Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2488-808/2019 pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių dėl neteisėtais finansų tarpininko veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.3. Tirdamas ieškovo skundą Lietuvos bankas 2013 m. liepos 10 d. sprendime taip pat nenustatė, kad bankas, įspėjęs ieškovą apie investavimo į investicinius fondus netinkamumą, neturėjo teisės vykdyti ieškovo pavedimus pirkti Investicinius fondus. Finansų rinkos priežiūrą vykdęs Lietuvos bankas neabejotinai būtų pastebėjęs tokį pažeidimą, jei tai būtų laikoma pažeidimu, tačiau banko atliktas ieškovo pavedimų vykdymas, prieš tai raštiškai įspėjus ieškovą apie pasirinkto investavimo būdo netinkamumą, nebuvo įstatymais draudžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. kovo 27 d. šalys sudarė Finansinių priemonių sąskaitos tvarkymo, pavedimų vykdymo ir rekomendacijų teikimo sutartį (toliau – Sutartis) Nr. 4508, ieškovas užpildė anketą (I tomas b. l. 21-24, 45). 2008 m. kovo 28-31 dienomis ieškovas įsigijo vertybinių popierių: 110 vnt. Parworld-Agriculture Actions Nom. Classi Eur už bendrą kainą 14.271,40 EUR ir 190 vnt. Meridio-Meridio Arabworld Namens-Anteille vertybinių popierių už bendrą kainą 21.918,40 USD (I tomas b. l. 43). Ieškovas Bankui sumokėjo 135,97 EUR ir 209,64 USD mokesčių. 2008 m. kovo 28 d. ieškovas pasirašė kliento anketą (I tomas b. l. 45). Šalys 2013 m. rugsėjo 18 d. Susitarimu susitarė dėl naudojimosi banko paslaugomis internete Nr. Il-3-5964009-0-1, kurios pagrindu ieškovas internetu galėjo valdyti savo sąskaitą Nr. LT594010049500369052 (I tomas b. l. 94-101). Ieškovas savo vertybinius popierius pardavė 2018 m. sausio 30 d. ir 2018 m. spalio 3 d. už bendrą 14.969,92 EUR sumą. (I tomas b. l. 14-19). Lietuvos banko 2013 m. liepos 10 d. sprendime Nr. 242-277, konstatuota, jog nenustatytos banko civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (neveikimas) ir žala (I tomas b. l. 10-13).

Dėl apeliacinių skundų argumentų ir jų nagrinėjimo ribų

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

20. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

21. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime yra atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisės aktų ir šalių 2008 m. kovo 27 d. sutartyje įtvirtintas nuostatas konstatavo, kad ieškovas suprato savo veiksmus ir pasirašė visus pateiktus dokumentus, be to ieškovas, sudarydamas sutartį ir duodamas nurodymą atsakovui investuoti lėšas į investicinius fondus, prisiėmė visą riziką, nes pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės teisės dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti, apylinkės teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog atsakovas nepažeidė sutarties sąlygas ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pakankamai motyvavo savo sprendimą, remdamasis tiek bylos nustatytomis faktinėmis aplinkybės, tiek teisiniu reglamentavimu, tiek formuojama teismų praktika, tiek bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė ieškinį, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui buvo pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė ieškovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

24. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl banko pareigos užtikrinti investicijų tinkamumą

25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas (ieškovas) G.V. nurodo, jog byloje nebuvo tinkamai įvertinti įrodymai ir neįvertintos esminės bylos aplinkybės, susijusios su banko pareiga užtikrinti investicijų tinkamumą, nes ieškovui investuojant į nurodytus vertybinius popierius nebuvo paaiškina, kad ieškovas iš tiesų įsigyja jam netinkančius fondo vienetus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti.

27. Remiantis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau tekste – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies, t. y redakcijos galiojusios šalių sutarties sudarymo metu (redakcija galiojusi nuo 2007 m. vasario 8 d.) nuostatos įtvirtino, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma.

28. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nutarties priėmimo metu galiojančio FPRĮ (redakcija galiojanti nuo 2018 m. birželio 15 d.) 22 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtina, jog finansų maklerio įmonės ir rinkos operatoriai, administruojantys daugiašalę prekybos sistemą arba organizuotos prekybos sistemą, turi suteikti pakankamai informacijos arba užtikrinti, kad būtų suteikta prieiga prie viešai skelbiamos informacijos, kurios pagrindu sistemos naudotojai ir dalyviai galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atsižvelgdami į sistemos naudotojų ir dalyvių padėtį rinkoje ir finansinių priemonių, kuriomis prekiaujama toje sistemoje, tipus.

29. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 4 dalį (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.

30. 2008 m. kovo 27 d. šalių sudarytos sutarties bendrosios dalies 1.2. punkte nurodyta, jog šalių santykius taip pat reglamentuoja FPRĮ, Investicinių paslaugų teikimo sąlygos, banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės ir kiti teisės aktai.

31. Sutarties 10.2. punkte ieškovas patvirtino, jog susipažino su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis ir Banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis ir su jomis sutinka.

32. Investicinių paslaugų teikimo sąlygų 2.10 punkte (I tomas b. l. 74) nurodyta, kad klientas gali susipažinti su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymu, Interesų konfliktų vengimo politika, Pavedimų vykdymo politika, Kainynu ir Bendrosiomis taisyklėmis Banko interneto tinklapyje www.dnbnord.lt bei gali gauti nemokamas šių dokumentų kopijas Banko Investicinės bankininkystės departamente, (duomenys neskelbtini). Klientui taip pat sudaromos galimybės susipažinti bei gauti konkrečių paslaugų teikimo sąlygas.

33. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis. Šių sąlygų 2.7. punkto nuostatose nurodyta - bankas, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir siekdamas, kad klientas galėtų priimti pagristą investicinį sprendimą, pateikia apibendrintą Finansiniu priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymą. Aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios.

34. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu bankas, sudarydamas sąlygas ieškovui susipažinti su Rizikų aprašymu, įvykdė savo pareigą informuoti neprofesionalų investuotoją apie atskiras finansines priemones ir joms būdingas rizikas.

35. Aplinkybę, jog klientas yra supažindinamas su finansinėmis priemonėmis ir joms būdinga rizika, tačiau sprendimą investuoti į vieną ar kitą finansinę priemonę priima pats klientas duodamas Bankui pavedimą, ne bankas, patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktas su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas (I tomas b. l. 79), kuris buvo paskelbtas banko tinklapyje ir su kuriuo buvo supažindintas ieškovas (Sutarties 10.2. punktas). Ieškovas šių aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui patektame apeliaciniame skunde neneigia.

36. Rizikų aprašymo skyriuje „Bendrosios nuostatos“ nurodyta: „Investuotojo pagrindinis tikslas - siekti teigiamos investicijų grąžos. Tačiau bet kuri investicija yra rizikinga, todėl tikrasis pelnas gali būti mažesnis už tikėtiną arba netgi neigiamas. Paprastai tikimybė uždirbti tiesiogiai susijusi su tikimybe prarasti. Atskiru finansiniu priemonių rizika yra skirtinga. Kuo ilgesniam laikui investuojama, tuo didesnė galimybė gauti pelną arba patirti nuostolius. Yra keletas būdų kaip galima apriboti nuostolių rizika - investuoti j finansinių priemonių rinkinį, o ne į vieną ar keletą finansinių priemonių. Tokiu būdu rizika bus paskirstyta tolygiau, siekiant išvengti vienodo neigiamo efekto visoms finansinėms priemonėms vienu metu. Klientas naudojasi visa viešai ir neviešai prieinama informacija, kad galėtų stebėti kainų pokyčius ir sekti savo investicijų vertę, įskaitant prekybos sistemų pateikiamus duomenis, Reuters, Bloomberg, internetą, kitas informavimo priemones, taip pat informaciją betarpiškai gaunamą iš Banko. Jeigu būtina apsaugoti investicijas nuo nuvertėjimo, klientas reaguoja greitai ir gali, pavyzdžiui, parduoti tam tikras finansines priemones. Taip pat nurodyta, jog Klientas reguliariai stebi savo investicijų būklę ir tai taikoma ir tuo atveju, jeigu jam asmeniškai buvo patarta dėl tam, tikrų investicijų.

37. Rizikų aprašyme yra atskiras skyrius „Investiciniai fondai” skirtas investiciniams fondams, kuriame neprofesionaliam investuotojui aiškiai bei suprantamai paaiškinama investicinių fondų esmė, tame tarpe, nuo ko priklauso investicinio fondo rezultatas. Rizikų aprašymo „Investiciniai fondai“ skyriuje taip pat atskira pastraipa nurodytos investavimo į investicinius fondus rizikos: Rizika su kuria susiduria investuotojas, įsigydamas investicinio fondo akcijų tokia pati kaip investuojant į akcijas ar obligacijas, tačiau su išlyga. Kadangi investicinis fondas vienu metu investuoja į didelį kiekį įvairių ūkio subjektų akcijų, jo rizika yra labai diversifikuota.

38. Byloje esančioje Anketoje, kurią ieškovas pasirašė, nurodyta, kad bankas atsižvelgęs ieškovo informaciją rekomendavo investuoti į susietas obligacijas, tai pat, be kita ko, yra banko įspėjimas, kad klientui (ieškovui) nėra tinkami instrumentai (investiciniai fondai arba akcijos) ir į juos investuoti nepataria.

39. Kaip minėta anketą pasirašė pats ieškovas (po ieškovo parašu anketoje yra įrašas - Su rekomendacija ir įspėjimu susipažinau ir supratau). Taigi, bankas ieškovui nerekomendavo įsigyti investicinių fondų bei įspėjo, kad investavimas į investicinius fondus ieškovui nėra tinkamas, o šią aplinkybę patvirtina paties ieškovo pateiktas į bylą rašytinis įrodymas – Anketa. Dėl to apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, priešingai nei teigiame apeliaciniam skunde, tinkamai įvykdė FPRĮ nuostatų reikalavimus, o rekomendacijos investuoti į investicinius fondus Anketoje nurodyta nebuvo. Tuo tarpu, rekomendacija investuoti į susietas obligacijas, ieškovas nepasinaudojo, pats klientas įvertinęs riziką priėmė sprendimą neatsižvelgti į banko rekomendaciją ir investuoti į investicinius fondus, o ne į banko rekomenduotas susietas obligacijas, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad bankas nepasiūlė kitų finansinių priemonių, o siūlė investuoti į netinkamą priemonę yra visiškai nepagrįstas.

40. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog ieškovas, net ir nebūdamas profesionalus investuotojas, neturi teisės atsakomybę už savo veiksmus perkelti kitai sutartis šaliai – bankui ar konkretiems banko darbuotojams. Ieškovas kaip ir bet kuris kitas civilinių teisinių santykių dalyvis, duodamas nurodymą atsakovui investuoti lėšas į investicinius fondus, prisiėmė visą riziką, nes pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės teisės dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Ieškovas kaip vidutiniškai apdairus žmogus (bonus pater familias) privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir racionaliai. Todėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai apie dėmesio neatkreipimą į anketos duomenis, apie banko darbuotojo žodinius patarimus ir kitos susijusios aplinkybės nepaneigia ieškovo pareigos domėtis sutartimi, jos sąlygomis. Toks ieškovo elgesys neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus standarto, dėl to toks asmuo turi prisiimti visus iš to kylančius neigiamus padarinius.

41. Teisėjų kolegija, įvertinus anksčiau nurodytus byloje pateiktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo tinkamai paaiškinta, ką jis iš tiesų įsigyja, todėl jis negalėjo tinkamai įvertinti įsigyjamų vertybinių popierių rizikos ir priimti apgalvotą sprendimą ir/ar ieškovas neturėjo galimybės stebėti vertybinių popierių vertės kitimo ir reaguoti į besikeičiančias aplinkybes rinkoje, todėl patyrė reikšmingų nuostolių yra laikomi nepagrįstais (CPK 178 straipsnis).

Dėl banko pareigos pažinti klientą

42. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas mano, jog apylinkės teismas tinkamai neįvertino banko neįvykdytą pareigą „pažinti klientą" (angl. know your customer).

43. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 5 dalį (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

44. Atsakovas nurodė, jog šią pareigą tinkamai įvykdė. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju šios pareigos įvykdymui tik anketos užpildymą negalima laikyti pakankama priemone.

45. Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis byloje nustatytais duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

46. Visų pirma, FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nėra detalizuojama kokių būtent priemonių, siekiant surinkti informaciją apie klientą, bankas privalo imtis. Antra, ieškovas užpildė anketą, kurioje yra visa informacija, reikalaujama pagal įstatymą, t. y. duomenys apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje (ieškovas atsakydamas į banko klausimą Ar jam teko per paskutinius vienerius metus įsigyti ar perleisti finansinius instrumentus, atsakė sudaręs 1-10 sandorių; duomenys apie finansinę padėtį (ieškovas nurodė turintis 25.000,00 – 100.000,00 Lt metinių pajamų) ir tikslus (nori didesnių nei terminuoto indėlio palūkanų) ir kita (I tomas b. l. 45). Trečia, Sutarties 10.2. punkte ieškovas patvirtino, jog susipažino su Investicinių paslaugų teikimo sąlygomis, kurių 1.16 punkte (I tomas b. l. 74) nurodyta, kad anketa – tai dokumentas, kuriame klientas pateikia informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę patirtį, tikslus, kurių siekia naudodamasis paslaugomis. Ketvirta, remiantis Sutarties bendrosios dalies 8.3 punktu klientas patvirtina, kad anketoje pateikta informacija yra teisinga ir išsami, o pagal investicinių paslaugų teikimo sąlygų 5.3 punktą bankas neprivalo tikrinti anketoje pateiktos informacijos. Penkta, Lietuvos bankas, nagrinėdamas ieškovo skundą, 2013 m. liepos 10 sprendime taip pat nenustatė jokių pareigos pažinti savo klientą pažeidimų, nurodydamas, jog ieškovas yra atsakingas už anketos duomenų tikslumą.

47. Apibendrindama nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, nes ieškovas neįrodė ir FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo.

Dėl banko pareigos įspėti apie investicinių fondų vienetų vertės kritimą

48. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad bankas privalėjo reaguoti į ieškovo vertybinių popierių kritimą virš 10 procentų, jį iškart apie tai informuodamas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, tai nepaneigia apylinkės teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta banko neteisėtų veiksmų, kadangi pareiga atlyginti nuostolius atsiranda tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

50. Teisėjų kolegija byloje esančių duomenų pagrindu sprendžia, jog ieškovas kaip ir bet kuris sutartinių santykių dalyvis, pats laisva valia galėjo nuspręsti kokiu jam labiausiai tinkančiu būdu pageidauja gauti informaciją. Ieškovas pasirinko nuorodos į tinklapį būdu/internetinės bankininkystės priemonėmis (sutarties Specialių sąlygų 1 lapas). Remiantis Sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktu ieškovas, nepaisant pasirinkto gauti informaciją būdo, turi teisę prašyti, kad bankas pateiktų tam tikrą informaciją popieriuje. Iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovas du kartus pasinaudojo galimybe gauti popierines ataskaitas. Tačiau ilgą laiką to nedarė. Todėl, pritartina atsakovo argumentams, jog ieškovas kaip vidutinio atidumto bei apdairumo asmuo, kuris negali rasti investicinių fondų vertės pokyčių, nedelsdamas dar 2008 metais galėjo kreiptis į banką, prašydamas arba pateikti dominančią informaciją popieriniame variante, arba prašydamas sudaryti internetinės bankininkystės sutartį ir prisijungęs prie savo paskyros - gauti visą reikalingą informaciją. Byloje nustatyta, kad tik po to kai Lietuvos bankas 2013 metais atmetė ieškovo skundą bei nurodė, kad ieškovas neturi internetinės bankininkystės, ieškovas kreipėsi į banką ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sudarė susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugomis internete. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybės, taip pat įvertinus visiems žinomas aplinkybes, kad vertybinių popierių kaina yra labai dinamiška ir gali keistis labai dažnai (kone kiekvieną dieną ar keletą kartų per dieną), nėra pagrindo išvadai, kad bankas šiuo konkrečiu atveju privalėjo imtis atitinkamų papildomų priemonių, nei buvo nurodyta sutartyje, informuojant ieškovą apie vertybinių popierių vertės kritimą.

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog visiems žinoma, kad 2008-2009 metais visame pasaulyje vyko ekonominė krizė (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Dėl to atsiradę nuostoliai, kuriuos apeliantas siekia prisiteisti iš atsakovo, yra nulemti ne atsakovo banko netinkamai atliktų pareigų, o dėl 2008 m. ekonominės krizės finansų rinkose susiklosčiusios nepalankios situacijos. Todėl apelianto pozicija, kai dėl nepalankiai pasikeitusios finansų rinkos atsiradusias pasekmes ir savo paties prisiimtą maksimalią riziką jis įvairiais būdais siekia perkelti atsakovui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis).

52. Ieškovo nurodoma kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014, 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014 ir kt.) neatitinka šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, dėl to negali būti taikoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtose kasacinės instancijos teismo nutartyse pateikti išaiškinimai tokiame citavimo kontekste, kaip jį pateikia apeliantas, nėra aktualūs, nes skiriasi nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Apelianto cituojamose nutartyse buvo sprendžiami ginčai bylose atitinkamai dėl skolos priteisimo ir/ar dėl žalos priteisimo dėl itin aplaidaus bei neatsakingo portfelio valdymo, kai tuo tarpu ieškovo ieškinio pagrindu nurodomos visiškai skirtingos aplinkybės, susijusios su FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų, kiek tai susiję su banko pareigos pažinti klientą, įspėjimo apie investicinių fondų vienetų vertės kritimą, investicijos tinkamumo nevykdymu (CPK 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

53. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog neįrodžius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), ieškinys laikomas nepagrįstu ir dėl to turi būti atmetamas. Kadangi civilinė atsakomybė taikomas tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog apylinkės teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, privalėjo vertinti aplinkybes, susijusias su žalos atsiradimu ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

54. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

55. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

56. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus yra pagrindas atsakovui iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų ir jų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

57. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.