- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- e2A-132-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00820-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- S. G.
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Ieškovas
- A. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. ir trečiojo asmens A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2433-852/2018 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo S. G. 61 024,10 Eur skolos ir 6 868,12 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas S. G. 2014 m. lapkričio 5 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2015 m. sausio 2 d. sumokėti P. S. 61 024,10 Eur. Ieškovo tėvas P. S. 2015 m. sausio 7 d. mirė, todėl vekselio nustatytą atsiskaitymo datą apmokėti nepateikė, taip praradęs teisę reikšti reikalavimus pagal šį vekselį ne ginčo tvarka. Šis vekselis laikytinas paprastu skolos dokumentu, patvirtinančiu skolininko pareigą sumokėti vekselyje nustatyto dydžio skolą. Pagal 2015 m. spalio 2 d. Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notarės R. S. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas paveldėjo visą savo tėvo P. S. turtą, taip pat ir teises pagal išduotą skolininko vekselį. Pasirašytu įsipareigojimu atsakovas prisiėmė prievolę apmokėti skolą iki 2015 sausio 2 d., tačiau atsakovas iki šiol įsipareigojimo neįvykdė, skolos nesumokėjo. Atsakovo pasirašytame vekselyje nėra aptartos sutartinės netesybos, todėl netesybos apskaičiuotos remiantis įstatyme įtvirtinta 5 proc. palūkanų norma. Atsakovas už praleistą įvykdyti prievolę nuo 2015 m sausio 3 d. iki pareiškimo padavimo dienos (2017 m. kovo 28 d.) turi sumokėti 6 868,12 Eur palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 24 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovui 61 024,10 Eur skolos, 6 868,12 Eur mokėjimo palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 617 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
4. Atsakovas su ieškiniu ir preliminariu sprendimu nesutiko, todėl pateikė teismui prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad iš ieškovo tėvo jis nėra gavęs jokių pinigų, todėl atsakovas neįsipareigojo iki 2015 m. sausio 2 d. grąžinti pinigų ir mokėti palūkanų. Atsakovas vekselį pasirašė, nes su ieškovo tėvu tarėsi dėl atsakovui priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) rajonuose, sutvarkymo darbų, tačiau iki šiol darbai nėra atlikti. Vekselis buvo garantas, kad atsakovas atsiskaitys už paslaugas. Pinigai perduoti nebuvo, dėl darbų buvo susitarta žodžiu ir sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovo įsitikinimu, įrodymus, kad pinigai buvo perduoti ir reikalavimai yra pagrįsti, turi pateikti ieškovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. galutiniu sprendimu 2017 m. balandžio 24 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
6. Teismas pažymėjo, kad atsakovui pateikus prieštaravimus paaiškėjo, jog vekselio pasirašymo metu, t. y. 2014 m. lapkričio 5 d. P. S. neperdavė atsakovui S. G. vekselyje nurodytos pinigų sumos 61 024,10 Eur, o tai reiškia, kad vekselis nėra pakankamas rašytinis dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymą ir nepagrindžia ieškovo reikalavimo dokumentiniame teismo procese. Tačiau, teismas pastebėjo ir tai, kad, spręsdamas ginčą po pareikštų prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo, jis nėra saistomas tik pirminiais ieškovo pateiktais dokumentais, bet vertina visus įrodymus ir priima galutinį sprendimą dėl ginčo esmės pagal įrodymų visumą.
7. Teismas nurodė, kad šioje byloje nenustatė priežasčių, dėl kurių paskolos santykiai negalėtų būti įrodinėjami liudytojų parodymais ir kitais įrodymais, įskaitant ieškovo pateiktus vaizdo įrašus. Visų pirma, atsakovo įsipareigojimas grąžinti skolą yra patvirtintas raštu vekselyje, t. y. rašytinės formos reikalavimas yra išlaikytas. Antra, sutarties šalis P. S. yra miręs ir todėl, siekiant nustatyti sutartinių santykių turinį, būtina tirti visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus.
8. Teismas rėmėsi liudytojo R. M. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kaip netiesioginiu įrodymu apie suteiktą paskolą. Teismas taip pat nurodė, kad paskolos santykius įrodo ir kiti netiesioginiai įrodymai, kaip ieškovo pateikti keturi vaizdo įrašai, kuriuos ieškovas nurodo radęs savo tėvo kompiuteryje po jo mirties. Teismo teigimu, visuose įrašuose, kuriuos P. S. darė slapta, matyti, kaip jis kaltina S. G. dėl negrąžintos skolos. Teismas pažymėjo ir tai, kad apie paskolos santykius netiesiogiai spręstina ir iš 4 P. S. siųstų pranešimų S. G. (2014 m. sausio 30 d., tų pačių metų birželio 3 d., rugsėjo 15 d. ir lapkričio 3 d.), kuriuose P. S. reikalauja grąžinti skolą. Šie įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pats P. S. šiuos santykius vertino kaip paskolą ir taip pat rodo, jog pinigai buvo skolinami per kelis kartus.
9. Teismas pastebėjo, kad atsakovas teisme pripažino, jog su P. S. turėjo piniginių reikalų, tikėtinai nuo 2006 metų, kuriuos, duodamas paaiškinimus teisme, interpretavo savaip. Teismo įsitikinimu, atsakovo pozicija dėl ginčo esmės yra prieštaringa ir nenuosekli, atsakovas vengė atskleisti materialinių santykių turinį, nors jam neabejotinai buvo suprantama, kad išduotas vekselis yra susijęs su ankstesniais paskoliniais santykiais, tik juos atnaujina ir modifikuoja. Teismas sprendė, kad šiuo atveju materialinius santykius, t. y. paskolos santykius ir jų realumą (pinigų perdavimą) patikimai įrodo ieškovo pateikti teismo jau paminėti netiesioginiai įrodymai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas atsakovo paaiškinimus, kad jis nesiskolino ir negavo iš P. S. tokios pinigų sumos, vertino kritiškai. Byloje nesant duomenų, kad atsakovas savo įsipareigojimus P. S. ar jo įpėdiniui ieškovui A. S. įvykdė, teismas priėjo išvadą, kad atsakovas pažeidė savo sutartines prievoles ir nėra grąžinęs 61 024,10 Eur paskolos, todėl ieškovo reikalavimas priteisti skolą tenkintinas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Atsakovas S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas neteisingai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas atsakovo įsiskolinimą kildino tik iš 2014 m. lapkričio 5 d. paprastojo neprotestuotino vekselio, jokiais kitais P. S. pareiškimais ir pranešimais atsakovui apie įsiskolinimus, ieškovas nesirėmė. P. S. pareiškimuose ir pranešimuose atsakovui apie įsiskolinimus sumos ir datos skiriasi nuo vekselyje nurodytos, kuriuo kaip savo įrodinėjimo pagrindu rėmėsi ieškovas, o tai patvirtina ieškovo pozicijos ir ieškinio nepagrįstumą.
10.2. Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio apmokėjimo terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Ieškovas neįrodė, kad tarp jo tėvo ir atsakovo egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai. Priešingai nei nurodė teismas, pirmame vaizdo įraše matyti ir girdėti, kad P. S. pinigus, kuriuos ieškovas prašo priteisti iš atsakovo, skolinosi sau konkrečiai iš A. S.. Taip pat antrame vaizdo įraše matyti, kad P. S. pinigus, kuriuos ieškovas prašo priteisti iš atsakovo, skolinosi sau. Priešingai nei nustatė teismas, pirmame vaizdo įraše minima net galimos skolos A. S. 2012 m. spalio 10 d. suma – 46 000 Lt bei skolos trečiajam asmeniui grąžinimo terminas (2013 m.). Atsakovui jokie pinigai niekada nebuvo perduoti nei 2012 metais, kai buvo daryti įrašai, nei vėliau. Iš garso įrašų darytina išvada, kad P. S. ir S. G. patyrė nuostolius savo bendroje veikloje ir P. S. reikėjo grąžinti skolą kitam asmeniui – A. S.. Būtent P. S. kalbėjosi su antrame garso įraše minimu A. S. skolos klausimais. Atsakovas nedalyvavo jokiuose pokalbiuose dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo, jokių pinigų nei iš P. S., nei iš A. S. negavo ir neįsipareigojo grąžinti, paskolą iš A. S. gavo P. S.. P. S. pinigus iš A. S. galimai gavo S. G. vardu atsakovo ir P. S. verslui vystyti. Atsakovas padėjo P. S. ne tik versle, bet ir kitaip – 8 kartus mokėjo už jo privatų gydymą, kurio kiekvieno kaina siekė 900 Lt, iš viso – 7 200 Lt. P. S. įrašuose teigia, kad pasirašė A. S., jog P. S. gavo 46 000 Lt paskolą iš A. S., todėl jis reikalavo S. G. taip pat pasirašyti, kad pastarasis skolingas A. S. minėtą sumą, nors jokių pinigų S. G. iš P. S. nebuvo gavęs ir paskoliniai santykiai siejo P. S. ir A. S.. Iš S. G. galėtų būti priteista daugiausia 46 000 Lt paskola, tačiau ir tokia suma negali būti priteista, nes byloje nėra jokių duomenų, kad P. S. būtų grąžinęs pinigus A. S.. Ieškovas teigdamas, kad atsakovas skolingas, turėjo įrodyti būtinąjį paskolos požymį – pinigų perdavimą, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Vaizdo įraše, kuriuo kaip įrodymų remiasi ieškovas, matyti, kad P. S. liepia S. G. pasirašyti ant knygelės, tačiau jokių pinigų P. S. atsakovui neperdavė.
10.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. M. parodymais. Liudytojas R. M. teismo posėdžio metu teigė, kad P. S. liudytojui yra minėjęs, jog atsakovas jam yra skolingas didelę pinigų sumą ir parodė knygutę su atsakovo parašais bei notaro patvirtintą dokumentą. Tokie liudytojo parodymai patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes, kad liudytojo minima knygutė, tai garso įrašuose minėtas įrašas knygutėje, kurią 2012 m. spalio 10 d. pasirašė S. G.. Tačiau byloje nėra duomenų, kad P. S. būtų grąžinęs pinigus A. S.; atsakovas jokių 46 000 Lt nei iš P. S., nei iš A. S. negavo. Liudytojo R. M. minimas notaro patvirtintas dokumentas – tai greičiausiai byloje esantys P. S. pateikti pranešimai, kuriais ieškovas nesirėmė, todėl pranešimų pagrindu galimybės priteisti ieškovui skolą nėra.
11. Trečiasis asmuo A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius. Vekselis, praleidus vekselio pateikimo apmokėti terminą, tapo paprastu skolos rašteliu, kuriam taikytinos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Šiuo atveju būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad paskolos davėjas P. S. perdavė pinigus atsakovui. Tačiau teismas šios aplinkybės neanalizavo ir nenustatinėjo. Net laikant, kad realūs paskolos teisiniai santykiai tarp P. S. ir atsakovo buvo susiklostę, teismas visiškai neanalizavo ir nevertino, kokią konkrečiai pinigų sumą P. S. buvo perdavęs atsakovui. Vien paskolos raštelis (šiuo atveju – vekselis) negali patvirtinti pinigų perdavimo fakto bei tikslios pinigų sumos, kuri buvo perduota paskolos gavėjui.
11.2. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nuosekliai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, byloje esantiems netiesioginiams įrodymams nepagrįstai suteikė per didelę reikšmę. Teismas turėjo nustatyti priežastis, dėl kurių egzistuoja CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas pagrindas (išimtis) remtis liudytojų parodymais. Priešingai nei nustatė teismas, egzistavo priežastys, dėl kurių nebuvo galima remtis liudytojų parodymais, t. y. ieškovas liudytojų parodymais siekė įrodinėti paskolos sutarties, kuri nebuvo sudaryta privaloma rašytine forma, sudarymo faktą. Ieškovas įrodinėjo, kad paskolos santykiai buvo susiklostę anksčiau, dar iki vekselio išdavimo, o vekselis tariamai patvirtina šių santykių egzistavimą. Tokiu atveju negalima sutapatinti tariamai sudarytos paskolos sutarties ir vekselio, nustatant paskolos sutarties sudarymo formą.
11.3. Teismas nepagrįstai suteikė itin didelę reikšmę ieškovo ir liudytojo R. M. parodymams. Ieškovas yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl galimai davė sau palankius parodymus, taigi, jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Liudytojo R. M. parodymai buvo nekonkretūs, neišsamūs ir nepakankami tam, kad patvirtintų ieškovo nurodomas faktines aplinkybes ar sudarytų pagrindą tenkinti ieškinį. Teismas taip pat netinkamai vertino ieškovo pateiktus vaizdo įrašus. Vaizdo įrašų turinys bei šių įrašų padarymo aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad šie vaizdo įrašai patvirtina atsakovui tariamai suteiktos paskolos faktą ar dydį, šie vaizdo įrašai negali būti laikomi patikima įrodinėjimo priemone. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo tariamą skolą P. S. patvirtina P. S. pranešimai atsakovui. Atsakovas byloje nepatvirtino informacijos apie tai, kad 2012 metais sudarė kokią nors paskolos sutartį su P. S.. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų neva 2012 metais sudarytos paskolos sutarties ir vekselio santykį. P. S. pranešimai atsakovui nepatvirtina tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, tuo labiau konkrečios tariamai atsakovui perduotos ir teismo priteistos sumos.
Atsiliepimas
12. Ieškovas A. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Šalies argumentai
12.1. Ieškovas teismui nurodė ir pateikė visus dokumentus – tiek vekselį, tiek P. S. pranešimus atsakovui, taip pat paaiškino, jog skola jo tėvui buvo susidariusi per kelis kartus. Paprasti ir notariškai patvirtinti pranešimai atsakovui buvo siunčiami 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d., juose yra aiškiai nurodoma, kad atsakovas turi grąžinti pagal 2012 m. spalio 8 d. pasiskolintų pinigų grąžinimo sutartį. Iš pranešimų turinio galima daryti išvadą, kad atsakovas juos gavo, po kiekvieno iš jų gavimo pasirašydavo papildomą įsipareigojimą dėl skolos grąžinimo, tačiau vis tiek jų nevykdė. Paskutinis 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškimas yra pasirašytas paties atsakovo. Ieškovas neteigė, kad pinigai atsakovui buvo skolinami 2014 m. lapkričio 5 d., pasirašant vekselį, ir reikalaudamas skolos priteisimo, rėmėsi visomis jo nurodomomis aplinkybėmis ir dokumentais.
12.2. Šioje byloje ieškovui nereikėjo įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimo ir galiojimo, t. y. iš kokių konkrečiai – paskolos ar kitokių santykių atsirado skola, kada ji atsirado ir pan., nereikėjo įrodinėti pinigų perdavimo fakto ir kt. Būtent skolininkas turėjo pateikti patikimus įrodymus, kad prievolė neegzistuoja, yra pasibaigusi ar negaliojanti. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė.
12.3. Atsakovas skunde išsamiai analizavo ieškovo pateiktus papildomus įrodymus – garso įrašus, liudytojo R. M. parodymus, tačiau šių įrodymų pateikimas šioje byloje nebuvo privalomas ieškinio tenkinimui, todėl net ir jų nuginčijimas, atmetimas neturėtų įtakos bylos baigčiai. Be to, atsakovas akivaizdžiai neteisingai vertino šiuos įrodymus.
Atsiliepimas
13. Ieškovas A. S. atsiliepime į trečiojo asmens A. M. apeliacinį skundą ieškovas prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Šalies argumentai
13.1. Trečiasis asmuo neturi jokio teisinio suinteresuotumo šiame civiliniame ginče ir turėtų būti pašalintas iš bylos, o trečiojo asmens apeliacinį skundą atsisakytina priimti. Trečiasis asmuo A. M. į bylą įstojo 2017 m. spalio 6 d. prašymu, kuriame nurodė, kad turi reikalavimą į atsakovą, patvirtintą įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3179-590/2013. Trečiasis asmuo, kaip atsakovo kreditorius, turi materialinį suinteresuotumą šia byla, tačiau toks suinteresuotumas nereiškia teisinio suinteresuotumo, nes tiesioginės įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas neturės.
13.2. Trečiojo asmens skundo argumentas, kad vekselis, praleidus pateikimo apmokėti terminą tapo paprastu skolos rašteliu, yra neteisingas ta prasme, jog vekselyje įtvirtinta abstrakti skolinė prievolė (sumokėti pinigus) niekur nedingo, prarasta tik teisė šią prievolę įgyvendinti supaprastinta tvarka nurodyta ĮPVĮ. Trečiojo asmens išvada, kad vekselis tapo skolos rašteliu, kuriam taikytinos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, yra neteisinga ta prasme, jog paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos vekselio išdavimo atveju visa apimtimi nėra taikomos. Vekselio atveju įrodinėjimo pareiga nesutampa su paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų nustatyta pareiga. Šiuo atveju būtent atsakovas privalo paaiškinti, kodėl jis išdavė vekselį, jei pinigų nesiskolino, t. y. nesudarė paskolos sutarties ar negavo pinigų. Atsakovas šioje byloje kategoriškai netvirtino, kad vekselis būtų suklastotas, pasirašyta ne jo, pasirašytas dėl smurto, spaudimo ar panašiai. Be atsakovo nenuoseklios, prieštaringos pozicijos ir elgesio proceso metu, netiesiogiai patvirtinančio paskolos buvimo faktą, šį faktą patvirtina ir kiti įrodymai, kuriuos vertino teismas, t. y. garso įrašai, liudytojo parodymai bei ieškovo tėvo siųsti pranešimai atsakovui dėl skolos grąžinimo. Įrodymų visuma, kiekvienam iš įrodymų patvirtinant tam tikrą faktinę aplinkybę, papildant kitus įrodymus, patvirtinant jų tikrumą, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
13.3. Atsižvelgiant į CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas bei teismo nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad sandorį sudaręs asmuo yra miręs, yra kitų rašytinių, nors ir netiesioginių sandorių sudarymo įrodymų (ieškovo tėvo rašyti pranešimai atsakovui, iš kurių vieną yra pasirašęs pats atsakovas; vaizdo įrašai, kuriuose atsakovas pripažįsta skolą), laikytina, kad teismas visiškai pagrįstai vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, įskaitant ir šalies bei liudytojo parodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo S. G. ir trečiojo asmens A. M. apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
15. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo A. M. buvo įtraukta į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dar 2017 m. spalio 11 d. Ieškovas prieštaravimų dėl įtraukimo neteikė nei 2017 m. spalio mėnesį, A. M. pateikus prašymą ją įtraukti į bylą, nei vėliau, vykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 305 straipsnį apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, prie kurių priskiriami ir tretieji asmenys, kurie nepareiškė jokių savarankiškų reikalavimų (CPK 37 straipsnio 2 dalis), todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nenagrinėti trečiojo asmens pateikto apeliacinio skundo, kaip to prašo ieškovas.
16. Pastebėtina ir tai, kad ieškovo minimoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571-378/2016 kasacinis procesas buvo nutrauktas dėl to, jog kasatorė nebeturėjo materialiosios reikalavimo teisės į atsakovę, taigi, priešingai nei mano ieškovas, minėta byla, kurios aplinkybės nesutampa su šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nepagrindžia ieškovo argumentų dėl būtinumo pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos ir nutraukti apeliacinį procesą pagrįstumo.
17. Be to, abiejų apeliantų, tiek trečiojo asmens, tiek ir atsakovo, skundai iš esmės grindžiami analogiškais argumentais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo, kai pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal vekselį, kuris nebuvo laiku realizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, o taip pat neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą tenkinti ieškovo ieškinį.
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi ginčo klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su tokia apeliantų pozicija.
19. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. G. 61 024,10 Eur skolos ir 6 868,12 Eur palūkanų bei paaiškindamas, kad atsakovas 2014 m. lapkričio 5 d. pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovo tėvui P. S. 61 024,10 Eur sumą iki 2015 m. sausio 2 d., tačiau ieškovo tėvui sunkiai susirgus ir 2015 m. sausio 7 d. mirus, vekselis nustatytą datą nebuvo pateiktas apmokėti.
20. Pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalį vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016; kt.).
22. Aplinkybė, kad vekselio gavėjas nerealizavo vekselio ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal įstatymus nėra pagrindas pasibaigti jame nurodytai vekselio davėjo pareigai sumokėti pinigus. Tokiu atveju vekselio gavėjas gali tikėtis, kad vekselio davėjo įsipareigojimas nors ir nebus įvykdytas supaprastinta tvarka, nurodyta ĮPVĮ, tačiau galės būti įvykdytas savanoriška vekselio davėjo valia arba priverstine tvarka, kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo pagal vekselį kaip atsiskaitymo dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016). Kitaip tariant, tai, kad vekselio gavėjas nepasinaudoja vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisės vekselio davėjui (skolininkui). Neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris)) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad dėl to, jog vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Plėtodamas praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kai kreditorius (vekselio turėtojas) kreipiasi į teismą su ieškiniu skolininkui (vekselio davėjui) dėl piniginės prievolės, nurodytos vertybinio popieriaus statusą praradusiame vekselyje, įvykdymo, skolininkas (vekselio davėjas), remdamasis teisinio santykio (tam tikro sandorio) ir vekselyje įtvirtintos prievolės teisiniu ryšiu, gali pateikti įrodymais pagrįstus materialinio pobūdžio prieštaravimus, savo nesutikimo su ieškiniu motyvus grįsdamas prievolės pasibaigimu ar kitomis jos nebuvimą patvirtinančiomis aplinkybėmis, arba priešieškiniu pareikšti savarankišką reikalavimą, ginčydamas tiek patį vekselį, tiek pirminį abstrakčios prievolės atsiradimo teisinį pagrindą (sandorį) bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019)
24. Taigi, iš pirmiau nurodytos praktikos akivaizdu, kad ieškovas, pateikdamas reikalavimą teisme dėl skolos pagal vekselį priteisimo iš vekselio davėjo, neturėjo pareigos įrodinėti nei šiame vekselyje įtvirtintos prievolės atsiradimo priežasties, t. y. iš kokių santykių ir kada atsirado tokia mokėjimo prievolė, nei tokios prievolės galiojimo. Būtent vekselio davėjas, t. y. atsakovas, nesutikdamas mokėti pagal vekselį, turėjo teikti įrodymais pagrįstus, o ne deklaratyvius, prieštaravimus, pagrindžiančius prievolės pasibaigimą ar neegzistavimą arba įrodinėti sandorio ar paties vekselio negaliojimą. Tik tokiu atveju, t. y. vekselio davėjui teikiant įrodymais patvirtintus prieštaravimus, vekselis, kaip vienašalis sandoris, gali netekti jam būdingo abstraktumo ir įrodymų tyrimas, vertinimas bei ginčo santykių teisinis kvalifikavimas gali vykti remiantis tikraisiais ginčo šalis siejusiais teisiniais santykiais.
25. Savo ruožtu šioje byloje atsakovas S. G. pirminiuose prieštaravimuose tik abstrakčiai nurodė, kad vekselį neva pasirašė dėl to, jog su ieškovo tėvu tarėsi dėl atsakovui priklausančių žemės sklypų sutvarkymo darbų, o vekselis neva buvo tik kaip garantas, jog atsakovas už jam suteiktas paslaugas su ieškovo tėvu atsiskaitys. Tačiau atsakovas ne tik nepateikė absoliučiai jokių tokio susitarimo dėl sutvarkymo darbų buvimą patvirtinančių įrodymų, bet ir nepaaiškino kada, dėl kokių konkrečiai darbų, kurie galėjo kainuoti net 61 024,10 Eur, atlikimo tarėsi su P. S.. Vėliau, patikslinęs prieštaravimus, atsakovas visiškai pakeitė savo poziciją dėl ginčo vekselio, nurodydamas, kad vis dėlto vekselis nesusijęs su žemės sklypų tvarkymo darbais ir apskritai jokio 2014 m. lapkričio 5 d. vekselio atsakovas neprisimena pasirašęs, tačiau, nors 2018 m. sausio 22 d. posėdyje atsakovas nurodė nežinantis iš kur ant vekselio atsirado į jo parašą panašus parašas, vis dėlto pareiškimo, kad minėtas vekselis suklastotas, atsakovas nepateikė, o pirmosios instancijos teismui siūlant skirti ekspertizę parašo autentiškumui nustatyti, tokios skirti nepaprašė ir kitų įrodymų, savo abejonėms dėl parašo pagrįsti, nepateikė, apsiribodamas tik deklaratyviais paaiškinimais, jog neprisimena, kad tokį vekselį pasirašinėjo, nors ir neneigė, kad piniginių reikalų su ieškovo tėvu turėjo, skolinosi tiek technikos remontui, tiek kurui daug metų.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šios pirmiau išdėstytos aplinkybės, be kita ko, įvertinus tai, kad byloje nėra ginčo dėl paties vekselio turinio ir formos atitikimo įstatymo reikalavimams bei atsižvelgus į prievolės, kylančios iš vekselio, abstraktų pobūdį, pagrindžia ieškovo ieškinio tenkinimo pagrįstumą ir paneigia apeliaciniuose skunduose atsakovo ir trečiojo asmens išdėstytų argumentų dėl paskolinių teisinių santykių įrodinėjimo pareigos paskirstymo teisinį reikšmingumą šiai bylai, nes, kaip minėta, atsakovui (vekselio davėjui) nepateikus absoliučiai jokių įrodymais pagrįstų argumentų dėl prievolės pasibaigimo, jos nebuvimo ar vekselio (sandorio) negaliojimo, ieškovas, kaip vekselio turėtojas, apskritai neturėjo pareigos įrodinėti vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės galiojimo ar detalizuoti teisinius santykius, iš kurių ginčo vekselis atsirado. Esant galiojančiam, nenuginčytam vekseliui, vekselio davėjo prievolė sumokėti vekselio gavėjui (šiuo atveju jo paveldėtojui) vekselyje nurodytą pinigų sumą yra galiojanti ir turi būti vykdoma, o, priešingai nei teigia trečiasis asmuo, neteisingai interpretuodamas kasacinio teismo praktiką, vekselio davėjui byloje neteikiant absoliučiai jokių įrodymais pagrįstų prieštaravimų, vekselio turėtojo įrodinėjimo pareiga negali būti besąlygiškai tapatinama su paskolos davėjo, reikalaujančio priteisti jam skolą pagal paskolos raštelį, įrodinėjimo pareiga.
27. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, priešingai nei teigia apeliantai savo skunduose, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad ieškovo papildomai, reaguojant į deklaratyvius atsakovo pareiškimus, pateiktų netiesioginių įrodymų visuma pakankamai pagrindžia paskolos teisinių santykių tarp P. S. ir atsakovo S. G. egzistavimą.
28. Kaip matyti iš ginčo vekselio turinio, vekselio davėjas S. G. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti P. S. 64 024,10 Eur. Vekselis surašytas 2014 m. lapkričio 5 d., pasirašytas atsakovo ir turi visus kitus būtinus vekseliui rekvizitus.
29. Ieškovas, reaguodamas į pirminius atsakovo prieštaravimus, kuriuose, kaip minėta, buvo deklaratyviai nurodyta neva vekselis buvo išduotas tam tikrų žemės sklypų sutvarkymo darbų apmokėjimui užtikrinti ir jokių sumų iš tikrųjų atsakovas ieškovui neįsipareigojęs grąžinti ar sumokėti, pateikė savo tėvo (P. S.) atsakovui S. G. siųstus 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. birželio 3 d., 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškimus, pirmieji trys iš kurių buvo notariškai patvirtinti. Pareiškimuose aiškiai surašytas P. S. reikalavimas grąžinti būtent jam priklausančią sumą su priskaičiuotomis palūkanomis. Taigi, pareiškimų turinys nedviprasmiškai rodo buvus atsakovo skolai būtent ieškovo tėvui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskutiniame P. S. pareiškime, surašytame 2014 m. lapkričio 3 d., kurio gavimą savo parašu patvirtino pats atsakovas, buvo nustatytas galutinis terminas iki 2014 m. lapkričio 5 d. skolai sumokėti, t. y. būtent iki tos dienos, kada ir buvo pasirašytas ginčo vekselis. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina būtent ieškovo dėstomą įvykių versiją, kad minėtas vekselis buvo surašytas ieškovo tėvui siekiant užsitikrinti paskolos sumos grąžinimą po to, kai jau daug kartų buvo atidėtas atsakovo skolos, atsiradusios dar 2012 metais, sumokėjimo terminas, tačiau atsakovas laiku skolos vis negrąžindavo. Pastebėtina, kad jokios konkrečios grąžintinos sumos šiuose pareiškimuose nėra nurodytos, tik minima 2012 m. spalio 8 d. paskolintų pinigų grąžinimo sutartis Nr. 01, todėl nepagrįstas ir neaiškus atsakovo apeliacinio skundo argumentas neva ieškovo tėvo pranešimuose apie skolą ir vekselyje nurodytos sumos skiriasi.
30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir tai, kad ieškovo pateiktuose, jo tėvo kompiuteryje rastuose, vaizdo ir garso įrašuose, taip pat užfiksuoti P. S. kaltinimai S. G. dėl skolos negrąžinimo.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde pateikta įrašų turinio interpretacija, nes, priešingai nei teigia atsakovas, iš minėtų įrašų turinio negalima daryti patikimos išvados, kad P. S. pats pinigus skolinosi iš kito asmens – šioje byloje nedalyvaujančio A. S. ir tuo labiau jog reikalavo grąžinti atsakovo realiai negautus pinigus (CPK 185 straipsnis). Be to, kaip minėta, notariškai patvirtintuose pareiškimuose P. S. reikalavo grąžinti būtent jam priklausančius pinigus, savo ruožtu aplinkybė, koks buvo P. S. turimų ir atsakovui paskolintų lėšų šaltinis, šiuo atveju nėra reikšminga.
32. Atsakovas apeliaciniame skunde dėstydamas iš esmės jau trečią santykių su ieškovo tėvu ir jų piniginių reikalų versiją, nenurodė jokių argumentų, paaiškinančių, kodėl gavęs oficialius P. S. reikalavimus grąžinti pinigus, kurių, atsakovo nuomone, jis realiai negavo, nepateikė jokių prieštaravimų, atsakymų į tokius per notarą siųstus pareiškimus, maža to, galiausiai pasirašė didelės vertės vekselį.
33. Skirtingai nei teigia atsakovas ir trečiasis asmuo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į liudytojo R. M. 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdyje duotus parodymus.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje esantis draudimas remtis liudytojų parodymais šiuo atveju netaikytinas, nes yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų (CPK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y. jau minėti notariškai patvirtinti ieškovo tėvo pareiškimai atsakovui, kuriuose aiškiai įvardyta 2012 m spalio 8 d. paskolintų pinigų grąžinimo sutartis Nr. 01, be to, tikrasis vekselio gavėjas yra miręs, ieškinį pateikė jo teisių paveldėtojas – sūnus, kuris negali būti atsakingas už tam tikrų įrodymų praradimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taikytina ir CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte esanti draudimo remtis liudytojų parodymais išimtis.
35. Liudytojas R. M. nurodė, kad P. S. paskutinio jų susitikimo metu minėjo, jog S. G. skolingas P. S. didelę sumą, o liudytojui paklausus, kokia tai suma, atsakė, kad „butą turbūt paliks“. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas, minėtas liudytojas iš tikrųjų minėjo, kad P. S. rodė liudytojui tam tikrą knygutę su atsakovo parašais bei kažkokį notaro patvirtintą dokumentą, tačiau, priešingai nei interpretuoja atsakovas, jokių paaiškinimų, leidžiančių patikimai minėtą knygutę ir atsakovo skolą ieškovo tėvui susieti su byloje nedalyvaujančiu asmeniu – A. S., liudytojas nenurodė, todėl atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, neva liudytojo parodymai patvirtina atsakovo versiją dėl ieškovo tėvo santykių su A. S..
36. Įvertinusi visus pirmosios instancijos teismo sprendime analizuotus ir šioje nutartyje aptartus netiesioginius įrodymus, teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo asmens skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškinį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nors kiekvienas teismo paminėtas netiesioginis įrodymas pats savaime atskirai, be kitų įrodymų, nėra pakankamas išvadai dėl paskolinių santykių susiklostymo tarp atsakovo ir ieškovo tėvo padaryti, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokią išvadą padarė, remdamasis netiesioginių įrodymų visuma. Primintina, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Be to, vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Šiuo atveju pačiam atsakovui ne tik nepateikus absoliučiai jokių jo argumentus pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), bet ir nesilaikant pačios argumentacijos nuoseklumo, nuolat keičiant paaiškinimus, teikiant teismo posėdyje prieštaringus atsakymus ar apskritai vengiant atsakyti į teismo klausimus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau jau aptartų ieškovo surinktų netiesioginių įrodymų visumą, taip pat paties vekselio turinį, visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ieškovo pozicija laikytina labiau tikėtina ir todėl visiškai pagrįstai bei teisėtai tenkino ieškinį.
37. Apibendrindama pirmiau išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Atmetus apeliacinius skundas, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
39. Ieškovas atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašė priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau jokių šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 98 straipsnis), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam iš atsakovo ir trečiojo asmens taip pat nepriteisiamas.
40. Atsakovui S. G. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartimi buvo atidėtas 567 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl jo apeliacinį skundą atmetus, 567 Eur suma priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 567 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660