Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos S. P.-G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties, kuria pareiškėjai S. P.-G. atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Mokilizingas“, Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, UAB „Sergel“, UAB „Sipa Group“, V. G., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, antstoliai I. K., V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. P.-G. prašė iškelti jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankro“. Pareiškėja nurodė, kad jos skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas 25 minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA); pažymėjo, jog negali vykdyti įsipareigojimų dėl gaunamų nedidelių pajamų, lyginant su vykdytinais kreditoriniais įsipareigojimais. Pareiškėjos teigimu, jos kreditoriniai įsiskolinimai sudaro 177 636,11 Eur sumą. Paaiškino, kad gauna apie 2500 Eur pajamas per mėn., išlaiko du nepilnamečius vaikus. Anot pareiškėjos, jos sutuoktinis V. G. yra bedarbis; nurodė, jog jos poreikių tenkinimui reikalinga 390 Eur suma per mėn., vaikų išlaikymui per mėnesį skiriama po 300 Eur kiekvienam.

Pareiškėja S. P.-G. teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti. Paaiškino, kad didžiąją dalį kreditorinių įsipareigojimų sudaro negrąžinta paskola Nordea Bank AB, kurios negalėjo mokėti dėl prasidėjusios ekonominės krizės, sumažėjusio darbo užmokesčio, neesant galimybės įsidarbinti ir gauti didesnių pajamų, kurios būtų pakankamos įsipareigojimams vykdyti. Paaiškino, kad yra UAB „Sipa Group“ savininkė; pažymėjo, jog minėta bendrovė užsiima personalo konsultacijomis. Pareiškėja nurodė, kad iš šios bendrovės skolinosi pinigus, jog galėtų išgyventi ir iš dalies grąžinti paskolą bankui. Pareiškėjos teigimu, iš UAB „Mokilizingas“ buvo nupirktas automobilis išperkamosios nuomos būdu, kuris buvo naudojamas bendrovės veiklai. Anot pareiškėjos, jos tėvas mokėjo įmokas pagal išperkamosios nuomos sutartį, todėl jam ir buvo perleistas minėtas automobilis. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymui per mėn. buvo reikalinga apie 6000 Lt (1737,72 Eur), tačiau tokių pajamų pareiškėja negaudavo.

Trečiasis asmuo Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai S. P.-G. ir jos buvusiam sutuoktiniui A. V. 2003 m. sausio 8 d. buvo suteikta paskola būstui įsigyti. Trečiasis asmuo paaiškino, kad nuo 2014 m. buvo pažeidinėjamas kredito mokėjimo grafikas, todėl nuo 2014 m. birželio 10 d. kredito sutartis nutraukta. Trečiojo asmens teigimu, pareiškėja yra nesąžininga banko atžvilgiu, nes trukdė ir iki šiol trukdo parduoti bankui įkeistą turtą. Pažymėjo, kad pareiškėja nuomoja bankui įkeistą turtą ir neteikia duomenų kam naudojamos iš nuomos gautos lėšos. Anot trečiojo asmens, pardavus įkeistą turtą, būtų gauta pakankamai lėšų kredito grąžinimui.

Trečiasis asmuo antstolė V. M. atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė bylą nagrinėti pagal pateiktus ir ištirtus įrodymus. Nurodė, kad pareiškėjos įkeistas ir areštuotas nekilnojamasis turtas įkainotas 180 722,89 Eur suma; be to, pažymėjo, jog pareiškėja gauna nemažas pajamas, tačiau nemokėjo (nemoka) paskolos ir neatsiskaito su kitais kreditoriais. Trečiojo asmens teigimu, pareiškėja nuo 2012 m. buvo UAB „Sipa Group“ vadovė, o nuo 2015 m. gruodžio mėn. šios bendrovės vadovu ir akcininku tapo pareiškėjos sutuoktinis V. G.. Trečiasis asmuo nurodė, kad pagal pareiškėjos ir jos sutuoktinio V. G. sudarytą vedybų sutartį, santuokos metu vieno iš sutuoktinio įgytas turtas laikomas kiekvieno sutuoktinio nuosavybe.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo UAB „Sipa Group“ atsiliepime į pareiškimą su juo sutiko, nes pareiškėjos įsipareigojimai ilgai nevykdomi, terminai grąžinti skolą yra suėję.

Trečiasis asmuo UAB „Sergel“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimo netenkinti, nes kyla abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė buities tyrimo aktą ir išvadą.

Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjos S. P.-G. pareiškimo, t. y. atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 177 636,11 Eur sumą: skola Nordea Bank AB – 147 961,05 Eur; AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 848,28 Eur; UAB „Mokilizingas“ – 3250,30 Eur; UAB „Sergel“ – 1417,50 Eur; UAB „Sipa Group“ – 20 074,18 Eur; VMI – 3500 Eur. Pažymėjo, kad solidarieji skolininkai V. G. ir UAB „Persona Optima“ yra užtikrinę pareiškėjos įsipareigojimų vykdymą pagal kredito sutartį Nordea Bank AB.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos turimo ir areštuoto nekilnojamojo turto vertė sudaro 168 687 Eur; atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog ši suma beveik sutampa su pareiškėjos neįvykdytų kreditorinių įsipareigojimų suma. Nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškėja buvo UAB „Sipa Group“ vadovė ir akcininkė, o nuo 2015 m. gruodžio 22 d. šios bendrovės vadovas ir akcininkas yra pareiškėjos sutuoktinis V. G.. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 22 d. tarp V. G. ir UAB „Sipa Group“ direktorės S. P.-G. pasirašyta nuomos sutartis dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje (priklausančių pareiškėjai), kurios pagrindu patalpos išnuomotos UAB „Sipa Group“ už 1021,72 Eur nuomos mokestį per mėn. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie gaunamo nuomos mokesčio panaudojimą ir nenurodė priežasčių, dėl kurių iš nuomos sutarties gautos pajamos nebuvo naudojamos kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti, arba duomenų, jog nuomos sutartis buvo nutraukta ar pripažinta negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja ar UAB „Sipa Group“ (duomenys apie tai teismui nepateikti) 2014 m. vasario 4 d. įsigijo automobilį Chrysler PT Cruiser; pažymėjo, jog pagal VĮ Regitra duomenis automobilio savininkė nuo 2014 m. vasario 4 d. buvo pareiškėja, o nuo 2014 m. vasario 13 d. ji nurodyta automobilio naudotoja, buvusia savininke. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų nei apie automobilio įsigijimą, nei apie įsigijimo kainą, kas mokėjo už automobilį, kokio dydžio įmokos buvo mokamos, dėl kokių priežasčių ir kokiomis sąlygomis automobilis buvo perleistas kitam asmeniui. Teismas sprendė, kad būtent nuo 2014 m. pradžios, kai ir buvo įsigytas minėtas automobilis, sutriko įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymas ir mokėjimai pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismui nepateikta paskolos sutartis, dokumentai apie paskolos suteikimą (lėšų išmokėjimą), dokumentai apie tai, kokiam tikslui buvo pasiskolinta iš UAB „Sipa Group“ ir kaip panaudota pasiskolinta suma.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, nors teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi ir buvo įpareigota pateikti informaciją apie banko sąskaitas bei sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą padavimo, nepateikė visų duomenų už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. gegužės 13 d.; byloje pateikti banko sąskaitos išrašai už 2013 m. gegužės mėn. – 2014 m. balandžio 22 d.; 2014 m. liepos 1 d. – 2014 m. lapkričio 20 d.; 2015 m. sausio 2 d. – 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. gegužės 2 d. – 2016 m. balandžio 28 d., t. y. ne už visą įstatymo reikalaujamą trejų metų laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos įsipareigojimai bankui ir iš dalies kitiems kreditoriams galėtų būti įvykdyti realizavus nekilnojamąjį turtą (168 687,00 Eur vertės), o likę neįvykdyti įsipareigojimai tokiu atveju neviršytų 25 MMA dydžio ir nebūtų pernelyg didelė našta pareiškėjai. Taigi, teismas sprendė, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų ir nenurodyta aplinkybių, jog pareiškėja yra nemoki bei negali vykdyti savo įsipareigojimų.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas vertinti ir laikyti pareiškėjos veiksmus nesąžiningais: teismui nebuvo atskleistos tikrosios nemokumo priežastys; sandoriai dėl paskolos suteikimo, dėl gyvenamojo namo dalies nuomos sutarties, sudarytos su sutuoktiniu V. G., dėl pasiskolintų lėšų iš UAB „Sipa Group“. Teismas taip pat konstatavo, kad nebuvo pateikta visa informacija apie pareiškėjos per visą laikotarpį nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. sudarytus sandorius, atliktus mokėjimus – teismui nepateikti dokumentai apie automobilio įsigijimą, jo kainą, perleidimo pagrindą bei lėšų, gautų perleidus automobilį, panaudojimą. Teismo vertinimu, nurodyta suma 2014 m. sausio mėn. galėjo turėti esminės reikšmės tam, kad pareiškėja nuo 2014 m. pradžios nesilaikė paskolos grąžinimo grafiko, susidarė įsiskolinimai, pradelsti mokėjimai.

Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad byloje nenustatyta ir pareiškėja neįrodė, jog negali vykdyti skolinių įsipareigojimų dėl to, kad neturi turto ir pajamų bei pareiškėjos neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai viršija 25 MMA, taip pat į tai, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja (apeliantė) S. P.-G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį ir iškelti jai bankroto bylą; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, jog teismui nepakanka byloje surinktų duomenų galutiniam sprendimui priimti ir šio trūkumo negalima panaikinti apeliacinės instancijos teisme, prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantė nurodo, kad atitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas ir nėra pagrindo pripažinti ją nesąžininga. Apeliantė pažymi, kad teismo posėdžio metu ji pati informavo pirmosios instancijos teismą apie sudarytus sandorius, automobilio perleidimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, todėl, anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ją laikė nesąžininga ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja nenurodė visų faktinių aplinkybių. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeista sąžiningumo prezumpcija ir nepagrįstai priimtas procesinis sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškimą bei nesąžiningai paskirstyta įrodinėjimo civiliniame procese našta pareiškėjai. Apeliantė pabrėžia, kad fizinio asmens bankroto byloje teismas turi būti aktyvus ir, esant abejonėms, rinkti duomenis, nurodyti pareiškėjai kokius duomenis ji turi pateikti, tačiau, anot pareiškėjos, šioje byloje pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, kilus abejonėms dėl pareiškėjos nesąžiningumo, nerinko ir nesiūlė pareiškėjai teikti duomenų, kurie pašalintų šias abejones. Pareiškėja pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti nei teisiniai argumentai, nei įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti apeliantės nesąžiningumą. Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis kada ir dėl kokių nesąžiningų veiksmų ji tapo nemoki, ar konkretūs sandoriai turėjo įtakos pareiškėjos nemokumui atsirasti.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad didžioji dalis apeliantės įsipareigojimų galėtų būti įvykdyti realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nes, anot pareiškėjos, teismas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti tokias išvadas; be to, pažymi, jog išvados dėl turto realizavimo ir jo rinkos kainos yra daromos būtent bankroto proceso metu, o ne priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos gaunamą atlyginimą, kuris užtikrintų didžiosios dalies įsipareigojimų patenkinimą bankroto proceso metu, taip pat į tai, jog pareiškėja išlaiko du nepilnamečius vaikus. Pareiškėja nurodo, kad visi įsiskolinimai buvo įgyti sąžiningai; pareiškėja neklaidino savo kreditorių; be to, apeliantė stengėsi vykdyti savo įsipareigojimus, tarėsi dėl jų vykdymo, tačiau pagrindinis apeliantės kreditorius (Nordea Bank AB) atsisakė su ja bendradarbiauti.

Apeliantė aiškina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų dydžio, nors, anot apeliantės, šios aplinkybės turėjo būti tiriamos siekiant nustatyti FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygas. Taigi, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos nevisapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, taip pat nesurinkus pakankamai įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti ir abejonėms pašalinti; anot pareiškėjos, teismas neįrodė FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų, kurių pagrindu teismas galėtų atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą.

Trečiasis asmuo antstolė V. M. atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo skundo netenkinti. Antstolė nurodo, kad jos vykdomų vykdomųjų bylų eiga rodo apeliantės siekį išvengti savo įsipareigojimų vykdymo. Pažymi, kad pareiškėja vykdymo procese nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama mažinti savo įsiskolinimus. Antstolė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad apeliantės įsipareigojimai gali būti įvykdyti pardavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, o likę neįvykdyti įsipareigojimai neviršytų 25 MMA dydžio.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad pareiškėjos esama būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos fizinio asmens nemokumo būklės ir egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas.

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA, ir jis jų negali įvykdyti. Pažymėtina, kad FABĮ nenustatyta, jog asmuo laikomas nemokiu tik tuo atveju kai skolos viršija priklausančio turto vertę, taip pat įstatymo formuluotė nesuponuoja ir išvados, kad tuo atveju, kai asmens skolos neviršija jam priklausančio turto vertės, jis laikytinas mokiu. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Be to, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinęs, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija 25 MMA dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog didžioji dalis apeliantės įsipareigojimų būtų įvykdyta realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, o likę neįvykdyti įsipareigojimai neviršytų 25 MMA dydžio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės su nurodyta išvada sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, įvertinęs pareiškėjos nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad bendra pareiškėjos pradelstų įsiskolinimų suma sudaro 177 636,11 Eur; byloje iš esmės ginčo dėl nurodytos sumos nekilo (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų dydžio, nes skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas visų pirma ir nustatė pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų sumą bei turimo turto mastą ir vertę.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl turimo pareiškėjos vertingo nekilnojamojo turto, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja yra nemoki, t. y. iš turimo turto negali įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai priklausančio įkeisto turto – žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidutinė rinkos vertė Nekilnojamojo turto registro duomenimis sudaro 158 700 Eur (29 700 Eur + 129 000 Eur), tuo tarpu antstolės V. M. vykdomojoje byloje, išieškant pareiškėjos skolą kreditoriui Nordea Bank AB, nurodytas turtas įkainotas 180 722,89 Eur; apeliantė šio turto vertės neginčijo. Taigi, vien pareiškėjai priklausančio įkeisto turto vertė (180 722,89 Eur) viršija jos pradelstų įsipareigojimų dydį (177 636,11 Eur). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjai priklauso dar butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė pagal NTR duomenis, nustatyta masiniu vertinimu, sudaro 9987 Eur. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja gauna apie 2350 Eur dydžio darbo užmokestį per mėn.; remiantis 2013 m. lapkričio 22 d. tarp V. G. ir UAB „Sipa Group“ buvusios direktorės S. P.-G. pasirašyta nuomos sutartimi dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje (priklausančių pareiškėjai), ir pareiškėjos banko sąskaitos išrašais, pareiškėja faktiškai papildomai dar gauna 1021,72 Eur pajamų už patalpų nuomą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė sudaro apie 190 709,89 Eur (180 722,89 Eur + 9987 Eur), būtų visiškai patenkinti pareiškėjos kreditorių finansiniai reikalavimai (177 636,11 Eur); be to, pareiškėjos gaunamos pajamos (2350 Eur + 1021,72 Eur) yra pakankamos per protingą laiką įvykdyti įsipareigojimus (jei tokių liktų realizavus nekilnojamąjį turtą).

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, kad išvados dėl turto realizavimo ir jo rinkos kainos yra daromos bankroto proceso metu, o ne priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra pažymėjęs, kad fizinio asmens bankroto procesu neturi būti piktnaudžiaujama ir jis neturi pakeisti priverstinio vykdymo proceso tais atvejais, kai nustatoma, kad pareiškėjo (skolininko) turimo turto ir (ar) gaunamų pajamų dydis gali būti (yra) pakankamas jo įsipareigojimams padengti vykdymo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-561/2014).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos būklės ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą taip pat FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja yra nesąžininga, nes sudarinėjo sandorius su sutuoktiniu ir kitais artimais asmenimis; taip pat nesąžiningais laikė pareiškėjos veiksmus nuomojant dalį savo gyvenamojo būsto sutuoktinio vadovaujamai įmonei ir neteikiant teismui duomenų apie nuomos mokesčio gavimą bei panaudojimą arba įrodymų, patvirtinančių, jog nuomos sutartis buvo nutraukta ar pripažinta negaliojančia; nepateikiant teismui paskolos sutarties su UAB „Sipa Group“, dokumentų apie paskolos gavimą bei jos panaudojimą; nepateikiant teismui automobilio įsigijimo, įmokų mokėjimo ir perleidimo dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjos nesąžiningumo, su jomis iš esmės nesutinka ir konstatuoja, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurios (jų nekonkretizavus ir neįrodžius) negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymėtina ir tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui aktualiu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjos nesąžiningų veiksmų, dėl kurių fizinis asmuo tapo nemokus, o iš esmės tik kėlė abejones dėl galimo pareiškėjos nesąžiningumo.

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Viena vertus, pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

Be to, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje trūksta tam tikrų įrodymų ir (ar) duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo, turėjo pareikalauti pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus ir (ar) paaiškinimus dėl abejones teismui sukėlusių aplinkybių, o ne atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą iš esmės vien tuo pagrindu, kad pareiškėja nepateikė tam tikras aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad konkrečiu atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, t. y. jog pareiškėjos būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos būklės, todėl pirmosios instancijos iš esmės pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjai.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos S. P.-G. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (nors ir ne visais jo nurodytais pagrindais), todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos (apeliantės) S. P.-G. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį, kuria S. P.-G. atsisakyta iškelti bankroto bylą, palikti nepakeistą.