- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-729-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07378-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškinio suma 246 267,70 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš kiekvieno LR Valstybės atstovo 244 000,00 Lt neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimą ir 2 267,70 Lt turtinės žalos atlyginimą, remdamasis CK 6.247, 6.250, 6.271, 6.272, 6.273 str. nuostatomis. Nurodė, jog dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, teismo ir prokuratūros pareigūnų - valdžios institucijų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią įvertino 2 267,70 Lt suma. Turtinę žalą sudaro 2 151,00 Lt darbo užmokestis už ieškovo sugaištą laiką, kurio jis negavo dėl to, kad buvo priverstas važiuoti į policijos įstaigą registruotis, rinkti įrodymus, ieškoti liudytojų, kad būtų įrodyta, jog ieškovas nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo; kitas turtinio pobūdžio išlaidas sudaro korespondencijos siuntimo, naudojimosi internetu, telefoninių pokalbių išlaidos. Neturtinę žalą įvertino 244 000,00 Lt suma, tai yra dėl neigiamų emocijų, išgyvenimų, streso susidariusi žala, kuomet ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, vyko teismo posėdžiai ir tik teisme ieškovas buvo išteisintas dėl pareikštų kaltinimų. Nurodė, jog jam buvo neteisėtai pareikšti kaltinimai ir paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti, registruotis policijoje), buvo neteisėtai atliekamas ikiteisminis tyrimas, kas labai neigiamai paveikė ieškovą ir dėl to reikėjo gydytis. Dėl pablogėjusios sveikatos ieškovas gydėsi pas psichologą, jam reikalinga reabilitacija.
Atsakovo atstovai su ieškiniu nesutiko, prašė netenkinti ieškinio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovo valstybei 13,62 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų (I t., b.l.178-181).
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariatas 2010 m. rugpjūčio 17 d. ieškovui pranešė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal V. V. pareiškimą: dėl to, jog P. K., vartodamas psichologinę prievartą, reikalauja iš jos pinigų. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas iš viso dėl trijų epizodų - dėl jau paminėto savavaldžiavimo V. V. atžvilgiu; dėl savavaldžiavimo S. R. atžvilgiu (pagal BK 294 str. 2 dalį) ir dėl sukčiavimo iš M. A. L. (pagal BK 182 str. 1 d.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 dalį (S. R. atžvilgiu) ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Teismo nuosprendžiu ieškovas P. K. buvo išteisintas pagal BK 294 str. 2 d. (V. V. ir M. M. atžvilgiu), tačiau buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 dalį, 182 str.1 d. ir 294 str. 2 d. pagal kitus du epizodus ir jam paskirta bausmė - du metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis pakeistas - pritaikius BK 75 str. 1 ir 2 dalį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, kita dalis nuosprendžio palikta nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-604/2012 P. K. kasacinis skundas atmestas.
Teismas nustatė, kad Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal tris epizodus (veikas), kardomosios priemonės skyrimas, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami dėl visos ikiteisminio tyrimo medžiagos. Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo pareiškėjos V. pranešimas ir nurodytos aplinkybės, kurios turėjo nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d. požymių ir turėjo būti tiriamos. Ieškovo elgesys neatitiko įprastinių elgesio standartų, kadangi po eismo įvykio nebuvo surašyti ir užpildyti atitinkami dokumentai ir nebuvo kviečiami policijos pareigūnai. Taigi buvo visi įstatymo nustatyti pagrindai pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 str.).
Ieškovas nenurodė konkrečių baudžiamojo proceso normų, kurios buvo pažeistos, tačiau iš ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių teismas nustatė, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl trijų epizodų, vėliau bylos buvo sujungtos į vieną. Teismas ieškovą išteisino dėl vieno epizodo, neesant nusikalstamos veikos požymių ir sudėties. Ieškovas baudžiamojoje byloje buvo apklaustas ne tik specialiuoju liudytoju, bet ir įtariamuoju, jam buvo pareikšti įtarimai ir paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, vėliau pakeista į įpareigojimą registruotis policijoje.
Teismas sprendė, jog ieškinyje nurodyta CK 6.271 str. 1 d. šiuo atveju netaikoma, nes nustato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmu, t.y. dėl valstybės valdžios institucijų priimtų neteisėtų aktų padarytos žalos. Tai specialioji norma, kuri taikoma, kuomet žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Tačiau iš ieškovo pareikštų reikalavimų turinio matyti, jog jis reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, CK 6.272 str. pagrindu, t.y. neturtinę žalą ieškovas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų - policijos komisariatų, kurie yra pavaldūs Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, ikiteisminį tyrimą kontroliuojančios Vilniaus miesto prokuratūros, kuri pavaldi Generalinei prokuratūrai, teismo neteisėtų veiksmų ir nurodo atsakinga už žalos padarymą Teisingumo ministeriją.
Ieškovas buvo išteisintas pagal vieną epizodą, dėl kurio buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir dėl kurio baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme - dėl savavaldžiavimo V. V. ir M. M. atžvilgiu, tačiau teismas nesutiko su ieškovu, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas be pagrindo, neteisėtai ar pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindą ir privalėjo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl V. V. pareiškimo. Nors pareiškime nurodytas aplinkybes šalys skirtingai vertino ir teikė skirtingus paaiškinimus, tačiau teismas pripažino, jog nekviesdamas policijos ir nesurašydamas įstatymo nustatytos formos (buvo išrašytas vekselis) dokumentų ieškovas pasielgė ne pagal visuotinai pripažintas elgesio normas, tuo labiau, jog kaip pats nurodo, yra dirbęs policijos pareigūnu. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nusprendė, jog ieškovo veiksmai, reikalaujant žalos atlyginimo iš V. V. už apgadintą automobilį, nesudaro savavaldžiavimo, kaip baudžiamojo nusikaltimo sudėties požymių.
Dėl kitų dviejų epizodų - dėl savavaldžiavimo S. R. bei sukčiavimo M. A. L. atžvilgiu ieškovas buvo pripažintas kaltu ir paskirta bausmė. Teismo nuosprendis įsiteisėjęs. Tačiau išteisinimas dėl vienos nusikalstamos veikos pats savaime nėra pagrindas, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, pripažinti, jog neteisėti yra visi procesiniai veiksmai, kurie buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu (apklausos, kardomųjų priemonių skyrimas, akistatos ir t.t.). Kardomosios priemonės nebuvo skiriamos bei kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami pagal kiekvieną epizodą atskirai. Sujungus ikiteisminio tyrimo medžiagas į vieną bylą, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl visų ieškovui inkriminuotų veiksmų. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog buvo neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kad nepagrįstai būtų atliekamas tyrimas ir priimami procesiniai dokumentai ikiteisminio tyrimo metu. Buvo įstatymo nustatytas pagrindas pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą, kas ir buvo padaryta. Paskirtos kardomosios priemonės, kurias numato įstatymas - pradžioje griežtesnė, kuri vėliau pakeista švelnesne.
Ta aplinkybė, jog pagal vieną inkriminuotą veiką ieškovas nebuvo nuteistas, t.y. dalis inkriminuotų kaltinimų nebuvo užbaigti be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka, nesuteikia pagrindo pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmus. Tai, kad viena iš inkriminuotų veikų nebuvo užbaigta teismo nuosprendžiu, savaime nedaro neteisėtais ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų. Ikiteisminis tyrimas, jo metu atlikti veiksmai atitinka įstatymo nustatytus pagrindus, nustatytas procedūras bei teisės aktais detalizuotą tvarką. Veiksmai galėtų būti pripažįstami neteisėtais tiek, kiek nebuvo laikytasi tų reikalavimų. Pabrėžtina, jog ikiteisminis tyrimas, kaip ir numato įstatymas, pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Tokių faktų patikrinimas atliekamas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Ieškovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai elgėsi neteisėtai, atlikdami akistatas, apklausdami įtariamąjį ar atlikdami kitus veiksmus.
BPK 7 str. suteikia baudžiamosios bylos šalims lygias teises teikti įrodymus ir dalyvauti tiriant įrodymus, todėl ta aplinkybė, jog ieškovas kvietė liudytojus bei kitus įrodymus baudžiamojoje byloje, priskirtini prie kaltinamojo teisių realizavimo ir nelaikytini neteisėtais pareigūnų veiksmais.
Ieškovo reikalaujama priteisti turtinė žala ir nepagrįsta jokiais įrodymais, nenustatyta, jog ieškovo turėtos išlaidos yra susiję su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimu būtent dėl ieškovui inkriminuoto nusikaltimo, dėl kurio buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą (b.l.127-135), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir jį pakeisti; tenkinti apeliacinį skundą ir priteisti 246267,70 Lt turtinę ir neturtinę žalą iš Valstybės. Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas dėl tariamo savavaldžiavimo V. V. ir M. M. atžvilgiu buvo pradėtas ne Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5-ajame policijos komisariate, bet Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ajame policijos komisariate. Iki trijų bylų sujungimo į vieną atskirą bylą, minėta byla buvo nagrinėjama atskirai, visiškai nepriklausomai nuo kitų dviejų bylų. Šioje byloje apeliantas buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, o ne įtariamuoju. Šio ikiteisminio tyrimo metu (iki visų trijų bylų sujungimo ) buvo apklausti įvykio liudytojai, atlikti kiti procesiniai veiksmai (akistatos) ir pan. Todėl būtent šis - visiškai atskiras ikiteisminis tyrimas-turėjo realią perspektyvą būti nutrauktas jau pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau prokuratūra, turėdama tyčinį tikslą apeliantui pareikšti įtarimus, atlikti neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, kerštaudama už aktyvų savo teisių gynimą, sujungė visas tris bylas. Vėliau buvo konstatuota, kad realus laisvės atėmimo skyrimas buvo neteisėtas (Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2970-592/2013). Prokuratūra veikė šališkai, nes ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo skundžiami, siekiant apginti savo teisėtus interesus, bei pažeidinėjamas teises.
Trijų bylų sujungimas į vieną bylą buvo neteisėtas ir nereikalingas procesinis veiksmas, nes nagrinėjant kiekvieną bylą iš esmės atskirai, apelianto nuomone, būtų buvęs visiškai kitas rezultatas. Tačiau nagrinėjant visus apeliantui inkriminuotus epizodus visumoje, buvo siekiama parodyti, kad apeliantas yra linkęs vykdyti nusikaltimus. Todėl trijų epizodų nagrinėjimų pasekoje apie apeliantą buvo sudaryta išankstinė, labai neigiama nuomonė, kurios negatyviai paveiktas buvo teismas. Dėl V. V. ir M. M. byloje turėjo būti ikiteisminis tyrimas nutrauktas jau pirminėje bylos stadijoje, tačiau po bylų sujungimo tokie procesiniai veiksmai tapo negalimi. Santykiai tarp V. V., M. M. ir apelianto buvo išskirtinai civiliniai santykiai. Tačiau prokuratūra nepagrįstai šiuos civilinius santykius kriminalizavo.
Mano, jog teismas, nors išreikalavo baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau su ja ir nuosprendžiu nesusipažino, savaip interpretavo tiek nuosprendį, tiek faktines aplinkybes, nes nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1178-716/2011, konstatuota, jog eismo įvykio deklaracija visgi buvo užpildyta, pagal galiojančius ir galiojusius teisės aktus (KET, ATPK), apeliantui nebuvo būtina ir reikalinga kviesti policijos į įvykio vietą aptariamu atveju ir apeliantas veikė visiškai teisėtai. Apeliantas buvo išteisintas pagal LR BK 294 str. 2 d. ( V. V. ir M. M. atžvilgiu) nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymiu, todėl teismo argumentai, kad apelianto elgesys neatitiko įprastinių elgesio standartų , nes po eismo įvykio nebuvo surašyti ir užpildyti atitinkami dokumentai ir nebuvo kviečiami policijos pareigūnai, nepagrįsti.
Apeliantas neturėjo ir neprivalėjo įrodinėti faktiniu aplinkybių , jog jis yra nekaltas. Taip pat neturėjo ir neprivalėjo ieškoti savarankiškų, bei nešališkų ir papildomų įvykio liudytojų, juos savarankiškai kviesti į teismą apklausai. Nei policija, nei prokuratūra nesiėmė jokių teisėtų ir įstatymų numatytų veiksmų nešališkiems įvykio liudytojams nustatyti, bei juos apklausti, be to buvo atmesti apelianto prašymai dėl Video - audio įrašo peržiūrėjimo ir jo prijungimo.
Apeliantas sutinka su apylinkės teismo pasisakymu sprendime dėl to, kad žala negali būti priteisiama solidariai iš valstybe atstovaujančiu institucijų, todėl turtinė ir neturtinė žala turi būti priteisiama iš Lietuvos Respublikos.
Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nenurodė į kokią konkrečiai sąskaitą apeliantas turėtų pervesti priteistą pinigų sumą už pašto išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b.l.8-9). Nurodo, jog ta aplinkybė, kad ieškovas dėl vienos nusikalstamos veikos išteisintas, reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme ir nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog visi ikiteisminio tyrimo bei teismo veiksmai yra neteisėti.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas BPK 166 str. numatyta tvarka, gavus V. V. pareiškimą, kuri nurodė, kad P. K. dėl sugadinto automobilio ją įžeidinėjo, reikalavo nedelsiant atlyginti žalą, grasino ir tokiu būdu privertė pasirašyti skolos vekselį, t. y. pareiškime nukentėjusioji nurodė pakankamą informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotiną pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kuri turėjo būti ištirta ir įvertinta.
Apeliantas išteisintas dėl savavaldžiavimo V. V. ir M. M. atžvilgiu, nesant nusikaltimo, numatyto LR BK 294 str. 2 d., požymių, t. y. apeliantas padarė veiką, dėl kurios vyko teisminis nagrinėjimas, tik ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo. Faktiniai veiksmai, kurių pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, nėra paneigti ir nesudaro pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas neteisėtai.
BPK 170 str. numato, kad prokuroras turi teisę dėl įvairių priežasčių savo nuožiūra sujungti ikiteisminius tyrimus, jei vienas ir tas pats asmuo įtariamas kelių nusikalstamų veikų padarymu.
Apeliantas nepateikė įrodymų, jog minėto procesinio veiksmo neteisėtumas būtų konstatuotas instancine tvarka, jo nurodyti teiginiai, kad ikiteisminių tyrimų sujungimu buvo siekiama su juo susidoroti, sudaryti išankstinę ir labai neigiamą nuomonę apie jį, kiekvieną bylą nagrinėjant atskirai, būtų priimti kitokie sprendimai, yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti ne objektyviais įrodymais, o tik apelianto nuomone. Šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir dėl to apeliacinis skundas negali būti jomis grindžiamas (CPK 306 str.).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b.l.10-11). Nurodo, jog
Ieškovas, manydamas, kad prokuroro sprendimas sujungti ikiteisminius tyrimus buvo neteisėtas, turėjo pasinaudoti savo teisėmis ir šį sprendimą skųsti BPK nustatyta tvarka. Tačiau šis prokuroro sprendimas nebuvo panaikintas ar pakeistas, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimas dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo buvo neteisėtas.
Teismas teisingai pažymėjo, kad vien apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis buvo teismo išteisintas pagal vieną epizodą, dėl kurio buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir dėl kurio baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme, negali būti tinkamas ir pakankamas įrodymas, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas.
V. V. pareiškimas dėl jos atžvilgiu galimai atliktų nusikalstamų veikų buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, o byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindo teigti, jog šis pranešimas buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, tarp jų - kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.; CPK 178, 185 str.).
BPK 7 str. suteikia baudžiamosios bylos šalims lygias teises teikti įrodymus ir dalyvauti tiriant įrodymus, todėl ta aplinkybė, jos ieškovas kvietė liudytojus bei teikė kitus įrodymus baudžiamojoje byloje, priskirtini prie kaltinamojo teisių realizavimo ir nelaikytini neteisėtais pareigūnų veiksmais.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti (II t., b.l.14-16). Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir įtarimas ieškovui pareikštas, nes V. V. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą su pareiškimu dėl to, kad P. K., vartodamas psichinę prievartą, neteisėtai reikalauja iš jos pinigų, todėl pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo. Skunde, pareiškime ar pranešime nurodytų faktų patikrinimas gali būti atliekamas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.
BPK 170 str. 4 d. 1 p. nustatyta, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Kadangi įstatyme nėra reglamentuoti atvejai, kada tokius sprendimus galima priimti, prokuroras tai atlieka savo nuožiūra, siekdamas greitesnio ir išsamesnio nusikalstamų veikų ištyrimo. Be to, LR generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20 patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo 4.2 punkte nustatyta, kad prokurorui rekomenduojama priimti sprendimą dėl atskirai pradėtų ir atliekamų tyrimų sujungimo, kai vienas asmuo yra įtariamas kelių nusikalstamų veikų padarymu. Ieškovo atžvilgiu beveik tuo pačiu metu (2010 m. liepos 8 d., 2010 m. rugpjūčio 12 d. ir 2010 m. rugpjūčio 22 d.) buvo pradėti trys ikiteisminiai tyrimai. Jie buvo atliekami skirtinguose Vilniaus apskrities VPK struktūriniuose padaliniuose, siekdamas operatyvaus nusikalstamų veikų ištyrimo, prokuroras pagrįstai šias bylas sujungė. Apelianto prielaidos, jog nesujungus bylų į vieną, jis nebūtų nuteistas, neturi jokio teisinio ar loginio pagrindo, nes kaip matyti iš nuosprendžių baudžiamojoje byloje, dėl dviejų veikų padarymo ieškovo kaltė buvo pilnai įrodyta. Subjektyvūs teiginiai, kad prokuratūra turėjo tikslą dėl neaiškių priežasčių atkeršyti ieškovui, akivaizdžiai nėra pagrįsti.
Vienas iš konteksto apelianto ištrauktas skundžiamo sprendimo sakinys nėra pakankamas pagrindas teigti, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ar neišsamiai.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti (2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K3-169/2007).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.).
Teismo sprneidmo absoliutaus negaliojimo pagridnų nenustatyta.
CK 6.272 str.1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2011; kt.).
Pagal BPK 168 str. 1 d. nuostatą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas BPK 166 str. numatyta tvarka, gavus V. V. pareiškimą. Faktų patikrinimas atliekamas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Sujungus ikiteisminio tyrimo medžiagas į vieną bylą, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl visų ieškovui inkriminuotų veiksmų.
Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 170 str. 4 d. 1 p. nustatyta, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Įstatyme nėra reglamentuoti atvejai, kada tokius sprendimus gali priimti prokuroras. Be to, LR generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20 patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo 4.2 punkte nustatyta, kad prokurorui rekomenduojama priimti sprendimą dėl atskirai pradėtų ir atliekamų tyrimų sujungimo, kai vienas asmuo yra įtariamas kelių nusikalstamų veikų padarymu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog sprendimo priėmimas dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo yra prokuroro diskrecijos teisė.
Kaip matyti iš bylos ir prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1178-716/2011 medžiagų, ieškovo atžvilgiu 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. rugpjūčio 12 d. ir 2010 m. rugpjūčio 22 d., t.y. beveik tuo pačiu metu, skirtinguose Vilniaus apskrities VPK struktūriniuose padaliniuose buvo pradėti trys ikiteisminiai tyrimai. Siekdamas operatyvaus nusikalstamų veikų ištyrimo, prokuroras pagrįstai šias bylas sujungė. Apelianto prielaidos, jog nesujungus bylų į vieną, jis nebūtų nuteistas, neturi pagrindo, nes kaip matyti iš nuosprendžių prijuntoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1178-716/2011 dėl dviejų veikų padarymo apelianto kaltė buvo įrodyta ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 dalį (S. R. atžvilgiu) ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis pakeistas – pritaikius BK 75 str. 1 ir 2 dalį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, kita dalis nuosprendžio palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-604/2012 P. K. kasacinis skundas atmestas.
Apelianto argumentai, kad prokuratūros pareigūnai, turėdami tyčinį tikslą apeliantui pareikšti įtarimus, atlikti neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, kerštaudama už aktyvų savo teisių gynimą, sujungė visas tris bylas yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti ne objektyviais įrodymais, o tik apelianto nuomone. Kita vertus, pažymėtina, šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir dėl to apeliacinis skundas negali būti jomis grindžiamas (CPK 306 str.).
Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad neteisėtus atsakovo veiksmus įrodo ta aplinkybė, jog bylų sujungimas buvo negatyvus veiksmas jo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija sutinka tuo apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apelianto elgesys neatitiko įprastinių elgesio standartų, nes po eismo įvykio nebuvo surašyti ir užpildyti atitinkami dokumentai ir nebuvo kviečiami policijos pareigūnai. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio (I t., b.l.15-25), teismas, nurodydamas, kad ieškovo veiksmuose V. V. ir M. M. atžvilgiu nėra visų savavaldžiavimo kaip baudžiamojo nusikaltimo sudėties požymių, konstatavo, kad įvykis buvo tinkamai įformintas, užpildant eismo įvykio deklaraciją, o pranešti apie įvykį policijai pagal KET 234 str. ieškovas pareigos neturėjo. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, nes apeliantas nenurodė, o ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai elgėsi neteisėtai, atlikdami akistatas, apklausdami įtariamąjį ar atlikdami kitus veiksmus, siekiant išsiaiškinti, ar apeliantas įvykdė nusikalstamą veiką V. V. ir M. M. atžvilgiu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apie tarp ieškovo ir V. V. bei M. M. atžvilgiu egzistavusius išimtinai tik civilinius santykius buvo galima spręsti tik atlikus pakankamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir įvertinus visas tyrimui reikšmingas aplinkybes, be to susiklosčiusius santykius galutinai kvalifikuoja teismas. Dėl šių aplinkybių atmestinas apelianto argumentas, kad dėl veikos V. V. ir M. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas jau pirminėje bylos stadijoje.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-183/2006; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 kt.).
BPK 166 str. 1 d. nustato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Taigi, ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant minėtoms sąlygoms, nors vėliau tyrimas ir nutrauktas, yra neteisėtas veiksmas, o priešingai – jo nepradėjimas, esant BPK nustatytoms sąlygoms, būtų vertinamas neteisėtu. Akivaizdu, kad faktiškai kiekvienu atveju, kai asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, taikomi apribojimai paprastai sukelia asmeniui nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir pan. Tačiau akivaizdu ir tai, kad ne kiekvienu atveju, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, jau yra pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą apskritai ar netgi ir tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu būtų tam tikri veiksmai pripažinti neteisėtais, nes veiksmų neteisėtumas atskirai paėmus yra tik viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, nebūtinai reiškiančių, kad dėl to atsirado žala. Kiekvienu atveju, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, jog pagal vieną inkriminuotą veiką ieškovas nebuvo nuteistas, t.y. dalis inkriminuotų kaltinimų nebuvo užbaigti be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka, nesuteikia pagrindo pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmus. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 dalį (S. R. atžvilgiu) ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., apeliacine ir kasacine tvarka peržiūrint nusoprendį, apkaltinamasis nuosprendis ieškovui panaikintas nebuvo. Šioje nutartyje konstatuota ir tai, kad ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti pagrįstai, taigi apeliantas patyrė suvaržymus ir dėl kitų dviejų inkriminuotų epizodų, o ne dėl to epizodo, dėl kurio buvo išteisintas.
Liudytojų kvietimas, įrodymų pateikimas buvo apelianto kaip kaltinamojo teisių realizavimas, bet ne valstybės institucijų neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad BPK 7 str. suteikia baudžiamosios bylos šalims lygias teises teikti įrodymus ir dalyvauti tiriant įrodymus, todėl ta aplinkybė, jog ieškovas kvietė liudytojus bei kitus įrodymus baudžiamojoje byloje, priskirtini prie kaltinamojo teisių realizavimo ir nelaikytini neteisėtais pareigūnų veiksmais.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto šiuo atveju nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.