Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-406-190/2012

Teisėja Nina Pičugina Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00763-2010-7

2012 m. gegužės 23 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir J. V. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas įsibrauti į gyvenamąją patalpą), ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. (pasikėsinimas padaryti plėšimą), ir nuteistas dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., V. T. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., nuteistajam V. T. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-01-04 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Molėtų rajono apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir V. T. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. T. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 21 str. 1 d., 178 str. 2., požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p).

J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (pasikėsinimas įsibrauti į gyvenamąją patalpą), ir nuteistas vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. (pasikėsinimas padaryti plėšimą), ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., J. V. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., nuteistajam J. V. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-01-04 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Molėtų rajono apylinkės teismo 2011-06-06 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir J. V. paskirta galutinė subendrinta trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. V. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 21 str. 1 d., 178 str. 2., požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p).

Nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų V. T. ir J. V. priteista bendra 5000 Lt žalos atlyginimo suma. Iš V. T. priteista 3500 Lt žalos atlyginimo, įpareigojant sumokėti dalimis, kas mėnesį mokant po 500 Lt, nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos mėnesio pabaigos S. K. naudai, o iš J. V. priteista 1500 Lt žalos suma S. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. ir J. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje iš anksto susitarę bei pasiskirstydami vaidmenimis, pasikėsino įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį S. K., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, o būtent: 2010-11-20, apie 08.00 val., tuo metu, kai V. T. būdamas priešais S. K. gyvenamąjį namą stebėjo, kad neprieitų pašaliniai asmenys, tokiu būdu šalindamas kliūtį savo bendrininkui patekti į S. K. gyvenamojo namo vidų, J. V. laužtuvu bandė atidaryti namo langą, tačiau dėl jo valios nepriklausančių aplinkybių jam nepavyko atidaryti namo lango, todėl jis priėjo prie namo įėjimo durų bei laužtuvu bandė sulaužyti namo įėjimo durų spyną, tačiau V. T. išgirdęs pašalinius balsus pranešė apie tai J. V. ir jie pasišalino iš įvykio vietos, t. y. dėl jų valios nepriklausančių aplinkybių jiems nepavyko įsibrauti į S. K. priklausantį namo vidų bei pagrobti jam priklausantį turtą.

Taip pat V. T. ir J. V. nuteisti už tai, kad 2010-11-30 apie 08.30 val., veikdami bendrininkų grupėje iš anksto susitarę bei pasiskirstydami vaidmenimis, turėdami tikslą apiplėšti S. K., o būtent: surišti nukentėjusįjį bei pagrobti jam priklausanti turtą, atvažiavo automobiliu Audi A6 v. n. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), tuo metu kai J. V. pasibeldė į nukentėjusiojo gyvenamojo namo duris, nukentėjusiajam atidarius įsiveržė į namo verandą, kur V. T. nukreipė į nukentėjusįjį dujinį pistoletą, tokiu būdu pasikėsino užvaldyti nukentėjusiajam S. K. priklausantį turtą, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis pasipriešino jiems ir atėmė iš pastarojo dujinį pistoletą.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje skirdamas jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę už padarytus nusikaltimus visiškai nepagrįstai netaikė LR BK 54 str. 3 d. nuostatų.

Apeliantas pažymi, jog teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodo, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nes jis buvo sulaikytas nusikaltimo padarymo vietoje nukentėjusiojo S. K. ir jo kaimynų aktyvių veiksmų dėka ir tokiu būdu jo prisipažinimą dėl padarytų nusikaltimų įvykdymo nepagrįstai nepriskyrė prie lengvinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę visiškai neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad iki nuosprendžio priėmimo dienos jis savo noru iš dalies padengė nukentėjusiajam S. K. padarytą turtinę bei neturtinę žalą ir tai taip pat turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti 2011 m. gruodžio 20 d. tarp jo ir nukentėjusiojo S. K. sudarytą susitaikymo protokolą, kuriame nukentėjusysis S. K. pripažino, kad žala jam iš dalies yra atlyginta bei pateikė prašymą teismui neskirti jam (V. T.) realios laisvės atėmimo bausmės.

Atsižvelgiant į LR BK 62 str. nuostatas, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę

Atsižvelgtina, anot V. T., jog dėl padaryto nusikaltimo nėra sunkių padarinių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis turi nuolatinį darbą ir teismui buvo pateiktas jo darbdavio prašymas neskirti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, tačiau šis prašymas pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo ištirtas bei įvertintas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jį kaltu nusikaltimų, numatytų LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 22 str. 1 d., 180 str. 2 d., padarymu ir skirdamas bausmę nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, t.y. nesvarstė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo ir dėl to skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. V. T. pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, kurie neprieštarauja kitų liudytojų parodymams, paaiškino, kokią neteisėtą veiką padarė, jos padarymo aplinkybes, pripažino savo kaltę visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų.

Nuteistojo manymu, jam paskirta bausmė yra pernelyg griežta, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nusikaltimo padaryme jo vaidmuo buvo antraeilis, jis vykdė nusikaltimus V. T. iniciatyva, būdamas nuo jo priklausomas dėl susidariusios skolos ir būtent V. T. buvo nuolatos spaudžiamas padaryti nusikaltimą, nes tokiu būdu jis pageidavo užskaityti jam skolą.

Pirmosios instancijos teismas, anot J. V., nepagrįstai ir neleistinai praplėtė įstatymo, t.y. BK 59 str., aiškinimą, teigdamas, kad negalima nuoširdų prisipažinimą bei gailėjimąsi vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes kaltininkai buvo kaimynų sulaikyti nusikaltimo padarymo metu.

Be to, teismas turėjo pasisakyti dėl žalos atlyginimo savo noru, nes analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą aiškiai matyti, jog jis dar ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai per apklausą pareiškė, kad savo noru ketina atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ir iki teismo posėdžio nuvyko pas nukentėjusįjį S. K. į namus, jo atsiprašė bei davė jam tris tūkstančius litų. Dėl likusios civilinio ieškinio dalies su nukentėjusiuoju susitarė, kad visiškai atsiskaitys, priklausomai nuo to, kokią ieškinio dalį atlygins V. T. ir kiek priteis teismas. Kaip matyti iš nuosprendžio, jam priteista tik 1500 Lt žalai atlyginti, todėl nesuprantama, kodėl teismas šio fakto nepripažino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. T., J. V. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. T. ir J. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantai nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo neginčija. Kolegijai šis klausimas abejonių taip pat nekelia. Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistųjų V. T. ir J. V. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. Apeliaciniais skundais nuteistieji nesutinka su, anot jų, per giežta bausme.

V. T. ir J. V. skunduose prašo jų prisipažinimą dėl padarytų nusikalstamų veikų bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji buvo sulaikyti iš karto po nusikaltimo padarymo nusikaltimo vietoje nukentėjusiojo S. K. ir jam į pagalbą atskubėjusių kaimynų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, nepripažino jų prisipažinimo dėl padarytų nusikalstamų veikų bei nuoširdaus gailėjimosi atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nes, kolegijos manymu, jų prisipažinimą sąlygojo objektyvios aplinkybės – akivaizdūs kaltės įrodymai.

V. T. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos (1000 litų), o J. V. pabrėžia, jog S. K. atlygino 3000 litų, o teismas nuosprendžiu jam priteisė 1500 litų ir prašo tai pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal teismų praktiką teismai, remdamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 14 punktas). Taigi įstatymas įpareigoja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kaip jau paminėta aukščiau, iš J. V. teismas priteisė 1500 litų sumą S. K. naudai, kurią apeliantas atlygino, kas turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau V. T. atlygino tik dalį jam priteistos žalos sumos, todėl Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. taikymas jo atžvilgiu nebuvo galimas.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes, t.y. nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, kuris sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2007). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog V. T. S. K. atlyginta žalos sumos dalis nėra didelė, didesnioji dalis žalos liko neatlyginta, nors nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo pakankamai daug laiko. Esant šioms aplinkybėms taikyti Lietuvos BK 59 str. 2 d. ir pripažinti V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas atlygino dalį žalos, nėra pagrindo, nes tokia atlygintos žalos dalis nevertintina kaip pakankamai didelė.

Nuteistųjų V. T. ir J. V. prašymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes, o tuo pačiu ir galutinę subendrintą bausmę, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, kolegijos nuomone, nėra įstatyminio pagrindo. V. T. ir J. V. pasikėsino padaryti vieną apysunkią ir vieną sunkią nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupėje. Nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos buvo tyčinės, iš anksto suplanuotos. Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje byloje BK 62 str. 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje, įvertinus visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nors ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nenustačius J. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pripažinus tik vieną V. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kaltininkų asmenybes, jų ankstesnius teistumus, nusikalstamų veikų padarymo motyvus bei tikslus, V. T. ir J. V. atžvilgiu pritaikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra pagrindo.

Taip pat nepagrįstas V. T. skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje skirdamas jam subendrintą 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už padarytus nusikaltimus nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu nėra pagrindo paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str., o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms, gali būti pritaikyta Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju nuteistojo skunde nėra nurodyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.

Pažymėtina ir tai, jog nėra teisinio pagrindo V. T. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str., nes nėra šiame straipsnyje numatytos sąlygos - jo vienas iš padarytų nusikaltimas yra priskiriamas sunkiems.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems V. T. ir J. V., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas padarymo aplinkybes, kaltininkų asmenybes.

V. T. ir J. V. pasikėsino padaryti apysunkį ir sunkų nusikaltimą. Be to, apeliantai praeityje teisti, jiems buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jie ir vėl nusikalto, V. T. baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistieji pažeisdami įstatymus, nedaro jokių išvadų iš savo poelgių, nerodo noro pasitaisyti, yra linkę nusikalsti. Svarstydamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir lengvinančių aplinkybių. Kolegija daro išvadą, jog, net ir pripažinus atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog V. T. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, nėra pagrindo švelninti jam Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai V. T. ir J. V. už Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. bei 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas paskyrė sankcijose nurodytą laisvės atėmimo bausmę, kurių dydžiai yra ženkliai mažesni už vidurkį, todėl paskirtos bausmės negali būti pripažintos aiškiai per griežtomis arba neteisingomis.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutarė:

V. T. ir J. V. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.