Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), Irma Čuchraj

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovei K. R. dėl terminuoto motinos valdžios apribojimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. G. pareiškė ieškinį atsakovei K. R. dėl terminuoto motinos valdžios apribojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

23. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nepatenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šeimos teisinių santykių kylančiose bylose teismai gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės. Vienas iš šios priemonės tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas nagrinėjamu atveju sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tačiau nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl bendravimo su vaiku ir išlaikymo priteisimo iš esmės. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo klausimą, teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

26. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja, visų pirma, siekiama išlaikyti vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku yra asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) dalis. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan.

27. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, kuri skirta apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, taip pat ir sprendžiant dėl laikinos vaiko ir tėvo bendravimo tvarkos, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę (CPK 178 straipsnis). Būtent tai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

28. Nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 14 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, todėl privalomai vykdytina, buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (ieškovu) bei nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią kiekvienas iš tėvų su vaiku praleidžia tiek pat laiko, taip pat abu tėvai lygiomis dalimis prisideda prie vaiko išlaikymo. Taikos sutartimi šalys sutarė, kad vaiko motina su vaiku bendrauja porinėmis kiekvieno mėnesio savaitėmis, pasiimdama vaiką iš jo gyvenamosios vietos 10 val. pirmadienį ryte ir grąžindama vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą sekmadienio 20 val. vakare. Neporinėmis mėnesio savaitėmis nepilnametis vaikas bendrauja su tėvu. Ieškovas prašo pakeisti šią tvarką ir nustatyti, kad atsakovė su dukra bendrauja du kartus per savaitę (antradieniais ir ketvirtadieniais), pasiimdama vaiką iš jo gyvenamosios vietos 10 val. ryte ir grąžindama į jo gyvenamąją vietą 20 val. vakare. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių dukra yra dar labai maža, jai nėra nė metų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kūdikiui itin svarbi nusistovėjusi rutina ir stabilumas bei ryšys su abiem tėvais.

29. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. laikinai pakeisti taikos sutartimi nustatytą bendravimo tvarką, ieškovas argumentavo aplinkybe, kad atsakovė ilgą laiką (apie du mėnesius) nebendravo su vaiku, todėl vaiko perdavimas motinai visos savaitės laikotarpiui pakenktų vaiko interesams, tokiam mažam vaikui gali sukelti stresą.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal CK nuostatas tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), o tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.

31. Apeliantas neneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie tai, kad atsakovė, pagal nustatytą bendravimo tvarką turėjusi bendrauti su dukterimi 2024 m. rugpjūčio 19-25 d., rugsėjo 9-15 d., rugsėjo 23-29 d., spalio 7-13 d., to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl 2024 m. rugpjūčio 22 d. atsakovei išduoto ir iki 2024 m. rugsėjo 5 d. galiojusio apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio, kuriuo jai buvo uždrausta artintis prie ieškovo motinos, prižiūrėjusios šalių dukterį, ir prie dukters, o vėliau dėl dukters ir pačios atsakovės ligos. Nors apeliantas teigia, kad atsakovė vaiku nesidomi, faktinės bylos aplinkybės ir konfliktiški šalių tarpusavio santykiai, ypač konfliktiški atsakovės ir ieškovo motinos santykiai, byloje esantys duomenys apie nepagrįstų nuolatinių pranešimų ir skundų policijai ir kitoms institucijoms apie galbūt netinkamą atsakovės elgesį ar daromus teisės pažeidimus teikimą, sudaro pagrindą manyti, kad atsakovei sąmoningai yra daromos kliūtys bendrauti su vaiku, siekiama riboti šią jos teisę ir pareigą. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir apelianto prašymai šioje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. atsakovės bendravimo su dukterimi ribojimo. Taigi, šalių santykiai yra konfliktiški, be to, juose itin aktyviai dalyvauja ir ieškovo motina, kuri, kaip pripažįsta ir pats ieškovas, didžiąją dalį laiko ir rūpinasi vaiku, nors nenustatyta, kad atsakovė būtų nepajėgi pati rūpintis savo vaiku bent jau tuo metu, kai pagal nustatytą bendravimo tvarką duktė turėtų būti su ja.

32. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 2024 m. spalio 16 d. davė išvadą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurioje nurodė, kad ieškovo teiginiai, jog nepakeitus bendravimo tvarkos nukentėtų vaiko interesai, vaikas turėtų palikti saugią aplinką, savaitei laiko išvykti ir miegoti su motina, kuri jo nematė ilgiau kaip keletą mėnesių, dėl to be abejonės keltų vaikui stresą ir išgyvenimus, miego ir psichologinės būklės pakitimus, yra deklaratyvūs, grįsti prielaidomis, kurios pateikiamos kaip faktai, tačiau iš tikrųjų nepagrįstos jokiais įrodymais. Kaip deklaratyvius tuos pačius ieškovo argumentus vertino ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo juos vertinti kitaip. Pažymėtina, kad priešingai susidariusiai situacijai, kai ieškovas siekia riboti atsakovės teisę ir pareigą matytis su vaiku, jis turėtų būti suinteresuotas, kad vaiko ir motinos ryšys būtų kuo greičiau atkurtas ir išlaikytas, skatinti ir dėti visas įmanomas pastangas, kad atsakovė bendrautų su vaiku taip, kaip numatyta šalių sudarytoje ir teismo patvirtintoje taikos sutartyje, o ne kliudyti ją vykdyti, kad vaikas augtų su mylinčiais ir rūpestingais tėvais, kurie siekia geriausio vaikui, o ne savo interesams.

33. Sutiktina su apeliante, kad atskirasis skundas yra grindžiamas ir kitomis, papildomomis aplinkybėmis ir argumentais, kurios nebuvo nurodytos išnagrinėtame ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 302 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Taigi procesinės teisės nuostatos įtvirtina apeliacinio proceso ribas, kurių peržengimas, t. y. naujų reikalavimų nagrinėjimas bei ginčo objekto išplėtimas, akivaizdžiai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai bei tikslui – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Teismas turi pareigą kvalifikuoti šalių santykius, o nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad jie būtų kvalifikuoti netinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinėje instancijoje nagrinėti ieškovo reikalavimų pagrįstumą pirmosios instancijos teisme nenagrinėtu ir ieškovo nenurodytu aspektu.

34. Dėl to plačiau nevertintini nauji atskirojo skundo argumentai, be to, pažymėtina, kad šių ieškovo nurodytų argumentų, kurie iš esmės tapatūs ir ieškinyje išdėstytiems argumentams, dėl atsakovės negebėjimo ir nesirūpinimo vaiku, socialinių įgūdžių stokos ir pan., pagrįstumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismas jau įvertino 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, kuria teismas išnagrinėjo pirmąjį ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovės bendravimo laiką su vaiku sutrumpinti iki 3 val. per savaitę ir tik su specialisto priežiūra. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nurodyta, jog Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė išvadą, taip pat atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovės šeimai nuo 2024 m. balandžio 18 d. taikoma atvejo vadyba ir teikiamos socialinės paslaugos. Moteris geranoriškai priima socialinių darbuotojų siūlomą pagalbą, esant poreikiui, pati kreipiasi į juos prašydama patarimų, informacijos ir kt. Socialiniai darbuotojai atsakovės namuose lankosi 2-3 kartus per savaitę, kiekvieną dieną su ja bendrauja telefonu. Apsilankymų metu, namai visada švarūs ir tvarkingi, mama turi visas kūdikio auginimui reikalingas priemones, kiekvieną darbo dieną po dvi valandas šeimai individualią pagalbą teikia individualios priežiūros darbuotoja, kuri padeda jaunai mamai rūpintis dukra, užtikrinti jos saugumą, poreikių tenkinimą, ruošti maistą ir maitinti, užtikrinti higieną, parinkti tinkamą aprangą, bendrauti, žaisti ir pan., palydi į sveikatos priežiūros bei kitas institucijas. Pasak individualios priežiūros darbuotojos, atsakovei puikiai sekasi tinkamai prižiūrėti savo dukrą, lankantis šeimos namuose, neigiamų veiksnių nepastebėta, atsakovė uoliai vykdo Pagalbos plane numatytas priemones: užtikrina kūdikiui tinkamą priežiūrą, sudaro sąlygas vaikui bendrauti su tėvu, nevengia bendrauti ir bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais. Skyrius 2024 m. gegužės 13 d., 2024 m. gegužės 28 d., 2024 m. birželio 14 d., 2024 m. liepos 28 d., 2024 m. rugpjūčio 7 d., 2024 m. rugpjūčio 22 d., 2024 m. rugpjūčio 28 d., 2024 m. rugsėjo 10 d. atliko vaiko situacijos vertinimą ir nenustatė vaiko apsaugos poreikio ar būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, nenustatyti ir vaiko teisių pažeidimai. Tieks atsakovei, tiek ieškovui yra skirta Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro priežiūra (atvejo vadyba), jie mokomi vaiko priežiūros. Socialinių paslaugų centro rašte nurodyta, kad tuo metu kaip vaikas būna pas motiną, jokių pažeidimų, susijusių su vaiko priežiūra ar higiena nėra užfiksuota. Išvadoje nurodyta, jog atsakovei išėjus gyventi atskirai nuo ieškovo tarp šalių vyksta konfliktai, jų tarpusavio santykiai yra įtempti, tačiau byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti dėl vaiko atskyrimo nuo motinos ir nustatytos bendravimo tvarkos kardinalaus mažinimo. Vaikas yra labai mažas, todėl negalėtų ilgą laiką būti be mamos. Vaiko atskyrimas nuo mamos vaikui sukeltų stresą ir galimus neigiamus išgyvenimus. Skyriaus vertinimu, šiuo momentu ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, atsižvelgiant į vaiko raidos stadiją ir amžių, į jo prisirišimą prie mamos, iš esmės gali sukelti vaikui neigiamas emocijas, tokiu būdu būtų pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Kaip minėta, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. spalio 16 d. duotoje išvadoje dėl antrojo ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikomasi tokios pačios pozicijos, taigi, nenustatyta, kad kokios nors aplinkybės būtų iš esmės pasikeitusios taip, kad reikėtų keisti ir teismo patvirtintą pačių šalių taikos sutartimi nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Akcentuotina ir tai, kad išdėstytos aplinkybės bei aptartos išvados paneigia ir jokiais įrodymais nepagrįstus apelianto teiginius, kad atsakovė nesudaro sąlygų individualios priežiūros darbuotojai patekti į jos namus ir teikti socialines paslaugas, todėl galima daryti prielaidą, kad atsakovės motyvacija sukurti saugią, darnią ir sveiką aplinką, kai dukra yra pas ją, yra žema, o atsakovei trūksta brandos bei atsakingumo.

35. Vertinant atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarbi ir aplinkybė, jog visos ieškovo nurodytos atsakovę charakterizuojančios, jos elgesį, socialinių įgūdžių stoką, gebėjimą pasirūpinti kūdikiu ir pan. aplinkybės egzistavo ir anksčiau, tačiau, sudarydamas taikos sutartį su atsakove, sutaręs dėl vaiko priežiūros, bendravimo, išlaikymo ieškovas iš esmės pasitikėjo atsakove kaip motina, jos atsakomybe ir įgūdžiais, nemanė, kad atsakovė negebės ar nenorės rūpintis dukra ir nenurodė, kas šiuo metu taip iš esmės pasikeitė, kad sudarytų teisinį pagrindą keisti sutartą tvarką ir riboti atsakovės bendravimo su dukterimi laiką.

36. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą vaikui po 150 Eur per mėnesį mokamomis išmokomis. Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau, kaip minėta, tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos tik išnagrinėjus bylą. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Nepilnamečiams vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepakeitus šalių bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurią abu tėvai bendrauja su vaiku, juo rūpinasi ir prižiūri po lygiai laiko, t. y. abu tėvai faktiškai rūpinasi ir tenkina esminius vaiko poreikius ir dėl to patiria išlaidas, taigi šiuo metu šalims su vaiku bendraujant po lygiai, nėra pagrindo išvadai, kad vaiko poreikiai nėra užtikrinami, kad kuriai nors šaliai tenka didesnė finansinė vaiko išlaikymo našta ir kad reikėtų laikinai, iki bus išspręstas šalių ginčas, užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus – iš kurios nors šalies priteisti vaikui laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašytą laikinąją apsaugos priemonę, o ieškovui argumentuojant, kad atsakovė jam skolinga už laikotarpį, kurį nebendravo su vaiku, šio argumento pagrįstumas bus įvertintas išnagrinėjus bylą iš esmės.

38. Kaip minėta, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad vaikui su motina šiuo metu yra nesaugu, kad motinos bendravimo laiko su dukterimi trumpinimas ir ribojimas iki teismo sprendimo geriausiai atitiks vaiko interesus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi bendravimo su vaiku ir jo išlaikymo bei kiti ieškovo keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

39. Laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju yra skirtos nepilnamečio vaiko interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne ieškovo interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje dar metų neturinčiam vaikui reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikui ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Ieškovas nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje dar nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog vaiko bendravimas su motina jam yra nesaugus, žalingas ar netinkamas sveikai augti ir vystytis ir dėl to būtų būtina keisti nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, darytų neigiamą įtaką šalių vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų.

40. Kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, susiję su ginčo esme, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

41. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, pagrįstai netenkino ieškovo prašymo ir netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.