Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. R. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovei A. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovas M. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nustatyti, kad sūnaus E. R. gyvenamoji vieta yra vaiko tėvo M. R. gyvenamoji vieta; priteisti iš atsakovės A. M. E. R. išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 220 Eur iki sūnaus pilnametystės; nustatyti atsakovės ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko E. R. gyvenamąją vietą su vaiko tėvu M. R., nustatyti laikiną bendravimo tvarką su vaiko motina; priteisti iš vaiko motinos laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui kas mėnesį po 220 Eur, iki kol byloje bus priimtas galutinis sprendimas.

3. Atsakovė A. M. pateikė teismui atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nurodė, kad nesutinka su ieškovo pateiktu prašymu, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės ir darbo ministerijos (toliau – Skyrius, Tarnyba) pateiktoje išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad, teismui nustačius, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias pasaugos priemones, Skyriaus vertinimu, nepilnamečio vaiko laikinas gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu nepažeis nepilnamečio vaiko interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Plungės apylinkės teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

6. Teismas, įvertinęs turimus duomenis, padarė išvadą kad nors šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau negalima teigti, kad atsakovės gyvenimo būdas ar sąlygos vaikui įprastoje gyvenamojoje vietoje neatitinka vaiko interesų ar neužtikrina jo poreikių patenkinimo. Teismas pažymėjo, kad vaikas turi teisę turėti tiek motiną, tiek tėvą, tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios.

7. Teismas akcentavo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, kad atsakovės elgesys blogina vaiko sveikatą, sukelia ligų paūmėjimą, ar jos gyvenimo būdas lemtų, kad ji negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad abiejų tėvų gyvenimo sąlygos yra tinkamos ir užtikrina saugią vaikui augti aplinką, tačiau tėvų elgesys ir konfliktai kenkia vaiko raidai ir jo tinkamam ugdymui.

8. Teismas pažymėjo, kad konfliktai vyksta tarp abiejų šalių, o ne išimtinai dėl atsakovės elgesio ar gyvenimo būdo, todėl negalima daryti išvados, jog vaiko gyvenamąją vietą būtina nustatyti su ieškovu. Teismas, susipažinęs su ieškovo ieškiniu, jame išdėstytomis aplinkybėmis, pridėtais rašytiniais įrodymais, nenustatė jokios grėsmės nepilnamečio vaiko saugumui ar kitų sąlygų, dėl kurių būtų būtinybė taikyti byloje ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

9. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, šalių pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, jog motinos elgesys kelia grėsmę šalių nepilnamečio vaiko interesams, o laikinoji vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta išimtinai su ieškovu. Todėl teismas nusprendė netenkinti ieškovo prašymo dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos, laikino bendravimo nustatymo ir laikino išlaikymo iš motinos priteisimo, pažymėdamas, kad šalys gera valia kiekvieną kartą tarpusavyje gali susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos, padėti vienas kitam, siekdami užtikrinti atitinkamų tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Ieškovas M. R. (toliau – apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo M. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas nepagristai atmetė ieškovo pateiktus įrodymus, kad atsakovė sūnaus tinkamai neprižiūri, kad dėl sūnaus netinkamos priežiūros sūnus dažnai serga, o dažni susirgimai, vartojami vaistai kenkia sūnaus vystymuisi, jo augimui. Teismas nepagrįstai atmetė ir ieškovo argumentus, kad atsakovė neužtikrina vaikui saugios aplinkos – saugių gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, palikdama mažametį sūnų vieną be tinkamos priežiūros.

10.2. Pažymima, jog ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad konfliktai vyksta tarp abiejų šalių, o ne išimtinai dėl atsakovės elgesio ar gyvenimo būdo. Mano, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes dėl vaiko priežiūros, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė pati sukelia konfliktus ir juos inicijuoja.

10.3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė netinkamai prižiūri vaikus, t. y. ji mažametį sūnų E. ir dukras M. ir M. palieka namuose vienus be priežiūros. Tokiu būdu yra pažeidžiami mažamečio vaiko interesai. Atsakovė dėl aplaidumo, nerūpestingumo neužtikrina vaikui saugios aplinkos – saugių gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis. Be to, atsakovė neužtikrina sveikos vaiko augimo aplinkos, t. y. dėl nuolatinio triukšmo sutrikdomas sūnaus poilsio rėžimas, dėl atsakovės A. M. netinkamos sūnaus E. priežiūros yra pažeidžiami vaiko interesai, jo sveikata.

11. Atsakovė A. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

11.1. Atsakovės teigimu, byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad atsakovės namuose egzistuotų nesaugi aplinka nepilnamečiam vaikui. Nebuvo nustatyta jokių konkrečių atsakovės veiksmų, patvirtinančių jos netinkamą motinos pareigų vykdymą ar nesaugios aplinkos vaikui kūrimą. Byloje nebuvo pateikta jokių konkrečių objektyvių duomenų, susijusių su atsakovės netinkamais, vaiko interesus pažeidžiančiais ar jiems grėsmę keliančiais veiksmais.

11.2. Ieškovas neįrodė, kad atsakovės aplinka, kurioje sūnus gyvena, vaikui būtų nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms, kitoms neturtinėms teisėms ir tai būtų pagrindas nustatyti laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu. Taigi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad nepilnamečio sūnaus faktinė gyvenamoji vieta yra nesaugi ir pagal esamą faktinę situaciją nepilnamečio šalių sūnaus perkėlimas iš jo dabartinės gyvenamosios vietos šiuo laikotarpiu geriausiai atitiktų vaiko interesus.

11.3. Atsakovė pažymi, kad pagal ieškovo pateiktus duomenis negalima daryti išvados ir teigti, kad atsakovė kelia grėsmę vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei. Be to, nėra pagrindo įžvelgti atsakovės kaltės dėl vaiko sveikatos sutrikimų, taip pat, kad vaiko sveikatos sutrikimai atsirado dėl atsakovės vaiko nepriežiūros, dėl vaiko nevedimo pas gydytojus. Ieškovo nurodyti duomenys nepagrindžia realios nuolatinės grėsmės, sistemingo netinkamo atsakovės elgesio su sūnumi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

13. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

15. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – viešosios įstaigos Skuodo pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorinio apsilaikymo aprašą. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

16. Susipažinus su ieškovo pateiktu prašymu ir pridėtų įrodymų turiniu, matyti, kad ieškovas nurodo aplinkybes ir įvykius, įvykusius po skundžiamos nutarties priėmimo. Svarbu yra tai, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja byloje keliamo klausimo iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų bylai pateiktus įrodymus, klausimą išsprendė tinkamai.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priėmus ieškovo kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, byla turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, o tai užvilkintų patį bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo pateiktas prašymas byloje pridėti naujus įrodymus neatitinka anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo, konkrečiu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės.

19. Taigi šeimos teisinių santykių bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad, nepritaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Vis dėlto pažymėtina, jog, atsižvelgiant į teisme nagrinėjamo ginčo pobūdį ir specifiką, teismas neturi remtis vien grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi: sprendžiant dėl nurodyto pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo prioritetas teiktinas nepilnamečio vaiko interesams.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

21. Atskirojo skundo argumentai iš esmės yra susiję su tuo, kad, ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo byloje pateiktus įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes – ieškovo pateiktus duomenis dėl netinkamos vaiko priežiūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto teiginiai nepagrindžia konkrečių CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, dėl kurių skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas galėjo neteisingai išspręsti klausimą dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir priimti nepagrįstą procesinį sprendimą. Vien tai, kad teismas kitaip, negu tikėjosi ieškovas, įvertino ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, ar vertino ir tyrė ne visas jo nurodytas aplinkybes, nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo.

22. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių, jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas, taip pat viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

23. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, nenagrinėja visų aplinkybių iš esmės, o tik vertina esamą situaciją ir galimą grėsmę vaikui ir jo interesams, todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti visų byloje esančių įrodymų ir dėl jų pasisakyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas konkretų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą šioje ginčo situacijoje teikė būtent vaiko interesams, kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą.

24. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas įvertino ieškovo argumentus apie tai, kad atsakovė, ieškovo nuomone, netinkamai rūpinasi sūnaus priežiūra, neužtikrina vaikui saugios ir sveikos augti jam aplinkos, teismas įvertino ir ieškovo pateiktą Viešosios įstaigos Regioninės Mažeikių ligoninės stacionaro medicininius dokumentus apie šalių nepilnametį sūnų, sveikatos išrašus. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į prie ieškinio pateiktą 2023 m. rugpjūčio 18 d. vaiko situacijos vertinimo anketą, iš kurios matyti, kad specialistai lankėsi tiek tėvo, tiek motinos namuose, abiejuose namuose vaikas rastas švarus, linksmas, prižiūrėtas, namuose buvo tvarkinga. Rizikos veiksnių nenustatyta. Teismas atsižvelgė ir į ieškovo pateiktą Skuodo socialinių paslaugų šeimos centro išrašą, patvirtinantį, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tarp šalių kyla konfliktai dėl sūnaus priežiūros. Teismas taip pat detaliai įvertino byloje pateiktą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prie išvados pridėtą 2024 m. sausio 31 d. vaiko situacijos vertinimo anketą, iš kurios matyti, kad apsilankymo pas vaiko mamą namuose vaikas buvo ramus, atrodė sveikas, aprengtas tinkamais rūbais, švarus, namų aplinka tvarkinga, namuose šilta, pakankamai švaru, vaikai aprūpinti reikiamais daiktais, žaislais. Socialinės darbuotojos buvo informuotos, kad vaiko tėvai vaiko priežiūrą dalijasi po lygiai, t. y. vieną savaitę vaikas būna pas tėtį, kitą savaitę pas mamą. Socialinės darbuotojos lankydama šeimos namuose nėra užfiksavusi vaikų nepriežiūros. Rizikos veiksniai nenustatyti.

25. Taigi šioje proceso stadijoje, kai dar tik sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir byloje iš esmės nėra duomenų, preliminariai pagrindžiančių netinkamą atsakovės, kaip vaiko motinos, teisių ir pareigų nepilnamečio vaiko atžvilgiu įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl nepilnamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu. Juolab, kad pati atsakovė tiek teikdama atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek teikdama atsiliepimą į atskirąjį skundą pagrįstai tvirtina, jog byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra nesaugi nepilnamečiam vaikui, taip pat nenustatyta jokių konkrečių atsakovės veiksmų, patvirtinančių jos netinkamą motinos pareigų vykdymą ar nesaugios aplinkos vaikui kūrimą. Byloje išvadą teikiantis institucija taip pat nepateikė jokių duomenų, suponuojančių išvadą, kad atsakovės gyvenamoji aplinka mažamečiam vaikui yra netinkama ir pati atsakovė nesugeba užtikrinti geriausių vaiko interesų.

26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pagal dabartinę nusistovėjusią tvarką vaikas vieną savaitę būna pas tėtį, kitą pas mamą, byloje nesant duomenų, kad dabartinė padėtis dėl vaiko gyvenamosios vietos, o kartu ir dėl tokios šalių bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku darytų akivaizdžiai neigiamą įtaką vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ir (ar) jų neatitiktų, ieškovui neįrodžius, kad atsakovės aplinka vaikui būtų nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, nėra pagrindo nustatyti laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu.

27. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į apelianto argumentus, kad vaiko sveikatos sutrikimai atsirado dėl atsakovės vaiko nepriežiūros, dėl vaiko nevedimo pas gydytojus, tačiau tokius teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, darydamas išvadą, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo įžvelgti atsakovės kaltės dėl vaiko sveikatos sutrikimų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaiko amžių (vaikui sukako vieni metai), turi pagrindą teigti, kad tokio amžiaus vaiko imuninė sistema yra besiformuojanti, todėl natūralu, kad vaikas serga dažniau ir ligos priežastis nebūtinai yra netinkama vaiko priežiūra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, jog atsakovės elgesys blogina vaiko sveikatą, sukelia ligų paūmėjimą ar jos gyvenimo būdas lemtų, kad ji negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Priešingai, pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad abiejų tėvų gyvenimo sąlygos yra tinkamos ir užtikrina saugią vaikui augti aplinką, tačiau tėvų elgesys ir konfliktai kenkia vaiko raidai ir jo tinkamam ugdymui.

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą kartu su ieškovu, taip pat netenkino prašymo nustatyti laikiną atsakovės bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku ir priteisti iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

29. Akcentuotina, kad vaikas turi teisę turėti tiek motiną, tiek tėvą. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su bendravimo su vaiku tvarkos nustatymu, bus detaliai nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia bendravimo su vaiku tvarka labiausiai atitiktų tiek vaiko, tiek šalių interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių bylai pateiktus įrodymus. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu. Šiuo metu byloje nėra pateikta duomenų, kad tarp šalių nusistovėjusi bendravimo su vaiku tvarka, kai vieną savaitę vaikas gyvena pas motiną, o kitą – pas tėvą, pažeistų vaiko teises ir teisėtus interesus, nėra jokių įrodymų, kad atsakovė netinkamai įgyvendintų motinos valdžią šalių nepilnamečio sūnaus atžvilgiu.

31. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, įvertinus šalių pateiktus paaiškinimus, bylai pateiktus duomenis, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau šalių tarpusavio nesutarimai nesuteikia pagrindo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą išimtinai su ieškovu ir apriboti motinos galimybę bendrauti su vaiku. Tai gali neigiamai paveikti motinos ir vaiko tarpusavio ryšį ir neabejotinai pažeistų mažamečio vaiko interesus.

32. Pažymėtina ir tai, kad, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalys iš naujo gali kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

33. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.