Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-206-889/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-14
Bylos Nr.: e2A-206-889/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-05526-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Milda Skersienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas: M. J.

Kategorijos

2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.8.8pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-206-889/2024Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05526-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 2.6.29.3; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui M. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ieškovė arba apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 596,26 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį (už mobilųjį telefoną), 268,31 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

2. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo M. J. 460,60 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 460,60 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 102,96 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvai:

1.1. Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuomos sutarties pripažinimo vartojimo kredito sutartimi, pažymėjo, kad pagal šalių sudarytą sutartį, atsakovui sumokėjus įmokas, viršijančias prekės kainą, jis neturėtų jokio pagrindo ir intereso nesumokėti nurodytų 148,50 Eur tam, kad jam pereitų nuosavybės teisė į daiktą. Teismo vertinimu, sutarties sąlyga dėl nuomininkui suteikiamos teisės tinkamu sutarties įvykdymo (visų įmokų sumokėjimo) atveju už 148,50 Eur įsigyti daiktą, į sutartį yra įtraukta siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Todėl teismas padarė išvadą, kad, nepriklausomai nuo to, jog atsakovui nėra tiesiogiai numatyta pareiga įsigyti nuomojamą daiktą, sutarčiai vis tiek yra taikytinos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

1.2. Teismo vertinimu, sutarties nuostata (sutarties pasibaigimo atveju, kai nuomininkas nepareiškia noro įsigyti prekės), numatanti pernelyg sudėtingas prekės grąžinimo nuomotojui sąlygas (grąžinimo tvarka, daikto sukomplektavimas, dokumentai, inventorius ir pan.), be to, tinkamo visų pagal sutartį numatytų įmokų sumokėjimo atveju sutartimi nustatyta neproporcinga alternatyva (arba grąžinti prekę, kurios visa kaina bei jos perviršis jau sumokėti nuomotojui, arba dar papildomai sumokėti 148,50 Eur, už kurį prekė galėtų pereiti atsakovui valdyti nuosavybės teise), vertinamos kaip sąlygos, įtrauktos į sutartį, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

1.3. Teismas pažymėjo, kad sutarties dalyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, jog atsakovui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, ji yra nutraukiama. Sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta 2022 m. lapkričio 23 d., o nutraukta – 2023 m. vasario 13 d., t. y. po trumpesnio nei 90 d. laikotarpio. Turto išankstinio išpirkimo kaina (nepraėjus 90 dienų) yra 495 Eur. Taip pat ieškovė ieškinyje nepagrindė, kodėl, išmokėjus visą daikto kainą, išpirkimo vertė vis tiek būtų padidėjusi, o išpirkimo kaina būtų 148,50 Eur, t. y. kodėl nuomojamo daikto kaina padidėjo, nors, atsižvelgiant į natūralų daikto nusidėvėjimą, turėtų sumažėti.

1.4. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog trečiasis asmuo ar ieškovė būtų reikalavusi atsakovo kaip alternatyvos grąžinti nuomojamą daiktą po sutarties nutraukimo. Bylos duomenys patvirtina, kad į atsakovą buvo nukreipti reikalavimai tik dėl skolos ir delspinigių sumokėjimo, o tai reiškia, kad nuomotojo (trečiojo asmens, o vėliau ieškovės) tikrieji ketinimai buvo ne pagal sutartį išnuomoti, perduoti ar perduotą daiktą susigrąžinti, tačiau gauti jo įsigijimui skirtas mokėtinas įmokas, viršijančias daikto vertę.

1.5. Teismas, atlikęs sutarties sąlygų analizę, nurodė, kad neturi pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas sutartimi kaip pagrindinio tikslo siekė išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, atvirkščiai, sutarties sąlygos rodo, kad atsakovo pagrindinis tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (o trečiojo asmens – suteikti) finansavimą sutarties objektui (mobiliajam telefonui) įsigyti. Teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta sutartis pagal savo esmę yra vartojimo kredito sutartis, kuriai turi būti taikomos VKĮ nuostatos (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

1.6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakovu sutartį būtų vertinusi jos kreditingumą, be to, sutarties sudarymo metu ji nebuvo įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis. Teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad teismas šiuo sprendimu nustatė, jog sudaryta sutartis pagal savo esmę yra vartojimo kredito sutartis, kurios sudarymui ir vykdymui yra taikytinos VKĮ nuostatos, padarė išvadą, jog trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakovu sutartį, neįgijo teisės iš jos reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

1.7. Teismo vertinimu, pradinė kreditorė, 2022 m. lapkričio 23 d. sudariusi su atsakovu sutartį, nebūdama įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrinusi atsakovo kreditingumo, įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą perduoto mobiliojo telefono kainą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. Sutarties specialiosiose nuostatose nurodyta, kad daikto vertė yra 495 Eur (taip pat ir išankstinė vertė, nepraėjus 90 d.). Įrodymų, kad daikto vertė, jį naudojant ilgiau kaip 90 dienų, padidėjo, ieškovė nepateikė, tačiau prašo priteisti 148,50 Eur išpirkimo mokestį. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas įmokėjo tik dalį įmokų – 34,40 Eur. Taigi suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė) yra 460,60 Eur (495 Eur – 34,40 Eur) suma.

1.8. Teismas nurodė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

4. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo: 1) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl skolos ir priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo M. J. 596,26 Eur nesumokėtas nuomos įmokas ir išpirkimo mokestį; 2) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo M. J. 268,31 Eur delspinigius; 3) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo M. J. 264 Eur bylinėjimosi išlaidas; 4) kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 5) priteisti iš atsakovo 22 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pradinė kreditorė ir atsakovas sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovas sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.

1.2. Pažymėjo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba bei Lietuvos bankas teikė išvadas, pasisakydami analogiškos sutarties aiškinimo klausimais ir pasisakė, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas – daikto nuoma ir šiai sutarčiai nėra taikomos VKĮ nuostatos.

1.3. Apeliantė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau, ieškovės nuomone, jokiu būdu tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos.

1.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomas priteisti netesybas, vadovavosi VKĮ nuostatomis, pagal kurias būtina būti įrašytam į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir privalu įvertinti atsakovo kreditingumą, tačiau pažymėtina yra tai, kad pradinė kreditorė su atsakovu sudarė išperkamosios nuomos sutartį, todėl teismas turėtų tenkinti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

1.5. Apeliantės teigimu, pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo netenkinti reikalavimo dėl iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, ji nelaikytina didele. Pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį, jis susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, tarp jų ir su sutartyje numatyta delspinigių norma.

1.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino dalies ieškovės reikalavimų, todėl, nustačius, jog ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pradinė kreditorė ir atsakovas 2022 m. lapkričio 23 d. sudarė vartojimo nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria pradinė kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo perduoti atsakovui (nuomininkui) 12 mėnesių terminui laikinai valdyti ir naudoti kilnojamąjį daiktą – mobilųjį telefoną „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Daiktas). O atsakovas įsipareigojo už tai mokėti po 40,18 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties šalys taip pat susitarė, kad Sutartimi nuosavybės teisė į perduodamą Daiktą nesuteikiama, išskyrus kai esant Sutarties 7 skyriuje numatytoms aplinkybėms ir jame nustatytomis sąlygomis nuomininkė pasinaudoja savo teise išpirkti Daiktą iš nuomotojos (Sutarties 2.2 punktas). Prekės vertė sutarties sudarymo metu buvo 495 Eur (su PVM). Pagal Sutartį atsakovas, negrąžinęs išsinuomotos įrangos, įsipareigojo sumokėti 630,66 Eur, t. y. nuomos mokestį ir išpirkimo kainą (40,18 Eur (nuomos mėnesinis mokestis) x 12 (mokėjimų skaičius) + 148,50 Eur). Atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, atliko tik 1 dalinę įmoką, t. y. 34,40 Eur, todėl 2023 m. vasario 13 d. Sutartis su atsakovu buvo vienašališkai nutraukta. Atsakovas liko skolingas 596,26 Eur (630,66 Eur – 34,40 Eur (atsakovo atlikta dalinė įmoka)). 2022 m. lapkričio 24 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė perleido ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teises, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal sutartį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šiuo atveju buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kadangi atsakovas turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą.

10. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir todėl patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

11. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

12. Pažymėtina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

13. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

14. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-719-1092/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1477-343/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023).

15. Kaip jau minėta, pagal Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o pagal šio straipsnio 2 dalies 4 punktą, šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Iš minėtų normų sisteminės analizės darytina išvada, kad Vartojimo kredito įstatymas taikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, jeigu nustatyta pareiga vartotojui įsigyti nuosavybėn sutarties objektą. Iš to išplaukia ir kita išvada, jog verslininkas, nuomos ar išperkamosios nuomos standartinėje sutartyje įtvirtinęs sąlygą, kad vartotojas neturi pareigos įgyti sutarties objektą ar vartotojas tokią teisę įgyja tik išreiškęs valią atskiru pranešimu, gali išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo. Todėl labai svarbu, kad teismai, spręsdami dėl Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgtų į šių sutarčių pobūdį, vartotojo tikslus sudarant tokias sutartis, vertintų, ar tokia sąlyga buvo individualiai aptarta su vartotoju, ar jos įtvirtinimu sutartyje nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo. Vertinant, ar konkrečiu atveju sudaryta nuomos ar išperkamosios nuomos sutartimi nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, taip pat taikytinos sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu kontrolę reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-611/2024, 21, 22 punktai).

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, jog šios Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (Daiktui) įsigyti. Pagal Sutartį, atsakovo mokėjimai už įsigyjamą Daiktą, kurio vertė Sutarties sudarymo dieną buvo 495 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 40,18 Eur. Sutartyje taip pat numatyta, jog, tinkamai ją įvykdžius, atsakovas įgyja teisę už 148,50 Eur įsigyti sutarties objektą – mobilųjį telefoną. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti Sutarties objekto, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 148,50 Eur įsigyti Sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina kaip formali ir Sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

17. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties 10.6 punkte numatyta, jog jeigu nuomininkas negrąžina Daikto, kaip tai numatyta Sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus Sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro Daiktą įsigyti Sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus Sutartį prieš terminą bet kurios iš Sutarties šalių iniciatyva, nuomininkas nuomotojai turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojos patirtus nuostolius. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta Sutartis, atsakovui vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal Sutartį tinkamo Sutarties vykdymo atveju, t. y. ir visą nuomos mokestį, ir Daikto išpirkimo mokestį.

18. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas jam perduoto Daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jam nuomos, o ne įsigijimo tikslu perduotą Daiktą, byloje nereiškė ir nereiškia, o toks ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo, t. y. siekis prisiteisti tik įmokas už Daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. Daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta Sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai Sutarčiai, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

20. Nors apeliantė apeliaciniame skunde remiasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kuri buvo pateikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8313-1150/2023 ir kurioje buvo įvertinta, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo daikto nuoma, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad minėtoje byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teikė išvadą dėl konkretaus atvejo, konkrečios sutarties ir konkretaus asmens būtent Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjamoje byloje, be to, teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas minėtoje byloje nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, todėl tokia išvada vadovautis šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.

21. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis, be to, apeliantės nuomone, jos prašoma priteisti delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele, atsakovas turi prisiimti dėl netinkamai vykdytos prievolės iš to kilusias pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta apeliantės argumentacija ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytai sutarčiai taikomi VKĮ reikalavimai.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apeliantei nepriteisdamas delspinigių, vadovavosi VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą.

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 procentų delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta bendrosios sutarties sąlygų dalies 10.4 ir 10.5 punktuose, išraše iš reikalavimo perleidimo sutarties, pačioje reikalavimo perleidimo sutartyje (pvz.: 4.2 punktas).

24. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, turėtų būti įvertinamas Sutarties sąlygos dėl netesybų dydžio teisėtumas ir, nustačius jos nesąžiningumą, ji turėtų būti pripažinta negaliojančia, atitinkamai, netaikant atsakovui netesybų (VKĮ 11 straipsnio 8 dalis; žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-921/2022). Taip pat turėtų būti įgyvendinama ir teismo pareiga savo iniciatyva išsiaiškinti, ar buvo tinkamai įvykdytos vartojimo kredito davėjo pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje įvertinti vartotojo kreditingumą (VKĮ 8 straipsnis), pateikti jam visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo (VKĮ 5 straipsnis). Pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje), o pareigos pateikti atitinkamą informaciją pažeidimas gali lemti ir sudarytos sutarties negaliojimą bei restitucijos taikymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 58 punktą; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-719-1092/2022).

25. Kitaip tariant, minėtais atvejais kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą, kuri nagrinėjamu atveju atitiktų skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų.

26. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad pradinė kreditorė, sudariusi su atsakovu Sutartį, nebuvo įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą ir nepatikrino atsakovo kreditingumo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta, kad teisės užsiimti vartojimo kredito teikimo veikla neturėjimas ar pareigos vertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą, lėmė tai, kad ieškovė įgijo teisę iš atsakovo atgauti tik pagal Sutartį negrąžintą kredito sumą (kuri nagrinėjamu atveju atitinka skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų), o teisės į netesybas neturi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad suma, į kurią reikalavimo teisę sutarties pagrindu įgijo trečiasis asmuo (o po reikalavimo perleidimo – ir ieškovė) yra 460,60 Eur (495 Eur (Daikto vertė) - 34,40 Eur (atsakovo sumokėta dalis įmokų).

27. Nustačius šią aplinkybę, papildomai klausimas dėl CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcijos taikymo nebesvarstytinas.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Esant visų anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą už akių. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

30. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas ir ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas, pirmosios instancijos teisme priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos, o prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėja Milda Skersienė