraukia į jį, pavyzdžiui, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), plotą, nors ši patalpa kaip tik yra prekybos paskirties negyvenamoji patalpa - parduotuvė. Pagaliau, net ir pagrįsdama savo poziciją gyvenamojo namo naudinguoju plotu laikyti 383,80 kv. m, sumuodama imamų patalpų plotus, ieškovė tam tikrais atvejais ima šių patalpų naudinguosius plotus (pvz., atsakovės buto Nr. 2, butų Nr. 4, 6 ir kt.), o tam tikrais atvejais ima patalpų bendrą plotą (pvz., buto Nr. 3 atveju įskaičiuoją bendrą buto plotą - 46,53 kv. m., nors šio buto naudingasis plotas - 31,56 kv. m). Tokiu būdu atsižvelgiant į visus aukščiau nurodytus argumentus, o taip pat ir net nesant pačios ieškovės pateikto aiškaus detalizavimo ir pagrindimo dėl gaunamo 383,80 kv. m. gyvenamojo namo naudingojo ploto, ieškovės apeliacinio skundo argumentas ir reikalavimas, apskaičiuojant atsakovės įsiskolinimo už bendrojo naudojimo objekto - stogo remontą, sumą vadovautis 383,80 kv. m. gyvenamojo namo naudinguoju plotu, atmestini, kaip nepagrįsti.

33. Atitinkamai tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui pritarti tiek atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą pozicijai, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimui atsakovei tenkančią apmokėti išlaidų stogo remontui dalį/sumą skaičiuoti nustatant viso gyvenamojo namo naudingąjį plotą, susumuojant visų tame name esančių patalpų (butų bei kitų patalpų) naudinguosius plotus, kuris nagrinėjamu atveju sudaro 457,91 kv. m. Būtent toks suminis visų name esančių patalpų naudingųjų plotų dydis atitinka VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis apie kiekvieno buto/kitų patalpų naudingąjį plotą. Su tokiu gyvenamojo namo naudinguoju ploto dydžiu sutiko ir pati atsakovė. Pagaliau, tokį bendrąjį visų gyvenamajame name esančių patalpų naudingąjį plotą savo procesiniuose dokumentuose (pvz., 2020 m. birželio 12 d. dublike, 2021 m. sausio 5 d. pareiškime dėl ieškinio trūkumų šalinimo) bei 2020 m. lapkričio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo nurodžiusi bei paskaičiavusi ir pati ieškovė.

34. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime buvo nurodęs, ir VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad paties gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1091-0172-4018, esančio (duomenys neskelbtini), išrašė nurodomas šio pastato - namo naudingasis plotas 405,66 kv. m, tačiau teismas apskaičiavo atsakovės mokėtiną proporcingai nuosavybės teise turimam butui išlaidų gyvenamojo namo remontui sumą, atsispirdamas nuo aukščiau minėto 457,91 kv. m gyvenamojo namo naudingojo ploto, t. y. apskaičiuodamas visų tame name realiai esančių butų bei kitų patalpų naudingųjų plotų, nurodytų tų konkrečių butų bei kitų patalpų Nekilnojamojo turto registro išrašuose, sumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, esant viešojo registro duomenų neatitikčiai (kai bendrai nurodomas pastato - gyvenamojo namo naudingasis plotas neatitinka realiai tame name esančių konkrečių/pavienių patalpų naudingųjų plotų sumos), vadovautis būtent realiai gyvenamajame name esančių patalpų naudingaisiais plotais, nurodytais VĮ "Registrų centras" Nekilnojamojo turto registre ir esančiais nenuginčytais, yra pagrįstas, motyvuotas, maksimaliai atitinkantis CK 4.82 straipsnyje įtvirtintą bendrosios dalinės nuosavybės subjektų teisių bei pareigų, susijusių su jų turimais bendrosios dalinės nuosavybės objektais, proporcingumo / proporcingo paskirstymo principą. Tokiu būdu keisti šiuo aspektu ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip prašoma ieškovės apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nemato nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl stogo remonto išlaidų dydžio pagrįstumo

35. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės O. A. apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė neįrodė patirtų išlaidų gyvenamojo namo stogo remontui realumo, patyrimo ir tokių išlaidų dydžio, kad tokio pobūdžio išlaidos galėtų būti laikomos pagrįstomis ir atlygintinomis tik tuo atveju, jeigu į bylą būtų pateikta PVM sąskaita - faktūra bei jos apmokėjimą patvirtinantys įrodymai, o vien tai, kad iš atsakovės priteista skola ieškovui buvo sumažinta net iki 1 189,84 Eur sumos rodo ieškovės ieškinio nepagrįstumą, nesąžiningumą, piktnaudžiavimą savo, kaip bendraturčių turto administratoriaus, teisėmis, aplaidų bei nesąžiningą pareigų vykdymą.

36. Visų pirma pažymėtina, kad didžiąją dalį ieškovės pradiniu ieškiniu pareikšto reikalavimo pati atsakovė patenkino jau iškėlus civilinę bylą, sumokėdama ieškovei 3 645,79 Eur, tuo tarpu likusios reikalavimo dalies dalinį, t. y. ne pilną patenkinimą (iš likusiųjų reikalautų 2 120,52 Eur, pirmosios instancijos teismas priteisė 1 189,84 Eur), sąlygojo iš esmės ta aplinkybė, jog ieškovė, apskaičiuodama atsakovei tenkančią išlaidų už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą ir remontą dalį greta kitų aktualių dedamųjų (namo stogo remonto išlaidų bendros sumos, atsakovei priklausančio buto naudojimo ploto), ėmė netinkamą gyvenamojo namo naudingojo ploto dydį, t. y. atsakovei tenkančias išlaidas skaičiavo ne nuo jau minėto 457,91 kv. m. namo naudingojo ploto, o nuo 383,80 kv. m., nepagrįstai neįtraukdama į gyvenamojo namo naudingąjį plotą kai kurių name esančių patalpų (butų) naudinguosius plotus. Kita vertus, bendras ieškovės reikalavimo pagrindas ir principas, jog vis dėlto, egzistuoja atsakovės turtinė prievolė atlyginti proporcingą jai tenkančią patirtų išlaidų bendrojo naudojimo objekto - stogo remontui, kurios ji iki ieškinio pareiškimo nebuvo nei pilnai, nei iš dalies įvykdžiusi, byloje nustatytas ir ieškovės buvo įrodytas, t. y. pasitvirtino.

37. Antra, nesutiktina su atsakovės argumentu, jog ieškovė byloje neįrodė bendros patirtos stogo remonto išlaidų sumos - 33 019 Eur, ir jog išlaidų dydis galėtų būti laikomas įrodytu tik tuo atveju, jei ieškovė pateiktų teismui rangovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą šiai sumai bei jos apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.

38. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (lot. onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

39. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovo paaiškinimai teismo posėdyje bei rašytiniai įrodymai - ginčo Daugiabučio namo patalpų savininkų 2018 m. balandžio 4 d. susirikimo, kuriame buvo priimti atitinkami sprendimai dėl stogo remonto darbų, jų atlikimo sąlygų, pasitelkiamo rangovo ir pan., protokolas Nr. ŽB-SP-18-0987; UAB "Mano būstas" ir UAB "Žirmūnų būstas" pasirašytas Atliktų darbų priėmimo aktas už 2018 m. gegužės mėn. bendrai 33 019 Eur sumai, kuriame nurodomas objektas - (duomenys neskelbtini), darbų pobūdis - šiferinio stogo dangos remontas, detaliai aprašomas rangovo atliktų, ieškovei perduotų ir pastarosios priimtų darbų ir išlaidų pobūdis, darbų kiekiai, medžiagos, įrengimai, jų kaina ir vertė ir t.t.; ieškovės 2018 m. birželio 28 d. Buhalterinė pažyma Nr. 2, kurioje figūruoja UAB "Mano būstas" sumokėtos rangovui sumos; ieškovės 2018 m. birželio 28 d. AB Luminor banko mokėjimo nurodymas dėl atitinkamos pinigų sumos UAB "Mano būsto priežiūra" sumokėjimo, o taip pat jau minėtas atsakovės dalinio atsiskaitymo už stogo remonto darbus faktas, jokių duomenų ir įrodymų apie darbų nepriėmimą, neužbaigimą, kokius nors trūkumus ir pan., leido pirmosios instancijos teismui pasiekti pakankamą įsitikinimą ieškovės nurodomos sumos, kuri sudarė išlaidas bendrojo naudojimo objekto priežiūrai, remontui, išlaikymui, tikrumu, realumu, pagrįstumu, o vien atsakovės argumentai nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų ir neleidžia daryti išvados, jog gyvenamojo namo stogo remontas apskritai buvo neatliktas, buvo atliktas nepilnai, netinkamai, jog remonto išlaidų suma buvo mažesnė/didesnė ir pan. Kaip matyti iš minėtų įrodymų: statybos rangos darbai, susiję su gyvenamojo namo stogo remontu, rangovės UAB „Mano Būstas“ buvo faktiškai atlikti, ieškovei perduoti ir jos be išlygų priimti; bendra darbų kaina – būtent 33 019 Eur; daugiabučio namo patalpų savininkai dar iki sutarties su rangovu sudarymo ir darbų pradžios buvo priėmę sprendimą atlikti stogo remonto darbus, pasitelkiant būtent šį rangovą; byloje nėra duomenų, kad atsakovė ar kiti patalpų savininkai būtų skundę priimtą sprendimą tiek dėl stogo remonto darbų apskritai, tiek dėl rangovo pasirinkimo, tiek dėl kitų darbų vykdymo aspektų, jog būtų kėlę klausimą dėl darbų kainos; byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad darbai būtų buvę atlikti su trūkumais, nepilnos apimties, jog tiek ieškovė, tiek kiti bendraturčiai būtų reiškę pretenzijas rangovui dėl darbų kokybės, terminų, kainos ir pan. nuo pat darbų atlikimo 2018 metais iki dabar, jog darbų rezultatų būtų nesinaudojama/neįmanoma naudotis ir pan. Pagaliau, byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad stogo remonto darbus atlikusi rangovė UAB „Mano Būstas“ būtų reiškusi reikalavimus ir pretenzijas tiek ieškovei, tiek daugiabučio namo patalpų savininkams dėl (ne)atsiskaitymo už jos faktiškai atliktus statybos rangos darbus, kas taip pat papildomai netiesiogiai patvirtina atsiskaitymo už darbų faktą (kurį atsakovė nagrinėjamoje byloje bando kvestionuoti). Aplinkybė, kad atsakovė, kaip teigia, balsavo prieš stogo remonto darbų atlikimą, nėra teisiškai reikšminga, kadangi sprendimas atlikti stogo remonto darbus priimtas balsų dauguma, jis nebuvo skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat pati sutartis su rangovu ir ją lydintys dokumentai nebuvo niekieno kvestionuojami, ginčijami ir pan.

41. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ar leistų pagrįstai suabejoti ieškovės pateiktų įrodymų, susijusių su atliktais stogo remonto darbais ir jų kaina pakankamumu ir teisingumu. Netgi atsakovės pateikta kitos statybos įmonės UAB "Projektas" parengta Lokalinė sąmata, apimanti tuos pačius stogo remonto darbus, kokie nurodyti ieškovės pateiktoje Lokalinėje sąmatoje ir Atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte rodo, kad tokių darbų kaina, šio rangovo siūlymu ir nuomone, galėtų sudaryti 27 202,52 Eur. Ieškovės ir kito rangovo - UAB "Mano būstas" sulygta sutartimi remonto darbų kaina sudarė 33 019 Eur. Taigi skirtingų privačių pelno šioje srityje siekiančių juridinių asmenų pasiūlytos kainos negali būti vertinamos kaip ženkliai besiskiriančios, skirtumas nėra tiek ženklus ir reikšmingas, kad leistų pagrįstai suabejoti ieškovės sulygtos su rangove kainos adekvatumu, proporcingumu, realumu, įžvelgti ieškovės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą ir pan. Kaina - konkrečios sutarties šalių susitarimo dalykas, ir nesant duomenų apie jos nepagrįstą dydį (nepagrįstai didelė ar maža), nėra pagrindo pritarti atsakovės apeliacinio skundo argumentams šiuo aspektu vien dėl to, kad kitas rangovas už tuos pačius darbus galimai būtų pasiūlęs kiek mažesnę kainą. Byloje nebuvo atliekama teismo ekspertizė daugiabučio namo stogo remonto darbų kainai, darbų vertei ir pan. nustatyti, nei viena iš šalių to neprašė, todėl teismas turėjo vadovautis tais duomenimis ir įrodymais, kurie buvo byloje pateikti šalių ir jų pagrindu daryti atitinkamas labiausiai tikėtinas išvadas.

43. Pažymėtina, kad pareigą atsiskaityti pagal rangos sutartį lemia ne PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas, o pats darbų atlikimo ir priėmimo faktas (CK 6.655, 6.662 straipsniai). PVM sąskaita faktūra - tai tik sutartį lydintis, buhalterinės apskaitos bei mokestinių prievolių vykdymo tikslais sudaromas dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais ir pan., galintis būti ir įrodymu byloje, patvirtinti tam tikrų sutartinių santykių buvimą ir įvairius jų aspektus, tačiau vien tokios PVM sąskaitos - faktūros nebuvimas, juo labiau esant byloje kitiems įrodymams dėl atliktų darbų fakto, jų vertės ir pan., nėra pagrindas prievolei atsiskaityti už atliktus darbus paneigti. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo s 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015). Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

44. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nesinaudoti. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ji buvo nenuosavo namo stogo remonto organizatorė, t. y. netenkino savo asmeninių poreikių, o veikė konkrečių name esančių patalpų savininkų interesais ir naudai, rangos darbai buvo atliekami namo bendraturčių, o ne ieškovės, naudai ir interesais, todėl nesinaudojo PVMĮ nustatyta PVM atskaita ir sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai 5 730,57 Eur PVM. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti šiais ieškovės teiginiais. Ieškovė yra daugiabučio gyvenamojo namo administratorė ir ji PVMĮ 2 straipsnio 6 dalies, 11 straipsnio 1 dalies prasme laikoma atsiskleidusiu tarpininku, kadangi daugiabučio namo stogo remonto sandoryje veikė namo bendraturčių vardu ir sąskaita, o ne statybos (stogo pagerinimo) darbų pirkėju PVMĮ prasme. Kitaip tariant, daugiabučio namo stogo remonto proceso darbų pirkėjas yra ne administratorė, o daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, statybos (stogo remonto) darbų pardavėjas yra statybos darbų vykdytojas – rangovas UAB „Mano Būstas“, o ne administratorė, todėl administratorė neturi nei pati gauti, nei išrašyti PVM sąskaitų faktūrų už statybos darbus, atliktus daugiabučio namo pagerinimo, nagrinėjamu atveju – stogo remonto, proceso metu. Kita vertus, jeigu administratorei ir būtų buvusi išrašyta PVM sąskaita faktūra už atliktus statybos darbus, tai nesuteiktų teisės administratorei, šiuo atveju – ieškovei, atskaityti joje nurodyto pirkimo PVM. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo mažinti atsakovei, kaip ir kitiems daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams, tenkančią atlyginti išlaidų stogo remontui dalį PVM suma.

45. Teismas plačiau nepasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su stogo remonto darbų (ne)teisėtumu, statybą leidžiančio dokumento neturėjimu ir pan., kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, ir nei ieškinyje, nei priešieškinyje nebuvo keliami atitinkami su tuo susiję reikalavimai ir argumentai. Be to, byloje nėra jokių akivaizdžių duomenų apie galimą atliktų statybos rangos darbų neteisėtumą, kurie sudarytų teismui pagrindą ex officio, siekiant ginti viešąjį interesą, peržengti ieškovės apibrėžtas ieškinio pagrindo ir dalyko ribas ir spręsti dėl statybos (ne)teisėtumo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ar kiti suinteresuoti asmenys tiek iki statybos darbų atlikimo, tiek jų atlikimo metu, tiek po darbų atlikimo būtų kvestionavę statybų teisėtumą, kreipėsi į statybų kontrolę atliekančias valstybės institucijas ir pan. Atsakovės nurodomi teiginiai dėl statybų neteisėtumo, juo labiau jai pačiai po bylos iškėlimo sumokėjus ieškovei didesnę dalį prašyto priteisti įsiskolinimo, šiuo atveju vertintini kaip gynybinė pozicija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

46. Ieškovė UAB "Mano Būstas Neris" savo apeliaciniame skunde, be kita ko, kvestionuoja bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovei nebuvo tinkamai ir aiškiai pateikta informacija apie mokesčio už stogo remontą skaičiavimo metodiką, taip pat, kad atsakovės atsiliepime buvo nurodyta taikos sutarties sudarymo galimybė, sprendė, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų, kiek tai susiję su atsakovės po ieškinio teismui pateikimo sumokėta ieškovei įsiskolinimo dalimi (3 645,79 Eur). Apeliantė (ieškovė) su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiko ir apeliaciniame skunde nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai paskirstytos, kadangi teismas neįvertino priežasčių, dėl ko susidarė bylinėjimosi išlaidos, o nagrinėjamu atveju, ieškovei atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti apskaičiuojamos atsižvelgiant ne į galutinio ieškinio reikalavimų (sumažintų), bet į iš esmės patenkintą pradinio ieškinio dalį. Tokiai pozicijai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

47. Jeigu pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje dalyvaujantiems asmenims, taikytina CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar patikslintą reikalavimą. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste tampa aktualu tai, kad dalis bylos buvo nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio dalies reikalavimų dėl to, kad atsakovė po bylos iškėlimo teisme patenkino dalį ieškovės pareikštų reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

48. Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo pareiškusi turtinį reikalavimą dėl 5 766,31 Eur atsakovės neapmokėtų išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti priteisimo. Kaip matyti iš byloje esančio rašytinių įrodymų ir kaip neneigė pati atsakovė, didžiąją dalį ieškovės ieškiniu prašytos priteisti sumos – 3 645,79 Eur atsakovė sumokėjo ieškovei tik po to, kai buvo iškelta civilinė byla, tokiu būdu pripažindama savo, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, pareigą proporcingai savo turimai bendrojoje dalinėje nuosavybėje daliai prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo. Būtent tai tiesiogiai ir lėmė ieškovės ieškinio reikalavimo šioje dalyje atsisakymą ir bylos dalies nutraukimą. Tuo tarpu didžioji dalis likusios ieškovės reikalautos priteisti sumos – 1 189,84 Eur (iš ieškovės po ieškinio dalies atsisakymo likusių 2 120,52 Eur) buvo patenkinta pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatavus ieškovės reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu būdu prasidėjus teismo procesui pirmosios instancijos teisme ir išnagrinėjus jame bylą iš esmės buvo patenkinta 83,86 procentai ieškovės pareikštų reikalavimų ((5 766,31 Eur – 930,68 Eur (nepatenkintų reikalavimų))* 100/ 5766,31 Eur). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pilna apimtimi atmeta atsakovės apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą, kas reiškia, kad minėti beveik 84 procentai ieškovės ieškiniu pareikštų ir pirmosios instancijos teisme patenkintų reikalavimų (tiek realiai atsakovei sumokėjus ieškovei, tiek teismui priteisus nesumokėtą likutį) buvo pagrįsti, o tai savo ruožtu suponuoja ieškovės teisę į tokio proporcingo dydžio pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, atitinkamai atsakovės teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų tik proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai atlyginimą (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, kad iki teismo proceso ieškovė nebuvo pateikusi atsakovei aiškių ir detalių įsiskolinimo skaičiavimų, nepaneigia iš įstatymo kylančios atsakovės pareigos proporcingai turimai daliai prisidėti prie tokių išlaidų atlyginimo, taip pat nepaneigia ieškovės reikalavimų šioje apimtyje pagrįstumo, kuris buvo įrodytas pirmosios instancijos teisme iš esmės palankiu ieškovei procesiniu rezultatu. Byloje nėra duomenų, kad dėl iš esmės dar nuo 2018 metų buvusio įsiskolinimo padengimo ir/ar informacijos gavimo pati atsakovė būtų kreipusis į ieškovę, domėjusis, siekusi išsiaiškinti prašomą apmokėti sumą, jos kilmę, sudėtį, dydį, ėmusis veiksmų iki pat ieškinio pareiškimo. Byloje nesant įrodymų apie atsakovės aktyvius veiksmus, apeliacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog atsakovė buvo užėmusi tiesiog pasyvią poziciją ignoruoti ieškovės teikiamas sąskaitas ir jų neapmokėti visus šiuos metus.

49. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp proceso šalių bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, keistina, ieškovei UAB „Mano Būstas Neris“ iš atsakovės O. A. priteisiant 543,97 Eur (648,66 Eur * 83,86 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 400,35 Eur (2 480,50 Eur *16,14 proc.) patirtų bylinėjimosi išlaidų, dėl kurių dydžio pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti. Atitinkamai atlikus bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 143,62 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 94 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

50. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir iš esmės, kiek tai susiję su materialiosios teisės aspektais, teisingai išsprendė bylą. Pirmosios instancijos teismas tik iš dalies netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl skundžiamas teismo sprendimas keistinas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovės ieškovei 143,62 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

51. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės O. A. apeliacinis skundas atmestinas pilna apimtimi, kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas didžiąja dalimi paliktinas nepakeistas, kas rodo ieškovės UAB "Mano būstas Neris" ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir pagrindo spręsti apie aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą nebuvimą, nepasitvirtinus atsakovės argumentams dėl ieškovės nesąžiningumo tiek materialiąja, tiek procesine prasme, nėra jokio pagrindo spręsti dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skyrimo pagal CPK 95 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams dėl pagrindo skirti ieškovei baudą nebuvimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atmetus abiejų apeliantų materialiuosius reikalavimus (ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. dėl procesinio aspekto), bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, tarp šalių nėra paskirstomos, t. y. šalys lieka prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipą išdėstant taip:

„Priteisti iš atsakovės O. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) 143,62 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt tris eurus 62 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ (j. a. k. 121483222) naudai.".

Apeliantės (atsakovės) O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.