Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovams L. P., R. B.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams L. P., R. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė R. B. į teismo posėdį neatvyko, teismo šaukimas įteiktas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. birželio 5 d. tarp ieškovės UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities VPK buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10- ST2-88, kurios 1 punkto pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas, siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes Vilniaus mieste ir rajone, Trakų mieste ir rajone, Elektrėnų mieste ir rajone, Šalčininkų mieste ir rajone. Saugojimo paslaugų vienos paros įkainis pagal Sutarties 2.5. punktą yra 12,00 Eur (su PVM). 2020 m. birželio 5 d. UAB „Tomadas“ direktorės įsakymu Nr. 222/1 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ patvirtinta priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarka, pagal kurią nustatyta sumos, kurią už saugojimą ir transportavimą moka pagal Administracinių nusižengimų kodeksą sulaikytos transporto priemonės savininkas ar valdytojas, apskaičiavimo tvarka: iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos taikomi Sutarties 2 punkte numatyti įkainiai (transportavimo paslaugos įkainis – 70,00 Eur (įskaitant PVM), vienos paros saugojimo įkainis – 12,00 Eur (su PVM)), po leidimo išdavimo atsiimti transporto priemonę vienos paros saugojimo įkainis sudaro 24,20 Eur (su PVM) (įsakymo 2 punktas).

Iš byloje pateikto 2021 m. rugpjūčio 28 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto matyti, kad Vilniaus apskrities VPK specialistas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), į priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Vilniuje, Eišiškių pl. 127, nustačius, jog vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalyje.

VĮ „Regitra“ pateikiamais duomenimis iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro automobilio (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valdytojas-savininkas nurodyta atsakovė I. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini).

Ieškovė 2022 m. liepos 14 d. išsiuntė I. K. informacinį pranešimą, kuriame suteikė informaciją apie sulaikytos transporto priemonės saugojimą vietą bei teikiamų paslaugų įkainius.

Kauno apskrities VPK duomenimis, asmuo, valdęs Automobilį eismo įvykio metu, yra L. P..

2021 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apskrities VPK išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, kurio pagrindu buvo suteikta teisė atsiimti Automobilį.

Iš 2020 m. spalio 15 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad I. K. Automobilį pardavė O. L..

Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 9 d. raštu kreipėsi į O. L. dėl transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už jos transportavimą ir saugojimą.

Iš 2020 m. gruodžio 12 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad O. L. Automobilį pardavė R. B..

2022 m. rugpjūčio 23 d. Ieškovė kreipėsi į Atsakovus su pranešimais.

2022 m. rugsėjo 27 d. Ieškovė išsiuntė Atsakovei įspėjimą dėl Automobilio įsiskolinimo apmokėjimo už priverstinį nuvežimą ir saugojimą, taip pat buvo suteikta informaciją, kad nesikreipiant dėl Automobilio atsiėmimo, ieškovė kreipsis dėl skolos išieškojimo teisminio proceso būdu, tačiau nei atsakymas, nei apmokėjimas iš Atsakovės nėra gautas iki šiol.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar R. B. yra tinkama atsakovė, R. B. ginčijant transporto priemonės valdymo faktą (teigiant, jog ji nėra Automobilio savininkė), ir tą patvirtina VĮ „Regitros“ išrašas, kuriame nurodyta, kad Automobilio savininkė yra I. K.. Pažymėtina, kad atsakovė neginčijo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžio pagrįstumo, nurodo, kad šioje konkrečioje situacijoje neprivalo atlyginti kažkam kitam priklausančio automobilio saugojimo išlaidų.

Dėl automobilio (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), savininko.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad minima transporto priemonė nuo 2020 m. birželio 1 d. yra registruota I. K. vardu. Nuo 2015 m. spalio 15 d. Automobilis priklausė O. L., o nuo 2020 m. gruodžio 12 d. – atsakovei R. B.. Nuosavybės teisę patvirtina 2020 m. gruodžio 12 d. pirkimo pardavimo sutartis, iš kurios nustatyta, jog 2020 m. gruodžio 12 d. transporto priemonė (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), už 100,00 Eur parduota pirkėjai R. B.. Ieškovei civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo žinomi duomenys apie neišregistruotą automobilio savininkę I. K., taip pat automobilio pirkėją R. B.. Ieškovė rašytiniais bei žodiniais paaiškinimais dar kartą patvirtino, kad laiko atsakovę R. B. faktine automobilio savininke, gavus rašytinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju teismas laiko neįrodytu faktą, kad būtent I. K. yra Automobilio savininkė.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Automobilis yra pripažįstamas kilnojamu daiktu. Viena iš nuosavybės įgijimo rūšių yra sandoriai (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CPK 6.305 straipsnio 1 dalis). Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, Atsakovei neįrodžius, jog faktinė situacija yra kitokia, nustatė, kad O. L. ir R. B. sudarytas sandoris atitinka pirkimo - pardavimo sutarties sąvoką, todėl laikytina pirkimo - pardavimo sutartimi.

Teismas įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad I. K. dar prieš ginčo automobilio priverstinį nuvežimą ir jo perdavimą saugoti, buvo pardavusi pirkimo - pardavimo sutartimi automobilį O. L., o pastarasis – atsakovei R. B., rašytinės sutarties pagrindu.

Pagrindinės atsakovės R. B. argumentas, kad ji neatsakinga už automobilio saugojimą yra tai, kad ji nėra automobilio (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), savininkė, nes neįregistruota VĮ ,,Regitra“ registre. Nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus ir aiškindamas CK 1.75 straipsnio 1 dalies, numatančios privalomą teisinę sandorių registraciją, nuostatas automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atvejais, kasacinis teismas savo nutartyse dėl tokios sutarties registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą yra pabrėžęs, jog ši teisės norma netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kai joje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Tokią kasacinio teismo išvadą suponavo tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė privalomo automobilio pirkimo - pardavimo sutarties registravimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Todėl vien transporto priemonės neperregistravimas naujajam pirkėjui savaime dar nereiškia, kad ankstesniojo savininko nuosavybės teisė į automobilį dar nepasibaigusi.

Tai, jog Atsakovė nenaudojo automobilio, kai jis buvo saugomas ieškovės, neatleidžia jos kaip jos savininkės nuo pareigų prižiūrėti transporto priemonę, ja rūpintis, išlaikyti ir pan. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Atsakovė, laisva valia nusprendė įsigyti automobilį, kuris jau nuo 2021 m. rugpjūčio 28 d. buvo ieškovės UAB „Tomadas“ saugomas. Taigi atskaovė, tapdama automobilio (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), savininke, veikė savo nuožiūra, todėl daroma išvada, kad ją tenkino tokios automobilio įsigijimo sąlygos. Vadinasi, atsakovė turi prisiimti savo veiksmų padarinius, kaip tai reglamentuoja CK 4.37 straipsnio 1 dalis.

Teismas, įvertinęs šalių byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į paminėtas įstatymų nuostatas ir teismų praktiką, daro išvadą, kad I. K., dar prieš automobilio (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), priverstinį nuvežimą ir jo perdavimą saugoti, dėl ko atsirado nuostoliai ieškovei, buvo pardavusi pirkimo - pardavimo sutartimi automobilį O. L., t. y. nebebuvo automobilio savininkė, dėl ko neturi prievolės atsakyti kaip savininkė šioje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas - Atsakovė ir valdytojas (Atsakovas) atlygina solidariai.

Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; ir kt.).

Dėl solidarios atsakovų atsakomybės

Pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalį, pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).

SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad SEAKĮ 33 straipsnyje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020). Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 78 dalis). Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 84 dalis). SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalis (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi iki 2021 m. gegužės 1 d.) nustato, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę.

Šiuo atveju Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis, priverstinai nuvežtos transporto priemonės (DUOMENYS NESKELBTINI), valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), valdytoja-savininkė nurodyta, tačiau ji 2020 m. spalio 15 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Automobilį pardavė O. L., o pastarasis – R. B.. Atsakovė R. B. automobilio valdytoja buvo nuo 2020 m. gruodžio 12 d. Atsakovės teigimu, ji automobilį pardavė 2021 metais, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Pažymėtina, kad viešųjų registrų duomenys yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis), tačiau esant byloje įrodymams, jog Automobilis priklauso kitam asmeniui, laikytina, kad Automobilis priklauso atsakovei R. B.. Atsakovas L. P. administracinio nusižengimo, dėl kurio buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė, metu vairavo aptariamą transporto priemonę, duomenų, kad jis tai būtų daręs be teisėto pagrindo, nėra, todėl jis buvo transporto priemonės valdytojas SEAKĮ prasme. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad Atsakovai – transporto priemonės savininkė R. B. ir valdytojas L. P. turi pareigą solidariai atlyginti ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad Atsakovė nežinojo apie tai, kad ji yra Automobilio savininkė, kad jos atžvilgiu buvo panaudoti neteisėti veiksmai (poveikis) pasisavinant Automobilį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taikytina solidari atsakovų atsakomybė.

Dėl reikalavimo sumos

Ieškovė prašo iš atsakovų solidariai priteisti 10 055,20 Eur.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2021 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apskrities VPK leidimu atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, atsakovams buvo grąžinama transporto priemonė, tačiau jiems neatvykus atsiimti Automobilio ir neatsiskaičius už nuvežimo ir saugojimo paslaugas, UAB „Tomadas“ tolimesniam atsakovų transporto priemonės saugojimui taikė savo įmonės patvirtintus įkainius – 24,20 Eur už transporto priemonės saugojimo parą.

Taigi, Sutarties sąlygose nurodytas transporto priemonės saugojimo tarifas yra taikomas iki 2021 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apskrities VPK leidimo atsiimti automobilį, kuriuo atsakovams grąžinama transporto priemonė, tolimesnis automobilio laikymas UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje buvo vykdomas dėl paties atsakovo (atsakovų) priešingų teisei veiksmų, kurių pasekmių Sutartis nereguliuoja. Todėl UAB „Tomadas“, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jo saugojimo aikštelėje.

Svarbu ir tai, kad Sutartimi nustatyti saugojimo įkainiai negali būti vertinami izoliuotai. Sutartis tarp šalių sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, kurių metu atsakovė UAB „Tomadas“ siūlė parduoti kompleksą paslaugų – transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo. Taigi saugojimo įkainiai ir nuvežimo įkainiai pagal Sutartį susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Tiekėjas, atitinkamai apskaičiavęs vidutinę saugojimo trukmę, viešojo pirkimo procedūrose turi galimybę pasiūlyti nedidelę ir dėl to konkurencingą saugojimo kainą, atsižvelgdamas į numatomą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, dėl tokio laikotarpio susidarantį saugomų transporto priemonių skaičių ir tam reikalingą saugojimo aikštelių plotą. Be to, mažesnę saugojimo kainą gali iš dalies kompensuoti didesnė nuvežimo kaina ir (arba) atvirkščiai. Dėl šios priežasties saugojimo kaina, kuri turi būti mokama po to, kai transporto priemonės savininkas, gavęs policijos įstaigos leidimą, neatsiima (jam neatiduodama) transporto priemonės dėl to, kad nevykdo įstatymo reikalavimo sumokėti nuvežimo ir saugojimo kainą iki atsiėmimo, gali būti nustatoma kita, negu ta, kuri numatyta Sutartyje.

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, vadovaudamasis byloje turimais duomenimis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuota praktika analogišku klausimu, konstatavo, kad UAB „Tomadas“ taikytas 24 Eur įkainis už transporto priemonės paros saugojimą atitinka rinkos kainą ginčo laikotarpiu, todėl teisėjų kolegija ieškovo argumentus dėl per didelės transporto priemonės saugojimo kainos už parą po leidimo išdavimo atmetė kaip nepagrįstus. Šioje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, turėdamas pareigą rūpintis pastarajam nuosavybės teise priklausančiu turtu – automobiliu, žinodamas ir suvokdamas, jog pastarajam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė yra nuvežta ir saugoma ieškovės automobilių saugojimo aikštelėje, net ir po to, kai Vilniaus AVPK 2021 m. lapkričio 29 d. atsakovui išdavė leidimą atsiimti automobilį, taip pat ieškovei išsiuntus 2022 m. rugpjūčio 23 d. ir 2022 m. rugsėjo 27 d. pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir skolos už suteiktas paslaugas apmokėjimo, atsakovai ir toliau nuosekliai savo pasyviu elgesiu vengė vykdyti šiems tenkančias pareigas.

Bylos duomenys patvirtina, kad Atsakovams buvo siųsti pranešimai priverstinai nuvežtos transporto priemonės atsiėmimo, tačiau net ir žinodami apie susidariusią padėtį, nesikreipė dėl transporto priemonės atsiėmimo, kai tuo metu Automobilio saugojimo išlaidos sudarė 7 664,40 Eur. Tokie Atsakovų veiksmai neatitinka rūpestingo bei atidaus transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesio standarto. Pažymėtina ir tai, kad automobilio saugotojas, kai transporto priemonė saugoma priverstinio nuvežimo atveju, o transporto priemonės savininkas (valdytojas) neatsiima automobilio, neturi teisės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Išsaugoti transporto priemonę, nepriklausomai nuo jos vertės ir būklės, yra saugotojo pareiga, todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomą priteisti skolą už Atsakovams suteiktas automobilio saugojimo paslaugas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu, susidarymo, yra išaiškinęs, jog pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas, automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktą). Kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 30 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu šioje byloje nėra pagrindo spręsti, kad ir ieškovė yra atsakinga už susidariusių išlaidų dydį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismų praktikos išaiškinimus, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrįsto pagrindo mažinti ieškovės nustatyto 24,20 Eur (su PVM) vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainio po leidimo išdavimo atsiimti transporto priemonę (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovai nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, nesielgė kaip apdairūs, rūpestingi, atidūs žmonės ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos atsiradimo.

Teismas, atsižvelgiant į tai, kad Atsakovai nuosekliai, ieškovės raginti ir įspėti, vengė įgyvendinti įsipareigojimus ir tuo savo valia tik prailgino automobilio saugojimo terminą ir padidino ieškovei mokėtiną įsiskolinimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, šalių interesų pusiausvyros principais, sprendžia, jog nėra pagrindo mažinti ieškovei priteistinos skolos sumos, todėl solidariai iš Atsakovų ieškovei priteistina 10 055,20 Eur skola už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidę atsakovai privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovei solidariai iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2022 m. gruodžio 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 227,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovų priteistina 227,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 113,50 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteistinos 42,01 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų L. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, naudai 10 055,20 Eur (dešimties tūkstančių penkiasdešimt penkių eurų 20 ct) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 055,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovų L. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės UAB „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, naudai, po 113,50 Eur (vieną šimtą trylika eurų 50 ct) iš kiekvieno atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovų atsakovų L. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei po 21,00 Eur (dvidešimt vieną eurą 00 ct) iš kiekvieno atsakovo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.