- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- e2A-1036-619/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13637-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Margarita Stambrauskaitė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- D. N., M. L.
- Kategorijos
- 3.3.1.18.1Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. N. atstovaujamo įstatyminės atstovės J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams D. N. ir M. L. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. N. ir M. L. 2 648 Eur sumą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m. liepos 6 d. buvo surašytas transporto priemonės O. O., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimo pažeidimo. Šios transporto priemonės savininkas – atsakovas M. L., o pažeidimo metu minėtą automobilį vairavo atsakovas D. N.. 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB ,,Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą: iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2 Eur mokestis už nuvežimą ir 14 Eur už kiekvieną saugojimo dieną mokestis. 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB ,,Sauda“ perleido reikalavimo teisę ieškovei UAB ,,Jurisdictus“. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2018 m. liepos 6 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.), paskaičiuota 2 648 Eur suma už priverstinį minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas D. N. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.
4. Nurodė, jog atsakovas D. N. nėra nei minėtos transporto priemonės savininkas, nei teisėtas valdytojas. 2018 m. liepos 6 d. atsakovas D. N. vairavo transporto priemonę, kurią jam leido pavairuoti tuometinė draugė. Atsakovui nebuvo žinoma, kas yra tikrasis minėto automobilio savininkas ir nuolatinis valdytojas. Atsakovas dėl savo jauno amžiaus (tuo metu jam buvo 15 metų) nežinojo, kur automobilis buvo transportuotas, dėl automobilio likimo, nebūdamas jo savininku nesirūpino. Kaip matyti iš priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto, nei atsakovas D. N. nei jo įstatyminis atstovas su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu į tam tikrą vietą ir saugojimu supažindinti nebuvo, nei vieno iš jų parašų minėtame akte nėra. Nei atsakovas, nei jo įstatyminis atstovas nebuvo informuoti apie tai, kur yra automobilių saugojimo aikštelė, kokie paslaugų įkainių dydžiai. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2018 m. liepos 9 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną. Atsakovas apie tai, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir saugomas aikštelėje sužinojo tik 2019 m. vasario 7 d., gavęs 2019 m. sausio 14 d. reikalavimą dėl įsiskolinimo apmokėjimo ir pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą perleidus reikalavimo teisę. UAB „Sauda“ per automobilio saugojimo laiką neinformavo atsakovo (jo atstovų) jokiu pranešimu ar raginimu dėl automobilio saugojimo aukštelėje ir esamo įsiskolinimo už saugojimą. Pati UAB „Sauda“, kurios reikalavimus perėmė ieškovė, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, todėl susidarė nemažo dydžio įsiskolinimas. Transporto priemonės savininkas M. L. apie automobilio priverstinį nuvežimą informuotas 2018 m. liepos 10 d. Atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės gali tik transporto priemonės savininkas, todėl nuo savininko veiksmų priklauso, kaip ilgai stovės aikštelėje automobilis ir kokia kaupsis skola už jo saugojimą. Todėl nuo tada, kai savininkas buvo informuotas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir turėjo pareigą atsiimti savo automobilį iš saugojimo aikštelės, bet to nedarė piktybiškai, išlaidas turi padengti tik pats savininkas. Atsakovas (jo įstatyminiai atstovai) sutiktų padengti ½ dalį išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu (1 Eur) bei automobilio saugojimu laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 10 d., kas sudarytų 28 Eur (kuomet tikrasis savininkas informuotas apie automobilio priverstinį nuvežimą).
5. A. M. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovei UAB ,,Jurisdictus“ iš atsakovų M. L. ir D. N. solidariai 2 648 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 2 648 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo po 33,52 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2018 m. liepos 6 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo aktas patvirtina, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas UAB „Sauda“ aikštelėje. A. D. N. apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą buvo žinoma nuo pat pradžių (nuo 2018 m. liepos 6 d.), kadangi atsakovas, būdamas nepilnametis ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairavo M. L. priklausančią transporto priemonę, tokiu būdu padarydamas kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris ir lėmė transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą transporto priemonių saugojimo aikštelėje. Pažymėjo, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, kad dėl jauno amžiaus jis nežinojo, kur buvo nuvežta ir saugojama transporto priemonė, o nebūdamas transporto priemonės savininkas, ja nesirūpino, neatleidžia nuo atsakomybės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismo vertinimu, atsakovas D. N., padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą ginčo transporto priemone turėjo pareigą pasidomėti jo valdyto automobilio likimu, išsiaiškinti automobilio buvimo vietą, jeigu ji jam buvo nežinoma, o to nepadaręs, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Aplinkybės, kad ginčo transporto priemone jam leido pasinaudoti tuometinė jo draugė (o ne automobilio savininkas), bei kad atsakovui nebuvo žinoma apie tikrąjį automobilio savininką, nepaneigia fakto, kad atsakovas D. N. buvo minėto automobilio valdytojas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies prasme, kuriam, kaip ir transporto priemonės savininkui, kyla pareiga atsakyti solidariai su transporto priemonės savininku.
8. Pirmosios instancijos teismo vertinumu, nėra pagrindo teigti, kad dėl ieškovės (ar pirminės kreditorės UAB ,,Sauda“) neteisėtų veiksmų susidarė tokio dydžio išlaidos. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakydamas į 2018 m. spalio 31 d. paklausimą Vilniaus apskrities policijos komisariatas 2018 m. gruodžio 31 d. informavo UAB ,,Sauda“ apie transporto priemonės savininko ir pažeidėjo duomenis, 2019 m. sausio 11 d. priėmimo–perdavimo aktu prie 2018 m. spalio 2 d. reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutarties UAB „Sauda“ perleido ieškovei turėtą reikalavimo teisę išieškoti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, iš viso 2 648 Eur sumai; ieškovė 2019 m. sausio 14 d. pranešimais informavo atsakovus apie susidariusį įsiskolinimą ir ragino jį padengti. A. D. N. nuo pat 2018 m. liepos 6 d. žinojo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą, jis turėjo pareigą domėtis, kur yra saugoma jo valdyta transporto priemonė, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, nesikreipė į policiją dėl leidimo atsiimti transporto priemonę gavimo. Tokių veiksmų atsakovas nesiėmė ir po to, kai gavo 2019 m. sausio 14 d. pranešimą iš ieškovės apie reikalavimo perleidimą ir susidariusį įsiskolinimą. Teismo vertinimu, pačių atsakovų pasyvus, nerūpestingas elgesys lėmė automobilio saugojimo trukmę.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog CK 6.843 straipsnio 2 dalis įtvirtina saugotojo teisę, o ne pareigą, savarankiškai realizuoti saugojamą daiktą, todėl atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė, neutilizavusi menkos vertės automobilio, savo kaltais veiksmais padidino žalą, atmestini kaip nepagrįsti. Remiantis teismų praktika, ginčo automobilio vertė neturi reikšmės jo nuvežimo ir saugojimo išlaidoms, kadangi jos paskaičiuotos tarp policijos ir saugojimo aikštelės sudarytos sutarties, kurioje įkainiai pagal automobilio vertę nėra diferencijuoti, pagrindu.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas D. N. neįrodė, jog dėl žalos atsiradimo yra ieškovės kaltė, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo mažinti ieškovei priteistinas išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, todėl ieškinį tenkino pilna apimtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas D. N., atstovaujamas įstatyminės atstovės J. N. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje, kuria teismas priteisė iš atsakovo D. N. 2 648 Eur sumą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atsakovo D. N. atžvilgiu atmesti.
12. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Nagrinėjamu atveju apeliantas, kuris yra nepilnametis asmuo (apeliantui tuo metu buvo tik 15 metų), iki 2019-01-14 net nesuvokė, kad jis kaip, transporto priemonės valdytojas, vairavęs transporto priemonę vienintelį kartą buvo ir yra atsakingas solidariai su transporto priemonės savininku už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir jos saugojimą. 2018 m. liepos 6 d. atsakovas D. N. vairavo transporto priemonę, kurią jam leido vairuoti draugė. Atsakovui nebuvo žinoma kas yra tikrasis minėto automobilio savininkas ir nuolatinis valdytojas. Atsakovas dėl savo jauno amžiaus ir dėl to, kad jo tinkamai tuo metu niekas neinformavo, nežinojo, nei kur automobilis buvo transportuotas, nei kad už jo saugojimą (pasiėmimą) jis gali būti atsakingas. 2018-07-06 Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte Nr. Z-576 nėra nei atsakovo, jei jo įstatyminio atstovo parašų, patvirtinančių, kad aktas yra įteiktas atsakovui ar jo įstatyminiams atstovams. Svarbu pažymėti, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2018 m. liepos 9 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną. Transporto priemonė į saugojimo aikštelę buvo transportuota 2018 m. liepos 6 d., tačiau atsakovas apie tai sužinojo tik 2019 m. vasario 7 d.
13. UAB „Sauda“ per automobilio saugojimo laiką neinformavo atsakovo (jo atstovų) jokiu pranešimu ar raginimu dėl automobilio saugojimo aukštelėje ir esamo įsiskolinimo už saugojimą, todėl UAB „Sauda“, kurios reikalavimus perėmė ieškovė, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, todėl susidarė nemažo dydžio įsiskolinimas. Atsakovas sužinojęs, kur yra saugomas ginčo automobilis, nebūdamas transporto priemonės savininku negalėjo jo atsiimti iš aikštelės ir neturėjo jokių galimybių sumažinti susidariusių išlaidų. Tik prasidėjus teisminiam procesui atsakovas sužinojo, kad transporto priemonės savininkas M. L.. Apie automobilio priverstinį nuvežimą jis buvo informuotas dar 2018 m. liepos 10 d. ir jo neatsiėmė. Atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės galėjo ir gali tik transporto priemonės savininkas, todėl tik nuo savininko veiksmų priklausė susidariusios 2 648 Eur už priverstinį minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą sumos dydis. Nesutiktina su teismo sprendime išdėstytu teiginiu, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, kadangi byloje nėra įrodymų, jog atsakovui ar jo įstatyminiams atstovams buvo žinoma priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte informacija kur automobilis nuvežamas, kur bus saugomas, kad automobilis negrąžinamas teisėtam jo savininkui, o patalpinamas į saugojimo aikštelę. Skundžiamame sprendime nebuvo atsakyta į klausimus, kuriuos kėlė atsakovas, t.y. apie ieškovės ir pirminės kreditorės UAB „Sauda“ veiksmus, kurie pasireiškė jų pasyvumu, neveiklumu ir sąmoningu neinformavimu. Pagal Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-89 7.6. punktą UAB „Sauda“ kaip vykdytojas įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos. Tuo tarpu atsakovas informuotas praėjus truputį daugiau nei pusę metų nuo galimo administracinio pažeidimo dienos. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovas dėjo visas pastangas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su minėta transporto priemone, kai jam tapo žinoma apie susidariusį įsiskolinimą.
14. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad dėl susidariusio įsiskolinimo yra ieškovės kaltė. Apelianto vertinimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovas D. N. tinkamai informuotas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, todėl dėl susidariusių išlaidų už transporto priemonės priverstinį saugojimą kalta ir pradinė kreditorė UAB „Sauda“ ir ieškinys atsakovo apelianto atžvilgiu turi būti atmestas.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Jurisdictus“ su juo nesutiko ir prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
16. Ieškovė nesutinka su apelianto dėstomais argumentais, jog aplinkybės, kad jam nebuvo žinomos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos šalina atsakomybę už kilusius padarinius – susidariusių išlaidų už priverstinį nuvežimą ir saugojimą apmokėjimą. Pažymi, jog visuotinai žinoma, jog transporto priemonės vairavimui būtina turėti vairuotojo pažymėjimą, neabejotinai tą žino ir apeliantas. Tačiau nepaisydamas šių reikalavimų, vis tiek ryžosi važiuoti ne savo automobiliu, pažeidė kelių eismo taisykles, dėl to automobilis priverstinai nuvežtas, o pirminis kreditorius patyrė išlaidų. Sutinkamai su tuo, apeliantas turi prisiimti neteisėtų veiksmų pasekmes. Dėl apelianto argumentų, susijusių su jo tinkamu informavimu apie priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, ieškovė pažymi, jog asmuo apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę informuojamas tik tuo atveju, jeigu jis nedalyvauja priverstinio nuvežimo metu. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teisinis reglamentavimas įtvirtina ne tik solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę dėl išlaidų už transporto nuvežimą ir saugojimą, bet ir abiejų minėtų asmenų pareigą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Apeliantas nurodo, jog gavęs informaciją apie saugomą transporto priemonę dėjo pastangas, kad viską išsiaiškintų. Tačiau toks teiginys prieštarauja realiems Apelianto veiksmams. Apeliantas ieškovui nurodė, jog neketina apmokėti susidariusių išlaidų, taip pat automobilio neatsiims. Nurodė, kad ieškovas turėtų kreiptis į savininką, tačiau nei Emilijos apie kurią kalba procesiniuose dokumentuose, nei Emilijos tetos taip ir nenurodė. Būtent apeliantas geriausiai žino, iš ko gavo automobilį, todėl jam yra paprasčiau kreiptis į automobilio savininką, kad susidariusi situacija būtų išspręsta. Tačiau apeliantas jokių veiksmų, kad automobilis būtų atsiimtas, nesiėmė net žinodamas, kad automobilis yra saugomas. Atkreiptinas dėmesys, jog automobilis viso bylos nagrinėjimo metu buvo saugomas, niekas dėl jo nesikreipė, todėl automobilis iki šiol yra saugomas ir jokios išlaidos nei saugotojui nei ieškovui iki šiol nėra atlygintos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai . atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinus ieškovės ieškinį iš atsakovų solidariai priteista skola susidariusi už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
19. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. gegužės 8 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89. 2018 m. liepos 6 d. buvo surašytas transporto priemonės O. O., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimo pažeidimo. Transporto priemonės nuvežimo dieną automobilio savininku VĮ Regitroje buvo nurodytas M. L.. Pažeidimo metu transporto priemonę vairavo atsakovas D. N.. 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03, 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-22, pradinis kreditorius UAB „Sauda“ reikalavimo teisę reikalauti iš transporto priemonės O. O. valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą perleido naujajam kreditoriui (ieškovei) UAB „Jurisdictus“. Ieškovas ieškiniu prašo solidariai priteisti iš transporto priemonės savininko ir valdytojo 2 648 Eur sumą už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad apeliantass padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą ginčo transporto priemone, turėjo pareigą pasidomėti jo valdyto automobilio likimu, išsiaiškinti automobilio buvimo vietą, jeigu ji jam buvo nežinoma, o to nepadaręs, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, todėl sprendė, kad atsakovas D. N. solidariai kartu automobilio savininku privalo atlyginti susidariusias išlaidas. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad D. N. neįrodė, kad dėl ieškovės (ar pirminės kreditorės UAB ,,Sauda“) neteisėtų veiksmų susidarė tokio dydžio išlaidos.
21. A. D. N. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad dėl susidariusių išlaidų dydžio nėra ieškovės kaltės, neatsižvelgė, jog UAB „Sauda“ pažeisdama paslaugų teikimo sutarties nuostatas per automobilio saugojimo laiką neinformavo atsakovo (jo atstovų) jokiu pranešimu ar raginimu dėl automobilio saugojimo aukštelėje ir esamo įsiskolinimo už saugojimą.
22. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalimi, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtoje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. SEAKĮ 33 str. 6 d. nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi, pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
23. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89 sutarties 7.6 punkte nustatyta, kad vykdytojas (pirminis kreditorius UAB „Sauda“) įsipareigoja imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir/ar valdytojus, apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Iš byloje esančio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriaus 2019 m. vasario 28 d. rašto matyti, jog automobilio savininkas atsakovas M. L. apie tai, kad jo vardu registruotas automobilis privestai nuvežtas informuotas Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. 10-S-67738. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų informuotas apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, kaip tai numato minėtos sutarties 7.6 punktas. Vienintelis įrodymas patvirtinantis atsakovo D. N. informavimą apie tai, kad transporto priemonė priverstinai nuvežta ir saugoma UAB „Sauda“ aikštelėje yra 2019 m. sausio 14 d. ieškovės reikalavimas apmokėti skolą ir pranešimas apie reikalavimo teisių perėmimą, t.y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio.
24. Pažymėtina, jog Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-84/2013; kt.).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą konstatuoja, jog byloje nėra pateikta įrodymų ir kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ laikotarpiu nuo transporto priemonės nuvežimo iki reikalavimo perleidimo, informavo apeliantą apie pareigą atsiimti transporto priemonę, apie laikymo įkainius ir skolos dydį. Taigi, pirminis kreditorius pareigos informuoti transporto priemonės valdytoją nevykdė. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju suabsoliutindamas atsakovo, kuris įvykio metu buvo 15 m. amžiaus, pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neatsižvelgė į profesionalias priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiančio juridinio asmens sutartyje įtvirtintą pareigą imtis visų įmanomų veiksmų, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditoriaus elgesys neinformuojant apelianto apie transporto priemonės atsiėmimą ir besikaupiančią skolą, neatitiko nei sutarties, kurios pagrindu veikdamas automobilį priverstinai nuvežė ir saugojo, sąlygų, nei rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų. Šiuo atveju taip pat reikšminga aplinkybė, kad nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo iki apelianto sužinojimo apie tai kur ji saugoma ir kokie saugojimo įkainiai praėjo daugiau nei pusę metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios konkrečios situacijos atveju nustatyti faktai, kad apeliantas transporto priemonės nuvežimo metu buvo nepilnametis, kad jo įstatyminiai atstovai nebuvo informuoti apie įvykį, tai, kad apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą buvo informuotas tik automobilio savininkas, o nuvežimą vykdžiusi įmonė pareigos informuoti transporto priemonės valdytoją apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius iš viso nevykdė, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškinio tenkinimas pilna apimtimi apelianto atžvilgiu nėra pagrįstas. Pažymėtina, jog vien formalus teisės normų taikymas nagrinėjamu atveju nebus suderinamas su teismo vykdomu teisingumu. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų solidarios atsakomybės atsakovui taikymas dalyje dėl išlaidų, kurios buvo patirtos laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 10 d., kuomet automobilio savininkas M. L. buvo informuotas apie automobilio priverstinį nuvežimą, kas sudaro iš viso 56 EUR (2+(14X4)). Likusi ieškovės prašoma priteisti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų suma 2 592 EUR priteistina iš automobilio savininko M. L..
26. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalį). Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 67,03 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys iš esmės pilna apimtimi tenkintas atsakovo M. L. atžvilgiu, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo M. L.. A. D. N. pirmosios instancijos teisme patyrė 1050 EUR teisinės pagalbos išlaidų.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei priteista atsakovei ir trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų suma nėra didesnė už Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, teismas, nustatydamas kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti šalis, kurios nenaudai priimtas sprendimas, turi įvertinti konkrečias šios bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga, nes nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, formuojama nauja, reikalaujanti specialiųjų žinių, teisės praktika, byla iš esmės išnagrinėta viename teismo posėdyje. A. D. N. teikiami procesiniai dokumentai nebuvo didelės apimties. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pirmosios instancijos teisme patirto bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės, todėl mažintinos iki 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas keičiamas ieškovo ieškinį atsakovo D. N. atžvilgiu tenkinant 2 proc. apimtyje, atitinkamai jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai (490 EUR) priteistinos iš ieškovo.
28. A. D. N. apeliacinės instancijos teisme patyrė 79 EUR žyminio mokesčio ir 500 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (98 proc.) atsakovui D. N. iš ieškovės priteistina 567,42 EUR.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu kolegija,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Jurisdictus“, įmonės kodas 301851658, iš atsakovų M. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. N., gim. (duomenys neskelbtini), solidariai 56 EUR (penkiasdešimt šešis eurus) skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 56 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Jurisdictus“, įmonės kodas 301851658, iš atsakovo M. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 592 EUR (du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du eurus), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 2 592 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 67,03 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovui D. N., gim. 2002 m. gruodžio 20 d. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Jurisdictus“, (įmonės kodas 301851658) 490 EUR (keturis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti atsakovui D. N., gim. 2002 m. gruodžio 20 d. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Jurisdictus“, (įmonės kodas 301851658) 567,42 EUR (penkis šimtus šešiasdešimt septynis eurus, 42 ct.) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.