Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-15 · Civilinė byla Nr. 2A-1726-798/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
2A-1726-798/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25843-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
J. S. J.
Atsakovas
„BTA Insurance Company“ SE
Trečiasis asmuo
V. K.
Kategorijos
  • 73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1726-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25843-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 73.1; 73.2.5.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Romualdos Janovičienės, Andrutės Kalinauskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo J. S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. J. ieškinį atsakovui „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, trečiasis asmuo V. K. dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 15 660 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė nuo ieškinio dalies dėl 4688 Lt priteisimo, nes šią sumą atsakovas ieškovui sumokėjo (b.l. 56). Ieškovas nurodė, kad 2013 m. kovo 29 d. su atsakovu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, kuria ieškovo automobilis AUDI A6 ALLROAD QUATRO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas nuo avarijų, vagysčių bei stichinių nelaimių. Sutarties trukmė - iki 2014 m. kovo 29 d., draudimo įmoka - 1494,42 Lt. 2013 m. rugpjūčio 29 d. iš ieškovo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas ieškovo automobilis. Apie įvykį ieškovas iš karto pranešė policijai bei informavo draudiką. Ieškovui padaryta žala už 20 000 Lt. 2013 m. lapkričio 15 d. atsakovas pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes pagal Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017, 5.2.13 punktą, įvykis nepripažintas draudžiamuoju. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo tokia pozicija, kreipėsi į Lietuvos Banko Priežiūros tarnybą, nurodydamas, kad draudikas nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką dėl pavogto automobilio, ir tokiu būdu nevykdo pasirašytos automobilio draudimo sutarties. 2014 m. gegužės 16 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba raštu informavo, kad 2014 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. 242-156 ir nurodė, kad automobilio vagystė buvo draudžiamasis įvykis, savo sprendime konstatavo, kad automobilio su signalizacijos pulteliu praradimas nebuvo tiesioginė vienintelė ir galima vagystės priežastis. Atsižvelgdamas į Lietuvos banko sprendimą, atsakovas 2014 m. birželio 16 d. raštu pripažino įvykį draudžiamuoju, nustatęs automobilio rinkos vertę 17 400 Lt, nutarė išmokėti 4 698 Lt, t. y. sumažino draudimo išmoką 70 procentų. Ieškovas sutinka, kad automobilio rinkos vertė įvykio dienai yra 17 400 Lt bei su išskaitos dydžiu vagystės atveju 10 procentų, todėl ieškovo manymu jam priklausytų 15 660 Lt draudimo išmoka už pavogtą automobilį. Atsakovas neįrodė, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl ieškovo tyčios, todėl turi išmokėti visą priklausančią draudimo sumą. Ieškovas taip pat nurodo, jog su draudimo taisyklėmis atsakovas jo nesupažindino, o jei būtų su jomis supažindintas, dėl jose numatytų nedraudžiamųjų įvykių, nebūtų pasirašęs su šiuo draudiku draudimo sutarties.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pagal Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017, 5.2.13 punktą, nustatantį, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomas atvejis, kai transporto priemonė buvo pavogta panaudojus originalų transporto priemonės užvedimo raktelį arba originalias transporto priemonės apsaugos nuo vagystės valdymo priemonės. Ši taisyklių, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, sąlyga nėra nesąžininga ar siurprizinė, ieškovas, pasirašydamas draudimo sutartį, buvo supažindintas su šiomis transporto priemonių draudimo taisyklėmis, šias aplinkybes nustatė Lietuvos bankas, nagrinėdamas ieškovo skundą dėl neišmokėtos draudimo išmokos. Taip pat atsakovo atstovas nurodė, jog vykdydamas Lietuvos Banko nurodymą, išmokėjo ieškovui 4688 Lt draudimo išmoką, t.y. 70 procentų nuo pavogto automobilio rinkos vertės įvykio dienai bei išskaičius 10 proc. išskaitą nuo pavogto automobilio rinkos vertės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendime priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio dėl 4688 Lt draudimo išmokos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė, likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovo 10,73 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2013-03-29 laikotarpiui nuo 2013-03-30 iki 2014-03-29 buvo sudaryta Sausumos transporto priemonių draudimo sutartis, kuria atsakovas apdraudė ieškovo automobilį AUDI A6 ALLROAD QUATRO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo avarijų, vagysčių bei stichinių nelaimių (b.l. 9-15). 2013-08-30 ieškovas pranešė atsakovui, kad iš ieškovo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas šis ieškovo automobilis (b.l. 16-20 ), todėl ieškovas kreipėsi į savo draudiką dėl draudimo išmokos už pavogtą automobilį. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodęs, jog šis įvykis yra nedraudžiamasis. Panevėžio rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus pareigūnų nustatyta, kad ieškovo automobilio rakteliai pavogti iš terasos (b.l. 18), patalpos, neturinčios nei durų nei langų, taip pat pareigūnų nustatyta, kad automobilio techninės apžiūros talonas buvo paliktas automobilio daiktų dėtuvėje ir jis pavogtas kartu su automobiliu. Šias aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovas, nurodęs, kad automobilio raktelius buvo padėjęs terasoje, kuri yra atvira patalpa prie namo, neturinti nei langų, nei durų. Kad automobilis pavogtas, pastebėjo kitos dienos rytą.

Teismas pažymėjo, kad paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Nagrinėjamu atveju Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017, 4.1.p. nurodyta, kad draudžiamasis įvykis yra bet koks draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsitikęs įvykis, kurio metu dėl tiesioginio, staigaus ir nenumatyto mechaninės jėgos poveikio iš išorės ar dėl gaisro, sprogimo buvo sugadinta, sunaikinta apdrausta transporto priemonė, taip pat jei apdrausta transporto priemonė (jos dalis (-ys) buvo pavogta ar užvaldyta plėšimo būdu. Nedraudžiamieji įvykiai nustatyti šių taisyklių 5 skirsnyje, kurio 5.2.13. p. nustato, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažintina, jei transporto priemonė buvo pavogta panaudojus originalų transporto priemonės užvedimo raktelį arba originalias transporto priemonės apsaugos nuo vagystės valdymo priemones. Kadangi ieškovas įrodymų, kad nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis draudimo sutarties sudarymo metu, nepateikė, tai teismas ieškovo argumentus, kad taisyklių 5.2.13. p. nuostatos jam buvo netikėtos ir, jei jis apie jas būtų žinojęs, su šiuo draudiku būtų nepasirašęs draudimo sutarties, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad nors ieškovas, kaip draudimo sutarties šalis, nesiekė tyčia prarasti automobilio, tačiau, automobilio raktelių bei signalizacijos pultelio palikimą nakčiai lengvai prieinamoje kitiems asmenims neuždaroje patalpoje, laikė ieškovo neatsakingu, neatsargiu, nerūpestingu elgesiu, kuris sąlygojo automobilio vagystę. Dėl to sprendė, kad ieškovas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, sudarančias pagrindą mažinti draudimo išmokos dydį. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai sumažino draudimo išmoką 70 proc., pripažino, kad ši dalis yra proporcinga padarytam draudimo sutarties pažeidimui, pasireiškusiu ieškovo neatsakingu elgesiu, kas sudarė galimybę įvykti draudžiamajam įvykiui. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti visą draudimo išmoką, nustatytą draudimo sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas J. S. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: priteisti iš atsakovo 10 972 Lt draudimo išmokos dalį, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, grįsdamas savo sprendimą iš esmės rėmėsi Lietuvos banko sprendimo argumentais, nors jie neturi imperatyvinės galios draudimo kompanijoms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos bankas savo sprendime citavo kasacinio teismo nutartį Nr. 3K-3-180/2012, kurios bylos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos, todėl nagrinėjamu atveju ja remtis negalima. Minėtoje byloje automobilio rakteliai buvo pačiame automobilyje, o nagrinėjamu atveju pavogti iš terasos.

2. Teismas netinkamai aiškino draudimo taisykles. Draudimo taisyklių 10.1.5 punkte nurodyta, kas yra laikoma draudimo rizikos padidėjimu: apdraustos priemonės registracijos liudijimo, užvedimo raktelių ar apsaugos sistemos valdymo pultelių pametimas, dingimas. Taisyklių 5.2.13 punktą paaiškina su 10.1.5 punktas, kokiu būdu netekus užvedimo raktelio yra laikoma padidėjusia rizika. Nagrinėjamu atveju tai netaikytina, nes užvedimo raktelis buvo nuosavos sodybos name, o ne kitoje vietoje, kur galėjo tretieji asmenys be savininko žinios pasinaudoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstatymas saugo ne tik butą ar namą, tačiau ir visą teritoriją (BK 165 straipsnio 1 dalis).

3. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl ieškovas yra kaltas dėl įvykio 70 proc., kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Neaišku, dėl kurios priežasties draudimo išmoka sumažinama iki 70 proc. Jei yra draudėjo kaltės, tai kaltė turėtų būti padalyta po lygiai: po 50 proc. draudikui ir draudėjui.

4. Teismas netinkamai aiškino draudimo sutartį. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį tuomet, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (draudiko) nenaudai ir jas priėmusios šalies (draudėjo) naudai. Draudimo sutartyje nustatyta, kad automobilis yra apdraustas nuo jame nurodytos rizikos – vagystės, todėl nesvarbu, ar prieš tai pagrobus panaudojant originalų užvedimo raktelį ar kitu neteisėtu būdu užvaldant transporto priemonę.

5. Teismas be pagrindo nepriteisė 5 proc. procesinių palūkanų. Atsakovui išmokėjus draudimo išmokos dalį, ieškovas šioje dalyje ir atsisakė ieškinio, tačiau neatsisakė reikalavimo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo. Savanoriškas ieškinio dalies atlyginimas neatima iš ieškovo teisės reikalauti 5 proc. metinių palūkanų.

6. Teismas, priimdamas atsisakymą nuo ieškinio, be pagrindo negrąžino dalies žyminio mokesčio – 140 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymėjo, kad draudėjo pareigų pažeidimas lėmė pačią vagystę – atviroje matomoje vietoje buvo palikti rakteliai, kurių palikimas tokioje vietoje, akivaizdžiai ir ženkliai didino patį vagystės faktą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankas perkvalifikavo ginčo įvykį iš nedraudžiamojo į draudžiamąjį, o ne atsakovas. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplaidūs ieškovo (draudėjo) veiksmai ir sąlygojo žalos atsiradimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl draudimo sutartyje ir ja detalizuojančios taisyklėse numatytos draudimo apsaugos

CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Iš šios įstatymo normos darytina išvada, kad, esant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, pagrindas vienai šaliai (draudikui) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką yra įvykęs įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Šioje byloje keliama teisinė draudžiamojo įvykio aiškinimo ir taikymo problema tuo atveju, kai transporto priemonė pavagiama.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys sudarė Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį dėl AUDI A6 ALLROAD QUATRO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo pagal transporto priemonių draudimo taisykles Nr.017. 2013 m. rugpjūčio 29 d. iš ieškovo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas ieškovo automobilis.

Vagystė yra netoleruojamas veiksmas ir už jos padarymą įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji (Baudžiamojo kodekso 178 straipsnis), administracinė (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnis) teisinė atsakomybė.

Vagystė yra tyčinis veiksmas. Juo siekiama paimti turtą, kuris yra kito asmens nuosavybė. Atsakomybė už vagystę tenka ją padariusiam asmeniui. Asmeniui, nepadariusiam vagystės ar neprisidėjusiam prie jos padarymo, teisinė sankcija netaikoma. Kitam asmeniui teisinė sankcija gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu jis kuo nors prisidėjo prie vagystės padarymo ar skatino ją padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012).

Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad draudimo taisyklėse privalo būti nurodyta: 2) draudžiamieji įvykiai; 3) nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų. Taigi Draudimo įstatyme nenustatyti konkretūs draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai – pagal įstatymą jie turi būti nustatomi draudimo taisyklėse.

Transporto priemonės vagystės atveju jos valdytojas praranda transporto priemonę. Transporto priemonės vagystė yra draudžiamasis įvykis, jeigu dėl jo susitarė draudimo sutartį sudarančios šalys. Transporto priemonės valdytojas, drausdamas ją nuo vagystės, siekia, kad atsitikus tokiam draudžiamajam įvykiui, draudėjas kompensuotų patirtus nuostolius.

Kiekvienu atveju vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Taigi automobilio vagystę įvykdo asmuo, kuris neturi teisių į pagrobiamą automobilį. Automobilio raktelių palikimas atviroje lauko terasoje, net įvertinus tai, kad ji yra nuosavoje teritorijoje, savaime reiškia aplinkybę, lengvinančią tyčinio nusikaltimo (vagystės) padarymą, atsiradimą. Be to, nagrinėjamu atveju automobilio techninės apžiūros talonas (pasas) buvo paliktas automobilyje (b.l. 18).

Apeliantas teigia, kad nenustačius jo kaltės dėl automobilio vagystės, nėra pagrindo automobilio vagystės pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, o draudikas, draudimo taisyklėse numatęs išlygą, kad įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jei automobilis pavogtas panaudojus originalius transporto priemonės raktelius, netinkamai atliko pareigą supažindinti ieškovą su draudimo sutarties ir jos standartinėmis taisyklėmis, nes apeliantas, žinodamas minėtą išlygą, draudimo sutarties nebūtų sudaręs.

Nors atsakovas nepripažino, kad įvykis draudžiamasis, nes remdamasis Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių 5.2.12 ir 5.2.13 įvykį pripažino nedraudžiamuoju, tačiau gavęs Lietuvos banko priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 242-156 „Dėl J. S. J. ir „BTA insurance company“ SE ginčo“ bylos nagrinėjimo metu išmokėjo 30 proc. draudimo išmoką, ją sumažinęs 70 proc. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šis Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimas (b. l. 31) yra rekomendacinio pobūdžio, todėl laikytinas nepagrįstu atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad Lietuvos banko priežiūros tarnyba, o ne atsakovas, ginčo įvykį perkvalifikavo iš nedraudžiamojo į draudžiamąjį. Atsakovas, sumokėjęs išmokos dalį, 2013 m. rugpjūčio 29 d. įvykį, kurio metu buvo pavogtas automobilis AUDI A6 ALLROAD QUATRO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino draudžiamuoju. Atsižvelgiant į tai, kad neliko šalių ginčo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei dėl dalies draudimo išmokos išmokėjimo, pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija bylos dalies nutraukimo pagrindo.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad draudimo taisyklių 5.2.13 punkte įtvirtinta sąlyga, kad originalaus transporto priemonės užvedimo raktelio arba originalių transporto priemonės apsaugos nuo vagystės valdymo priemonių panaudojimas automobilio vagystės atveju yra nedraudžiamasis įvykis, nelaikytina nesąžininga ir siurprizine, taip pat, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintinas su draudimo sutarties sąlygomis, draudimo taisyklėmis bei atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme neliko šalių ginčo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, plačiau dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei supažindinimo su taisyklėmis nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas savo parašu patvirtino tinkamą supažindinimą su draudimo sutarties sąlygomis ir draudimo taisyklėmis, konstatavo, kad draudimo taisyklės apeliantui buvo žinomos.

Dėl ieškovo teisės reikalauti visos draudimo išmokos mokėjimo

Remiantis draudžiamojo įvykio metu galiojusiu Draudimo įstatymo 95 straipsniu, teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o šiame įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; draudiko reikalavimu šie asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai pateiktini draudikui. Įstatyme reglamentuojama draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti tvarka: draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką; draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį; atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6–8 dalys, akt red. 2013 m. liepos 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d.).

Aptariamu įstatymo teisiniu reglamentavimu neįtvirtinta draudiko teisė besąlygiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo draudimo sutarties sąlygų pažeidimų. Tai, ar atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti, draudikas sprendžia turėdamas įvertinti išaiškintas aplinkybes ir duomenis apie draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi ne bet kuris draudėjo draudimo sutarties vykdymo pažeidimas aiškintinas kaip atimantis teisę į draudimo išmoką, nes ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Pirmiau aptartos Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies normos paskirtis kaip ribojančios draudiko galimybę piktnaudžiauti teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-180/2012).

Pirmosios instancijos teismas draudimo išmokos sumažinimą septyniasdešimčia procentų pripažino pagrįstu padarytam ieškovo draudimo sutartyje nustatytų pareigų pažeidimui, jo aplaidumui, dideliam neatidumui. Teisėjų kolegija šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudikas, taikydamas vieną iš sankcijų – atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką – privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2013; kt.).

Nagrinėjamu atveju automobilio rakteliai su signalizacijos pulteliu buvo palikti nakčiai lauko terasoje nuosavos sodybos kieme, automobilio techninės apžiūros talonas pačiame automobilyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentu, kad automobilio originalių raktelių bei signalizacijos pultelio bei automobilio techninės apžiūros talono (paso) palikimas tokioje atviroje vietoje sudarė papildomas sąlygas vagystei įvykti ir tai turėjo įtakos vagystės padariniams.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą septyniasdešimčia procentų sumažinti draudimo išmoką, atsižvelgiant į ieškovo padarytų pažeidimų pobūdį bei jo kaltės laipsnį. Vertindama ieškovo kaltę apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovas, palikdamas automobilio raktelius bei signalizacijos pultelį lauko terasoje nakčiai, kad ir nuosavos sodybos teritorijoje, stipriai nukrypsta nuo apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto. Įvertinus jau konstatuotą aplinkybę, kad ieškovo neatsargus elgesys prarandant automobilio raktelius su signalizacijos pulteliu bei aukščiau minėtą dokumentą galėjo prisidėti prie žalos padidėjimo, pripažintinas pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentas, kuria 70 proc. sumažinta draudimo išmoka pripažinta proporcinga draudėjo kaltei.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės draudimo išmokos sumažinimui. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad išmokos dydis nustatytas neteisingai.

Dėl procesinių palūkanų

Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepriteistos 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos vadinamosios procesinės palūkanos, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas antru ieškinio reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio dėl 4688 Lt draudimo išmokos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė, o likusius ieškinio reikalavimus atmetė. Taigi pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovo naudai iš atsakovo jokių piniginių sumų. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė procesinių palūkanų.

Dėl žyminio mokesčio

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 470 Lt žyminio mokesčio (b. l. 6), o už apeliacinį skundą – 330 Lt (b. l. 74). Nagrinėjamoje byloje ieškovas laikytinas vartotoju, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus, todėl sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti apelianto sumokėtus žyminius mokesčius (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovui J. S. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už ieškinį sumokėtą 136,12 € (šimtą trisdešimt šešis eurus 12 ct) žyminį mokestį (UAB „Medicinos bankas“ 2014 m. liepos 29 d. 470,00 Lt mokėjimo patvirtinimas) ir 95,57 € (devyniasdešimt penkis eurus 57 ct) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį (UAB „Medicinos bankas“ 2014 m. gruodžio 1 d. 330,00 Lt mokėjimo patvirtinimas). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjai Romualda JanovičienėAndrutė KalinauskienėAntanas Rudzinskas