Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Logfina“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-770-674/2014 pagal ieškovo UAB ,,Logfina“ pareikštą ieškinį atsakovams J. V. ir I. V., trečiasis asmuo L. K. dėl vedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Kaip matyti iš apelianto apeliacinio skundo, byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (LR CK 3.101 straipsnis). Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis) (LR CK 3.102 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CK 3.102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovų J. V. ir jo sutuoktinės I. V. povedybinė sutartis sudaryta ir notarine tvarka patvirtinta 2013-11-15. Šia sutartimi sutuoktiniai J. V. ir jo sutuoktinė I. V. susitarė dėl turimo turto teisinio režimo. Sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad nuo šios sutarties pasirašymo momento visas turtas, įsikaitant, bet neapsiribojant kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais, reikalavimo teisėmis, indėliais bankuose, pajamomis iš darbo, autorinės, individualios veiklos, turimo turto vertės prieaugio, kurį šalys įsigys kiekviena savo vardu šalių santuokos metu, bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sutarties 5 punktu susitarė, kad pagal savo asmenines prievoles kiekvienas atsako savo turtu, bet pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai atsakys solidariai. Sutarties 6 punktas numato, kad sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Pagal sutarties 9 punktą, vedybinė sutartis ir jos pakeitimai ar nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai ar nutraukimas buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Vedybų sutartis yra įregistruota vedybų sutarčių registre. Atsižvelgiant į tai, vedybinėje sutartyje numatyti susitarimai taikytini tik po jos sudarymo, t. y. po 2013-11-15.

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolio A. B. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 41-2677/11 dėl 9849,10 Lt skolos išieškojimo iš J. V. išieškotojo UAB „Logfina“ naudai pagal 2011-10-05 Klaipėdos m. 2-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. GB-7010. Atsakovai J. V. ir I. V. susituokė 2011-04-30. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo J. V. prievolė ieškovui turėtų būti asmeninė, atsiradusi iki santuokos įregistravimo.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas UAB „Logfina“ atsakovų sudarytą povedybinę sutartį pripažinti negaliojančia prašė dviem pagrindais: pirma, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ir gerai moralei; antra, CK 6.66 straipsnio actio Pauliana pagrindu.

Dėl vedybinės sutarties atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei

Apeliantas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nieko nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo pripažinti povedybinę sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ir gerai moralei. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į sutarčių laisvės principą, sprendė, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis yra teisėta, sudaryta laikantis įstatymų, išreiškia atsakovų valią, yra patvirtinta notaro ir įregistruota viešame registre, todėl povedybinės sutarties CK 1. 80, 1.81 straipsnių pagrindu nepripažino negaliojančia.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t.y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kadangi nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl, galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.), aplinkybes susijusias su galimu povedybinės sutarties prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms turėjo įrodyti apeliantas, tačiau to nepadarė (CPK 177 str., 178 str., 179 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų sudaryta povedybinė sutartis yra teisėta, sudaryta laikantis įstatymų, išreiškia atsakovų valią, yra patvirtinta notaro ir įregistruota viešame registre.

Pagal CK1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką nustato imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normos. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo. Įstatymai nenustato „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali būti kintantis. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009). Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

Šiuo nagrinėjamu atveju apeliantas, reikalaudamas taikyti moralės standartus atsakovų veiksmams, neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė teisingumo, gerumo ar padorumo kriterijus. Taigi, ieškovas byloje nepatiekė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, susijusias su galimu povedybinės sutarties prieštaravimu kokioms nors teisės normoms ar gerai moralei.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas sprendime klaidingai nurodė, jog neva atsakovo J. V. prievolė yra asmeninė prievolė ieškovui, atsiradusi iki santuokos sudarymo. Apeliantas tokio teiginio klaidingumą įrodinėja teismo procesiniais sprendimais civilinėse bylose.

Asmeninės prievolės pobūdis lemia tai, kad atsakovas asmeniškai savo turtu yra atsakingas kasatoriui už prisiimtos prievolės įvykdymą, o atsakovė (sutuoktinė) už šią prievolę nėra atsakinga t. y. ji nėra šios prievolės subjektas. Pagal CK3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad į kito sutuoktinio, kuris neprisiėmė prievolės, turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-132/2013). Taigi, esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Priešingai nei teigia apeliantas, civilinėje byloje Nr. 2S-356-440/2014 apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „byloje nėra ginčo, kad J. V. įsiskolinimas pareiškėjai atsirado iki santuokos su I. V. sudarymo momento“, „taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į bylos duomenis, neturi pagrindo vertinti, kad J. V. skola pareiškėjai yra ne asmeninė prievolė, kadangi įrodymų, kad ši prievolė yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, nėra“. Kita vertus, paties ieškovo prašymas teismui dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybė reiškia faktą, jog prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti yra reiškiamas toks prašymas, yra asmeninė J. V. prievolė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsakovo J. V. prievolę ieškovui laikė asmenine.

Bylos duomenys patvirtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-79-674/2014, ieškovas UAB „Logfina“ prašė nustatyti atsakovo J. V. turto dalį bendroje jungtinėje nuosavybėje. Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 2012-11-27 iki 2013-05-04 atsakovės I. V. vardu buvo įgyti du automobiliai, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas iki povedybinės sutarties sudarymo būtų prašęs padalinti ir nukreipti išieškojimą būtent į apelianto minimus automobilius pagal asmeninę J. V. prievolę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo J. V. ir jo sutuoktinės vedybinė sutartis yra sudaryta po asmeninės atsakovo prievolės atsiradimo, todėl turto režimo nustatymas vedybinėje sutartyje negali paneigti kreditoriaus teisės siekti skolos išieškojimo, atsiradusią iki vedybinės sutarties sudarymo iš turto, esančio bendrojoje nuosavybėje su jo sutuoktine I. V. ir įgyto iki vedybinės sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tik turtas, įgytas nuo vedybinės sutarties sudarymo, laikytinas asmenine sutuoktinių nuosavybe (LR CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi iš turto - automobilių, įgytų iki vedybinės sutarties sudarymo, išieškojimas yra galimas. Šios bylos atveju povedybinė sutartis ieškovo, kaip kreditoriaus teisių nepažeidė nei praeityje, nei dabartiniu metu, nes pats ieškovas nereikalavo vykdyti išieškojimą iš dalies atsakovų turto.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismui, akivaizdu, kad apeliacinio skundo argumentai dėl povedybinės sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu sąlygų

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nesirėmė argumentu, kad povedybinė sutartis sudaryta nesilaikant proporcingumo principo, todėl remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas faktas, kad pats ieškovas iki povedybinės sutarties sudarymo nesėmė veiksmų išieškojimui iš dalies atsakovų turto vykdymo, todėl pripažintina, kad sutuoktinių sudaryta povedybinė sutartis jokios įtakos atsakovo J. V. mokumui neturėjo.

Apelianto teigimu, skolininkas neprivalėjo sudaryti povedybinės sutarties, nes nei įstatymas, nei kitokios aplinkybės nelėmė privalomo ginčijamos sutarties sudarymo. Skolininko nesąžiningumas yra įrodytas, atsakovai nepaneigė CK 6.67 str. 1 p. įtvirtintos prezumpcijos. Nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, kad turint įsiskolinimų atsakovas turtą registravo ir valdo akivaizdžiai nelygiomis dalimis. Atsakovo žmonos nesąžiningumą įrodo faktas, kad povedybinė sutartis sudaryta tik po to, kai iš jos gaunamų pajamų galėtų būti pradėtas išieškojimas. Taigi, I. V. tiek apie skolą, tiek apie jos išieškojimą žinojo. Apeliantas įsitikinęs, kad šiuo atveju yra įrodytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Viena iš būtinų sąlygų actio Pauliana taikyti yra kreditoriaus teisių pažeidimas. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Nagrinėjamoje byloje aktualus CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyto atvejo –„kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai sprendė, jog atsakovai, pasinaudoję įstatyme garantuota teise nustatyti santuokoje įgyto turto teisinį režimą į ateitį, kreditoriaus teisių nepažeidė, dėl to būtinos actio Pauliano ieškiniui patenkinti sąlygos ieškovas neįrodė.

Kasacinio teismo yra pažymėta, kad, spręsdamas, ar vedybų sutartyje nustatytas atsakovų atskiro būsimo turto teisinis režimas pažeidžia kasatoriaus teises, teismas turi nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti kasatoriaus reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog atsakovas J. V. po ginčijamos vedybų sutarties sudarymo tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę arba kitaip pažeidė kasatoriaus teises, dėl ko apeliantas prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovas J. V. tiek iki sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo neturėjo ir jokio turto neturi. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo turto teisinį režimą (CK 3.83 straipsnis), t. y. nukreipė povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kad nebūtų pažeistos sutuoktinių turtinės teisės ateityje. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs pareigos santuoką sudarantiems asmenims įtraukti kiekvieno jų kreditorius į vedybų sutarties sudarymo procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, povedybinėje sutartyje nustatytas sutuoktinių turto režimas nedaro įtakos atsakovų mokumui, o byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad atsakovai tapo nemokūs ar jų mokumas sumažėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl povedybinės sutarties sudarymo atsakovas J. V. netapo nemokus, nes povedybinė sutartis atsakovų bendrosios jungtinės (asmeninės) nuosavybės teise valdomo turto statuso iki sutarties sudarymo nepakeitė ir atsakovo turtinės padėties nepablogino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, iš jų viseto pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų povedybinėje sutartyje nustatytas būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantas taip pat neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai. Šiuo atveju ieškovas taip pat neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai, nes visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas turtas liko nepakitęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neįrodė, jog, patenkinus ieškinį, jo galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus labai padidėtų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika, kad nesąžiningumu negali būti laikoma prielaida, kad sutuoktinio turtinė padėtis gali pasikeisti ateityje po povedybinės sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutikintina su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovė I. V. prašo priteisti 300 Lt (86,89 eurų) išlaidų, susijusių su advokato pagalba teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme ir pateikia tai pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto atsakovės naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Logfina“, į. k. 300050579, atsakovei I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 86,89 Eurų (aštuoniasdešimt šešis eurus 89 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.