Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. V., G. M. ir E. E. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų;

– pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir M. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, ir M. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trylikai metų;

– pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir G. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta neatlikta bausmė – bauda, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželi 10 d. baudžiamuoju įsakymu, ir G. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų ir 18 MGL (677,88 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt septynių eurų 88 ct) dydžio bauda. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų;

– pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir E. E. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. V., G. M. ir E. E. solidariai E. P. naudai priteista 326,31 Eur (trys šimtai dvidešimt šeši eurai 31 ct) laidojimo išlaidų atlyginimui, o jos civilinis ieškinys likusioje dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš M. V., G. M. ir E. E. solidariai A. S. naudai priteista 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžiu M. V., G. M. ir E. E. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteisti už tai, kad M. V., G. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir E. E., veikdami bendrininkų grupe, nakties metu iš 2016 m. spalio 14 d. į 2016 m. spalio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įsibrovė į gyvenamą patalpą, esančią Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), ten panaudojo fizinį smurtą prieš A. S.: sudavė jam rankomis ir kojomis apie 13 smūgių į įvairias kūno vietas – 1 smūgį į dešinę krūtinės ląstos pusę ir taip padarė jam sužalojimus – dauginius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu, dešinio plaučio pažeidimą, išplitusią poodinę emfizemą, kraujo išsiliejimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą; apie 6 smūgius į galvą ir taip padarė jam sužalojimus – galvos plaukuotosios dalies ir lūpų muštines žaizdas, dauginius galvos odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu, galvos smegenų dešinio pusrutulio sumušimą, taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą; apie 6 smūgius į juosmenį, alkūnę, plaštaką, sėdmenis, kelius, blauzdą, krūtinę ir taip padarė jam sužalojimus – juosmens, dešinės alkūnės, kairės plaštakos, sėdmenų, abiejų kelių, kairės blauzdos odos nubrozdinimus bei krūtinės poodinę kraujosruvą, taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, iš namo pagrobė ir taip neteisėtai įgijo elektroninę mokėjimo priemonę – A. S. išduotą AB DNB banko kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją laikė ne trumpiau kaip iki 2016 m. spalio 15 d. 1.05 val., reikalavo A. S. pasakyti kortelės PIN kodą, panaudoję fizinį smurtą prieš A. S. pagrobė jo turtą – 45,00 Eur vertės dujų balioną, 12,00 Eur vertės purkštuvą, 150,00 Eur vertės televizorių „Tauras“, 100,00 Eur vertės skalbimo mašiną Daewoo Electronics, 400,00 Eurų vertės benzininį pjūklą „Husqvarna“, 30,00 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, 2,00 Eur vertės SIM kortelę, bendros 5,00 Eur vertės spyną su raktais, bendros 3,00 Eur vertės 3 pakelius makaronų, tris bendros 20,00 Eurų vertės paltis lašinių, bendros 6,00 Eur vertės 6 butelius aliejaus, bendros 2,00 Eur vertės 2 stiklainius mišrainės, bendros 5,00 Eur vertės 5 stiklainius uogienės, 4,00 Eur vertės kavą „Jacobs“, 4,00 Eur vertės kavą „Lavaza“, 1,00 Eur vertės indelį cukraus, 2 vnt. bendros 6,00 Eur vertės mėsos, 4 vnt. bendros 4,00 Eur vertės dešros., 7,00 Eur vertės skalbimo miltelius, du bendros 4,00 Eur vertės ploviklius „Fairy“, iš viso pagrobė 830,00 Eur vertės svetimo turto, ir dėl A. S. padarytų dešinės krūtinės pusės sužalojimų ir dėl jų išsivysčiusių komplikacijų A. S. mirus, taip tyčia dėl savanaudiškų paskatų A. S. nužudė. Be to, G. M., M. V. ir E. E. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, naktį iš 2016 m. spalio 14 d. į 2016 m. spalio 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojoje patalpoje, esančioje Pakruojo rajone, Beinoraičių kaime, (duomenys neskelbtini), pagrobę A. S. išduotą AB DNB banko kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), panaudoję fizinį smurtą prieš A. S. ir manydami, kad iš A. S. sužinojo banko kortelės PIN kodą, turėdami bendrą tyčią inicijuoti finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone – A. S. išduota AB DNB banko kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) ir tiksliai nenustatytam asmeniui 2016 m. spalio 16 d. apie 1.05 val. įdėjus A. S. išduotą AB DNB banko kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), į bankomatą, esantį Šiaulių rajone, Ginkūnų kaime (duomenys neskelbtini), ir du kartus įvedus neteisingą PIN kodą, inicijavo finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. prašo išteisinti jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą arba sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kas konkrečiai nužudė nukentėjusįjį A. S.. Nuteistasis nepripažįsta, kad būtent jis sudavė nukentėjusiajam mirtį nulėmusį smūgį, nes jis įvykio metu pastarajam smūgiavo tik vieną kartą į kairę veido pusę ir daugiau jo nemušė. Apelianto teigimu, nuteistasis G. M. teisme parodęs, kad apeliantas nukentėjusiajam 3 – 4 kartus sudavė į šoną, norėdamas išgauti banko kortelės PIN kodą, davė melagingus parodymus, siekdamas pats išvengti gresiančios bausmės. Nuteistojo teigimu, jis ir taip žinojo nukentėjusiojo banko kortelės PIN kodą, nes dar iki įvykio nukentėjusysis jam buvo davęs savo banko kortelę ir jos prisijungimo duomenis tam, kad jis nupirktų nukentėjusiajam maisto ir alkoholio. Šias aplinkybes, apelianto teigimu, gali patvirtinti nukentėjusiojo anūkė V. Ž..Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi veiksmai, siekiant nustatyti, kuris iš nuteistųjų šioje byloje sudavė nukentėjusiajam A. S. mirtiną smūgį, nebuvo paskirta šias aplinkybes galinti atskleisti psichologinė ekspertizė. Dėl to, apelianto vertinimu, apeliacinės instancijos teismas turėtų atlikti papildomus procesinius veiksmus ir išsiaiškinti tikrąjį A. S. mirties kaltininką, taip pat pavesti prokurorui atlikti nuteistųjų psichologinę ekspertizę.Nesutikdamas su paskirtos bausmės dydžiu apeliantas nurodo, kad skirdamas jam bausmę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį – jis vedęs, turi mažametę dukrą. Dėl paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės jis prarastų savo šeimą. Be to, apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, neįvertino, kad jis yra dar jaunas, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų ir kilusių padarinių. Apelianto vertinimu, aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sušvelninti jam paskirtą šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.Apeliaciniame skunde nuteistasis G. M. prašo išteisinti jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą arba sušvelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu veikiant bendrininkų grupe nužudžius A. S., nes mirtinus sužalojimus pastarasis galėjo pasidaryti ir pats. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiu būdu kraujo pėdsakai įvykio vietoje atsirado ant virtuvės grindų, krosnies sienelės, tvarto durų ir lovos krašto. Apklausiamas teisme ekspertas parodė, kad nukentėjusysis A. S. mirė ne nuo apelianto suduoto smūgio į dešinę veido pusę, o nuo dešinės pusės VI-VIII šonkaulių lūžio. Ekspertas patvirtino, kad tokio pobūdžio sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti griūdamas ir atsitrenkdamas į lovos galą. Nuteistasis nurodo, kad į nusikaltimą buvo įtrauktas, nes nukentėjusiajam sudavė paliepus kitam nuteistajam. Apeliantas pažymi, kad jis neplanavo dalyvauti nusikaltimų padaryme, į juos buvo įtrauktas ne savo iniciatyva, nesiekė atimti kito žmogaus gyvybės, nesitarė pagrobti jo banko kortelę. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nuo kurio smūgio nukentėjusysis mirė, bylą išnagrinėjo netinkamai ir nepagrįstai jam paskyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, jam nebuvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Apelianto teigimu, jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė turi būti sušvelninta.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. E. prašo išteisinti jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, sumažinti pagal kitus BK straipsnius jam paskirtas bausmes bei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.Apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta kaltę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, tačiau nurodo, kad nėra prisidėjęs prie A. S. nužudymo. Apelianto teigimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvykio metu jis bandė sustabdyti kitus nuteistuosius, kad pastarieji nemuštų nukentėjusiojo. Šią aplinkybę patvirtina kitų nuteistųjų parodymai iš kurių taip pat matyti, jog apeliantas automobiliu tik nuvežė M. V. ir G. M. į įvykio vietą, o pats išvyko prie bankomato, esančio Ginkūnų kaime, kur panaudojo nukentėjusiojo A. S. banko kortelę. Grįžęs į įvykio vietą po 40 minučių, jis kitiems nuteistiesiems pasakė, jog kortelės PIN kodas netiko. Tuomet nukentėjusįjį mušti ir trypti kojomis pradėjo G. M.. Šias aplinkybes apklausiamas teisme patvirtino ir nuteistasis M. V.. Priešingai nei apklausiamas teisme parodė G. M. ir M. V., apeliantas prieš nukentėjusįjį A. S. jokio fizinio smurto nenaudojo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių minėtų asmenų teiginius apie tai, kad įvykio metu apeliantas vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam A. S. į šoną. Juo labiau, kad įvykio metu G. M. ir M. V., priešingai nei apeliantas, buvo apsvaigę nuo alkoholio, o tai patvirtina išvadą, kad jų parodymai nepatikimi ir nepakankami pagrįsti nuteistojo E. E. kaltei nužudžius A. S.. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė, kurie nukentėjusiajam suduoti smūgiai sukėlė pastarojo mirtį, taigi nenustatyta, kuris iš įvykio dalyvių jį nužudė. Išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį tarp apelianto ir kitų nuteistųjų taip pat nebuvo, dėl to pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė kaip nužudymo bendrininką. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto reikalavimus, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir nukentėjusiojo mirties, vieningos tyčios ir išankstino susitarimo dėl vaidmenų pasiskirstymo bendrininkaujant nebuvimą, jis turi būti išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Pagal kitus BK straipsnius jam paskirtos bausmės taip pat turi būti sumažintos iki minimumo, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo jauną amžių, aplinkybę, kad nusikaltimų padarymo metu jis buvo blaivus. Dėl to, nuteistojo E. E. nuomone, už vieno sunkaus ir dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistieji E. E. ir G. M., bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų M. V., G. M. ir E. E. apeliaciniai skundai atmetami. Skundžiamu nuosprendžiu G. M., M. V. ir E. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad M. V., G. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir E. E., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į A. S. gyvenamą patalpą, ten panaudojo fizinį smurtą prieš A. S. – sudavė jam rankomis ir kojomis apie 13 smūgių į įvairias kūno vietas sunkiai sutrikdydami jo sveikatą, pagrobė ir taip neteisėtai įgijo elektroninę mokėjimo priemonę – A. S. išduotą AB DNB banko kortelę, ją laikė ne trumpiau kaip iki 2016 m. spalio 15 d. 1.05 val., kol tiksliai nenustatytam asmeniui 2016 m. spalio 16 d. apie 1.05 val. įdėjus A. S. išduotą AB DNB banko kortelę į bankomatą, esantį Šiaulių rajone, Ginkūnų kaime, (duomenys neskelbtini), ir du kartus įvedus neteisingą PIN kodą, inicijavo finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone. Be to, smurtaudami jie reikalavo A. S. pasakyti kortelės PIN kodą, panaudoję fizinį smurtą prieš A. S. pagrobė kitą jam priklausantį 830,00 Eur vertės turtą, o dėl A. S. padarytų dešinės krūtinės pusės sužalojimų ir dėl jų išsivysčiusių komplikacijų A. S. mirus, tyčia dėl savanaudiškų paskatų A. S. nužudė. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nė vienas iš jų nesutinka su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teigia, jog nesudavė nukentėjusiajam A. S. jo mirtį sukėlusio smūgio ir prašo išteisinti juos dėl pastarojo nužudymo. Apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, nurodomi kiti pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai, sutrukdę šiam teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neišsamiai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje G. M., M. V. ir E. E. inkriminuotų nusikalstamų veikų – kvalifikuoto nužudymo, plėšimo įsibraunant į patalpą, neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone, neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimo – požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistųjų G. M., M. V., E. E. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistųjų kaltumo veikiant bendrininkų grupe padarius šias nusikalstamas veikas pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, taip pat laikytasi teismų praktikos išaiškinimų. Byloje surinktais įrodymais, – pačių nuteistųjų, liudytojų R. A., V. S., I. A., V. Ž., L. G., V. S., eksperto L. J. parodymais, specialisto išvada Nr. M 520/2016 (04), 2016 m. spalio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolu ir fotonuotraukomis, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, AB DNB banko pateikta informacija apie A. S. banko kortelės panaudojimą – nustatyta, jog nuteistieji E. E. ir M. V. su liudytoja V. Ž. pas A. S. svečiavosi dar iki įvykio, t. y. 2016 metų rugpjūčio pabaigoje. Akivaizdu, kad E. E. ir M. V. matė, jog A. S. gyvena vienas atokioje sodyboje. Iš byloje duotų liudytojos V. Ž. parodymų matyti, kad svečiuojantis pas A. S. buvo geriami alkoholiniai gėrimai, E. E. ir M. V. miegojo A. S. name. Liudytoja V. Ž. patvirtino, kad senelis naudojosi banko paslaugomis, turėjo banko kortelę, kuria naudotis leisdavo ir jai. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino nuteistasis M. V., nurodydamas, kad ir tąkart viešnagės metu A. S. buvo davęs V. Ž. savo bankomato kortelę pristigus pinigų alkoholiniams gėrimams pirkti. Pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantai M. V. ir E. E., disponuodami reikšminga planuojamam nusikaltimui informacija apie nukentėjusiojo A. S. gyvenamąją vietą, jo turtinę padėtį, galimybę išgryninti pinigus pasinaudojus bankine kortele, – nutarė nukentėjusįjį A. S. apiplėšti. E. E. ir M. V., žinodami, kad A. S. gali juos atpažinti, nusikaltimų vykdymui pasitelkė G. M., kurio nukentėjusysis nepažinojo. Nuteistieji iš anksto susitarė, jog atvykus į įvykio vietą ir A. S. atidarius duris, G. M. suduos smūgį A. S. ir jį laikys prispaudęs ant žemės, kad jis nesipriešintų, o kiti bendrininkai tuo tarpu paims banko kortelę, sužinos jos PIN kodą, o ją panaudojus gautus pinigus pasidalins visi trys. Atvykus į A. S. sodybą ir jam atidarius duris, G. M. sudavė nukentėjusiajam į galvą, nuo smūgio šis nugriuvo ir buvo laikomas prispaustas prie žemės, o E. E. ir M. V. įėjo į jo gyvenamąją patalpą. Iš A. S. pagrobus jo banko kortelę ir smurtaujant išgavus banko kortelės PIN kodą, apeliantai bandė inicijuoti finansinę operaciją Šiaulių rajone, Ginkūnų kaime, (duomenys neskelbtini). Vėliau, tęsdami nusikalstamus veiksmus, visi trys apeliantai pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus, juos nešė į lauką, pakrovė ir išsigabeno E. E. vairuojamu automobiliu, palikdami sunkiai sužalotą nukentėjusįjį be pagalbos. Apeliaciniuose skunduose visi nuteistieji neigia kaltę pagal BK 129 straipsnio 2 dalį nurodydami, kad nužudyti nukentėjusiojo nesitarė ir nenorėjo, be to, visi jie nurodo, jog nesudavė nukentėjusiajam jo mirtį sąlygojusio smūgio. Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nukentėjusiajam A. S. vieną kartą smūgiavo į galvą ir daugiau jo nemušė. G. M. nurodo, kad sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį plaštaka į galvą, nukentėjusysis nugriuvo, o jis pastarojo daugiau nemušė. E. E. nurodo, kad nukentėjusiojo iš viso nemušė, į pastarojo namus užėjo tik tada, kai jam nepavyko pasinaudojus nukentėjusiojo banko kortele gauti pinigų, ir jis, grįžęs iš Ginkūnų kaimo, kitiems nuteistiesiems padėjo iš nukentėjusiojo namų nešti pagrobtus daiktus. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia nuteistieji, nusikaltimo metu smurtas prieš nukentėjusįjį naudotas intensyviai ir ilgą laiko tarpą, jam buvo suduota ne mažiau kaip 13 smūgių į įvairias kūno vietas. Specialisto išvadoje Nr. M 520/2016 (04) (t. 1, b. l. 113–116) nustatyti šie A. S. kūno sužalojimai: a) dauginiai šonkaulių lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu, dešinio plaučio pažeidimas, išplitusi poodinė emfizema, kraujo išsiliejimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje galėjo būti padaryti 1 tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu paveikus dešinę krūtinės ląstos pusę prieš nedaug laiko iki mirties. Sužalojimai nebūdingi griuvimui. Sužalojimų visuma, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu, kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir jų komplikacijos lėmė mirtį; b) galvos plaukuotosios dalies ir lūpų muštinės žaizdos, dauginiai galvos odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu, galvos smegenų dešiniojo pusrutulio sumušimas galėjo būti padaryti mažiausiai 6 trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais ar paviršiais paveikus galvą 0,5 val. laikotarpiu iki mirties. Sužalojimų visuma nebūdinga griuvimui. Sužalojimų visuma kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes asmeniui gyvam esant tokie sužalojimai sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; c) juosmens, dešinės alkūnės, kairės plaštakos, sėdmenų, abiejų kelių, kairės blauzdos odos nubrozdinimai bei krūtinės poodinė kraujosruva padaryti mažiausiai 6 trauminiais poveikiais paveikus kietais bukais daiktais ar paviršiais. A. S. mirtis įvyko nuo dešinės krūtinės pusės sužalojimų ir dėl jų išsivysčiusių komplikacijų. Tai patvirtina autopsijos metu nustatyti dešinės krūtinės ląstos pusės poodinė kraujosruva, dešinės krūtinės ląstos pusės VI–VIII šonkaulių lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu, dešinio plaučio pažeidimas, išplitusi poodinė emfizema, kraujo išsiliejimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kurie komplikavosi kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Taigi, iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 520/2016 (04) matyti, jog nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti į skirtingas kūno vietas – dešinįjį šoną, dešinę krūtinės pusę, juosmenį, dešinę alkūnę, kairę plaštaką, sėdmenis, abu kelius, kairę blauzdą. Tačiau daugiausiai jų – net 6 smūgiai – suduoti į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį, t. y. galvą. Dėl šių smūgių A. S. buvo padarytos galvos plaukuotosios dalies ir lūpų muštinės žaizdos, dauginiai galvos odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, taip pat į galvą suduoti smūgiai sąlygojo nukentėjusiajam nustatytą kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu ir galvos smegenų dešiniojo pusrutulio sumušimą. Aplinkybė, jog nukentėjusysis mirė nuo vienu smūgiu padarytų dešinės krūtinės pusės sužalojimų ir dėl jų išsivysčiusių komplikacijų, o ne nuo smūgio į galvą, nereiškia, kad E. E., G. M. ir M. V. nusikaltimo metu siekė išvengti pavojingų padarinių. Bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusįjį intensyviai mušė visi trys nuteistieji. Jie visi matė vienas kito atliekamus veiksmus, ir jiems pritarė patys smurtaudami bei pasinaudoję įveiktu nukentėjusiojo pasipriešinimu grobdami jam priklausančius daiktus. Bylos medžiagoje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog kuris nors iš apeliantų būtų paprieštaravęs naudojamam smurtui ir siekęs jį nutraukti, įkalbinėjęs savanoriškai baigti daromą nusikalstamą veiką, ar bent jau kvietęs pagalbą sunkiai sužalotam A. S.. Prieš nukentėjusįjį naudoto smurto intensyvumą, kuriuo buvo įveiktas jo pasipriešinimas, patvirtina ir kitos aplinkybės: A. S. buvo surastas beveik nuogas, gulintis ant grindų, jo kraujo pėdsakai rasti keliose kambario, kuriame jis gyveno, vietose, t. y. prie krosnies ir lovos. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nuteistieji E. E., G. M. ir M. V. prieš nukentėjusįjį smurtavo veikdami vieninga tyčia, siekdami užvaldyti turtą – sužinoti A. S. banko kortelės PIN kodą. Kai nukentėjusysis A. S. dėl jam padarytų sužalojimų prarado sąmonę ir negalėjo priešintis, pasinaudodami tuo apeliantai užvaldė ir kitą jo turtą. Akivaizdu, kad visi trys apeliantai iš anksto sutarė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu smurto pobūdį ir intensyvumą nulems nukentėjusiojo galimybė priešintis pastariesiems užvaldant nukentėjusiojo turtą. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog visi nuteistieji sutarė, kad G. M. nukentėjusiajam suduos tokį stiprų smūgį, po kurio jis nugrius ir nebegalės priešintis bei atpažinti E. E. ir M. V., kuriuos jau anksčiau pažinojo. Taigi, dar prieš pradėdami nusikalstamą ketinimą visi nuteistieji numatė ir suprato, jog bus suduotas labai stiprus smūgis nukentėjusiajam į galvą, taip sukeliant realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai, ar net gyvybei. Tačiau nepaisant to, E. E., G. M. ir M. V. šiam planui pritarė ir jį realizavo. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. M. nurodo nesitaręs su kitais nuteistaisiais pagrobti nukentėjusiojo banko kortelės, tačiau šie nuteistojo teiginiai paneigiami ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais apie tai, kad jam iš anksto buvo žinoma, jog E. E. ir M. V. buvo susitarę pagrobti pastarojo banko kortelę, bet ir nuteistojo E. E. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, jog dėl banko kortelės paėmimo ir PIN kodo gavimo būdo jie su kitais nuteistaisiais susitarė dar vykdami į nusikaltimo vietą. Be to, pirmiau nurodytais nuteistųjų G. M. ir E. E. parodymais paneigiami ir nuteistojo M. V. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad jis žinojo nukentėjusiajam priklausiusios banko kortelės PIN kodą, todėl neturėjo motyvo prieš jį smurtauti. Nuteistųjų M. V., G. M. ir E. E. apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes nenustatė, kuris iš jų nukentėjusiajam sudavė jo mirtį sąlygojusį smūgį. Nuteistojo E. E. skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog A. S. buvo nužudytas jam ir kitiems nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, neatsižvelgė į nužudymus ir bendrininkavimą nužudant liečiančias nuostatas, suformuotas Lietuvos teismų praktikoje. Tačiau šie nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013). Be to, pagal teismų formuojamą praktiką, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2006). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-313/2011).Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistųjų G. M., M. V. ir E. E. veiksmai, nors ir nebuvo detaliai suderinti iš anksto, tačiau buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą. Tad šioje baudžiamojoje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas. G. M., E. E. ir M. V. atlikti veiksmai rodo, jog jie visi galimam A. S. pasipriešinimui įveikti numatė galimybę bet kokio pobūdžio fizinio smurto panaudojimui. Visi trys nuteistieji, braudamiesi į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, kad jie veikia bendrai ir jų veiksmai nukreipti bet kokiomis priemonėmis (kartu ir smurtinėmis) pagrobti A. S. turtą. Be to, pritarimą vienas kito veiksmams ir jų bendrumą rodo ir tai, kad nuteistieji aktyviai dalyvavo smurtaujant prieš A. S. ir grobiant iš jo namų turtą bei vėlesni jų veiksmai jau po nusikalstamos veikos padarymo – paliko sužalotą A. S. be pagalbos, paslėpė pagrobtus daiktus, kurių dalį vėliau perleido tretiesiems asmenims, pasidalijo pagrobtus maisto produktus, kartu rūpinosi nusikaltimo pėdsakų slėpimu ir t. t. Baudžiamojoje byloje taip pat nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią A. S. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių. To nustatyti tiksliai neįmanoma ir dėl to, kad jokių tiesioginių įvykio liudytojų byloje nėra, o nuteistieji apie įvykio aplinkybes duoda skirtingus parodymus. Be to, apeliantai, duodami parodymus šioje byloje ir siekdami išvengti gresiančios atsakomybės, bandė nuslėpti jų kaltės nustatymui reikšmingas aplinkybes, menkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme, parodė skirtingą nukentėjusiajam kitų bendrininkų suduotų smūgių skaičių ir jų lokalizaciją. Tačiau iš jų parodymų visumos matyti, jog kiekvienas nuteistasis nukentėjusiajam smūgius sudavė ne tik į galvą bet ir į šonus. Patys suduodami daugybinius smūgius senyvo amžiaus nukentėjusiajam A. S. į svarbias gyvybei ir sveikatai vietas – galvą ir šonus, nuteistieji matė vienas kito veiksmus, vadinasi, sutiko su nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto pobūdžiu, jo padariniais, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. Taigi, visi nuteistieji atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybei svarbias kūno sritis, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistieji E. E., G. M., M. V., suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą ir krūtinę, suvokė, kad kelia pavojų A. S. gyvybei, numatė, kad savo veiksmais gali sužaloti nukentėjusįjį ar net atimti jo gyvybę, ir norėjo taip veikti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. M., M. V. ir E. E. kaltais dėl A. S. nužudymo, padaryto veikiant bendrininkų grupe, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro. Pagal teismų formuojamą praktiką inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-196/2011). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. buvo nužudytas turint tikslą užvaldyti jo turimą turtą (banko kortelę, dujų balioną, purkštuvą, televizorių, skalbimo mašiną, benzininį pjūklą, mobiliojo ryšio telefoną, spyną su raktais, maisto produktus, skalbimo miltelius, du ploviklius). Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad sumanymas užvaldyti A. S. turtą, t. y. nuteistųjų G. M., E. E. ir M. V. savanaudiškos paskatos, susiformavo iki nukentėjusiojo nužudymo. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji nakties metu įsibrovė į A. S. namus ir, siekdami įveikti jo pasipriešinimą bei gauti turto užvaldymui reikalingą informaciją, jį mušė. Nepaisant to, kad visi nuteistųjų veiksmai nebuvo išsamiai suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą. Visi nuteistieji, braudamiesi į A. S. gyvenamąją patalpą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, kad nukentėjusiojo turtui užvaldyti bus panaudotas fizinis smurtas, jie iš anksto aptarė įsibrovimo į patalpą planą, susitarė, kad G. M. pirmasis suduos smūgį nukentėjusiajam ir taip palengvins galimybes į patalpą įsibrauti kitiems nuteistiesiems, sudarys sąlygas jiems likti neatpažintiems ir pagrobti nukentėjusiajam priklausančius daiktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.Pirmiau aptartais įrodymais šioje byloje nustatytos faktinės įvykio aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog visi trys nuteistieji, siekdami užvaldyti A. S. turtą, prieš jį panaudojo intensyvų fizinį smurtą. Žalodami nukentėjusįjį jie matė vienas kito veiksmus, suprato, kad tais veiksmais sukeliamas pavojus nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, tokiems vienas kito veiksmams pritarė ir norėjo taip veikti. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų ir jais sukeltų padarinių (mirties) priežastinį ryšį, nėra esmingai svarbu, kurio iš nuteistųjų veiksmais padaryti sužalojimai krūtinės srityje, komplikavęsi nukentėjusiojo mirtimi. Todėl dėl kilusių veikos padarinių privalo atsakyti visi trys asmenys, naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį A. S.. Nuteistasis E. E. viso proceso metu neigė aplinkybę, kad kartu su G. M. ir M. V. įsibrovė į nukentėjusiojo namus. Nuteistojo E. E. teigimu, nors su kitais nuteistaisiais buvo aptartas įsibrovimo į nukentėjusiojo namus planas, jis liko jų laukti automobilyje, o vėliau du kartus važiavo iki Ginkūnų kaime esančio bankomato paimti pinigų iš nukentėjusiojo banko sąskaitos. Į nukentėjusiojo namus jis užėjo tik antrą kartą grįžęs iš Ginkūnų kaimo. A. S. jis nemušė, o tik padėjo į automobilį nunešti kitų nuteistųjų surinktus pastarojo daiktus. Tačiau šie nuteistojo E. E. parodymai paneigiami nuosekliais nuteistųjų G. M. ir M. V. parodymais, kad įsibraunant į nukentėjusiojo A. S. namus dalyvavo ir E. E., kuris taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį.Apklausiamas pirmosios instancijos teisme G. M. nuosekliai parodė, kad įvykio naktį A. S. atidarius namų duris, jis pirmasis trenkė pastarajam smūgį į dešinę veido pusę. Nukentėjusysis nuo smūgio nukrito ant grindų, o į jo gyvenamąsias patalpas įėjo visi trys – G. M., E. E. ir M. V.. Apklausiamas teisme pirmą kartą, t. y. 2017 m. birželio 15 d. nuteistasis G. M. teigė nematęs, ar įsibrovę į nukentėjusiojo namus nukentėjusįjį mušė ir kiti nuteistieji, tačiau jis patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes (t. 6, b. l. 188-191). Minėtos apklausos metu G. M. taip pat parodė, kad į nukentėjusiojo namus jie įsiveržė trise, o nukentėjusįjį toliau mušė kiti du nuteistieji: E. E. gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą spyrė į veidą, M. V. 2-3 kartus trenkė nukentėjusiajam kumščiu į šoną, E. E. grįžus iš Ginkūnų kaimo E. E. 1 kartą kumščiu nukentėjusiajam trenkė į šoną, o M. V. kumščiu trenkė į nugarą ir šoną 2-3 kartus (t. 5, b. l. 61-64). Apklausimas pirmosios instancijos teisme antra kartą, t. y. 2017 m. rugsėjo 14 d., siekiant pašalinti tarp nuteistųjų parodymų kilusius prieštaravimus, G. M. taip pat parodė, kad braunantis į patalpą po jo suduoto smūgio ant grindų nukritusiam nukentėjusiajam E. E. koja spyrė į lūpas, M. V., reikalaudamas iš nukentėjusiojo pasakyti PIN kodą, sudavė A. S. 3-4 smūgius, o E. E. koja spyrė į šoną. Po to, kai grįžęs iš Ginkūnų kaimo E. E. pasakė, kad netiko PIN kodas, M. V. A. S. sudavė 2 smūgius į šoną (t. 7, b. l. 15-18). Aplinkybę, kad E. E. kartu įsibrovė į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą ir smurtavo prieš A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino nuteistasis M. V.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, t. y. 2017 m. birželio 15 d., jis parodė, kad po G. M. suduoto smūgio A. S. nugriuvo ant žemės, o jis ir E. E. užėjo į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą. A. S. bandė keltis, todėl jis, M. V., sudavė jam smūgį į dešinį žandą, o E. E. spyrė A. S. į dešinį šoną. E. E. išvykus į Ginkūnų kaimą jie su G. M. pasodino nukentėjusįjį ant lovos. Maždaug po 40 minučių sugrįžęs E. E. pasakė, jog netiko kortelės PIN kodas. Tada G. M. čiupo A. S., kuris įkrito į tarpą tarp lovų, ir pradėjo trypti kojomis (t. 6, b. l. 188-191). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis M. V. davė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme antrą kartą (t. 7, b. l. 15-18). Be to, aplinkybes jog nuteistasis E. E. kartu su kitais nuteistaisiais įsibrovė į nukentėjusiojo namus ir prieš jį smurtavo, M. V. parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei teigiama nuteistojo E. E. apeliaciniame skunde, netikėti šiais nuteistųjų G. M. ir M. V. parodymais nėra teisinio pagrindo, nes dėl pirmiau nurodytų aplinkybių jie buvo pakankamai nuoseklūs. Be to, aplinkybės, kad nuteistasis E. E. smurtavo prieš nukentėjusįjį užfiksuotos ir M. V. bei G. M. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose (t. 4, b. l. 101-125, t. 5, b. l. 45-60). Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad į A. S. namus įsibrovė ir prieš jį smurtavo ne tik G. M. ir M. V., bet ir E. E..Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde kelia versiją, jog nukentėjusysis mirtį sąlygojusį sužalojimą galėjo pasidaryti pats griūdamas ir atsitrenkdamas į lovos kraštą. Be to, tyrimo metu nebuvo nustatyta, kaip kraujo pėdsakai atsirado ant įvykio vietoje buvusių krosnies sienelės, virtuvės grindų, tvarto durų, lovos krašto. Tačiau ši versija paneigiama objektyviais bylos duomenimis. Specialisto išvadoje Nr. M 520/2016 (04) konstatuota, jog nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas L. J. patvirtino minėtą specialisto išvadą ir parodė, kad pagrindinė A. S. mirties priežastis yra dešinės krūtinės ląstos pusės sumušimas. Jam padaryti krūtinės sužalojimai labiau būdingi sužalojimams, kurie padaromi suduodant smūgius ribotu buku daiktu. Krintant ant grindų lūžių negali būti, o nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam lūžę keli šonkauliai. Tokie sužalojimai būdingesni kontaktui su kietu buku daiktu, galimai padaryti spiriant koja ar smūgiuojant kumščiu. Apklausiamas teisme ekspertas taip pat kategoriškai nurodė, jog nukentėjusiajam nustatytas jo mirtį sukėlęs sužalojimas negalėjo būti padarytas jam pačiam atsitrenkiant į lovos kraštą. Be to, iš 2016 m. spalio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir jame esančių fotonuotraukų ( t. 1, b. l. 12-22, fortonuotraukos Nr. 7, Nr. 17), matyti, jog nukentėjusiojo lova neturėjo aštrių kraštų, į kuriuos atsitrenkęs A. S. galėjo patirti mirtinus sužalojimus. Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina išvadą, kad nukentėjusysis buvo žalojamas intensyviai ir ilgą laiką, jis kraujavo, tuo tarpu jį sužaloję asmenys judėjo po įvykio vietą ieškodami vertingų daiktų, taigi, kraujo dėmių atsiradimas nuteistojo G. M. nurodytose vietose yra logiškai paaiškinamas.Nuteistojo M. V. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paskirta psichologinė ekspertizė, siekiant nustatyti, kuris nuteistasis sudavė nukentėjusiajam mirtiną smūgį, neduoda pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atliktas netinkamai. Juo labiau, kad tokio pobūdžio ekspertizės netiria faktinių bylos aplinkybių, nes jų metu yra tiriami asmenybės psichologiniai ypatumai, galėję turėti įtakos kaltininko elgesiui nusikaltimo padarymo metu. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistajam G. M. proceso metu nebuvo skirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Tačiau traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui teismo psichiatrinė ir (ar) teismo psichologinė ekspertizė skiriama tada, kai iškyla pagrįstų abejonių dėl asmens psichikos sveikatos būklės. Praktikoje tai dažniausiai būna žinios apie baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens ankstesnius susirgimus psichinėmis ligomis, jo gydymo laikotarpius bei vietas, nustatytas diagnozes, faktai, rodantys asmens elgesio prieš ikiteisminio tyrimo pradžią ar ikiteisminio tyrimo metu nelogiškumą, neadekvatumą ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nekilo abejonių dėl nuteistojo G. M. psichikos sveikatos būklės. Taigi, neskiriant psichiatrinės (ar psichologinės) ekspertizės G. M. psichinės sveikatos būklės ištyrimui nusikalstamos veikos padarymo metu, BPK pažeidimų padaryta nebuvo.Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad jiems buvo paskirtos per griežtos bausmės. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; taip pat privalo atsižvelgti į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.Apeliaciniame skunde M. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo šeimyninę padėtį, jauną amžių, aplinkybę, kad jis turi mažametį vaiką. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad už kvalifikuotą nukentėjusiojo A. S. nužudymą pirmosios instancijos teismas M. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskyrė penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė tik vieneriais metais viršija straipsnio sankcijoje už minėtą nusikaltimą nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirtos mažesnės nei šių straipsnių sankcijų vidurkiai bausmės, nors buvo nustatytos net trys M. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmių dydžius ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad M. V. be dviejų apysunkių (BK 214 straipsnio 1 dalis ir BK 215 straipsnio 1 dalis), vieno sunkaus (BK 180 straipsnio 2 dalis) tyčinių baigtų nusikaltimų padarė ir vieną baigtą tyčinį labai sunkų, sukėlusį negrąžinamas pasekmes, nusikaltimą, įvertino jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas recidyvistu, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Nenustatyta nė vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino M. V. asmenybę, kuri charakterizuoja nuteistąjį neigiamai, kaip linkusį nusikalsti ir nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių taisyklių – nors šiuoje byloje nurodytus nusikaltimus padarė būdamas 23 metų amžiaus, jis praeityje ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, smurtinio pobūdžio nusikaltimus, vėl nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, darbo biržoje neregistruotas. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į jo, kaip bendrininko, vaidmenį padarant nusikalstamas veikas: M. V. buvo nusikaltimų iniciatoriumi ir aktyviu dalyviu. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. V. šio baudžiamojo proceso metu sukūrė šeimą, turi mažametį vaiką, yra dar jauno amžiaus, tačiau šios aplinkybės neturi lemiamos įtakos paskirtos bausmės dydžiui ir savaime nesudaro pagrindo jos švelninti. BK 62 straipsnio 2 dalyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų bausmės švelninimo ar švelnesnės nei įstatyme nustatyta bausmės skyrimo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmę M. V. pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimo pagrindus. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliantui paskirtoji bausmė skundžiamu nuosprendžiu buvo tinkamai subendrinta apėmimo būdu su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam M. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkiolikai metų, prie kurios, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, buvo pridėta dalis Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiolikai metų, savo dydžiu yra teisinga ir proporcinga jo padarytiems nusikaltimams, paskirta nepažeidžiant BK bendrosios dalies nuostatų, nustatančių bausmių skyrimo bei bendrinimo taisykles. Dėl to jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.Apeliaciniame skunde G. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad už kvalifikuotą nukentėjusiojo A. S. nužudymą pirmosios instancijos teismas jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė vieneriais metais mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį nuteistajam taip pat paskirtos mažesnės nei šių straipsnių sankcijų vidurkiai bausmės. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmių dydžius ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad G. M. be dviejų apysunkių (BK 214 straipsnio 1 dalis ir BK 215 straipsnio 1 dalis), vieno sunkaus (BK 180 straipsnio 2 dalis) tyčinių baigtų nusikaltimų padarė ir vieną baigtą tyčinį labai sunkų, sukėlusį negrąžinamas pasekmes, nusikaltimą, įvertino jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kurių nustatyta net trys, t. y. kad nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad prisipažino padaręs BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus. Tačiau G. M. neigė padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą nusikaltimą, dėl to pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino G. M. asmenybę, kuri charakterizuoja nuteistąjį neigiamai, kaip linkusį nusikalsti ir nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių taisyklių – jis praeityje ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, smurtinio pobūdžio nusikaltimus, ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nors yra registruotas darbo biržoje. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į jo, kaip bendrininko, vaidmenį padarant nusikalstamas veikas: G. M. nebuvo nusikaltimų iniciatoriumi. BK 62 straipsnio 2 dalyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų bausmės švelninimo ar švelnesnės nei įstatyme nustatyta bausmės skyrimo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmę G. M. pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimo pagrindus. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliantui paskirtoji bausmė skundžiamu nuosprendžiu buvo tinkamai subendrinta apėmimo būdu su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam G. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, prie kurios vadovaujant BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi pridėta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir iki šiol neatlikta bausmė – 18 MGL bauda, savo dydžiu yra teisinga ir proporcinga jo padarytiems nusikaltimams, paskirta nepažeidžiant BK bendrosios dalies nuostatų, nustatančių bausmių skyrimo bei bendrinimo taisykles. Dėl to jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.E. E. apeliaciniame skunde teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį jam turėjo būti paskirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmes, neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jauno amžiaus, kad nusikaltimų padarymo metu buvo blaivus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad šie nuteistojo E. E. apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti.Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. E. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad už kvalifikuotą nukentėjusiojo A. S. nužudymą pirmosios instancijos teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę vienuolikai metų. Ši bausmė trejais metais mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį nuteistajam taip pat paskirtos mažesnės nei šių straipsnių sankcijų vidurkiai bausmės. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmių dydžius ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. E. be dviejų apysunkių (BK 214 straipsnio 1 dalis ir BK 215 straipsnio 1 dalis), vieno sunkaus (BK 180 straipsnio 2 dalis) tyčinių baigtų nusikaltimų padarė ir vieną baigtą tyčinį labai sunkų, sukėlusį negrąžinamas pasekmes, nusikaltimą – atėmė kito žmogaus gyvybę. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta viena E. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad prisipažino padaręs BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto nusikaltimo padarymo nuteistasis kaltę neigė. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, pagrįstai atsižvelgė ir į šią aplinkybę. Jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis E. E.. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino E. E. asmenybę – jis praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į jo, kaip bendrininko, vaidmenį padarant nusikalstamas veikas: E. E. nebuvo nusikaltimų iniciatoriumi. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmę G. M. pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimo pagrindus. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliantui paskirtoji bausmė skundžiamu nuosprendžiu buvo tinkamai subendrinta apėmimo būdu su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į jo jauną amžių ir aplinkybę, kad nusikaltimų padarymo metu buvo blaivus. Bylos medžiaga patvirtina, kad E. E. nusikalto būdamas 19 metų. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Priešingai, iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų padarymo aplinkybių matyti, kad jo elgesys nebuvo atsitiktinis, lengvabūdiškas ar neapgalvotas, kaip tai būdinga socialiai nebrandiems asmenims. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo amžius turėjo būti vertinamas kaip išimtinė aplinkybė, dėl kurios pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti jam švelnesnes bausmes. Faktas, jog jis nusikalto būdamas blaivus taip pat nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam E. E. paskirtą bausmę.Apelianto teiginys, esą apygardos teismas jam, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, turėjo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taip pat nepagrįstas. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau nagrinėjamu atveju be kitų nusikalstamų veikų, E. E. nuteistas už plėšimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų, taip pat už kito žmogaus nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kurioje nustatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų, arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pagal BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalis, tokie nusikaltimai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, taigi nuteistajam E. E. BK 55 straipsnio nuostatos netaikomos, o nenumatyta straipsnio sankcijoje nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė galėtų būti skiriama tik BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais. Tačiau BK 62 straipsnio 2 dalyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų bausmės švelninimo ar švelnesnės nei įstatyme nustatyta bausmės skyrimo taikymo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra. Jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis.Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam E. E. skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji apėmimo būdu subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra teisinga ir proporcinga jo padarytiems nusikaltimams, paskirta nepažeidžiant BK bendrosios dalies nuostatų, nustatančių bausmių skyrimo ir bendrinimo taisykles, todėl jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. V., G. M. ir E. E. apeliacinius skundus atmesti.