Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 25S243908 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skunde teismui nurodo, kad Sprendimas iš esmės yra grindžiamas vienu teiginiu – pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas buvo priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2025 m. vasario 21 d. išvada Nr. 18-2130 (toliau – ir Išvada). VSD priėmė pareiškėjui nepalankią Išvadą dėl to, kad pastarasis 1971–2003 m. dirbo Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12-tame centriniame tyrimų institute, kur turėjo teisę dirbti su įslaptinta informacija, 2008–2014 m. dirbo specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institutas).

Paaiškina, kad pareiškėjas gimė Rusijoje, (duomenys neskelbtini) srityje. (duomenys neskelbtini) m. baigė Maskvos fizikos-technikos institutą, (duomenys neskelbtini) m. gavo paskyrimą dirbti centriniame fizikos-technikos institute, kuris priklauso Rusijos gynybos ministerijai. Darbas buvo susijęs su fizikos užduočių atlikimu. (duomenys neskelbtini) m. tapo fizikos mokslų daktaru. Iki (duomenys neskelbtini) m. dirbo ir su įslaptinta informacija (fizikiniai apskaičiavimai susiję su branduoliniais sprogimais). Faktą, kad su įslaptinta informacija dirbo tik iki (duomenys neskelbtini) m. patvirtina Rusijos Federacijos 1996 m. rugpjūčio 15 d. įstatymas Nr. 114-FZ „Dėl išvykimo iš Rusijos Federacijos ir atvykimo į Rusijos Federaciją tvarkos“. Vadovaujantis šio įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, iš Rusijos Federacijos buvo leidžiama asmenims išvykti tik praėjus penkiems metams nuo paskutinio susipažinimo su slapta informacija dienos. Būtent šiuo pagrindu pareiškėjas užsienio pasą gavo tik 2003 metais. Konstatuotina, kad darbas su slapta informacija nutrūko prieš 27 metus.

2009 m. išleistoje knygoje aprašomi pareiškėjo atlikti tyrimai ir jų rezultatai, kurie tuo metu buvo įslaptinti, o dabar prieinami visiems, t. y. informacija apie branduolinius sprogimus tapo nebeslapta. Pareiškėjas 2008–2014 m. teikė konsultacijas fizikos klausimais, kurie nebuvo susiję su karine pramone plėtros centre „MNIIRS“. Šiame centre pareiškėjas faktiškai nedirbo (nebuvo įdarbintas), nes centro veikla – specialios paskirties palydovinio ryšio sistemų, kosminio ryšio sistemų su orbitiniais pilotuojamais erdvėlaiviais, skaitmeninės radijo relinės stočių sistemų srityse – neatitinka pareiškėjo išsilavinimo. Atitinkamai, dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareiškėjas konsultuodamas plėtros centre „MNIIRS“ su slapta informacija nedirbo. Nuo 1998 m. pareiškėjas pajamas gaudavo užsiimdamas individualia verslo veikla ir tai buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Vilniuje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete E. A.. Iki 2015 m. pareiškėjas su sutuoktine gyveno (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje.

Į Lietuvą atvyko gyventi 2015 m., nes į tėvynę norėjo grįžti jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Be to, atvykimą į Lietuvos Respubliką lėmė ir tai, kad 2014 m. Rusijos Federacija aneksavo Krymą. Pareiškėjas kategoriškai nepritarė tokiems šios valstybės veiksmams bei žmogaus teises vis labiau varžančiam režimui. Pareiškėjas ir dabar neigiamai vertina Rusijos režimą ir valdžios vykdomą politiką. Krymo aneksijos nepalaiko, nes Rusija pažeidė tarptautinę teisę – valstybių sienos neturi būti keičiamos, tvirtina, kad Rusija pasirašė Budapešto memorandumą, kuriuo Ukraina atsisakė branduolinių ginklų mainais į savo suverenitetą, todėl Rusija pažeidė savo įsipareigojimus. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Rusijoje įsigalėjo vieno žmogaus, kuris pradėjo niekam nereikalingą karą, diktatūra.

Išvykdami gyventi į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas su sutuoktine nutraukė visus ryšius, kurie juos siejo su Rusijos Federacija, be kita ko, pardavė jiems Maskvos srityje priklausiusį butą. Pareiškėjas nei artimųjų, nei kilnojamojo ar nekilnojamojo turto Rusijoje neturi, paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2019 m.

Pareiškėjas su sutuoktine gyvena iš senatvės pensijos. Pensiją pareiškėjas gauna vadovaujantis 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimo dėl pensinio aprūpinimo (toliau – ir Susitarimas) nuostatomis. Šis Susitarimas nustato asmenų, nuolat gyvenančių vienos Šalies valstybės teritorijoje ir persikeliančių nuolat gyventi į kitos Šalies valstybės teritoriją, pensinį aprūpinimą (Susitarimo 2 straipsnis). Susitarimo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad „Šio Susitarimo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims kompetentingos įstaigos (organai) pensijas skiria ir moka pagal tos Šalies valstybės, kurios teritorijoje jie nuolat gyvena, teisės aktus ir iš jos lėšų (išskyrus šio Susitarimo 7 straipsnio trečiojoje dalyje numatytus atvejus)“. Pagal Susitarimo 4 straipsnio 2 dalį tarpusavio atsiskaitymai nedaromi, t. y. iš Rusijos Federacijos nėra pervedamos piniginės lėšos Lietuvos Respublikai. Tai reiškia, kad pareiškėjui pensiją moka Lietuvos Respublika iš Socialinio draudimo lėšų, o ne Rusijos Federacija.

Atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas 2015 m. gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje 5 metų laikotarpiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. atvykęs gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

Pareiškėjas su sutuoktine planavo nuolatos apsistoti bei tolimesnį gyvenimą kurti Lietuvos Respublikoje. Šiuo tikslu jie dar 2002 m. lapkričio 20 d. bendros jungtinės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) ;(duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2003 m. sausio 3 d. pareiškėjas visą jam bendrosios nuosavybės teise priklausančią dalį buto padovanojo sutuoktinei E. A.. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad sutuoktiniai jau pakankamai seniai planavo įsikurti Lietuvoje. Be to, 2016 m. sutuoktinai bendrosios jungtinės nuosavybės teise Vilniuje įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas ir jo sutuoktinė dėl senyvo amžiaus turi sveikatos problemų, serga lėtinėmis ligomis. 2025 m. lapkričio 27 d. pareiškėjui suplanuota elektrokardiostimulatorius keitimo operacija. Implantuotą elektrokardiostimulatorių pareiškėjas nešioja nuo 2008 m. Sutuoktinė E. A. taip pat yra pensinio amžiaus (jai šiuo metu – 75 metai). Jai yra nustatytas 30 procentų dalyvumo lygis. Ji serga sunkia lėtine liga – jai diagnozuota vėlyvoji smegenėlių ataksija. Ataksija yra neurologinė būklė, susijusi su smegenų ir nervų sistemos funkcijų sutrikimais, kurie lemia raumenų silpnumą, jautrumą, pusiausvyros, motorinių įgūdžių ir koordinacijos praradimą. Vienu metu dėl šio sveikatos sutrikimo praradusi pusiausvyrą, pareiškėjo sutuoktinė nukrito ant žemės ir patyrė rankos lūžį. 2024 m. lapkričio mėn. ji buvo hospitalizuota VĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Dėl šios ligos pareiškėjo sutuoktinė ypatingai sunkiai juda bei kalba, pati negali pasirūpinti savimi. Jai sunku vaikščioti ir pasirūpinti savimi, ji negali viena judėti po butą, nusiprausti, apsirengti, gaminti, tvarkyti kambarius, rūpintis buitimi, tuo labiau nueiti į parduotuvę ar gydymo įstaigą, todėl visa buitimi rūpinasi sutuoktinis. Be to, pareiškėją remti bei padėti sutuoktinei įpareigoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.27 straipsnio (Sutuoktinių pareiga vienas kitą remti) nuostatos. Sutuoktinė yra labai prisirišusi prie savo sutuoktinio, kitais žmonėmis nepasitiki, todėl negalėtų priimti pagalbą iš kitų pašalinių asmenų ar socialinių darbuotojų. Iki šiol sutuoktinę naktimis kankina išgąsčio, panikos priepuoliai, reikalaujantys nuolatinės 24 val. per parą priežiūros. Tuo tarpu, socialiniai darbuotojai galėtų lankyti sutuoktinę tik periodiškai, tam tikromis valandomis. Be to, sutuoktinė siekia likusį gyvenimą nugyventi kartu su savo sutuoktiniu, todėl į slaugos paslaugas teikiančias įstaigas nesikreipia.

Sutuoktiniai bendrų vaikų neturi. Pareiškėjas turi sūnų, gim. (duomenys neskelbtini) m., kuris yra Ukrainos pilietis. Sutuoktinė turi sūnų E. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., turintį tik Nyderlandų pilietybę. Sutuoktinių suaugę vaikai iš ankstesnių santuokų gyvena ne Lietuvoje, o kitose ES valstybėse – Nyderlanduose ir Vokietijoje. Sutuoktinės E. A. sūnui Nyderlanduose yra teikiama finansinė, medicininė ir socialinė pagalba, nes pats sūnus negali pilnai pasirūpinti savimi.

Pareiškėjo biografija aiškiai rodo, kad jis negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas yra privatus asmuo, norintis taikiai ir ramiai gyventi su savo šeima. Pareiškėjas niekada nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų. Pareiškėjas nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos valdžia, kas ir lėmė sprendimą išvažiuoti iš Rusijos bei savo galimybių ribose nutraukti su ja visus ryšius. Pareiškėjas taip pat visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos Respublikos oficialia pozicija karo Ukrainoje klausimu.

Atsakovas Sprendime, tvirtina, kad pareiškėjas „<...>turėjo ryšių su Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, teisėsaugos ar karinėmis institucijomis“, kad „<...> šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, šie ryšiai gali būti atnaujinti. Rusijos žvalgybos tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti asmenį, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, <...>“. Su šiais teiginiais pareiškėjas nesutinka ir nurodo, kad Įstatymo 98¹ straipsnis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąją prevenciją ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas. Tokio vertinimo standarto laikomasi ir tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

Pareiškėjas gali būti laikomas keliantis grėsmę valstybės saugumui tuo atveju, jeigu ši grėsmė yra ne teorinio, o realaus pobūdžio. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės realumą sieja su pareiškėjo buvusiu darbu, dėl kurio pareiškėjas neva gali būti užverbuotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Šios prielaidos pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, ar pareiškėjas atitinka sėkmingo verbavimo kriterijus. Šie kriterijai yra nurodyti VSD tinklalapyje, pažymint, kad žvalgybos tarnybos, pasirenkant konkretų taikinį svarbūs keli kriterijai: 1) asmens galimybės gauti dominančią informaciją arba atlikti kitas užduotis ir 2) asmens motyvai bendradarbiauti su priešiškos valstybės žvalgyba. Pareiškėjo teigimu, šie kriterijai atsakovo nebuvo vertinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neatitinka nei vieno VSD nurodomo kriterijaus.

Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad pareiškėjas tikėtinai gali dominti Rusijos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju tikėtinai sutiktų su jomis bendradarbiauti. Atitinkamai, atsakovas neturi jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Priešingai, iš pareiškėjo biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui jis nekelia, kadangi: pareiškėjo išsilavinimas nėra susijęs su saugumo, gynybos ar užsienio politika; pareiškėjas yra fizikas, (duomenys neskelbtini) m. baigė Maskvos fizikos-technikos institutą; (duomenys neskelbtini) m. pareiškėjas tapo techninių mokslų daktaru; pareiškėjas visą gyvenimą vykdė tik mokslinį darbą; (duomenys neskelbtini) m. Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12 centriniame tyrimų institute pareiškėjas dirbo ir (duomenys neskelbtini) m. specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institutas) teikė konsultacijas ne dėl ideologinių, o dėl profesinių ir ekonominių priežasčių; apie savo darbą ir darbovietės pareiškėjas nurodė pats, šios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos naudojant žvalgybos metodus; pareiškėjas specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institute) teikė konsultacijas fizikos klausimais, kurie nebuvo susiję su karine pramone, su slapta informacija; pareiškėjui dėl jo darbo nebuvo suteikti kokie nors apdovanojimai ar laipsniai; pareiškėjas Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12 centriniame tyrimų institute dirbo ir specialiame plėtros centre „MNIIRS“ konsultavo atitinkamai (duomenys neskelbtini) m., ir (duomenys neskelbtini) m., t. y. laikotarpiuose, kai Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykiai nebuvo konfliktiški, nekėlė grėsmės Lietuvos saugumui; pareiškėjo darbo (konsultavimo) santykiai su minėtomis institucijomis nutrūko daugiau nei prieš 10 metų. Pareiškėjui inkriminuojama grėsmė dėl prieš 10 metus konsultavimo specialiame plėtros centre „MNIIRS“, yra per daug nutolusi nuo pareiškėjo asmens, ši grėsmė nėra individualizuota; pareiškėjas ėjo skyriaus vadovo pareigas, tačiau tuo pačiu pareiškėjas buvo ir mokslininkas.

Atsakovas Sprendime neatribojo, neatskyrė laikotarpius, įgaliojimus, kuomet pareiškėjas veikė kaip mokslininkas ir/ar kaip skyriaus vadovas. Skyriaus vadovo pareigos iš esmės, kaip ir pareiškėjo darbas 12 institute, atitiko jo mokslinį laipsnį (mokslų daktaro laipsnį). Pareiškėjas dirbdamas Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12 centriniame tyrimų institute ir konsultuodamas specialiame plėtros centre „MNIIRS“, užėmė politiškai neutralias pareigas, užsiėmė moksline veikla. Politinių ar Rusijos valdžią aukštinančių straipsnių, kitos mokslinės produkcijos savo veikloje pareiškėjas nepublikavo. Pareiškėjas pats, savo noru nusprendė išeiti iš minėtų darboviečių. Pareiškėjui yra 78 metai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo dėl senatvės, sveikatos būklės vargu ar gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, todėl jokia reali pareiškėjo verbavimo tikimybė neegzistuoja. Pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos politiką. Akivaizdu, kad tokie pareiškėjo politiniai įsitikinimai rodo, kad jokių motyvų bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis pareiškėjas neturi. Pareiškėjas, pildydamas atsakovo klausimyną atskleidė atsakovui informaciją apie savo buvusį darbą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, todėl neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų. Taip pat nurodo, kad priimant Sprendimą nebuvo atliktas sisteminis visų pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių vertinimas.

Pažymi, kad pareiškėjas yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą. Atkreipia dėmesį, kad LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). LVAT, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, ir kt.).

Aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos potencialios grėsmės valstybės saugumui negali būti vertinamos atsietai ir nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kitų pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas – jo amžius, sveikata, sutuoktinės amžius ir sveikata, santykiai tarp sutuoktinių, gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, integracijos į Lietuvos visuomenę laipsnis. Migracijos departamentas iš esmės apsiribojo formaliu aplinkybių apie pareiškėjo šeiminius bei socialinius ryšius išvardinimu, tačiau neatliko individualaus vertinimo pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybės proporcingumo jo galimo atskyrimo nuo sutuoktinės pasekmių aspektu.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimu pritaikyta priemonė yra neproporcinga.

Atsižvelgiant į pareiškėjo šeimyninę situaciją, pastebėtina, kad Sprendimas kelia grėsmę šeimos vientisumui. Nors Sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau toks įpareigojimas gali būti priimtas nepanaikinus atsakovo Sprendimo. Atkreipia dėmesį, kad Sprendimu siekiama ne tik neišduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

Naujausioje LVAT praktikoje, sprendžiant klausimą dėl sprendimų proporcingumo, prioritetas teikiamas sutuoktinio teisinei padėčiai kylančių neigiamų padarinių išvengimui, nei keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybei (LVAT 2025 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025).

Sprendžia, jog akivaizdu, kad nepanaikinus Sprendimo, nepavyktų išvengti neigiamų padarinių, kylančių sutuoktinės teisinei padėčiai dėl žemiau nurodomų priežasčių: pareiškėjo sutuoktinė yra pensinio amžiaus (jai šiuo metu – 75 metai). Ji serga sunkia lėtine liga – jai diagnozuota vėlyvoji smegenėlių ataksija. Dėl šios ligos pareiškėjo sutuoktinė ypatingai sunkiai juda bei kalba, pati negali pasirūpinti savimi. Jai sunku vaikščioti ir pasirūpinti savimi, ji negali viena judėti po butą, nusiprausti, apsirengti, gaminti, tvarkyti kambarius, rūpintis buitimi, tuo labiau nueiti į parduotuvę ar gydymo įstaigą, todėl visa buitimi rūpinasi sutuoktinis. Taip pat pareiškėjo sutuoktinei yra nustatytas tik 30 procentų dalyvumo lygis. Sutuoktinei negalėtų padėti ir ja pasirūpinti jos sūnus E. A., nes jis gyvena Nyderlanduose, kur jam pačiam teikiama socialinė, finansinė ir medicininė pagalba. Sutuoktinė kilusi iš tremtinių šeimos. Pripažinus pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui ir/ar išsiuntus sutuoktinį į Rusiją, sutuoktinei vėl pasikartotų šeimos tragedija, kaip tai įvyko (duomenys neskelbtini) metais išskiriant sutuoktinės šeimą. Su sutuoktiniu santuokoje gyvena 42 metus. Ji yra labai prisirišusi prie savo sutuoktinio, kitais žmonėmis nepasitiki, todėl negalėtų priimti pagalbą iš kitų pašalinių asmenų ar socialinių darbuotojų. Iki šiol sutuoktinę naktimis kankina išgąsčio, panikos priepuoliai, reikalaujantys nuolatinės 24 val. per parą priežiūros. Tuo tarpu, socialiniai darbuotojai galėtų lankyti sutuoktinę tik periodiškai, tam tikromis valandomis.

Apibendrinat, atsakovas neatliko vertinimo, kokios pasekmės kiltų pareiškėjo sutuoktinei. Atsakovas nevertino grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybės ir padarinius pareiškėjo šeimos padėčiai proporcingumo principo taikymo kontekste.

Sprendime atsakovas nurodo vizos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo galimybes kaip alternatyvą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Su tokia atsakovo pozicija negalima sutikti dėl kelių priežasčių: atsisakius pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei išdavus nacionalinę vizą, būtų pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis bei padidintas pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje neapibrėžtumas. Vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Nacionalinė viza išduodama laikotarpiui, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių. Tuo tarpu Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduodamas ir keičiamas 5 metams. Be to, išdavus pareiškėjui vizą, jį prilygintų prie asmenų nuolat negyvenančių Lietuvos Respublikoje su iš to kylančiomis pasekmėmis: vyresnio amžiaus žmogui būtų apsunkintas reikalingų dokumentų gavimo klausimas (pvz., vairuotojo pažymėjimo keitimas, medicininių pažymų gavimas ir kt.), pareiškėjas negalėtų naudotis bankų sistema, pareiškėjas negalėtų prisiimti mokestinės naštos pagal nuolatinio gyventojo statusą.

Išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atitinkamai Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) numato, kad Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas); užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Vadinasi, net ir išdavus nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas turėtų pilną teisę juos panaikinti, jeigu pareiškėjas būtų pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

Būtent Sprendime atsakovas ir siekia pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

a Be to, nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimas, o ne leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimas, pablogintų pareiškėjo padėtį, medicininių paslaugų prieinamumą. Pareiškėjui nuo 2008 m. buvo implantuotas elektrokardiostimulatorius, yra numatyta elektrokardiostimulatorius keitimo operacija. Pareiškėjui panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir išdavus nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, jis netektų teisinio pagrindo pretenduoti į elektrokardiostimulatorius pakeitimą, nes tokio lygio operacijos atliekamos tik užsieniečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad reali grėsmė kiltų ne valstybės saugumui, o pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

b Nepanaikinus Sprendimo, pareiškėjui grėstų netekti senatvės pensijos, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės Susitarimas tarp Lietuvos ir Rusijos nustato asmenų, nuolat gyvenančių vienos Šalies valstybės teritorijoje ir persikeliančių nuolat gyventi į kitos Šalies valstybės teritoriją, pensinį aprūpinimą (Susitarimo 2 straipsnis). Tuo tarpu palikus nepanaikintą Sprendimą, pareiškėjas nebūtų priskiriamas prie nuolat gyvenančių Lietuvos teritorijoje asmenų.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsilipime nurodo, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo pozicija. Pirma, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir LVAT praktikos išaiškinimais. Šiuo atveju taikoma ne bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, o specialioji. LVAT yra suformavęs gausią ir nuoseklią praktiką dėl įrodinėjimo naštos tarp bylos proceso šalių paskirstymo bylose, kuriose kilo ginčas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Pagal LVAT praktiką būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Migracijos departamento sprendimu, privalo pateikti teismui įrodymus, paneigiančius VSD pateiktoje išvadoje ir Migracijos departamento sprendime nurodytas aplinkybes.

Migracijos departamento funkcijoms nėra priskirta aiškinti Įstatymo nuostatas (įskaitant sąvokas). Pareiškėjo skunde pateikti samprotavimai yra deklaratyvūs ir neatitinka LVAT praktikos. Pareiškėjas dirbtinai susieja VSD internetiniame puslapyje rastą informaciją su kriterijais, kurių pagrindu yra priimamas sprendimas, jog užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad LVAT savo praktikoje nesivadovauja VSD internetiniame tinklapyje nurodytais kriterijais.

LVAT lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimo kėlimą visiems asmenims, dirbantiems Rusijos valstybinėse institucijose, laiko visiems žinomomis. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, todėl tokių aplinkybių aiškinti / įrodinėti Migracijos departamentas ir neturi. Pažymi, kad LVAT pripažįsta pakankamu faktą, jog Rusijos žvalgybos ir saugumo institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, disponuoja jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Taip pat Rusijos Federacija pareiškėjui moka pensiją, kas taip pat yra tiesioginis pareiškėjo ryšys su kilmės valstybe. Nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamentas sprendime neprivalo detaliai nurodyti mechanizmų, kaip Rusijos Federacijos tarnybos veikia, ar kaip yra perduodama informacija lojalių piliečių Rusijos Federacijos tarnyboms.

Abi pareiškėjo darbovietės buvo įvertintos, tačiau LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Taigi, pareiškėjo argumentai apie užimtas pareigas yra nereikšmingi.

Pažymi, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo individualios situacijos vertinimą. Migracijos departamento sprendimo 6 puslapyje įvertinta: pareiškėjo ir jos sutuoktinės negalavimai, dokumentų dėl poreikio globai nebuvimas, sutuoktinę galintis slaugyti sūnus. Migracijos departamento sprendimo 7 puslapyje įvertinta: pareiškėjo ir jo sutuoktinės ryšys, pareiškėjo atžvilgiu nėra priimta sprendimų dėl grąžinimo / išsiuntimo, įvertintas vizos išdavimo faktas, įvertintos pasekmės sutuoktinės padėčiai ir pareiškėjui, įvertintas pareiškėjo ryšiai su vaiku, įvertinti pareiškėjo teiginiai apie sutuoktinės tremtinius giminaičius, įvertintas darbo santykių nutraukimo motyvas, įvertintas pareiškėjo gebėjimas kalbėti lietuviškai ir jo integracija Lietuvoje, įvertinti ekonominiai ryšiai, įvertinta gaunama pensija iš Rusijos Federacijos, įvertintas nekilnojamas turtas Lietuvoje, įvertintinos socialinių tinklų paskyrų nebuvimas, įvertinti ir pareiškėjo mąstymo gebėjimai ir asmens ryšių su kilmės valstybe reikšmė.

Pareiškėjas tikina, kad naujausioje LVAT praktikoje, sprendžiant klausimą dėl sprendimų proporcingumo, prioritetas teikiamas sutuoktinio teisinei padėčiai kylančių neigiamų padarinių išvengimui, nei keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybei.

Nesutinka su tokia pareiškėjo išvada. Pirma, LVAT vertina individualią situaciją ir jos visetą, o ne aklai skiria prioritetai vienai vertybei. Antra, valstybės saugumas yra aukštesnėje vertybinėje skalėje nei vieno asmens ekonominiai-socialiniai poreikiai Lietuvoje. Trečia, Migracijos departamentas 7 ginčijamo sprendimo puslapyje ir pasisakė apie sprendimo poveikį pareiškėjos padėčiai – „Tokiu būdu asmens sutuoktinės padėčiai nėra padaryta jokios įtakos ir nekyla jokių pasekmių, nes asmuo ir toliau lieka Lietuvos Respublikoje, o asmens statuso pasikeitimas (nuolatinio Lietuvos gyventojo statuso netekimas), riboja tik paties asmens teisę dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime“.

Taip pat pareiškėjas nėra analogiškoje padėtyje, kaip pareiškėja administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025. Minimai pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi remiantis išskirtinai VSD išvada ir ji dirbo Baltarusijos Respublikos banke, t. y. ne Rusijos Federacijos gynybos ministerijoje.

Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2126-822/2025, nurodo, jog Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybės proporcingumo jo atskyrimo nuo šeimos pasekmių aspektu. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, Migracijos departamentas sprendime nurodė, kad sutuoktinei globa nepaskirta (ją gali prižiūrėti sūnus), tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos) pilietės, nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio asmens sutuoktinė būtų priversta lydėti pareiškėją ir išvykti iš Lietuvos (Europos Sąjungos) teritorijos, o pareiškėjas ir nėra išsiunčiamas iš Lietuvos.

Migracijos departamentas ištyrė pareiškėjo šeimyninius/ekonominius/socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje, tokio pobūdžio analizė LVAT yra pripažįstama. Migracijos departamentas šeimyninius ryšius ir pasekmes šeimos aspektui analizavo Sprendimo 6–8 puslapiuose. Sprendime nurodoma – „Migracijos departamento vertinimu, tai, kad asmuo rūpinasi savo sutuoktine, negali nulemti aplinkybių, kad jam turėtų būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, ar kad jis privalėtų išsaugoti nuolatinio gyventojo statusą. Teismui nebuvo pateikti dokumentai, kad asmens sutuoktinė negalėtų pasirūpinti savimi, kad jai dėl sveikatos būklės būtų paskirtas globėjas, paskirta nuolatinė slauga ar nustatyti kiti specialieji poreikiai. Migracijos departamento vertinimu, nors sutuoktiniai neturi bendrų vaikų, asmuo nėra vienintelis šeimos narys, galintis ja pasirūpinti. Sutuoktinės sūnus iš pirmos santuokos, gyvena kitoje ES valstybėje, tačiau tai nepaneigia jo pareigos rūpintis savo senyvo amžiaus sergančia motina“.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo, išmokas gauna iš Rusijos Federacijos per SODRA. Iš pareiškėjo pensija nebus atimta. Aplinkybės dėl gaunamos pensijos iš Rusijos Federacijos nešalina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, priešingai, tai yra ryšys su kilmės valstybe, kuris nėra nutrūkęs. Pareiškėjo siekis išlaikyti palankesnes gyvenimo sąlygas Lietuvoje nešalina jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir nėra reikšmingesnis nei valstybės saugumas.

Pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos, jis turi teisę gyventi Lietuvoje kitokiu teisiniu statusu. Kadangi teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, EŽTK 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (ypač įvertinant potencialios grėsmės valstybės saugumui reikšmingumą), o konkretus teisinis statusas įgyjamas tik jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai apie siauresnę teisių apimtį neturėtų būti pagrindas išduoti leidimą gyventi nuolat, kai Įstatymo reikalavimų jis neatitinka.

Pažymi, kad pareiškėjas iki (duomenys neskelbtini) m. dirbo ir su įslaptinta informacija (fizikiniai apskaičiavimai susiję su branduoliniais sprogimais). 2009 m. išleistoje knygoje aprašomi pareiškėjo atlikti tyrimai ir jų rezultatai, kurie tuo metu buvo įslaptinti, o dabar prieinami visiems, t. y. informacija apie branduolinius sprogimus tapo nebeslapta. Migracijos departamento vertinimu, darbas Rusijoje, su informacija apie branduolinius sprogimus, turint prieigą prie įslaptintos informacijos, yra išskirtinio Rusijos Federacijos pasitikėjimo asmeniu įrodymas.

Vien tai, kad asmuo įkopė į septintą dešimtį nereiškia, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos prezidentui šiuo metu yra 73 metai, tačiau už jo septintoje dešimtyje atliktus veiksmus jam yra išduotas Tarptautinio baudžiamojo teismo arešto orderis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad Sprendimas yra priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Pareiškėjui pateikus prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, VSD vertino jo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui. Pareiškėjui buvo išduotos 5 vizos, galiojusios nuo 2008 iki 2015 m. Minėtuose pareiškėjo vizų prašymuose nurodyta, kad pagrindinis kelionės į Lietuvą tikslas – šeimos ar draugų lankymas. Atliekant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, kad jis gimęs ne Lietuvoje, leidimą nuolat gyventi Lietuvoje gavo 2015 m. rugsėjo 3 d., naujausias leidimas buvo išduotas laikotarpiui nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2025 m. birželio 17 d. Pareiškėjas Lietuvoje nėra dirbęs. Pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrindas yra tai, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, su kuria santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja buvo apklausta pareiškėjo žmona E. A..

Liudytoja parodė, kad pareiškėjas (sutuoktinis) yra vienintelis žmogus, kuris rūpinasi ja. Jai reikia pareiškėjo pagalbos, nes pati buityje nesusitvarko. Jos sūnus yra emigravęs į Nyderlandus. Sūnaus sveikata taip pat yra labai bloga, todėl jis ja pasirūpinti negalėtų. Sutuoktinis jai nuolat padeda ir buityje, ir lankantis pas gydytojus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2025 m. birželio 17 d. tuo pagrindu, kad jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliete kaip jos šeimos narys. Nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki šiol asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje.

Pareiškėjas Migracijos departamentui 2025 m. sausio 2 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigia ankstesnio leidimo nuolat gyventi galiojimas.

Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą įvertino asmens socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje. Nustatė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė, gim. (duomenys neskelbtini) (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)). Duomenų apie pareiškėjo vaikus Migracijos departamentas neturi. Siekiant įvertinti pareiškėjo ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas.

Prie klausimyno 2 klausimo (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. dirbo moksliniu bendradarbiu Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12-tas centrinis tyrimų institutas, pareigos – jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyresnysis mokslo darbuotojas, sektoriaus vadovas, vadovaujantis mokslo darbuotojas. (duomenys neskelbtini) m. dirbo moksliniu bendradarbiu specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institutas), pareigos – sektoriaus vadovas.

Migracijos departamentas 2025 m. vasario 21 d. gavo Išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas 2024 m. birželio 27 d. ir 2024 m. gruodžio 18 d., pildydamas Migracijos klausimynus, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. dirbo Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12 centriniame tyrimų institute, kur turėjo teisę dirbti su įslaptinta informacija, (duomenys neskelbtini) m. dirbo specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institutas), kuris yra radijo ryšio sistemų ir sistemų astronautams kūrėjas ir tiekėjas, instituto produkcija naudojama Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijose, jis bendradarbiauja su RAO „Gazprom“, Geležinkelių ministerija, Gynybos ministerija, Federaline muitinės tarnyba, bendrovėmis „LUKoil“ ir „Neftegazspetsstroy“, o 2003 m. lapkričio 18 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės sprendimu „MNIIRS“ buvo paskirtas pagrindiniu mokslo centru specialios paskirties palydovinio ryšio sistemų, kosminio ryšio sistemų su orbitiniais pilotuojamais erdvėlaiviais, skaitmeninės radijo relinės stočių sistemų srityse. VSD vertinimu, asmuo, dirbdamas Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12 centriniame tyrimų institute, specialiame plėtros centre „MNIIRS“ ir turėdamas leidimą dirbti su įslaptinta informacija, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

2025 m. kovo 4 d. Migracijos departamente buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. baigė Maskvos fizikos-technikos institutą, (duomenys neskelbtini) m. gavo paskyrimą dirbti centriniame fizikos-technikos institute, kuris priklauso Rusijos gynybos ministerijai. Darbas buvo susijęs su fizikos užduočių atlikimu. (duomenys neskelbtini) m. tapo fizikos mokslų daktaru. Iki (duomenys neskelbtini) m. dirbo ir su įslaptinta informacija (fizikiniai apskaičiavimai, susiję su branduoliniais sprogimais). 2009 m. išleistoje knygoje aprašomi asmens atlikti tyrimai ir jų rezultatai, kurie tuo metu buvo įslaptinti, o dabar prieinami visiems, t. y. informacija apie branduolinius sprogimus tapo nebeslapta. (duomenys neskelbtini) m. „MNIIRS“ dirbo konsultantu fizikos klausimais. Į Lietuvą atvyko gyventi 2015 m., nes į tėvynę norėjo grįžti jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Asmuo neigiamai vertina Rusijos režimą ir valdžios vykdomą politiką. Krymo aneksijos nepalaiko, nes Rusija pažeidė tarptautinę teisę – valstybių sienos neturi būti keičiamos, nes Rusija pasirašė Budapešto memorandumą, kuriuo Ukraina atsisakė branduolinių ginklų mainais į savo suverenitetą, todėl Rusija pažeidė savo įsipareigojimus. Pasak pareiškėjo, Rusijoje vieno žmogaus, kuris pradėjo niekam nereikalingą karą, diktatūra. Asmuo nurodė, kad nei artimųjų, nei nekilnojamojo turto Rusijoje neturi, paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2019 m. Gyvena su sutuoktine iš senatvės pensijos.

Įvertinęs apklausos rezultatus ir visas faktines aplinkybes Migracijos departamentas 2025 m. kovo 6 d. VSD pateikė papildomą informaciją ir paprašė dar kartą įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. 2025 m. gegužės 12 d. Migracijos departamentas gavo atsakymą, kad įvertinus naujai pateiktą papildomą informaciją, VSD vertinimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nesikeičia.

Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 21 sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi, nusprendė nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Asmuo (duomenys neskelbtini) m. dirbo Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12-tame centriniame tyrimų institute, kur turėjo teisę dirbti su įslaptinta informacija, (duomenys neskelbtini) m. dirbo specialiame plėtros centre „MNIIRS“ (Maskvos radijo ryšio mokslinis tyrimų institutas). Dirbdamas šiose įstaigose asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas įvertino asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad asmuo gimęs ne Lietuvoje, čia gyvena nuo 2015 metų, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę. Visgi, santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliete ir Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis nėra besąlyginiai pagrindai, leidžiantys užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje. Asmuo Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, nes yra pensininkas. Asmens socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvoje pobūdis ir buvimo Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės nacionaliniam saugumui svarbos.

Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė panaikinti turimą leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Asmuo praeityje dirbo Rusijos Federacijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje, kur turėjo teisę dirbti su įslaptinta informacija ir privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, nei tas faktas, kad asmens sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, nei asmens Lietuvoje pragyventas laikotarpis (10 metų) nėra besąlyginiai pagrindai leidžiantys užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje. Asmuo darbinių santykių Lietuvoje niekada neturėjo, todėl jo integracija Lietuvos Respublikoje vertintina kaip silpna, o jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančia Lietuvos piliete ir Lietuvoje pragyventas laikas negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais atsakovo sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Migracijos departamento 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 25S119460, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamento 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 25S118653, kuriuo nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi, ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 23 d., LVAT palikus Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą galioti.

2025 m. spalio 29 d. Migracijos departamentas apklausė pareiškėjo sutuoktinę. Pareiškėjo sutuoktinė paaiškino, kad su pareiškėju susituokę nuo (duomenys neskelbtini) m. 2007 m. ji neteko tėvų, todėl išvyko gyventi į Rusiją. Gyvendama Rusijoje nedirbo, nes išvykdama jau turėjo sukaupusi reikiamą darbo stažą. Sutuoktinė paaiškino, kad jos vyras netikėjo Rusija, nors ji jam buvo sakiusi nesikišti į politiką. Kalbėdama apie save negali atsieti vyro nuo savęs, nes jie jau 42 metus yra susituokę. Vyras važinėjo į Lietuvą nuo 1980 metų, tai jis, ko gero, didesnis Lietuvos patriotas negu net kai kurie dabar Seimo sėdintys nariai. Atsakydama į atsakovo atstovo klausimą, kodėl 2015 m. grįžo į Lietuvą nurodė, kad pirmiausia pradėjo galvoti apie grįžimą, nes jau yra seni žmonės, abu pensijoje. Dar prisidėjo Krymo aneksija. Ir vyras pasakė: „Tu pažiūrėk, kas darosi su mūsų demokratija“. Kada 2015 metais miesto centre, kaip sakė vyras, Putino užsakymu nušovė Nemcovą, tai buvo paskutinis lašas, kada suprato, kad iš tiesų reikia skubiai bėgti iš Rusijos. Atsakydama į klausimą dėl vyro pareigų paaiškino, kad jos vyras yra mokslininkas. Dirbo moksliniu bendradarbiu, rašė disertaciją, kurią (duomenys neskelbtini) metais apsigynė. Atsakydama į klausimą, susijusį su sveikata paaiškino, kad 2023 metais jai diagnozavo depresiją, gulėjo ligoninės Psichoneurologiniame skyriuje. Jai nustatyta smegenėlių ataksija. Tai yra toks naujas atrastas susirgimas, kur smegenų dalis atsako už kalbą, judėjimą, rašymą. Po to sausio mėnesį buvo reabilitacijoje. Lygtai kažkiek tai susitvarkė; reikalinga ramybė; pastovi pagalba ir ramybė. O nuo streso, kurį patiria jau šeštas mėnuo, sveikata blogėja ir blogėja, negali viena vaikščioti, negali pasigaminti valgyti, nenueina į parduotuvę, nesitvarko. Sutuoktinei vyras yra ir draugas, ir slaugė, ir namų darbininkas. Paaiškino, kad jai nustatytas 70 procentų neįgalumas, tačiau mano, kad jeigu kreiptųsi į gydytoją dabar, būtų nustatytas ir 100 procentų. Atsakydama į klausimus, susijusius su sūnumi paaiškino, kad sūnus gyvena Nyderlanduose, tačiau jis pats yra ligonis, persirgęs legionelioze, prarado pusę plaučių.

Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nepakeisti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjo darbas Rusijos gynybos ministerijos federalinėje valstybinėje įstaigoje 12-ame centriniame tyrimų institute nebuvo trumpalaikis, truko daugiau kaip 30 metų, jo ryšiai su šia institucija vertintini kaip ilgalaikiai. Jo pasirinkimas dirbti nebuvo atsitiktinis ar fragmentiškas, matoma aiški karjeros linija. Pabrėžė, kad asmuo klausimyne nurodė, kad turėjo leidimą susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. jis patvirtina, kad turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią. Tai, kad, asmuo turėjo leidimą susipažinti su įslaptinta informacija, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis turėjo ryšių su Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, teisėsaugos ar karinėmis institucijomis. Tai, kad pareiškėjas šiuo metu nedirba ir yra pensininkas, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad ryšiai yra nutrūkę. Atitinkamos Rusijos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie asmenį, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų asmens pažeidžiamumą. Nors asmuo teigė, kad ryšių su buvusiais kolegomis nepalaiko, o darbinius santykius nutraukė 2014 m., tačiau šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, šie ryšiai gali būti atnaujinti. Rusijos žvalgybos tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti asmenį, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginės reikšmės įstaigose. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjas rūpinasi savo sutuoktine, negali nulemti aplinkybių, kad jam turėtų būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, ar kad jis privalėtų išsaugoti nuolatinio gyventojo statusą. Teismui nebuvo pateikti dokumentai, kad asmens sutuoktinė negalėtų pasirūpinti savimi, kad jai dėl sveikatos būklės būtų paskirtas globėjas, paskirta nuolatinė slauga ar nustatyti kiti specialieji poreikiai. Migracijos departamento vertinimu, nors sutuoktiniai neturi bendrų vaikų, asmuo nėra vienintelis šeimos narys, galintis ja pasirūpinti. Sutuoktinės sūnus iš pirmos santuokos, gyvena kitoje ES valstybėje, tačiau tai nepaneigia jo pareigos rūpintis savo senyvo amžiaus sergančia motina.

Migracijos departamento vertinimu, tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos) pilietės, nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio asmens sutuoktinė būtų priversta lydėti pareiškėją ir išvykti iš Lietuvos (Europos Sąjungos) teritorijos. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimta sprendimų dėl grąžinimo ar išsiuntimo, nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą. Priešingai, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, asmeniui buvo išduota nacionalinė viza, galiojanti nuo 2025 m. liepos 28 d. iki 2026 m. birželio 6 d. Tokiu būdu pareiškėjo sutuoktinės padėčiai nėra padaryta jokios įtakos ir nekyla jokių pasekmių, nes pareiškėjas ir toliau lieka Lietuvos Respublikoje, o asmens statuso pasikeitimas (nuolatinio Lietuvos gyventojo statuso netekimas), riboja tik paties asmens teisę dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime.

Pareiškėjo gebėjimas kalbėti lietuviškai patvirtina pareiškėjo integraciją Lietuvos Respublikoje, tačiau nesudaro pagrindo vertinti asmens grėsmės valstybės saugumui kaip nereikšmingos. Remiantis VSD pateikiama informacija, Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos išnaudoti tuos savo šalies piliečius, kurie yra integravęsi į kitų šalių visuomenes, specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Taip pat atsižvelgdami į tai, kad asmuo yra mokslininkas, turintis analitinio mąstymo gebėjimų ir vertinant tai, kad asmuo, sudaręs santuoką (duomenys neskelbtini) metais, atvyko gyventi į Lietuvą tik 2015 m., rodo, kad asmens ryšiai su kilmės valstybe negali būti vertinami kaip nereikšmingi ir nėra pagrindo paneigti pareiškėjo, kaip žvalgybos tarnybų verbavimo subjekto, reikšmingumą.

Vertinat asmens ekonominius ryšius su Lietuva, nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, yra pensininkas, kuriam pagal dvišalį susitarimą tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos už Rusijoje įgytą darbo stažą senatvės pensija yra mokama per Sodrą. Tokiu būdu asmuo su Rusijos Federacija yra susijęs ir finansiškai. Asmuo turi nekilnojamojo turto Lietuvoje – butą Vilniuje, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų paskyras socialiniuose tinkluose. Kadangi asmuo pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai ir nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis Valstybės saugumo departamento išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2263-821/2024). Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

LVAT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, yra būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461/520/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu yra taikyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT yra pateikęs išaiškinimus, kad asmeniui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, jo priedo 7 p.), nuostatas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, byloje Nr. C-636/16, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

Byloje nustatyta, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Migracijos departamento 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 25S119460, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamento 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 25S118653, kuriuo nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi, ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendime konstatuota, kad Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti naujai paaiškėjusias papildomas aplinkybes, kurios jam nebuvo žinomos apie pareiškėją (pareiškėjo sveikatą, šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, įvertinti ir kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodomais šeiminiais ryšiais), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025). Teismo sprendime pažymėta, kad atsakovo motyvai dėl pareiškėjo integracijos į Lietuvos visuomenę lygio taip pat persvarstytini naujų įrodymų visumoje, taip pat įvertinus ir tai, kad asmuo moka lietuvių kalbą, gali ja reikšti mintis, ją supranta (žr. teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, atsakymai į klausimus).

Migracijos departamentas, iš naujo spręsdamas dėl pareiškėjo pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, Sprendime vertino ir nurodė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra pensininkai, dėl amžiaus turintys lėtinių ligų. Sveikatos sutrikimų pareiškėjas turėjo dar iki atvykstant gyventi į Lietuvos Respubliką, t. y. 2008 m. Rusijos Federacijoje asmeniui buvo implantuotas širdies stimuliatorius. Pareiškėjas nepateikė duomenų ar dokumentų, kad negalėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl ligos, kitokio ūmaus sveikatos sutrikimo ar organizmo būklės. 2024 m. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje pareiškėjo sutuoktinei patvirtinta vėlyvosios smegenėlių ataksijos diagnozė. Sveikatos būklė, susijusi su smegenų ir nervų sistemos funkcijų sutrikimais, kurie lemia raumenų silpnumą, jautrumą, pusiausvyros, motorinių įgūdžių ir koordinacijos sutrikimą. Dėl ligos sukeltų pusiausvyros sutrikimų 2024 m. buvo susilaužiusi ranką. Jai nustatyti ir pasikartojantys depresijos sutrikimai, vidutinio sunkumo depresijos epizodai. VšĮ Centro poliklinikos šeimos gydytojo 2025 m. gegužės 26 d. pateiktoje pažymoje, nurodoma, kad pacientės eisena sutrikusi, nestabili, vaikšto prilaikoma kito asmens. Jai nustatytas 30 procentų dalyvumo lygis. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad asmuo rūpinasi savo sutuoktine, negali nulemti aplinkybių, kad jam turėtų būti išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, ar kad jis privalėtų išsaugoti nuolatinio gyventojo statusą. Teismui nebuvo pateikti dokumentai, kad asmens sutuoktinė negalėtų pasirūpinti savimi, kad jai dėl sveikatos būklės būtų paskirtas globėjas, paskirta nuolatinė slauga ar nustatyti kiti specialieji poreikiai. Migracijos departamento vertinimu, nors sutuoktiniai neturi bendrų vaikų, pareiškėjas nėra vienintelis šeimos narys, galintis ja pasirūpinti. Sutuoktinės sūnus iš pirmos santuokos, gyvena kitoje ES valstybėje, tačiau tai nepaneigia jo pareigos rūpintis savo senyvo amžiaus sergančia motina. Pilnamečiai vaikai turi pareigą išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jie gyvena. Teisinio proceso metu dokumentai, kad dėl sveikatos būklės ar kitų asmeninių priežasčių sūnus negali pasirūpinti motina, pateikti nebuvo. Migracijos departamento vertinimu, tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos) pilietės, nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio asmens sutuoktinė būtų priversta lydėti pareiškėją ir išvykti iš Lietuvos (Europos Sąjungos) teritorijos.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. balandžio 25 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, apibendrinęs savo jurisprudenciją, be kita, nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024).

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojos paaiškinimus, 2025 m. spalio 29 d. pareiškėjo sutuoktinės apklausos transkripciją, sprendžia, kad atsakovas Sprendime tik formaliai įvertino nurodytas aplinkybes. Argumentai, kad pareiškėjo sutuoktinę gali prižiūrėti jos sūnus yra prieštaraujantys pateiktiems rašytiniams įrodymams (Pažyma apie pareiškėjo sutuoktinės sūnui teikiamą socialinę priežiūrą Nyderlanduose); sutuoktinių tarpusio ryšio vertinimas apsiribotas tik nurodymu, kad nėra priklausomumo ryšio, kas prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjas ir jo sutuoktinė susituokę nuo (duomenys neskelbtini) m., sutuoktinė sunkiai sergantis asmuo ir t. t.). Pasisakant dėl argumentų, kad pareiškėjo sutuoktinei nėra skirta slauga ar globa pažymėtina, jog tai, kad asmuo nėra pasikreipęs dėl institucijų atstovų teikiamų paslaugų teikimo nepaneigia aplinkybių, kad asmeniui yra reikalinga priežiūra, kurią būtent teikia pareiškėjas. Tiek 2025 m. spalio 29 d. apklausos metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytoja patvirtino, kad be savo vyro priežiūros ji neišsiverstų. Šias aplinkybes patvirtina ir VšĮ Centro poliklinikos šeimos gydytojo 2025 m. gegužės 26 d. pateikta pažyma, kurioje nurodoma, kad pacientės eisena sutrikusi, nestabili, vaikšto prilaikoma kito asmens. Jai nustatytas 30 procentų dalyvumo lygis.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik formaliai įvertinus pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius su Lietuva, toks vertinimas negali būti laikomas tinkamu, visapusišku ir teisingu.

Institucijos pareiškėjo keliamą grėsmę sieja būtent su pareiškėjo darbovietėmis. Pažymėtina, kad nors pareiškėjo ilgalaikis darbas Rusijos institutuose, turint teisę dirbti su slapta informacija, tikėtinai pagrindžia pareiškėjo potencialų pavojų Lietuvos saugumui, tačiau nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė, kokią nustatė atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Byloje taip pat nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia. Taigi, šiuo atveju, Sprendime nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Migracijos departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios, jo teigimu, patvirtina, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir dėl jų nepasisakė.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriame pareiškėjo keliama grėsmė iš esmės grindžiama tik jo ankstesniu darbu Rusijos institucijose, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą (atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete; nuo 2015 m. faktiškai gyvena Lietuvoje kartu su sutuoktine; nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; nei VSD, nei Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjas, dirbdamas Rusijos institucijose ir (arba) vėliau būtų atlikęs prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas ar pan.) priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisyklės, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas yra neproporcingas, nes įvertinus pareiškėjo profilį (pagal VSD ir Departamento surinktus duomenis), tikimybė, kad pareiškėjas realiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui yra mažesnė nei jo šeimai kylantys neigiami padariniai.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-03-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (žr., pvz., 2014-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012-08-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Ginčo atveju teismas sprendžia, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, Departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Neįvertino visų duomenų visumos bei Sprendimo proporcingumo principo. Skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Panaikinus Sprendimą atsakovas turėtų pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi bei priimti motyvuotą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 3 900 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 129 Eur už dokumentų vertimo į lietuvių kalbą paslaugas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas prašo priteisti už susipažinimą su bylos medžiaga, konsultacijas ir skundo parengimą – 1 900 Eur; už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, tame tarpe ir baigiamųjų kalbų parengimą – 500 Eur (4 val.x125 Eur); už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą – 100 Eur; už paaiškinimo administracinėje byloje Nr. eI2-4879-561/2026 parengimą – 1 400 Eur; 129 Eur už vertimus į lietuvių kalbą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.

2025 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 2 387 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5, t. y. už 2025 m. lapkričio 25 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 5 967,50 Eur (2,5x2387) suma. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už konsultaciją ir skundo surašymą pareiškėjas sumokėjo 1 900 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.

Pareiškėjas prašo priteisti 500 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, tame tarpe ir baigiamųjų kalbų parengimą (4 val.x125 Eur).

Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Nurodoma, kad pasiruošimui bylos nagrinėjimui ir dalyvavimas teismo posėdyje truko 4 val., t. y. atstovavimo laikas 2026 m. sausio 19 d. posėdyje – 1 valanda (informacinė pažyma) ir 3 val. pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai maksimaliai galima priteisti suma už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje būtų 971,04 Eur (4 val. x 242,76 Eur/val.). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą pareiškėjas sumokėjo 500 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už atstovavimą numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 100 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir 1 400 Eur už paaiškinimo parengimą.

Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4, t. y. už 2026 m. sausio 18 d. prašymo teismui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą maksimaliai galima priteisti suma būtų 971,04 Eur (2427,60 Eur x 0,4), o už 2026 m. sausio 16 d. paaiškinimų parengimą maksimaliai galima priteisti suma būtų 971,04 Eur (2427,60 Eur x 0,4). Už 2026 m. sausio 18 d. prašymo parengimą prašoma priteisti suma (100 Eur) neviršija Rekomendacijose už prašymo rengimą numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.

Už 2026 m. sausio 16 d. paaiškinimų parengimą pareiškėjo prašoma priteisti suma 1 400 Eur viršija Rekomendacijose už paaiškinimų rengimą numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl turėtų būti sumažinta. Tačiau pažymėtina, jog pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Vadinasi, sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Teismo vertinimu, prašomos priteisti 1 400 Eur išlaidos už paaiškinimų parengimą laikytinos perteklinėmis, todėl nepriteistinos.

Pareiškėjas prašo priteisti 129 Eur už vertimus. Teismas sprendžia, jog šios išlaidos turi būti priteistinos, nes jos pagrįstos ir būtinos.

Atsižvelgdamas į tai, kad kas išdėstyta, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkina iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 2 629 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 25S243908.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pakeitimo.

Priteisti pareiškėjui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 629 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą pareiškėjo A. V. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.