Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų V. R. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir J. R. ieškinį atsakovėms R. P. ir UAB „Duomenys neskelbtini“ dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Ieškovai prie apeliacinio skundo pridėjo naujų įrodymų, prašo juos priimti. Kolegija, siekdama išsiaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, bei atsižvelgdama į tai, kad šalys turėjo galimybę pareikšti savo poziciją dėl naujai pateiktų įrodymų bei tą ir padarė, su apeliaciniu skundu naujai pateiktus įrodymus priima (CPK 314 str.). Tačiau kolegija atsisako priimti 2017-09-06 apeliacinės instancijos teismui pateiktą patikrinimo aktą, nes priėmus šį įrodymą būtų pažeistas šalių rungimosi principas, be to, patikrinimo aktas surašytas 2017-08-07, t. y. jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir bylos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui bei šalims pateikus atsiliepimus į apeliacinį skundą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, į kuriuos išsamiai atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, neatkartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl kai kurių esminių šios bylos faktinių aplinkybių bei jų vertinimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2014-05-28 Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros atlikto ūkininko V. R. ūkio patikrinimo akte užfiksuota, kad ūkininkui patarta imtis priemonių siekiant apriboti mėšlo ir srutų kvapų patekimą į aplinką, fotografijose užfiksuota šių atliekų laikymo situacija. 2015-08-26 Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros raštu ūkininkas V. R. informuotas, kokių mėšlo ir srutų kaupimo reikalavimų turi laikytis ir įpareigotas pateikti informaciją, kaip jų laikosi. Iš 2015-09-10 Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros atlikto ūkininko V. R. ūkio patikrinimo akto nustatyta, kad ūkininkui patarta imtis priemonių siekiant apriboti mėšlo ir srutų kvapų patekimą į aplinką. Analogiško patikrinimo 2015-12-08 metu užfiksuota, kad vykdomi stoginės mėšlo laikymui statybos darbai. 2016-02-08 ir 2016-03-03 Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūra davė pavedimus patikrinti ieškovo ūkį pagal gautą nusiskundimą dėl buitinių nuotekų, mėšlo ir srutų tvarkymo. 2016-02-12 atlikto patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. 2016-09-27 patikrinimo akte užfiksuota situacija ūkyje, nurodyta, kad kiemas išklotas kieta danga, įrengtas srutų šulinys, mėšlo laikymo pastoginė. 2016-11-21 ir 2016-12-01 patikrinimo aktuose pažeidimų nenurodyta. Iš 2017-01-17 antstolės V. D. sudaryto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad atsakovės R. P. kieme juntamas stiprus mėšlo/srutų kvapas. Iš 2017-01-27 antstolės G. Ž. parengto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad apsilankiusi ieškovų sodyboje antstolė mėšlo/srutų kvapo nepajuto. 2015-11-03 UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausančiame dienraštyje „Duomenys neskelbtini“ 2015-11-03 buvo publikuotas žurnalistės R. D. straipsnis „Smarvė veja į aklavietę“, kuriame, be kita ko, yra parašyta: „V.neslėpė, jog ne kartą ėjo pas kaimynus kalbėtis, kad jie savo ūkyje bent jau įsirengtų civilizuotas srutų ir mėšlo surinkimo duobes ir nebelaikytų viso šio „gero“ atvirame ore, prie pat jų sklypo tvoros“, „Ko tu nori? Man tai nesmirda, nepatinka – negyvenkite, seniai ūkininkaujame ir ūkininkausime toliau. Kai jūs čia atsikraustėte, mes jau čia gyvenome, todėl nedarykite savo tvarkos, – tai buvo viskas, ką išgirdo V. į savo pastabas.“; „... ir maždaug pusę metų jų kieme vėl kaupsis mėšlas, nuodijantis kaimynų gyvenimą“. Atsakovė R. P., kuri straipsnyje nėra identifikuota, pripažino, kad straipsnyje panaudoti jos interviu žurnalistei fragmentai ir tai, ką ji pasakė, nėra iškraipyta, atitinka jos žodžius. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad ši istorija neapsiribojo viena publikacija; atsakovė nurodė jau ir iki šio straipsnio bandžiusi bendrauti su pačiais ieškovais, kad šie taisytų situaciją, ir, jiems nereaguojant, teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į įvairias institucijas, kompetentingas spręsti problemą. Atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ atstovas parodė, kad ieškinio pagrindu tapęs straipsnis buvo rengiamas ne vien dėl to, kad R. P. to pageidavo, bet ir siekiant paskelbti platesnei visuomenės daliai apie opią problemą, su kuria susiduria dalis kaimų gyventojų; atsakovės pasisakymas buvo tik vienas iš šio straipsnio šaltinių, analogiškai suteikiant galimybę pasisakyti ir ieškovams, cituojant jų pasisakymą, išklausant nešališko trečiojo asmens nuomonę bei žurnalistei pačiai įvertinant situaciją vietoje.Nagrinėjamu atveju ieškovai yra įsitikinę, jog straipsnyje paskelbta, jų prašoma paneigti informacija neatitinka tikrovės, žemina ieškovų garbę ir orumą. Atsakovė teigia išsakiusi nuomonę dėl tikrovę atitinkančios situacijos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. O. ir A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. ir Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais.Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar buvo paskleista žinia ar nuomonė, ir ar tokie atsakovės pasisakymai gali būti vertinami kaip pažeidžiantys ieškovų garbę ir orumą. Be to, ieškovai teigia, kad netgi nustatęs, jog atsakovė išsakė savo poziciją, teismas turėjo aiškintis, ar ji sąžininga ir etiška.Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 punkte numatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus. Be to, turi būti vertinamas teiginio kontekstas, paskelbimo aplinkybės ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktą, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu pagrindinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Vilniaus apygardos teismo 2015-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-717-781/2015). Įvertinęs straipsnyje paskelbtų teiginių pobūdį faktinių bylos aplinkybių kontekste, jų lingvistinę konstrukciją, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė straipsnyje pateikė savo poziciją dėl tam tikros situacijos, t. y. išsakė nuomonę jai aktualiu klausimu.Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovai savo sklype, esančiame Dauparų gyvenvietėje, laiko galvijų bandą (apie 10-17 karvių) ir dar smulkesnių gyvulių, kurie išskiria nemažą kiekį mėšlo ir srutų. Ieškovai pripažino, kad šias stiprų kvapą turinčias atliekas jie periodiškai išveža. Iš šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė skundėsi dėl kvapo, sklindančio nuo ieškovų ūkio į jos sodybą, kurioje ji nuolat gyvena, augina mažus vaikus. Atsakovė neslėpė, kad, ieškovams netesint savo pažadų spręsti problemą, kreipėsi į valstybės ir savivaldybės institucijas. Po patikrinimų atsakovei buvo atsakyta, jog ieškovų ūkis veikia be pažeidimų. Tai paskatino atsakovę ieškoti kitų problemos sprendimo būdų. Ieškovai teigia, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės ir žemina jų garbę bei orumą, nes kompetentingos institucijos ne kartą konstatavo, kad ieškovų ūkis veikia be pažeidimų. Kolegija pažymi, jog straipsnyje, kuriame pateiktus teiginius prašo paneigti ieškovai, atsakovė pati pripažįsta, jog dėl susidariusios situacijos kreipėsi į įvairias institucijas, iš kurių gavo įvairius atsakymus, tačiau nėra kategoriškai teigiama, jog ieškovų ūkis įrengtas ir veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, ir į tai, jog ieškovų prašomuose paneigti konkrečiuose straipsnio teiginiuose nėra nuorodos ir nekalbama apie tai, kad ieškovai veikia ne pagal teisės aktus. Kita vertus, prašomi paneigti teiginiai apskritai suformuluoti kaip atsakovės R. P. ir ieškovų pokalbio citatos (ieškovų žodžiai apskritai išskirti kabutėse): „V. neslėpė, jog ne kartą ėjo pas kaimynus kalbėtis, kad jie savo ūkyje bent jau įsirengtų civilizuotas srutų ir mėšlo surinkimo duobes ir nebelaikytų viso šio „gero“ atvirame ore, prie pat jų sklypo tvoros“, „Ko tu nori? Man tai nesmirda, nepatinka – negyvenkite, seniai ūkininkaujame ir ūkininkausime toliau. Kai jūs čia atsikraustėte, mes jau čia gyvenome, todėl nedarykite savo tvarkos, – tai buvo viskas, ką išgirdo V. į savo pastabas.“ Ieškovai neteigia, kad tokių žodžių nesakė ir tokio pobūdžio dialogas nevyko. Šiuo aspektu citatų negalima pripažinti neatitinkančiomis tikrovės.Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyta, ar iš ūkio sklindantis kvapas atitinka straipsnio pavadinimą, ištyrė šalių pateiktus skirtingus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus ir apklausė kelis liudytojus. Ieškovų pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad nemalonių kvapų neužfiksuota, tai patvirtino ir liudytojai Ročiai – ieškovų kaimynai iš kitos pusės. Atsakovės pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad nemalonus kvapas gerai užuodžiamas, o jos iniciatyva iškviesti liudytojai tvirtino, kad jis toks stiprus ir nemalonus, jog nesinori būti lauke. Taigi dalyvaujantys byloje asmenys iš esmės nesutaria dėl kvapo intensyvumo. Kolegija pažymi, jog toks pojūtis, kaip kvapo intensyvumas, yra labai subjektyvus ir vertinamojo pobūdžio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tai, kas atrodo normalu vieniems asmenims, gali viršyti kitų asmenų tolerancijos nepatogumams ribas ir sukelti konfliktus. Ieškovai apeliaciniame skunde remiasi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 aktu, kuriame konstatuota, kad Kvapų kontrolės komisija, vadovaudamasi Lietuvos higienos normos HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribine verte gyvenamosios aplinkos ore“ ir Kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisyklių 8.1.2 punkto nuostatomis atliko kvapų gyvenamojoje aplinkoje patikrinimą ir nustatė, kad kvapas nebuvo jaučiamas. Tačiau šis patikrinimas atliktas 2016-03-16, taigi praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po straipsnio publikacijos 2015-11-03. Kolegija nemano, jog šį įrodymą reikėtų vertinti kaip neabejotinai įrodantį, jog kvapo gyvenamojoje aplinkoje iki straipsnio publikacijos nesijausdavo; per 4 mėnesių laikotarpį situacija galėjo pasikeisti, be to, neatmestina, jog kvapo sklaida priklauso ir nuo sezono bei oro sąlygų. Prieš pasirodant straipsniui ir neužilgo po to buvo atlikti ieškovų ūkio patikrinimai. 2015-09-10 Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros atlikto ūkininko V. R. ūkio patikrinimo akte nustatyta, kad ūkininkui patarta imtis priemonių siekiant apriboti mėšlo ir srutų kvapų patekimą į aplinką. Analogiško patikrinimo metu 2015-12-08 užfiksuota, kad vykdomi stoginės mėšlo laikymui statybos darbai. Šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovės nurodyta situacija egzistavo, tačiau ieškovai į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po straipsnio publikavimo, o tai apsunkina galimybę surinkti objektyvius įrodymus apie publikacijos rengimo metu jų ūkyje buvusią realią situaciją.Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ atžvilgiu ieškinys taip pat neįrodytas. Straipsnio turinys, pateikimas ir tonas atitinka žurnalistinės etikos principus. Straipsnyje neįvardinti nei ieškovai, nei atsakovė, nei gatvė, kurioje yra ieškovų ūkis, buvo išklausytos abi ginčo pusės ir pasiremta specialisto komentaru, pažymėta, kad tikrinusios institucijos pažeidimų nerado; visa tai rodo, kad viešosios informacijos rengimo ir skleidimo reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, žurnalistė tik cituoja atsakovės persakytus prašomus paneigti teiginius kaip atsakovės ir ieškovės pasakytus žodžius, taigi nėra pagrindo įpareigoti atsakovę UAB „Duomenys neskelbtini“ paneigti atsakovės R. P. išsakytą nuomonę. UAB „Duomenys neskelbtini“ turėjo pareigą tiksliai ir neiškreiptai perteikti besiskundžiančiojo asmens žodžius, taip ir buvo padaryta. Informacija surinkta iš pakankamo kiekio šaltinių, pateikta etiškai. Taigi kaip nepagrįstas atmestinas ieškovų argumentas, jog atsakovė UAB „Duomenys neskelbtini“ rašydama straipsnį rėmėsi tik atsakovės R. P. pateikta informacija, kritiškai nevertino šio asmens pateiktos informacijos, nepatikrino faktų teisingumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog straipsniu buvo siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, kurios veiksmingai neišsprendžia teisės aktai ir jų vykdymo priežiūrą atliekančios institucijos. Tai patvirtina ir tas faktas, jog straipsnyje cituojami Visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriaus vedėjos, kuri pripažįsta problemos aktualumą, žodžiai: „<...>Prieš keliolika metų, kai Klaipėdos rajone ėmė rastis naujakurių kvartalai, buvo ne vienas bandymas senbuviams apriboti laikomų galvijų skaičių gyvenvietėse, bet susidurta su dideliu pasipriešinimu, esą taip žlugdomas smulkusis verslas.<...>“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovei UAB „Duomenys neskelbtini“ priklausančiame dienraštyje „Duomenys neskelbtini“ 2015-11-03 straipsnyje „Smarvė veja į aklavietę“ paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina ieškovų garbę bei orumą, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinės atsakomybės 2.24 straipsnio pagrindu.Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla (CK 2.24 str. 5 d.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis). Taigi neturtinė žala pagal nurodytą teisinį reglamentavimą atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Civilinio kodekso 2.24 straipsnis kaip tik ir numato vieną iš tokių atvejų: kai neturtinė žala asmeniui padaroma paskleidus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės. Nenustačius, jog buvo paskleisti duomenys, žeminantys asmens garbę ir orumą bei neatitinkantys tikrovės, nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma, todėl pirmosios instancijos turėjo teisę plačiau nepasisakyti dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, susijusių su neturtinės žalos ieškovams nustatymu. Ieškovų argumentas, jog toks teismo motyvas nepakankamas atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes vien tik tam tikras susirgimas gali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu kilti neturtinei žalai, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, atmestinas kaip nepagrįstas.Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atsakovė R. P. pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo advokatei 600 Eur, prašė priteisti šias bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovų priteistina po 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų (Civilinio proceso kodekso 98 str.). Pažymėtina, jog ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ maksimalaus dydžio, nustatyto už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų V. R. ir J. R. atsakovei R. P. po 300 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.