- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-247-910/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00241-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Laima Ribokaitė, Tomas Venckus
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- A. E., L. E.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ir atsakovės A. E. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal L. M. ieškinį atsakovams L. E. (L. E.) ir A. E. dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Luminor Lizingas“, akcinė bendrovė „Luminor Bank“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“, P. (P.) G. ir I. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti ieškovei nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini) ir sandėliuką (duomenys neskelbtini); 2) priteisti ieškovei nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvenusi (duomenys neskelbtini) ir turėjusi nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini). Pablogėjus sveikatai, pasitarusi su dukra, ieškovė nusprendė persikelti į Lietuvą ir gyventi pas savo dukrą (atsakovę). Ieškovė 2013 m. gegužės 14 d. butą (duomenys neskelbtini) pardavė už 19 500 000 rublių ir gautas lėšas pervedė į dukters (atsakovės) asmeninę banko sąskaitą Lietuvos banke, nes savo asmeninės banko sąskaitos Lietuvoje neturėjo. Be to, pagal Rusijos Federacijos įstatymus tarptautiniai pervedimai į savo asmeninę banko sąskaitą yra negalimi. Ieškovė 2013 m. liepos 1 d. persikraustė gyventi į Lietuvą. Atsakovė (ieškovės duktė) A. E. buvo įpareigota už pervestus pinigus nupirkti ieškovei butus. Atsakovė po to, kai su ieškove apžiūrėjo siūlomus pirkti nekilnojamojo turto objektus, 2014 m. rugsėjo 3 d. nupirko du butus Vilniuje: 1) (duomenys neskelbtini). Atsakovė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius sudarė savo vardu ir ginčo butus įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su savo vyru (atsakovu) L. E. (L. E.). Ieškovė šios aplinkybės nežinojo, pavedimo ar sutikimo pirkti šį turtą atsakovo vardu nebuvo išreiškusi, todėl atsakovas nepagrįstai už ieškovės pinigus įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Iš tokio pobūdžio sandorių sudarymo atsiradusios teisinės pasekmės tiesiogiai pažeidžia ieškovės teises, todėl ji siekia savo materialiųjų teisių gynimo ir nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Luminor Lizingas“ iš ieškovės priteisė 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas (ieškinio dalykas) suformuluotas kaip prašymas pripažinti jai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kuris bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams, o kaip reikalavimo (ieškinio) faktinis pagrindas nurodytos aplinkybės, jog ieškovė mokėjimo pavedimais atsakovei (savo dukrai) pervedė iš viso 17 827 430 rublių nekilnojamajam turtui Vilniuje įsigyti, tačiau, atsakovei tinkamai neįvykdžius įpareigojimo, atsakovas nepagrįstai praturtėjo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnis). Ieškovė tokios pozicijos nuosekliai laikėsi tiek pareikšdama ieškinį, tiek jį nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o vėliau bylą dar kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. reikalavimą grindė atsakovo L. E. nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita faktu. Ieškovei buvo ne kartą pasiūlyta patikslinti ieškinio reikalavimą, tačiau ji reikalavimo netikslino, nenurodė naujų aplinkybių.
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai sutiko su pareikštu ieškiniu, neneigė aplinkybės, jog ginčo turtas buvo įgytas tik už ieškovės pinigines lėšas. Be to, ieškovės teigimu, ji neprieštarautų, jeigu ginčo turtas būtų įgytas vien atsakovės (jos dukters) asmeninės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo teisių pažeidimą nurodo iš esmės ta apimtimi, kokia ginčo turtas nuosavybės teise priklauso atsakovui L. E..
6. Teismas pažymėjo, kad ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo 2014 m. rugsėjo 3 d. notarinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos (CK 6.137–6.242 straipsniai) netaikomos; esant byloje nustatytiems sutartiniams santykiams, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-355/2009). Tačiau ieškovė netikslino pareikštų ieškinio reikalavimų ir nurodomų pažeistų teisių negynė kitais būdais.
7. Teismo nuomone, įvertinus bylos faktines aplinkybes, yra pagrindo teigti, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai iš esmės atitinka pavedimo, atstovavimo sutartims būdingus požymius. Tačiau nurodytos aplinkybės galėtų turėtų teisinės reikšmės ar būtų aktualios nustatant tarp bylos šalių susiklosčiusius santykius, tačiau ne sprendžiant dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti jai nuosavybės teise ginčo nekilnojamąjį turtą, nepateikė jokių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog yra vienas iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, remiantis kuriuo ieškovei būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į ginčo turtą.
9. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Ieškovė neprivalėjo ieškinyje nurodyti teisinio ieškinio pagrindo. Teismas, matydamas, kad ieškinio teisinis pagrindas suformuluotas netinkamai, gali patenkinti ieškinį ir kitu teisiniu pagrindu. Dėl to teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, remdamasis vien netinkamai nurodytu teisiniu pagrindu.
10.2. Ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų UAB „Vilnius property investment“ ir A. E. (atsakovės) pagrindu. Ieškovė neginčija ketinimo įgyti šį turtą, neprašo jo grąžinti pardavėjai UAB „Vilnius property investment“, šiai įmonei neturi jokių pretenzijų. Ieškovė siekia, kad nurodyti sandoriai sukeltų teisines pasekmes jai, nes sandoriai sudaryti ieškovės dukters, atstovavusios ieškovei. Dėl to nėra pagrindo ginčyti nekilnojamojo turto įgijimo sandorių remiantis CK įtvirtintais sandorių nuginčijimo pagrindais. Atsakovė netinkamai įvykdė ieškovės jai duotą pavedimą, netinkamai jai atstovavo, viršijo įgaliojimus, netinkamai tvarkė ieškovės reikalus, dėl to atsakovas be pagrindo tapo ginčo nekilnojamojo turto bendraturčiu. Ieškovė atsakovui nedavė pavedimo nupirkti jai nekilnojamąjį turtą.
10.3. Vadovaujantis CK 2.149, 2.150 ir 6.760 straipsnių normomis, atsakovas privalo grąžinti ieškovei nekilnojamąjį turtą.
10.4. CK 4.47 straipsnyje nenustatyta baigtinio nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindų sąrašo. Nuosavybės teisė gali būti įgyta bet kokiu teisėtu įstatymo numatytu būdu.
10.5. Atsakovė yra užsienio pilietė, pirkimo–pardavimo sutartys jai nebuvo išverstos, o tai yra Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Su atsakove nebuvo aptarta galimybė įgyti nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, nors pirkimo–pardavimo sutarčių 5.1 papunktyje pažymėta, kad nekilnojamasis turtas perkamas iš pirkėjos (atsakovės) asmeninių lėšų.
10.6. Teismas bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui UAB „Luminor Lizingas“ nepagrįstai priteisė iš ieškovės. Buvo pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), nes trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovo kaltės, jam įvykdžius nusikaltimą, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš jo. Be to, trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ yra atsakovo kreditorius, todėl jis byloje gali dalyvauti tik atsakovo pusėje ir negali veikti prieš jo interesus. Kadangi atsakovas iš esmės sutiko su ieškiniu, tai ir trečiojo asmens pozicija negali skirtis nuo atsakovo pozicijos.
10.7. Aplinkybė, kad ieškovei skirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, patvirtina, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki. Ieškovė neturi pajamų tam, kad atlygintų trečiajam asmeniui priteisto dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
11.1. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė, reikšdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė. Ieškovė reikalavimą dėl nekilnojamojo turto priteisimo jai nuosavybės teise grindė atsakovo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita faktu. Ieškovei teismas ne kartą siūlė patikslinti reikalavimą, nurodyti papildomas aplinkybes, pateikti naujus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti, jog yra kitas, nei nurodytas ieškovės, teisinis pagrindas ieškiniui patenkinti. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) jokių kitų faktinių aplinkybių, kurios teismui, atlikusiam teisinį jų įvertinimą, būtų leidusios padaryti išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas ir turi būti patenkintas kokiu nors kitu teisiniu pagrindu, nei nurodytas ieškovės.
11.2. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas patenkinti ieškinį dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo. Byloje nustatyta, kad atsakovai nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo sutarčių, sudarytų atsakovės ir nekilnojamojo turto pardavėjos UAB „Vilnius property investment“, pagrindu. Vien jau nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas taikant nepagrįsto praturtėjimo (turto gavimo be pagrindo) institutą. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nekilnojamojo turto įgijimo sutarčių šalys buvo UAB „Vilnius property investment“ ir atsakovė, nepaneigia aplinkybės, jog ginčo turtas atsakovų įgytas sutartinių teisinių santykių pagrindu. Byloje nenustatyta, kad ieškovė atliko kokius nors veiksmus, dėl kurių atsakovas praturtėjo, t. y. byloje nenustatyta pirmoji nepagrįsto praturtėjimo prielaida. Nekilnojamasis turtas ieškovei niekada nepriklausė nuosavybės teise, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovės turtas sumažėjo kokia nors apimtimi, t. y. byloje neįrodyta antroji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga.
11.3. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ji atsakovei buvo išdavusi kokį nors įgaliojimą ar davusi pavedimą veikti jos vardu, įgyjant ginčo nekilnojamąjį turtą. Priešingai, kituose teismo procesuose ieškovė aiškiai nurodė, kad tikroji jos valia buvo ta, jog turtą savo vardu nupirktų atsakovė, kuri yra susituokusi su atsakovu L. E.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jeigu tarp ieškovės ir atsakovės buvo pavedimo teisiniai santykiai, šios aplinkybės galėtų turėti teisinės reikšmės ir (arba) būti aktualios nustatinėjant tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus (pvz. iš dalies ginčijant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, prašant perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas), tačiau ne sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštos reikalavimo pripažinti jai nuosavybes teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą.
11.4. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2102-558/2019 dėl atsakovų santuokos nutraukimo, taip pat trečiojo asmens UAB „Luminor Lizingas“ inicijuotoje skolininko L. E. turto dalies nustatymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-3390-466/2016) šios bylos ieškovė (apeliantė) teigė, kad tikroji jos valia buvo ir ji norėjo, jog turtą savo vardu nusipirktų duktė (nagrinėjamoje byloje – atsakovė A. E.). Atitinkamai ir atsakovė visuose anksčiau vykusiuose teismo procesuose (atsakovų santuokos nutraukimo byloje; skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo byloje) nurodė, kad ginčo turtą norėjo įsigyti sau ir sandorių sudarymo metu veikė savo, o ne savo motinos (nagrinėjamoje byloje – ieškovės (apeliantės)) interesais. Versija apie ieškovės duotą pavedimą atsakovei nupirkti nekilnojamąjį turtą ieškovei buvo iškelta tik nagrinėjamoje byloje, kuri inicijuota po to, kai atsakovams santuokos nutraukimo byloje ginčo nekilnojamojo turto nepavyko pripažinti asmenine atsakovės nuosavybe (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2278-653/2018).
Šalies argumentai
11.5. Ieškovė vienoje apeliacinio skundo dalyje prašo jos skundą patenkinti CK 6.229 straipsnio 1 dalies, 6.234 straipsnio pagrindu, nes, pasak ieškovės, atsakovė jos reikalaus tvarkė be pavedimo, kitoje apeliacinio skundo dalyje jau teigia, kad skundas turi būti patenkintas vadovaujantis CK 6.760 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, jog viską, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo perduoti įgaliotojui. Tokia prieštaringa ir nenuosekli ieškovės pozicija patvirtina, kad ieškinys negali būti pripažintas pagrįstu bei įrodytu.
11.6. Ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė faktinių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą pripažinti jai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pagal CK 4.47 straipsnio 12 punktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio šiuo pagrindu.
11.7. Ieškovės, o ne trečiojo asmens, procesinis elgesys galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas. Ieškovė, žinodama apie tai, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra areštuotas atsakovų kreditorių, be kita ko, ir trečiojo asmens, naudai, apie atsakovams pateiktą ieškinį, susijusį su šiuo turtu, nepranešė nė vienam iš kreditorių, taip pažeisdama atsakovų kreditorių interesus. Apie ieškovės atsakovams pareikštą ieškinį trečiajam asmeniui tapo žinoma iš civilinės bylos Nr. 2-40318-558/2018 (kurioje dalyvavo ir trečiasis asmuo). Tai, kad nepranešimas kreditoriams apie pradėtą civilinę bylą, susijusią su kreditorių naudai areštuotu turtu, pažeidžia tokių kreditorių interesus, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartyje, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
11.8. Trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ yra atsakovo kreditorius, jo reikalavimo teisė yra galiojanti, vykdymo stadijoje, ginčo nekilnojamasis turtas areštuotas trečiojo asmens naudai, išieškojimas nukreiptas į atsakovo turto dalį. Trečiojo asmens teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą tiesiogiai priklauso nuo nagrinėjamos bylos baigties. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Trečiasis asmuo turėjo teisę nesutikti su atsakovo ieškinio pripažinimu ir išreikšti savarankišką poziciją, kuri objektyviai nesutapo su atsakovo pozicija (ieškinio pripažinimu). Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas – „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Šioje byloje ieškovei atstovauja advokatė, kuriai iš kitų susijusių teismo procesų (atsakovų santuokos nutraukimo bylos, skolininko turto dalies bendrame sutuoktinių turte nustatymo bylos) yra žinoma, kad ginčo nekilnojamasis turtas, be kita ko, yra areštuotas trečiojo asmens naudai. Šios aplinkybės ieškovei buvo (turėjo būti) žinomos prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia ir tai, kad ieškovė žinojo ir suprato (turėjo žinoti ir suprasti), kad trečiasis asmuo dalyvaus šioje byloje ir dėl to patirs tam tikro dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias, esant nepalankiai bylos procesinei baigčiai, teks atlyginti būtent ieškovei. Ieškovė, kreipdamasi į teismą ieškiniu, prisiėmė procesinę riziką dėl teisinių padarinių – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo oponuojantiems proceso dalyviams tuo atveju, jeigu ieškinys nebūtų patenkintas.
11.9. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui, jas sumažino nuo 5 441,98 Eur iki 2 500 Eur. Bylinėjimosi išlaidų 5 441,98 Eur suma apima pirmą procesą pirmosios instancijos teisme, procesą apeliacinės instancijos teisme, taip pat ir antrą kartą vykusį pirmosios instancijos teismo procesą. Trečiasis asmuo, atsižvelgęs į teismo proceso trukmę, parengtų procesinių dokumentų apimtį, buvusių teismo posėdžių skaičių, mano, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl pernelyg didelių trečiojo asmens naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų (2 500 Eur).
11.10. Ieškovės teiginiai, kad pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti išverstos į atsakovei suprantamą kalbą, nevertintini apeliacinės instancijos teisme, nes jais ieškovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, atsakovė pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu nenurodė, kad yra poreikis šias sutartis išversti į kokią nors užsienio kalbą.
12. Apeliaciniame skunde atsakovė A. E. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. M. ieškinį patenkinti; priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Teismas pripažinęs, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai iš esmės atitinka pavedimo, atstovavimo sutartims būdingus požymius, turėjo taikyti teisės normas, reglamentuojančias atstovavimo teisinius santykius (įskaitant įgyto turto statusą). Teismas nepagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės. Spręsdamas ginčą, teismas turėjo nustatyti šalis siejusius teisinius santykius, tikruosius šalių ketinimus ir valią. Be to, teismas ginčo šalių teisinius santykius turėjo teisiškai kvalifikuoti. Ieškovė siekė, kad nekilnojamasis turtas atitektų jai arba jai ir dukrai (atsakovei).
12.2. Šioje byloje teismas turėjo remtis nors ieškovės ir nenurodytais, tačiau tais teisiniais pagrindais, kurie taikytini, atsižvelgiant į nustatytus faktus, ieškovės norą.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
13.1. Nors apeliacijos objektas gali būti ne tik pats bylos išsprendimo rezultatas, kuris įforminamas teismo sprendimo rezoliucine dalimi, bet ir teismo išvados bei motyvai, jeigu jais šalims ar šaliai sukuriamos atitinkamos teisinės pasekmės, t. y. nustatomas, pakeičiamas ar nutraukiamas teisinis santykis, sukuriamos ar modifikuojamos materialiosios teisės ir (ar) pareigos, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovė apeliaciniu skundu neprašo pašalinti iš apskųsto sprendimo motyvuojamosios dalies vienokių ar kitokių motyvų, o prašo panaikinti jai palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors tai teisės požiūriu nėra logiška. Atsakovė siekia ne apginti kokias nors realiai pažeistas ieškovės teises, bet nori bet kokiomis priemonėmis apsunkinti kreditorių galimybę iš ginčo nekilnojamojo turto patenkinti kreditorių reikalavimus atsakovui.
13.2. Ieškovė byloje neįrodinėjo ir neįrodė, kad ji atsakovei išdavė kokį nors rašytinį įgaliojimą nupirkti nekilnojamąjį turtą ieškovės vardu. Net ir nustačius, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę kokie nors pavedimo teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovė netinkamai įvykdė ieškovės valią, dėl to pagrįstai netenkino ieškinio.
13.3. Trečiojo asmens į bylą pateiktais argumentais įrodyta, kad ieškovė atsakovų santuokos nutraukimo byloje, o taip pat byloje dėl atsakovo, kaip skolininko, turto dalies nustatymo, buvo aiškiai (žodžiu ir raštu) išsakiusi poziciją, jog tikroji jos valia buvo tokia, kad nekilnojamąjį turtą nusipirktų atsakovė. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ieškovė jokio įgaliojimo nekilnojamąjį turtą nupirkti jos (ieškovės) vardu, atsakovei nebuvo išdavusi. Be to, ir ieškinyje nurodyta, kad ieškovė neprieštarautų tam, jog ginčo turtas ir toliau priklausyti jos dukrai (atsakovei).
14. Atsiliepimuose į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus ieškovė ir atsakovė prašo skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat iš ieškovės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Luminors Lizingas“ priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės
18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė 2013 m. birželio 10, 13, 27 dienomis mokėjimo nurodymais atsakovei A. E. (savo dukrai) į jos asmeninę DNB banko sąskaitą Lietuvoje pervedė iš viso 17 827 430 rublių.
19. Pardavėja UAB „Vilnius property investment“ ir pirkėja A. E. (atsakovė) 2014 m. rugsėjo 3 d. sudarė dvi pirkimo–pardavimo sutartis dėl 1) buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo už 350 000 Lt (101 367 Eur); 2) buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo už 300 000 Lt (86 886 Eur). Pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad šiuos objektus pirkėja (atsakovė) perka bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu L. E. (atsakovu) (2.1 papunktis); pirkėjui paaiškinta apie turto teisinį statusą (7.16 papunktis); šalys pareiškė, kad sutartis sudaryta laisva valia, apie visas sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino (9.1 papunktis); sutartis atitinka šalių valią bei tikruosius ketinimus (X skyrius). Pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos notarine forma, šios sutartys (ar tam tikros jų sąlygos) nėra nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registre išviešinta, kad aptariamų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigyti nekilnojamieji daiktai yra abiejų atsakovų bendroji jungtinė nuosavybė.
20. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-199-369/2014 L. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Patenkinus baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, iš atsakovo ir kitų nuteistųjų solidariai priteista UAB „Luminor lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Nordea Finance Lithuania“) naudai 409 500 Lt (118 599,40 Eur) žalos atlyginimo. Šis nuosprendis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu pakeistas: L. E. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį ir solidariai iš jo bei kitų nuteistųjų UAB „Luminor lizingas“ naudai priteista 118 599 Eur dydžio turtinė žala.
21. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2014 m. lapkričio 14 d. ginčo nekilnojamasis turtas yra areštuotas antstolių, vykdančių išieškojimus atsakovo L. E. kreditorių (tarp jų – ir trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“) naudai.
22. Ieškovė 2019 m. vasario 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams (savo dukrai ir jos sutuoktiniui), prašydama priteisti jai nuosavybės teise ginčo nekilnojamuosius daiktus, remdamasi tuo, kad šis nupirktas už jos asmenines lėšas, gautas pardavus nuosavybės teise turėtą butą (duomenys neskelbtini); ieškovė dukrai buvo pavedusi nupirkti jai nurodytus nekilnojamuosius daiktus, ši daiktus įsigijo savo vardu, tačiau sandoriuose be pagrindo sudalyvavo atsakovas L. E., kuris be pagrindo įgijo šį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
23. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovė jos pažeistas teises prašo ginti reikalaudama priteisti jai atsakovo be pagrindo gautą ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau šis turtas atsakovų įgytas sandorių, kurie yra nenuginčyti ir galiojantys, pagrindu, todėl ieškovės teisės negali būti apgintos jos prašomu būdu.
24. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje tinkamai neištirtos faktinės aplinkybės ir įrodymai dėl ieškovės nurodyto esminio ieškinio pagrindo – atsakovo L. E. nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita, taip pat ar ieškovė savo pažeistų teisių negali apginti kitais gynybos būdais; neatsižvelgta į ieškovės argumentus, kad galbūt dėl netinkamai išoriškai įformintos jos valios įsigyti turtą ji dėl atsakovo asmeninių kreditorių prarastų savo turtą.
25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, ieškovės ieškinį atmetė. Teismas pabrėžė, kad tais atvejais, kai asmuo turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos; kai yra nustatyti sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti vadovaujantis sutarčių teisės normomis; ieškovė savo nurodomų pažeistų teisių negynė kitais gynybos būdais, nagrinėjamoje byloje netikslino pareikštų ieškinio reikalavimų nepaisant to, kad teismas ne kartą siūlė tai padaryti. Teismas konstatavo, kad ieškovė, prašydama ginčo nekilnojamąjį turtą priteisti jai nuosavybės teise, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra vienas iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į šį turtą.
26. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tiek ieškovė, tiek atsakovė. Apeliantės nurodo, kad ieškovė neprivalėjo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, nes pareiga kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir pritaikyti šalių ginčui išspręsti tinkamas teisės normas tenka teismui; pagal ieškovės išdėstytas faktines aplinkybes atsakovas privalo grąžinti ieškovei ginčo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė taip pat kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kuria iš jos trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo ir teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius
27. Ieškovė ir atsakovė apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog ieškinio teisinis pagrindas suformuluotas netinkamai, galėjo patenkinti ieškinį ir kitu teisiniu pagrindu; teismas negalėjo atmesti ieškinio, remdamasis vien tuo, jog ieškovė nurodė netinkamą teisinį reikalavimo pagrindą.
28. Apeliacinės instancijos teismas bendrąja prasme pripažįsta pagrįstais argumentus, kad civilinio proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, nes teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022).
29. Kartu pabrėžtina tai, kad suformuluoti ieškinio dalyką (reiškiamą reikalavimą), nurodyti konkretų asmenį (ar asmenis), kuriam (kuriems) adresuojamas reikalavimas, taip pat išdėstyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reiškiamas reikalavimas (t. y. nurodyti faktinį ieškinio pagrindą) yra išimtinė į teismą besikreipiančio asmens (ieškovo) tiek teisė, tiek pareiga (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas negali už ieškovą suformuluoti nei ieškinio dalyko, nei faktinio pagrindo, negali ir jų tikslinti. Priešingu atveju būtų pažeisti kertiniai civilinio proceso principai – dispozityvumo ir rungimosi (CPK 12, 13 straipsniai). Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad ieškovė nuo pat proceso pradžios naudojosi teisine pagalba – jai atstovavo advokatė, kurios profesinė pareiga yra padėti atstovaujamajam tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, t. y. parengti procesinius dokumentus taip, kad būtų suformuluotas tiek ieškinio dalykas (reiškiamas reikalavimas), tiek nurodytas reiškiamą reikalavimą atitinkantis faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis grindžiamas materialusis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas).
30. Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.).
31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).
32. Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023).
33. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dviem atsakovams (savo dukrai ir jos sutuoktiniui), prašydama priteisti jai nuosavybės teise nekilnojamuosius daiktus (du butus ir sandėliuką), kuriuos pagal 2014 m. rugsėjo 3 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis įsigijo atsakovė (ieškovės duktė) bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakovu (savo sutuoktiniu). Nurodytą reikalavimą ieškovė grindė tokiomis aplinkybėmis (faktinis ieškinio pagrindas): ginčo nekilnojamasis turtas nupirktas būtent už jos asmenines lėšas, gautas pardavus butą (duomenys neskelbtini); ji pavedė dukrai nupirkti šį turtą jai (ieškovei); dukra (atsakovė) ginčo turtą nupirko savo vardu, tam ieškovė iš esmės neprieštaravo, tačiau ji nežinojo, kad nuosavybės teisę į šį turtą įgijo atsakovas (dukters sutuoktinis); ieškovė pavedimo ar sutikimo pirkti ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovo vardu nebuvo davusi, todėl atsakovas už ieškovės pinigus nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant suformuluoto reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę ginčo nekilnojamąjį turtą (visa apimtimi), ieškovė kartu nurodė, jog neprieštarauja tam, kad šis turtas būtų jos dukters (atsakovės) asmeninė nuosavybė, tačiau nesutinka, kad jis būtų ir atsakovo nuosavybė.
34. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė (padedama savo teisinės atstovės – advokatės), suformulavusi ieškinio reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, kaip faktinį tokio reikalavimo pagrindą išdėstė prieštaringus argumentus: viena vertus, nurodė, kad davė savo dukrai (atsakovei) pavedimą nupirkti ginčo turtą jos (ieškovės) nuosavybėn, tačiau dukra (atsakovė) netinkamai įvykdė šį pavedimą ir turtą nupirko ne ieškovės vardu; kita vertus, nurodė ir tai, kad neprieštaravo, jog dukra (atsakovė) ginčo turtą įsigytų kaip savo asmeninę nuosavybę, tik nesutiko, kad šis turtas būtų įsigytas ir kaip dukters sutuoktinio (atsakovo) nuosavybė. Toks ieškinio faktinis pagrindas nesuderinamas su pareikštu ieškinio reikalavimu, kuriuo ieškovė prašo visą ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinti jos nuosavybe.
35. Tiek ieškinyje, tiek teismo proceso metu ieškovė tvirtino, kad atsakovas (dukters sutuoktinis) be teisinio pagrindo įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, nes ieškovė nebuvo davusi pavedimo ar sutikimo tam, jog už jos lėšas įgytas turtas taptų ir atsakovo nuosavybe.
36. Nurodytina tai, kad ieškovei, kuri buvo atstovaujama advokatės, turėjo būti žinoma, jog teigti, kad atsakovas nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo be pagrindo, kai atsakovo nuosavybės teisė į šį turtą yra atsiradusi pagal notarine forma sudarytas ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis (ar atitinkamas jų sąlygas), yra nepagrįsta. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tik tais atvejais, kai daikto gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-916/2016, kt.).
37. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, tvirtindama, jog ginčo nekilnojamasis turtas įgytas už jos asmenines lėšas, kurias ji perdavė dukrai (atsakovei) tam, kad ši nupirktų nekilnojamąjį turtą ieškovei, apeliaciniame skunde jau nurodo, jog ginčo turtas buvo įgytas dukters (atsakovės) piniginėmis lėšomis, ir remiasi 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 5.1 papunktyje nurodyta sąlyga, kad nekilnojamasis turtas perkamas iš pirkėjos (atsakovės) asmeninių lėšų. Taigi ieškovės pozicija prieštaringa – neaišku, ar tuo metu, kai sudarytos ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys (2014 m. rugsėjo 3 d.), pinigai, kuriuos ieškovė gavo, pardavusi butą (duomenys neskelbtini) ir už kuriuos nupirktas ginčo nekilnojamasis turtas, buvo ieškovės nuosavybė, ar jau ieškovės dukters (atsakovės) nuosavybė, nes ieškovė, pervesdama už parduotą butą (duomenys neskelbtini) gautus pinigus dukrai (atsakovei), padovanojo jai šias lėšas tam, kad ši įsigytų nekilnojamąjį turtą.
38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4903-897/2018 pagal pareiškėjų A. E. ir L. E. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, duodama parodymus kaip liudytoja L. M. (nagrinėjamos bylos ieškovė) parodė, jog nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) buvo pirktas iš jos lėšų, kurias ji gavo pardavusi (duomenys neskelbtini) esantį butą; gautus pinigus iš savo sąskaitos pervedė į dukters sąskaitą, kad būtų galima padaryti apmokėjimą už Lietuvoje ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą; svarstė butus pirkti jos vardu, tačiau, atsižvelgdama į savo amžių, manė kad vis tiek reikės padovanoti nusipirktą turtą dukrai A., todėl nusprendė nekilnojamąjį turtą iš karto pirkti A. vardu, dukters asmenine nuosavybe (2018 m. kovo 15 d. teismo posėdžio garso įrašas).
39. Ieškovė, siekdama nuosavybės teisės į ginčo turtą, kuris yra kitų asmenų, t. y. atsakovų, nuosavybė, įgyta notarine tvarka sudarytų ir galiojančių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, nesuformulavo jokių reikalavimų dėl atsakovų (ar vieno iš jų) nuosavybės teisės nuginčijimo.
40. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. birželio 16 d. nutartimi grąžinus šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ieškovė turėjo galimybę patikslinti ieškinio pagrindą ar dalyką, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Ieškovė nekeitė ieškinio reikalavimo pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, galiojančių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu priklausantį nuosavybės teise abiem atsakovams, tokį reikalavimą grindė tik vieno iš atsakovų nepagrįstu praturtėjimu, įgijus nuosavybės teisę į šį turtą. Kitaip tariant, ieškovė savo teisių gynimo būdo nesusiejo su ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygomis, kurios tol, kol nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, yra galiojančios ir privalomos tiek jų šalims, tiek kitiems asmenims, taip pat ir teismui.
41. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai iš esmės atitinka pavedimo, atstovavimo santykiams būdingus požymius, turėjo taikyti teisės normas, reglamentuojančias atstovavimo santykius (įskaitant įgyto turto statusą).
42. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pagal tokį ieškinio dalyką, kaip jis yra suformuluotas ieškovės, ir pagal prieštaringas aplinkybes, kurios išdėstytos kaip faktinis pareikšto reikalavimo pagrindas, nėra teisinės galimybės apginti, ieškovės įsitikinimu, pažeistas jos teises į ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovės prašomu būdu.
43. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad CK 4.47 straipsnyje nenustatyta baigtinio nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindų sąrašo, nuosavybės teisė gali būti įgyta bet kokiu teisėtu įstatymo numatytu būdu.
44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pareikšto ieškinio faktiniu pagrindu išdėstytas aplinkybes, svarstė, ar nėra bent vieno iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų ieškovės nuosavybės teisei į ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinti, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal ieškovės išdėstytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas, nenustatyta pagrindo, pagal kurį ieškovei galėtų būti pripažinta nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą.
45. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad, sudarant 2014 m. rugsėjo 3 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, jos nebuvo išverstos į atsakovei (pirkėjai, ieškovės dukrai), kuri yra užsienio pilietė, suprantamą kalbą, kad su atsakove nebuvo aptarta galimybė įgyti nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, nors pirkimo–pardavimo sutarčių 5.1 papunktyje pažymėta, jog nekilnojamasis turtas perkamas iš pirkėjos (atsakovės) asmeninių lėšų.
46. Pabrėžtina tai, kad tokiais argumentais galėtų remtis atsakovė (ieškovės dukra), jeigu ji ginčytų 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis (ar tam tikras jų sąlygas). Tuo tarpu ieškovė, nebūdama nurodytų sutarčių šalimi ir nagrinėjamoje byloje nepareiškusi jokių reikalavimų, susijusių su nurodytų sutarčių ar atitinkamų jų sąlygų nuginčijimu, neturi teisinio pagrindo remtis tokio pobūdžio argumentais.
47. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-33-823/2020 40 punktą).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Taigi CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kurio esmė – „pralaimėjęs moka“.
49. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Luminor Lizingas“ teismo prašė priteisti 5 441,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė už atsiliepimų į ieškinį, apeliacinį ir atskirąjį skundus parengimą, atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose (11 valandų). Teismas nurodė, kad trečiojo asmens patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos). Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad trečiojo asmens atstovo parengtų procesinių dokumentų apimtis nėra didelė, nurodomos aplinkybės ir argumentai iš esmės kartojasi, priteisė iš ieškovės trečiojo asmens naudai 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
50. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), nes trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovo kaltės, jam įvykdžius nusikaltimą, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš atsakovo. Be to, trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ yra atsakovo kreditorius, todėl jis byloje gali dalyvauti tik atsakovo pusėje ir negali veikti prieš jo interesus. Kadangi atsakovas iš esmės sutiko su ieškiniu, tai, pasak ieškovės, ir trečiojo asmens pozicija negali skirtis nuo atsakovo pozicijos. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus šiuo konkrečiu atveju pripažįsta nepagrįstais.
51. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, kad galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ pozicija nesutapo su atsakovo pozicija dėl ieškovės pareikšto ieškinio, nes trečiasis asmuo yra atsakovo kreditorius, kuris turi teisę siekti, kad atsakovas neprarastų turto, iš kurio kreditorius siekia patenkinti turtinius reikalavimus, turimus atsakovo atžvilgiu. Todėl nagrinėjamoje byloje atsakovo išreikštas sutikimas su ieškiniu nesaistė trečiojo asmens ir nesuvaržė jo procesinės teisės ginti savo, kaip atsakovo kreditoriaus, poziciją, teikiant teismui atsiliepimą į ieškinį ir kitus procesinius dokumentus.
52. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė trečiojo asmens netinkamo procesinio elgesio ar kitų priežasčių, kurios suponuotų pagrindą nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tokių priežasčių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
53. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jai paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba patvirtina jos sunkią finansinę padėtį, ieškovė neturi pajamų atlyginti priteisto dydžio bylinėjimosi išlaidas.
54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ta aplinkybė, kad ieškovei, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį, yra paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir ji yra atleista nuo bylinėjimo išlaidų mokėjimo valstybei, nėra pagrindas atleisti ieškovę nuo pareigos atlyginti trečiojo asmens, nesutikusio su ieškovės ieškiniu, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodytina tai, kad pirmosios instancijos teismas perpus sumažino trečiajam asmeniui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Dar didesnis trečiajam asmeniui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas nereikštų teisingo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
55. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pareikštame ieškinyje pasirinktą teisių gynimo būdą, suformuluotą ieškinio dalyką ir jo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, pagrįstai atmetė ieškinį, taip pat teisingai išsprendė trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo sprendimą. Apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
56. Ieškovė ir atsakovė pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
57. Atsižvelgiant į proceso apeliacinės instancijos teisme rezultatą (apeliaciniai skundai atmesti), nėra teisinio pagrindo atlyginti valstybės išlaidų, patirtų dėl apeliantėms suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos (CPK 93, 96 straipsniai).
58. Trečiasis asmuo UAB „Luminor lizingas“ pateikė prašymą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą iš ieškovės priteisti 1 609,30 Eur, o už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą iš atsakovės priteisti 1 101,10 Eur.
59. Atsakovė 2023 m. vasario 20 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą netenkinti trečiojo asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų iš jos priteisimo, remdamasi sunkia turine padėtimi (atsakovei teikiama antrinė teisinė pagalba, atsakovė nedirba, prižiūri sunkiai sergančią ieškovę).
60. Pažymėtina tai, kad atsakovės nurodytos aplinkybės galėtų būti pagrindas spręsti dėl galimybės mažinti trečiajam asmeniui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą, tačiau negali būti pagrindas visiškai atleisti atsakovę nuo pareigos atlyginti trečiojo asmens išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuris yra atmestas.
61. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Šios taisyklės taikomos ir priteisiant išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
62. Trečiojo asmens prašomos atlyginti išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimus tiek į ieškovės, tiek į atsakovės apeliacinius skundus, yra mažesnės už pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą rekomenduojamą maksimalų atlygį, kuris šiuo atveju būtų 2 338,7 Eur. Kartu pažymėtina tai, kad vien ta aplinkybė, jog trečiojo asmens išlaidos neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuoto rekomenduotino maksimalaus atlygintino dydžio, savaime nepatvirtina konkrečiu atveju patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo.
63. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie lieka neatlyginti juos padariusiai šaliai. Spręsdamas dėl jų dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017 ir kt.).
64. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad byla nėra sudėtinga, rengiant atsiliepimus į apeliacinius skundus nereikėjo analizuoti naujų ir (ar) sudėtingų teisės klausimų, apeliaciniai skundai – nedidelės apimties. Be to, atsiliepimus į nurodytus apeliacinius skundus parengė advokatas, kuris trečiajam asmeniui atstovavo nuo teismo proceso pirmojoje instancijoje pradžios, jam buvo gerai žinoma tiek faktinė, tiek teisinė ginčo situacija, taigi atsiliepimams į apeliacinis skundus parengti nereikėjo didelių darbo ir laiko sąnaudų.
65. Įvertinęs atsiliepimų į apeliacinius skundus apimtį, turinį, galimas trečiojo asmens atstovo darbo ir laiko sąnaudas, rengiant šiuos procesinius dokumentus, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, apeliacinės instancijos teismas pagrįsta ir trečiajam asmeniui atlygintina išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą suma pripažįsta 400 Eur sumą, o už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą – 200 Eur sumą (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ (juridinio asmens kodas 111667277) iš ieškovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ (juridinio asmens kodas 111667277) iš atsakovės A. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.